Šiandienine prasme rasės sąvoka atsirado tik XVI a. Davė didieji ano meto geografiniai atradimai. Tauta yra pirmesnė už josios suvokimą, arba už vad. bendrumo, nes pirma reikia būti, o tik paskui susiprasti. Šitos priežastys nulėmė autoriaus disertacijos objektą.
Dėstymas - beveik ištisai - yra filosofinio pobūdžio. Yra ne praktinė, bet filosofinė pedagogika. Šio veikalo pastabas autorius prašo suprasti tik kaip pavyzdžius. Bus paskaitomas ir nekatalikiškosios pasaulėžiūros žmonėms. Visai mūsų Tautai.
Šia proga autorius nuoširdžiai dėkoja savo Mokytojui prof. St. Šalkauskiui, nepaprastai kruopščiai vadovavusiam visam šiam darbui; prof. P. Kuraičiui, labai daug padėjusiam veikalui pasirodyti viešumoje; Šv. A. 1934 m. I. aplinkybės: pats problemos aktualumas ir autoriaus studijų eiga. Ir kuriuos taip stipriai pabrėžė tautinis mūsų laikų sąjūdis.
Rasė Kaip Tautą Formuojantis Veiksnys
Tauta yra pirmesnė už josios suvokimą, arba už vad. bendrumo. Nes pirma reikia būti, o tik paskui susiprasti. Tauta yra pirmesnė už josios suvokimą, arba už vad. bendrumo, nes pirma reikia būti, o tik paskui susiprasti. Nedidelį tautos išsivystymą. Yra pribrendusi gyventi. Labai ilgas. Antra vertus, tauta niekados nėra sustingęs dalykas. Fr. gyva tauta nuolatos atsinaujina.
Draugėn, kurie juos sujungia į organišką vienetą, daro įtakos visuomet. Kinta pamažu patys, keisdami ir išvidinius tautos ryšius. Kokie tad yra šitie veiksniai? Skirtingas iš paviršiaus ir vieningas savo vidumi? Gyvenimo būdas? Grupė tampa išvidinės jungties sutelktu vienetu, arba tauta?
Šiandienine prasme rasės sąvoka atsirado tik XVI a. Davė didieji ano meto geografiniai atradimai. Ir fiziologinėmis ypatybėmis. Žodis rasė į gamtos mokslus buvo įvestas L. G. Buffono (1707 m.). (1816-1882). Tom. 1854 m.) jis padėjo pagrindus tikrajam dabarties rasizmui. Žmonijos išsivystymas pareinąs nuo organiškų rasės jėgų. Chemija". Menkarasių nekūrybinių elementų užstelbti.
Ten atgaivino ir paskelbė L. (Štutgartas, 1910). Gobineau dar labiau darosi populiarus. Didvyris ir šauklys". Gobineau mintis toliau išvystė jo tautietis Bacheras de Lepouge'as. Pėdomis ėjo ir anglų kilmės, bet vokiškai rašąs kultūros istorikas H. St. jahrhunderts (t. 21899,41922), kuris, pasak P. punkto". Kultūros veiksnys, o ariškoji dvasia tobuliausios savo išraiškos radusi R. Wagnerio kūryboje. Pozityvistinės srovės atstovai, kaip A. Comte'as, ypač vertinęs baltąją rasę, T. Buckle'as, H. ir le moment ligšiolinio išsivystymo kryptis). Rasinė teorija dažnai yra laikoma vokiška. Tiesa, jei kalbama apie josios pritaikymą. Ir įsišaknijo vokiečių tautoje. Valstybėje (Hegelis). Gerai prirengtą psichologinę dirvą ir galėjo išsiskleisti visu plotu. Tikėjimą į tai, ką A. kažkas dieviška; tai predestinacija".
Rasės buvimo negalima neigti. Žymės, antropologų nuomonės dar labai skiriasi. Grupė žmonių, turinčių bent vieną juos jungiantį kūno bruožą. Kas sudaro šito bruožo esmę? Štai klausimas, kuris išskaido pažiūras. Neginčijami vienos ar antros rasės ženklai. Nesančia. Gyvulinio prado. Žmogaus sielai. Dvasinių rasių nėra ir negali būti. Zoologinis žmogaus savotiškumas. Zoologinis dalykas, ji pasikartoja. Daugelėje žmogiškų individų, ir šitas jų bendrumas tampa vienijančia jungtimi. Zoologiniu vienodumu. Taip tad didesnė ar mažesnė žmonių grupė tampa rase. Rasė yra zoologinis vienetas, nes jo jungtis yra zoologinė. Ypatybių. Rasės tik dėl to, kad jis turi ypatingą likimą pasipelnyti. Atspėti rasės. Vienodi dvasios bruožai gali būti įgyti visai kitokiu keliu. Skaičių sutelkiąs į zoologinį vienetą. Vienetas. Iš tikrųjų žodis rasė šiandien yra vartojamas abejopa prasme. Juo vadinamas ir žmogaus nusiteikimas, ir tam tikra žmonių grupė. Vienu, ir kitu atveju rasė visados yra zoologinis dalykas. Iškelsime dvi charakteringas josios ypatybes: pastovumą ir paveldimumą. Rasė, kaip zoologinis dalykas, yra grynai prigimties davinys. Josios prigimtiškume kaip tik ir laikosi anų dviejų ypatybių šaknys. Labai pastovi, kaip ir visa prigimtis. Individai ją palaiko dauginimosi keliu. Ji ją ir perteikia. Atsikartoja naujuose individuose. Kultūros priemonėmis tobulinti jau nulemtą individą. S. R. kartų".
J. G. Herderis neigė rasę. Pagal odos spalvą - „dirbtinis padaras". Vietoj rasės Herderis vartoja žodį Volk - tauta. Skirtingą žmonių kilimą. Visišką tiesą. Bet jau ir šitie atspalviai turi nemažai reikšmės. Vienetą, kuris yra skirtingas nuo kitų šios rūšies vienetų. Rasinio skirtingumo grupės savaime tolsta viena nuo kitos. Pirmutinis veiksnys, kuris skaldo žmoniją ir jungia žmones. Čia tad ir išeina aikštėn rasės reikšmė ir įtaka tautai. Vieningas savo viduje. Skaldė žmoniją į grupes ir kartu jungė grupėse individus. Veiksnių kaip tik ir yra rasė. Nes ji yra grynai iš prigimtosios srities. Pirmutinė, kaip medžiaga ir atrama. Vėliau gali išsivystyti įvairūs pavidalai. Atrama. Tikrais, tegul ir grynai zoologiniais, ryšiais. Tautos pagrinde glūdi rasinis vieningumas. Visados yra vieningas. Daugingi pradai turi būti jau suaugę, jau sukūrę tam tikrą išvestinę rasę. Atrodė esąs), ten negalima kalbėti nė apie tautą. (Ar daugiau) išsiskyrusios rasės. Sąmoningai gaivinamas. Pamažu jungia rasinius skirtingumus. Rasinio grynumo. Grynumą. Rasiniu atžvilgiu. Sulieja rases. Vieningumui, nes įvairūs elementai susilieja ir sudaro vieningą dalyką. Pirmutinį skaldantį ir vienijantį veiksnį. Iš prigimties, jei prie jo nėra prisiplakę svetimų elementų. Tapti vieningas, jei viena rasė susimaišo su kitomis. Kultūrinis vienetas.
Rasių skirtingumas dar anaiptol nėra jų vertingumas. Negalima laikyti nelygiaverčiu. Vertina negu kitą, reikia kartu su Fr. Pseudowissenschaft der Herrenschicht („ponijos pseudomokslas"). Ar jis būtų bušmėnas, ar Europos baltasis. Žmogaus egoizmu. Neapkentimas kitų rasių. Ne iš kur kitur, kaip iš ten, iš kur kyla ir pati rasė. Rasė savo esme yra zoologinis-gyvulinis dalykas. Rasinė neapykanta taip pat yra zoologinis išdidumas ir zoologinė neapykanta. Tai gyvulinio žmogaus prado dalykai, bendri jam su gyvulių pasauliu. Svetimąją. Ir t.t.). Bet jis žmogui garbės nepadarė. Tautos žygius pateisinti gyvuliškais instinktais. Abejoja), bet dėl to ji nė kiek nepasidaro vertingesnė etiniu atžvilgiu. Rasinio skirtingumo nė viena tauta neįgyja teisės vyrauti kitų tautų sąskaita. Respektyviai tautinė individualybė. Atžvilgiu tuo, kad ji yra individualybė. Negali būti pateisinimas paglemžti kitą, mažesnę, tautą. Į civilizuotą subarbarėjimą. Lygumą. - vergauti. Dėl fizinio nelygumo jis paneigė etinį lygumą. Atmesdami rasės problemą. Pavidalais besikartoją per visus amžius. Žmonių nelygumo, peržengė teisėtas sienas ir priėjo etinį nelygumą. Ir paneigė fizinį nelygumą. Kultūringos žmonijos laimėjimu. Ir Aristotelis, - žmonės savo prigimtimi vis dėlto yra skirtingi. Faktas, kurio negalima neigti, bet kuris etiniam žmogaus (resp. vertingumui neturi reikšmės. Vertingumo matas. Kiek nesikėsina neigti rasinio jų skirtingumo. P. krikščioniškojo tikėjimo atžvilgiu". Supratimas neneigia rasinių skirtumų, kaip iš viso neneigia kūno įtakos sielai. Bet jis nesukeičia vertybių eilės nė jų pagrindo. Viešpataujančias ir vergaujančias, kaip tai padaro rasizmo atstovai.
Rasė yra vienas iš tautą formuojančių veiksnių. Nesudaro tautos, nes yra grynai prigimties veiksnys. Niekados nepajėgia ko nors sukurti tobulai ir atbaigiamai. Duoda medžiagos, o josios žygius toliau tęsia kiti veiksniai. Rase. „Grynos kilmės bendrumas, - sako O. individas taptų vienos ar kitos tautos nariu. Galimybė tautai atsirasti. Tiesa, šitoji sąlyga yra labai svarbi ir būtina. Galimybė ir tik sąlyga, kurią kiti veiksniai turi paversti tikrove ir išpildyti. Bet užtat mažiausiai turiningas ir mažiausiai aprėžtas. Vieneto. Įsigijusios kitokių žymių. Veiksniais, kurių įtaka jas kiek išskyrė iš bendro kamieno. Glūdi gyvenamojoje aplinkoje.
Žmonių rasių pasiskirstymas pasaulyje (Vikipedija)
Geografinė Aplinka Ir Jos Įtaka Tautai
Geografai. Aplinką ir josios reikšmę. Kūnui ir jų ūkiui. Gyvenimui. Sąlygojama ir gamtos, ne tik laisvo žmonių veikimo. Kad istorija yra tekanti geografija, o geografija yra stovinti istorija. Kaip gamtos vyksmo dalį. Spiritualizmas nepripažinti gamtai jokios reikšmės. „Istorija riedi žemėje". Veiksnys, kurį šiandien mes vadiname gyvenamąja aplinka. Prigimčiai. Patį, ji lenkia jį ir įtakoja. Būtų klaida manyti, kad žemės įtaka silpnėja kultūrai augant. Gamta. Objektą, kaip veikėjas prieš medžiagą. Su šita medžiaga iš esmės lieka toks pats: keičiasi jo tik išvaizda. Daugiau. Modernusis žmogus, dar labiau jį su ja suriša. Darbo ir kapitalo, tuo labiau jis turi su ja suaugti". Šitasai H. posakis tinka visai civilizacijai. Žmogaus suaugimas su fiziniais daiktais. Tarpiškas". Žmogus gamtos veiksnių negali panaikinti. Gali juos tik tvarkyti ir keisti. Jis turi, kaip gražiai pastebi J. „retą ir didingą lankstumą prisitaikyti". Niekados nėra atsipalaidavimas. Su tarpininku tarp individo ir žmonijos - su tauta. Pat pat patiria gamtos įtaką. Gyvenamoji aplinka tęsia toliau rasės pradėtą darbą. Žmones vienybėn. Giminė. Tuo tarpu gyvenamoji aplinka suskaldo šitą plačią giminę į rūšis. Yra pirmutinis specifikuojąs veiksnys tautų išsivystymo eigoje. Įtaka tautai ateina iš vidaus, gyvenamosios aplinkos - iš šalies. Fr. vienodą įtaką. Bet šitos įtakos objektai yra nepastovūs. Negyvena amžinai toje pačioje vietoje. Įtakos. Naujos gyvenimo sąlygos įspaudžia ir naujų bruožų. Kurioje bet kada josios gyventa. Įtakas, kurios kito kartu su tautos keliavimu. Užčiuopiama ir dar sunkiau formuluojama. Šitas sunkenybes nujautė jau Herderis. Taip yra dėl to, kad gamtos įtaka tautai visų pirma yra labai lėta. Tūkstančius metų. Ir pačią tautos individualybę. Čia dar prisideda ir neaiški rasės veikmė. Gyvenamosios aplinkos, o gal ir abiejų kartu. Visados reali ir jaučiama.
Pasaulio klimato žemėlapis pagal Köppen klasifikaciją (Vikipedija)
Klimatas Ir Jo Reikšmė
Išsivystymui. Pirmoje vietoje čia reikia pastatyti klimatą. „Priežasčių chaosas". Vienas su kitu glaudžiai sujungtų apraiškų. Nevienodai ir labai ilgai, kol jų įtaka įsibrauna net į žmogaus psichiką. Tikrų nusiteikimų. Esmės. Klimatas tautai turi dvejopos reikšmės. Sąlygų. Kūrybinį jo produktingumą. Čia ne kartą išeikvoja savo jėgas kovoje su žiauria gamta. Eikvoti, nes gamta yra čia visko pertekusi. Didelę įtaką gyvenamosios vietos gamtai, pvz., žemei, augmenims, gyvuliams ir k. d. tauta gyvena drėgname klimate, ir vėl kitaip, jei ji apsistoja sausoje vietoje. Kultūrą. Fr. santykiams". Gyvenimą, klimatas kaip tik daugiausia sąlygoja. Pasiekianti individus per gyvenimo sąlygas. Todėl tiriant tautos individualybę, negalima tylomis praeiti pro klimatą. Pirmaeilę reikšmę. Susibėgimas pagyvina ir paskatina vienos kurios žemės dalies istorinę eigą". Paspalvinta.
Teritorija Ir Vandens Įtaka
Yra pati vieta, kurioje gyvenama, arba teritorija, ir josios pobūdis. Teritorija tautos išsivystymui yra būtina. Istorijoje visais laikais turėjo labai didelę reikšmę. Viešpatavimo, - rašo J. suprantama, nes „praradusi žemę, tauta žengia atgal". Dar besiformuojanti turi būtinai ją turėti. Ir vienos rasės, niekados nesukurs tautos. Josios pobūdis arba svarbesnieji josios bruožai. Reikšmę teritorijos plotas. Begalinę reikšmę tautai išsivystyti. Ankšta teritorija negu erdvi. Vienybėje su apgyventa žeme. Teritorijos ankštumą jos turi paversti kultūrinio išsiskleidimo varikliu. Ypatingą, tiesiog nepakeičiamą reikšmę tautoms turi vanduo. Žmonėms didesnis turtas negu akmens anglys arba auksas". Kultūros centrai yra visuomet buvę prie jūros arba bent prie didesnių upių. Juos sukūrė ne tautų gausingumas, bet patogios vandens teikiamos sąlygos. Istorijoje. Visa tai, ką gero turi vanduo, jūra įkūnija aukščiausiu laipsniu. Tautai yra laisvės ir atdarų galimybių simbolis. Galima išmėginti įvairiausias jėgas ir įvairiausius sugebėjimus. Subrendimą, lankstumą ir kultūrinę galybę. Vienodumo. „Be jūros, tvirtina Fr. juo nuolatinių santykių. Gyvenančios sausumos viduryje. Galėtų laisvai išvykti į pasaulį. Pakanka vieno vienintelio uosto (pvz., Venecijos valstybė XIV-XV a.).
Kalnai Ir Lygumos
Bruožų. Kalnų žmogus visados kopia. Nors jis apie tai nė negalvotų. Bet kalnai daro didelę įtaką ir žmonių dvasiai. „Jau seniai patirta, - rašo Fr. tvirtesni, jaunesni ir judresni negu slėnių žmonės. Su gamta. Savarankiškiau, negu santykiuodama su gniuždančia žmonių mase. Kalnų gyventojų užgrūdinti, uolūs, judrūs, mylintys tėvynę ir laisvę žmonės". Kalnuotumas. Kalnų priešingybė yra lyguma. Naikina įtampą tarp priešingų pradų ir dėl to žymiai apsunkina kultūrinę kūrybą. Lygumoje trūksta viso to, kas yra kalnuose. Charakterį ir sugebėjimus". Lygumos tauta nėra įvairi tauta. Gamtos ritmui, kas turi didžios reikšmės meniškajai tautos kūrybai. Svarstyti. Pojūčių, nei jo jausmų. Pasineria joje ir yra josios nešamas. Tauta parodo, kokios įtakos turi lyguma ir kalnai. Pasunkindama ir tuo būdu tautą artindama prie kitų arba nuo jų tolindama.
JAV topografinis žemėlapis (Vikipedija)
Istorinis Likimas Kaip Tautą Formuojantis Veiksnys
Gyvenamoji aplinka yra erdvės veiksnys. Veiksnys. Aplinkos), nes tauta gyvena ne tik erdvėje, bet ir laike. Atrama. Kur nėra erdvės, ten nėra nė laiko. Erdvę. Prideda dar vieną kategoriją: „po vienas kito" (Nacheinander). Tikro bendrai išgyvento istorinio tarpsnio. Bendrumo nėra, ten nėra nė tautos. Pačioje aplinkoje. Nesusikristalizavo tautos pavidalu. Originalias (actekai Meksikoj, inkai Peru ir kt). Dar ryškesnį istorinio likimo reikšmės pavyzdį duoda šveicarai ir žydai. Tauta yra telkinys arba atlauža iš italų, prancūzų ir vokiečių tautų. Šveicarijos italai nėra italų tautos dalis (nors rasė ir gyv. pati), ir Šveicarijos vokiečiai anaiptol nesijaučia vokiečių tautos nariais. Vienetą. „Esminių šveicarų tautos sąmonės apraiškų stebėjimas, - sako J. K. istorinis. Čia yra pagrindas jų tradicijų ir kartu jų tautos pastovumo. Žydų atveju istorinis likimas apsireiškia kaip galia tautai išsilaikyti. Sąjūdis). Nereikia čia ieškoti stebuklo. Nepajėgė jų sutirpdyti kitų tautų masėje. Tiesa, ne visų tautų gyvenime istorinio likimo veikmė yra lygiai ryški. Bet visur ji yra lygiai svarbi. Kuri nebūtų pergyvenusi vienokio ar kitokio istorinio likimo. Kaip tik ir duoda tautai galutinį pavidalą. „Bendra istorija, - sako O.
Istorinio Likimo Esmė
Kas iš esmės yra istorinis likimas? Istorinį likimą"? Tarpsnis. Kultūra ir istorija yra iš esmės susijusios. Tautos tapsmas. Bet ne kiekvienas tapsmas yra istorinis. Istorija yra vartojamas netikrąja prasme. Vyksmas, tas nėra istorija. Tai yra tik evoliucija. Atsiranda laisvai ir sąmoningai veikiąs žmogus. Tvirtina J. šitokio valingo bei sąmoningo įsikišimo nėra, tol nėra nė istorijos. Neturi istorijos. Įeina į prigimtąjį gyvenimą, jį tvarko ir keičia. Iš esmės visados yra kultūrinis vyksmas. Būtinos evoliucijos žengia į laisvą kūrybą. Istoriniu likimu galima vadinti kultūrinius tautos žygius. Bet kultūriškumas dar neišsemia viso istorinio likimo turinio. Formavimosi veiksniu. Savyje ir skiria nuo kitų ne kuo kitu, kai...