Konstitucija ir būsto neliečiamybė: sąvoka ir reikšmė

Žmogaus teisės ir laisvės - konstitucionalizmo pagrindas. Konstitucijų kūrimo prasmė ir viena iš pagrindinių funkcijų kaip tik ir yra užtikrinti bei ginti žmogaus teises ir laisves, pirmiausia nuo valstybės savivalės. Tik laisvai ir saugiai jausdamasis žmogus gali būti pilnavertišku valstybės gyventoju. Valstybinės valdžios pagrindiniai tikslai - vidinis saugumas, ginyba nuo išorės priešų, išteklių paskirstymas, konfliktų prevencija ir reguliavimas, visuomenės ir asmens siekių įgyvendinimas, nuosavybės gynimas ir kt.

Kaip tik šiuose tiksluose siauriau ar plačiau ir slypi žmogaus teisės ir laisvės. Žmogaus teises užtikrina konstitucinės garantijos, t.y. metodų ir būdų visuma, kuriuos numato konstitucijos. Idėja, jog visi žmonės iš jau gimdami jau turi kai kurias prigimtines laisves ir teises, buvo pirmųjų XVII - XVIII a. Anglijos, JAV, Prancūzijos konstitucinių aktų pagrindu. Vėliau nė viena valstybė, pretenduojanti vadintis demokratiška, negalėjo į savo konstitucijas neįtraukti žmogaus teisių ir laisvių instituto. Taigi, žmogaus teisės ir laisvės, likdamos moraliniu-politiniu imperatyvu, įgavo juridinę formą ir tapo pagrindiniu konstitucinės teisės institutu.

Konstitucinę valstybinę santvarką galima charakterizuoti politinės ir pilietinės visuomenės dualizmu. Kaip pilietinės visuomenės narys, žmogus yra lygiateisis su visais kitais, tačiau kaip politinės - tik su tais, kurie, taip kaip ir jis priklauso vienai valstybei: jis turi daugiau teisių ir pareigų toje šalyje, nei tas, kuris nepriklauso tai šaliai. Nors konstitucionalizmo aušroje buvo kilę nemažai idėjų, jog nereikia daryti skirtumo tarp šių dviejų sąlyginai atskirų visuomenių teisių ir laisvių, tačiau, kaip žinome, tiek to meto, tiek šiuolaikiniuose konstituciniuose dokumentuose toks skirtumas gana ryškus.

Žmogaus ir piliečio teisės

Daugumoje konstitucijų skirtumas tarp žmogaus ir piliečio teisių matomas jau straipsnių formuluotėse. Nurodant bendrą teisių subjektą, paprastai naudojami žodžiai “visi”, “kiekvienas”, “kiekvienas žmogus”, “niekas”, “nė vienas žmogus” arba beasmenė sakinio forma “garantuoja laisvė”, “pripažįstama teisė”. Šie žodžiai leidžia suprasti, jog teisių ir laisvių subjektu yra visi asmenys, esantys valstybės teritorijoje. Piliečių teisėms apibrėžti naudojami žodžiai “piliečiai turi teisę”, “piliečiai gali”. Šios žodžių sandūros siaurina asmenų, kuriems taikomos šios normos ratą ir teisių ir laisvių subjektais laiko ne visus šalies gyventojus, o tik tuos, kurie viena ar kita įstatymų nustatyta forma yra įgiję konkrečios valstybės pilietybę kartais vietoj pilietybės požymio konstitucijoje nurodoma priklausomybė tautai: “kiekvienas vokietis”, “visi ispanai”.

Reikia pabrėžti, kad šiuo atveju tautybė yra ne etninė, o politinė sąvoka, valstybės atitikmuo visuomenėje. Taigi ispanai pagal Ispanijos konstituciją yra ne vien etniniai Ispanijos gyventojai, bet visi piliečiai, nepriklausomai nuo rasės ir tautybės. Šiuo atžvilgiu gana įdomi yra Japonijos 1946 metų konstitucija. Žmogaus teises ji formuluoja kaip tautos teises. Reikia paminėti, kad žmogaus teisių ir piliečio teisių santykis net ir demokratinių valstybių konstitucijose skirtingas. Tos pačios teisės ir laisvės vienose konstitucijose gali būti suformuluotos kaip žmonių teisės, o kitose - kaip piliečių.

Pirmasis etapas prasidėjo kartu su konstitucializmo pradžia. Pirmosiose konstitucijose dažniausiai buvo išskiriamos dvi teisių ir laisvių grupės - piliečių teisės ir gyventojų teisės. Pirmasis XX a. ketvirtis ir ypač XX a. vidurys pasižymėjo tuo, jog į konstitucijas buvo įtrauktos ir ekonominės-socialinės teisės ir laisvės. Jos garantavo pirmiausia samdomų darbininkų teises. Tai teisė į darbą ir su juo susijusias garantijas, teisė į išsilavinimą, teisė į gydymą, teisė į kultūros vertybes.

Trečiąjį etapą lėmė XX a. antroje pusėje paaštrėję globalios problemos, iš kurių svarbiausios ekologinės. Kitas aspektas, privertęs peržvelgti žmogaus teises ir laisves, buvo visuomenės įžengimas į informatizacijos era ir su tuo susiję klausimai. Šiame etape į konstitucijas buvo įtrauktos tokios teisės, kaip teisė į sveiką aplinką, teisė į informaciją ir tt. Nepaisant veiksnių, veikusių teisų ir laisvių raidą, įvairovės, galima išskirti pagrindines tendencijas, turėjusias daugiausiai įtakos šiam konstituciniam institutui.

Gana sunku rasti juridinius skirtumus tarp subjektyvių teisių ir laisvių. Iš bendrosios teisės teorijos žinome, kad subjektinė teisė - tai asmens galimo elgesio riba. Panašų apibrėžimą galima taikyti ir laisvės sąvokai. Tokį sutapatinimą galime rasti daugelio valstybių konstitucijose. Kartais konstitucijose galima rasti paminėtą teisę į kokią nors laisvę arba teisę laisvai ką nors daryti ar nedaryti. Visgi dažniausiai, kalbant apie subjektines teises, yra numatomas subjektas, kuris turi pareigą tas teises garantuoti.

Sakykime, jei garantuojama teisė į sveikatos apsaugą, tokiu subjektu yra valstybinės ar nevalstybinės medicinos įstaigos ar praktikuojantys medikai. Kalbant apie laisves, omeny turimas draudimas tas laisves pažeisti ar apriboti. Subjektas šiuo atveju nėra nurodytas ar menamas, todėl juo yra kiekvienas potencialus pažeidėjas. Toks teisių ir laisvių atskyrimas yra gana sąlygiškas. Štai sakykime dėstymo laisvė (akademinė laisvė). Konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių daugėjimas verčia vienaip ar kitaip jas klasifikuoti, idant lengviau būtų nagrinėti šį konstitucinį institutą bei su juo susijusius teisinius klausimus.

Apie vieną iš klasifikavimo aspektų jau buvo minėta. Kitas klasifikavimo būdas taip pat susijęs su teisių subjektais. Tai teisių ir laisvių suskirstymas į individualiąsias ir kolektyvines. Žinoma, individualios teisės gali būti įgyvendinamos ir kolektyviai, tačiau nuo kolektyvinių jos skiriasi tuo, kad ir atskiras individas gali jas įgyvendinti. Tuo tarpu kolektyvinių teisių subjektas yra grupė asmenų ir atskiras individas negali jos įgyvendinti. Kitas žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas - tai pagrindinių ir papildomų teisių ir laisvių atskyrimas. Papildomos yra išvestos iš pagrindinių ir detalizuoja jas. Štai teisė dalyvauti valstybės valdyme yra pagrindinė, o rinkimų teisė - papiloma.

Teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį

Didžiausią reikšmę turi teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį. Egzistuoja įvairios klasifikacijos pagal turinį teorijos. Paprasčiausia būtų remtis atskirų valstybių konstitucijomis ir analizuoti teisių ir laisvių klasifikavimą jose.

Pavyzdžiui, Italijos 1947 m. konstitucijoje išskiriamos:

• Asmens neliečiamybės ir fizinės laisvės teisės ir laisvės. Joms priklauso teisė į gyvybę, kilnojimosi teisė, laisvė nuo žiaurių bei neįprastų bausmių ir kankinimų, būsto laisvė ir pan.
• Asmens psichinės autonomijos teisės ir laisvės. Tai minties, sąžinės, religijos, žodžio, spaudos, korespondencijos, susižinojimo ir kitos laisvės ir teisės.
• Ūkinio - ekonominio pobūdžio teisės ir laisvės.
• Politinės teisės. Jomis gali naudotis tik valstybės piliečiai.
• Asmenų lygybės teisės.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija

Teisių ir laisvių apribojimai

Kadangi žmonių teisės ir laisvės realizuojamos visuomenėje ir tam reikia kelių asmenų sąveikos, egzistuoja neišvengiami apribojimai. Tokie apribojimai visų pirma reikalingi tam, kad vieno žmogaus, įgyvendindamas savo teises ir laisves, nepažeistų kito žmogaus teisių ir laisvių. Kita apribojimų priežastis - normalus kolektyvo, visuomenės ir valstybės egzistavimas. Tačiau apribojimai galimi tik tiek, kiek jie numatyti konstitucijose.

Konstitucinės teisių ir laisvių apribojimo formulės labai įvairios, tačiau egzistuoja bendros taisyklės. Štai 1990 m. Kroatijos konstitucijos 16 str. numato, kad teisės ir laisvės gali būti apribotos tik įstatymu ir tik kitų žmonių teisių ir laisvių, teisėtvarkos, visuomenės moralės ir sveikatos apsaugos tikslais. Taigi, įstatymų leidėjas, formuluodamas naujus teisių ir laisvių apribojimus yra suvaržytas konstitucijoje numatytais apribojimų tikslais.

Egzistuoja ir konkrečios išimtys, liečiančios konkrečias teises ar laisves. Pavyzdžiui Bulgarijos konstitucija nustato, jog “žmogaus būstas yra neliečiamas. Be sąvininko sutikimo niekas negali įeiti į jį ar jame pasilikti, išskyrus įstatyme numatytus atvejus”. Šalia bendrų visiems subjektams teisių ir laisvių apribojimų, kai kurių šalių konstitucijos numato apribojimus tik kai kuriems subjektams, paprastai piktnaudžiaujantiems ta teise ar laisve.

Teisė į gyvybę, laisvę ir fizinę neliečiamybę

Ši teisių grupė sudaro žmogaus teisių ir laisvių kaip konstitucinio instituto pagrindą. Viena iš tiksliausių šios teisių grupės formuluočių pateikta Vokietijos Pagrindiniam įstatyme. Jo 2 str. II dalis sako, kad “kiekvienas turi teisę į gyvybę ir fizinį neliečiamumą. Asmens laisvė nepažeidžiama. Šios laisvės suvaržymas galimas tik įstatymų numatytais atvejais”. Kitų šalių konstitucijose ši teisių grupė dažnai būna išskaidyta į kelis straipsnius ir kitaip suformuluota, bet esmė paprastai ta pati.

Štai kaip Vokietijos Pagrindinis įstatymas konkretizuoja šią teisę: 102 str. numato, kad “panaikinama mirties bausmė”. Tai absoliutinės teisės į gyvybę pavyzdys, kai net valstybė negali atimti iš žmogaus gyvybės, nepaisant to, ką jis padarė. Valstybėse, kur mirties bausmė įteisinta, teisė į gyvybę yra santykinė, t.y. valstybė už įstatymo numatytas veikas gali atimti gyvybę.

Teisę į fizinę laisvę Vokietijos Pagrindiniame įstatyme nustato 104 str., kur sakoma, jog “asmens laisvė gali būti apribota tik įstatymo nustatytais atvejais ir tik įstatymo nustatytu būdu. Tai tartum teisės į gyvybę ir laisvę tąsa, tiktai dvasinėje plotmėje. Minties laisvė - tai visų pirma laisvė nuo bet kokios ideologinės kontrolės, kai žmogus pats gali spręsti, ką ir kaip jam galvoti, kuo tikėti ir kuo netikėti, kokias dvasines vertybes pripažinti.

Taip, remiantis Ispanijos konstitucijos 16 str., individams ir bendrijoms garantuojama ideologijos, religijos, kulto laisvė be jokių jų raiškos apribojimų, išskyrus tuos, kurie reikalingi visuomeninei santvarkai palaikyti ir yra numatyti įstatymo. Nustatyta, kad niekas negali būti verčiamas pasakyti kokią ideologiją, religiją ar tikėjimą jis išpažįsta. Reiktų pabrėžti skirtumą tarp sąžinės laisvės ir tikėjimo laisvės. Pirmoji yra platesnė ir apima antrąją bei numato ateistines pažiūras. Tuo tarpu tikėjimo laisvė yra sąžinės laisvės dalis.

Ne visų šalių konstitucijos atskiria bažnyčią nuo valstybės ir nesuteikia pirmenybės nei vienai iš jų. Štai Bulgarijos konstitucija sako, kad “tradicinė bažnyčia Bulgarijoje yra vakarų stačiatikių bažnyčia”. Panašus straipsnis įtrauktas ir į Graikijos konstituciją, kuri, matyt, ir padarė įtaką savo kaimyninės šalies - Bulgarijos - konstitucijai. Taigi, 3 str. teigia, kad “vyraujanti Graikijoje yra vakarų stačiatikių bažnyčia”.

Asmeninio gyvenimo ir susižinojimo slaptumas, būsto neliečiamybė

Ilgą laiką įvairių šalių konstitucijos numatė tik būsto neliečiamumo ir susirašinėjimo laisvę. Italijos konstitucijos 14 str. skelbia: “Būstas neliečiamas”. Toliau straipsnis nustato, kad kratos ir apžiūros gali būti vykdomos tik remiantis įstatymu. Paskutinio laikmečio konstituciniai aktai greta būsto neliečiamumo ir komunikacijos laisvės ypač pabrėžia asmeninio gyvenimo apsauga.

Štai Olandijos konstitucija po paskutinio jos papildymo 1982 m. nustato, kad kiekvieno žmogaus asmeninis gyvenimas yra gerbtinas, kad įstatymas nustato asmeninio gyvenimo apsaugojimo taisykles, kai tai liečia registraciją ir asmeninių duomenų paskelbimą, bei taisykles, kaip asmuo gali susipažinti su informacija apie jį bei šią informaciją koreguoti. Vengrijos konstitucija skelbia, jog “Vengrijos Respublikoje kiekvienas turi teisę į gerą vardą, į būsto neliečiamybę, o taip pat į asmeninės paslapties ir duomenų apsaugą”.

Tai taip pat svarbi asmeninės laisvės apraiška. Ši laisvė gana tiksliai suformuluota Italijos konstitucijos 16 str. Jis teigia, kad kiekvienas žmogus gali laisvai kilnotis ir apsigyventi nacionalinės teritorijos ribose, palikti šalį ir sugrįžti į ją laikydamasis atitinkamų įstatymų, o ši teisė gali būti apribota tik įstatymu visuomenės saugumui užtikrinti. Tokia bendra forma ši teisė geriausiai suformuluota Ispanijos konstitucijoje. Jos 23 str.

Prie šių teisių pirmiausia priklauso aktyvioji rinkimų teisė - teisė rinkti atstovaujamus organus ir pasyvioji rinkimų teisė - būti išrinktam į šiuos organus. Prie šios teisės taip pat priklauso teisė išsikelti savo kandidatūrą arba duoti sutikimą savo kandidatūros iškėlimui. Kai kurių valstybių konstitucijos ne tik suteikia rinkimų teisę, bet tuo pačiu ir uždeda atitinkamą pareigą.

Kaip taisyklė, demokratinėse valstybėse bendrijos kuriasi laisvai, nors yra ir kai kurių išimčių. Kai kurios bendrijų kategorijos yra uždraustos dėl politinių sumetimų. Pavyzdžiui Danijos konstitucija numato galimybę teismo sprendimu paleisti bendriją, siekiančių savo tikslų vartojant smurtą, raginant vartoti smurtą ar kokiais kitais įstatymo draudžiamais būdais paveikiant kitaminčius.

Tai sąlyginis grupės teisių pavadinimas. Į ją įeina žodžio laisvė, teisė laisvei reikši nuomonę, spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių laisvė, informacijos skleidimo laisvė. Štai Makedonijos konstitucijos 16 str. Tai teisė kreiptis į valdžią, su reikalavimais, pasiūlymais, skundais. Ši subjektyvi teisė įpareigoja atitinkamą valdžios organą reaguoti atitinkama tvarka. Štai Italijos konstitucija nustato, kad visi piliečiai gali įteikti palatoms peticiją, reikalaudami teisinių normų arba išdėstydami visuomenės reikmes.

Ispanijos konstitucija šią teisę formuluoja kiek kitaip. Ji sako, kad kiekvienas ispanas turės teisę į individualią ar kolektyvinę peticiją, asmenys, tarnaujantys karinėse pajėgose šią teisę galės vykdyti tik individualiai ir pagal atitinkamus įstatymus. Šios teisės įtraukimą į daugelio demokratinių valstybių konstitucija lėmė tai, kad XX a. pabaigoje ypatingai pablogėjo ekologinė padėtis. Prieštara tarp ekonominio ir technologinio vystymosi bei ekologinės būklės iškėlė būtinybę reguliuoti gamtos apsauga teisės normomis.

Ši problema atsispindėjo įvairių šalių konstitucijose, nepriklausomai nuo jų politinės sistemos. Štai Ispanijos konstitucija skelbia visų teisę naudotis aplinka pagal savo... 5. Prieinamumas: turėtų būti galima pasiekti savo būstą. 6. Vieta: turėtų būti galima pasiekti savo darbo vietą, ligonines, mokyklas ir t. t. už kainą, proporcingą asmens (šeimos) pajamoms. 7. Kultūrinis tinkamumas: būstas turi atitikti jį naudojančiosios visuomenės poreikius.

Kadangi valstybė yra pagrindinis žmogaus teisių garantas, ji privalo imtis veiksmų siekdama įgyvendinti šią teisę. 1. Pagarbos įsipareigojimas reiškia, kad valstybė neturi pažeisti ar kištis į šią teisę. 2. Apsaugos įsipareigojimas reiškia, kad valstybė turi užkirsti kelią pažeidimams iš kitų šalių. 3. Įvykdymo įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė priimtų visą priemonių rinkinį, užtikrinant šios teisės įgyvendinimą.

Teisė į būstą nereiškia, kad valstybė turi statyti nemokamus būstus visai savo gyventojų populiacijai. Šios teisės esmė yra nediskriminavimas: kiekvienas turi teisę gyventi tinkamose sąlygose. Karai lemia ne tik gyvybių, bet ir namų praradimą. Būstai sunaikinami arba tampa nebetinkami gyventi, priverčiant žmones juos palikti.

Pirmasis žmogaus teisių katalogas, priimtas netrukus po Antrojo pasaulinio karo, 1948 m. Kategorija: II skirsnis. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas.

Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.

Žmogaus teisės ir laisvės:

tags: #konstitucija #i #busto #nelieciamybe