Straipsnyje nagrinėjama istorija apie tai, kaip buvo kuriamas istorijos vadovėlis, apimantis seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius, ir kaip šis procesas buvo susijęs su Konstantino Olšausko nužudymu Būtingėje.
Lietuvos žemėlapis
Istorijos vadovėlio poreikis
Knygų Leidimo Komisijos leidinys Nr. paūgėjo, o visuomenė ir mokykla jautė didelį poreikį istorijos vadovėliui, kuris apimtų visą Lietuvos istoriją. Švietimo Ministerija sielojosi dėl šio reikalo. Toks vadovėlis turėjo apimti gyvenimo kelio apžvalgą, kuri sujungtų seniausiųjų ir naujųjų laikų įvykius.
Vadovėlio kūrimo procesas
P. Viceministerio K. kiekvienas rašė apie atskirą mūsų tautos gyvenimo laikotarpį. P. J. krikščioniškųjų laikų pradžios, dr. Z. valstybės galo; p. P. Šležas parašė apie rusų valdymo laikus, o p. P. laikotarpį. Siekta sudaryti vieningo ir darnaus veikalo. Buvo stengiamasi suvienodinti ir surišti skirtingus tekstus. Rašytas dalis teko ir jas užkaišioti, įterpti vieną kitą skyrelį. Atskiros dalys buvo rašytos kitokių stiliumi, todėl buvo siekiama įvesti vienodą padalinimą į skyrius bei skyrelius. Autoriai nebuvo atsakingi už kitų autorių parašytas dalis, už jų turinį negali būti atsakingi.
Vadovėlyje turėjo būti nemažai aiškinamosios medžiagos, būtent žemėlapių, schemų ir iliustracijų. Taip pat buvo siekiama įtraukti vertės istorinių paveikslų reprodukcijas. Nors nelengva tatai padaryti, bet pirmąjį nusistatymą vis dėlto buvo galima įvykdyti. Buvo ieškoma kompromisinio kelio, nes visuomenės ir mokyklos reikalas skyrėsi. Galiausiai vadovėlis daugiau taikomas mokyklos reikalui.
Pirmiausia tenka padėkoti p. Ministeriui prof. J. Tonkūnui ir Viceministeriui K., kurie prisidėjo prie jo pasirodymo, darbui ir teikė reikiamos paramos. Taip pat tenka padėkoti Šv. Knygų Leidimo Komisijai už vadovėlio išleidimą, p. L. Kuodžiui, atidžiai taisiusiam vadovėlio kalbą, ir p. R. A. dalis.
Vilniaus universitetas
Vadovėlio turinys
Vadovėlio turinys apėmė įvairius Lietuvos istorijos laikotarpius:
- Seniausioji Lietuvos kr. dalis. vietos istorinių laikų pradžioje.
- Seniausiais laikais (iki XIII amž.).
- Valstybei kuriantis.
- Mindaugo karūnavimasis Lietuvos karalium (1251-1253 m.).
- Mindaugo prisidėjimas prie jų.
- 1263-1270 m.
- Ketvirtoji dalis. A. mirties.
- Lietuvos santykiai su rusų kr.
- Ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje.
- Jogaila.
- Astravos sutartis (1392 m.).
- kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas.
- ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.).
- didėjimas.
- ordinu 1410 m.
- (1411 m.).
- Lenkija - Horodlės aktai (1413 m.).
- vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m.).
- (pravoslavų) ir katalikų Bažnyčias.
- Lenkija (1430-1432 m.).
- m.) ir jo kovos su Švitrigaila.
- bažnytinės unijos klausimas.
- Kazimiero išrinkimas d. privilegija.
- Kazimiero išrinkimas Lenkų kar. ir 1447 m. ir jo santykiai su Lietuva.
- ir 1466 m. Kazimiero laikais.
- išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.
- Lietuvos kunigaikštis (1544-1548-1572 m.).
- Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais.
- Santykiai su Lenkija ir 1569 m.
- amž. reforma 1564-1566 m.
- amžiuje.
- Žemės reforma XVI amž.
- A.
- Lietuvos valst.
- susigyvenimo laikotarpis.
- 1606-8 m.
- m.).
- c.
- Pradžia 1654-1667 m. sutartis.
- laikais.
- laikais.
- mokyklos XVII amž.
- XVII amž.
- valstybinės santvarkos blogybės; „aukso laisvė".
- Mykolas K.
- Lietuva M.
- 1700 m.
- St.
- 1717 m. seimas".
- XVIII amž. padariniai Lietuvos valstybės gyvenimui.
- Radomo konfed. ref.
- Baro konfed. 1773-1775 m. 1773-5 m.
- XVIII amž. Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.).
- XVIII amž.
- Valstybė po pirmojo padalin.
- Lietuva pirmoje XIX amž.
- D.
- atgaivinti d. Lietuvos švietimo reikalai XIX amž. sąjūdis XIX amž.
- Valstiečių klausimas XIX amž.
- 1831 m.
- 1863 m.
- Užnemunė po 1863 m.
- Gimnazijos.
- uždraudimas.
- uždraudimas.
- B.
- pravoslavinimu.
- (1904 m.).
- 1905 m.
- m.
- su nutautusia bajorija.
- karą.
- I.
- II.
- Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. O. W.).
- sutartis ir gen. Sąjungoje.
- III. konstitucija.
- IV. nustatymas.
- Santykiai su Šv.
- ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas.
- I.
- II.
- XVI ir XVII amž.
- Lietuvių suvaržymai XVII amž. gale.
- XVIII amž. M. Lietuvoje XVIII amž.
- Lietuvių vokietinimas XIX amž.
- Kultūrinė M.
- kraštuose.
- Ekonominė J.
- Lietuvių draugijos J.
- Lietuvių spauda J.
- J. ir J.
- Dabartinė J.
- d.
Istorija yra praeities mokslas, kuris tiria, kaip žmonės gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Istorija yra kartu ir dabarties mokslas, nes padeda ne tik suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį, ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Tautai gyventi, todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas.
Socialinių, politinių ir tautinių problemų šaknys glūdi praeityje. Svarbu suprasti, kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos.
Istorijos šaltiniai
Tikrąją tautos praeitį nelengva susekti, todėl tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais, įskaitant rašto šaltinius. Senųjų laikų istorinės knygos, arba metraščiuose, dažnai yra subjektyvios ir netikslios. Rašytojai stengiasi pagirti savo artimuosius ir pažeminti nekenčiamuosius. Neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo, buvusius pripasakoja visokių pasakų, prasimano visokių spėliojimų.
Svarbūs šaltiniai yra to meto raštai, įskaitant senovės korespondenciją (laiškai), sutartis su užsieniais, o nuo XIV amž. - įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja, o nuo XV amž. gaunamųjų raštų knygos, saugomi jų nuorašai. Taip pat svarbūs veikėjų atsiminimai. Norint susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpi arba su dokumentais.
Nuo XVI amž. atsiranda brošiūrų, o nuo XVIII amž. - muitinių knygos ir t.t., kapų ir t. Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. Dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža, kad atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. Archeologija tiria daiktus (pav., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t. Daiktai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. Archeologija padeda tirti istorinius laikus.
Kalba taip pat yra svarbus šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Jei koks žodis skamba panašiai svetimoje kalboje, tai galime numanyti, kad jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Jei žodis skamba panašiai ir latvių kalboje, galime spėti, kad su tuo daiktu jų susipažinta dar draugėj tebegyvenant. Gali daryti tik kalbotyros specialistai. Vietovardžiai taip pat svarbūs, nes jie išlieka net tada, kai tautos nebebūtų.
Tautosaka (folkloras), t. y. t.t., juose keičiami vardai ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Todėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. Paaiškina ir tautoje likusios apeigos, papročiai ir prietarai, senovės liudytojai, t. t.
Archeologinė vietovė
Archyvai
Istoriniai šaltiniai saugomi tam tikrose įstaigose, vadinamuose archyvais. Lietuvos kunigaikštijos archyvas egzistavo jau Algirdo laikais. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde, kur buvo saugomos sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. D. Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje, kur buvo saugomi kiti valdžios aktai. Archyvas vadinamas Lietuvos Metrika. Į archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklausomybės galo, įskaitant piliečių dokumentų nuorašus. Dokumentai, norint turėti juridinę galią, turėjo būti įrašyti į teismų knygas.
Vilniaus Archyvas, kurs tebėr ir dabar, saugo valdybų (magistratų) raštus. Senų raštų yra privačių asmenų rankose. Svarbiausi iš jų dabar yra Vilniuje, valdžios įstaigų dokumentai Valstybės Archyve, rankraščių skyrių. Privačių asmenų bibliotekos, kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės, metraščių, atsiminimų ir k. Asmenų, tokių kaip Vytauto D., senų ir retų rankraščių.
Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Dalis ten atsiduria karo metu, o kita susidaro ten savaime, valstybėms bendraujant. Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. Turėjo santykių su Lietuva, sulenkėję mūsų dvarininkai. Lietuva daug visokių santykių su vokiečių ordinais, o vėliau-su vad. ir Berlyno archyvuose. Rūpinamasi Lietuvos krikštu, o vėliau - Lietuvos Bažnyčios organizavimu. Susirišusi, o vėliau unijoje su Lenkija.
Istorinių šaltinių spausdinimas
Siekiant padėti istorikams, dabar specialiai spausdinami istoriniai šaltiniai, įskaitant kronikos su metraščiais, daugybė dokumentų, atsiminimų ir t.t. Anksčiau istorikai tendencingai parinkdavo šaltinius. XIX amž. lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Senienos, archeologų surenkami medžiaginės kultūros palaikai. Vytauto D. muziejus, bet ypač daug jų yra Lenkijoj, Rusijoj ir Vokietijoj. Kaune, arba tautosaka, taip pat yra renkama, rūšiuojama ir spausdinama, aprašymai ir t. t.
Lietuvos istorijos tyrimai
Anksčiau Lietuvos istoriją dažniausiai tyrė lenkai ir vokiečiai, todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas. Raštai prasideda Vytauto laikais. Lietuvos kronikos, XVI amž. viduryje atsiranda visa eilė tokių kronikų, jų duoda net ištisą Lietuvos istorijos apžvalgą. Pačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. XVI amž. Strikauskio. Antroje XVI a. kaunietis jėzuitas A. Lituana" (2 t.). Veikalas nepriklausomojo gyvenimo laikais. XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai, lietuviškai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. žemaičių", „Būdą senovės lietuvių", „Lietuvos istoriją" - 2 t.). Istoriją (2 t.). Paminėti Lydos bajorą T. nuo 1835 iki 1841 m. tautos istorija". Kai 1832 m. sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko, bet apie XIX a.
A. „Lietuvos istorijos" I d. viršelinis lapas. (Istorija spausdinta 1650 m. buvusi lenkiška. Anksčiau, t.y. praeitį, ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tikslais. Atsirado kaip atėjūnai, nukariavę lietuvių gimines. Nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimo. Būklė didesniems plotams. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. Parodyti tokią savo tau...
Svarbu prisiminti, kad istorijos tyrimai turi būti objektyvūs ir remtis patikimais šaltiniais, siekiant atkurti tikrąjį tautos praeities paveikslą.
tags: #konstantinas #olsauskas #nusautas #butingeje