Socialinio būsto statybos kontrolė Lietuvoje: iššūkiai ir perspektyvos

Nors Lietuvos Respublikiniai būsto rūmai mini savo veiklos dvidešimtmetį, didžiausias organizacijos iššūkis - vieningos ir ilgalaikės būsto politikos stoka šalyje - vis dar išlieka aktualus.

Aiški ir nuosekli būsto politika - tai ilgalaikė valstybės strategija, skirta užtikrinti prieinamą, saugią ir kokybišką gyvenamąją aplinką visiems gyventojams. Deja, Lietuvoje būsto politika dažnai lieka antrame plane, o priimami sprendimai dažnai priklauso nuo rinkimų ciklų. Naujai išrinkti politikai ne visada išlaiko ankstesnių iniciatyvų tęstinumą, todėl sektoriuje atsiranda chaosas ir neapibrėžtumas.

Lietuvos būsto rinkos formavimosi ištakos siekia sovietmečio pabaigą, kai buvo vykdoma masinė būsto privatizacija. Dėl to Lietuva šiandien išsiskiria Europos Sąjungoje itin aukštu privačiai valdomo būsto skaičiumi - apie 90 % viso šalies būsto priklauso privatiems savininkams. Per dvidešimt metų būsto sektoriuje vyko nemažai pokyčių. Buvo steigiamos daugiabučių savininkų bendrijos, modernizuojama būsto administravimo sistema ir įdiegtos naujos technologijos.

Tačiau, nepaisant pokyčių, išlieka nemažai problemų, kurios trukdo užtikrinti kokybišką ir prieinamą būstą visiems Lietuvos gyventojams. Šios problemos apima:

• Socialinės ir ekonominės atskirties augimas: aukštos būsto nuomos ir įsigijimo kainos miestuose mažina būsto prieinamumą mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams ir didina jų socialinę atskirtį.
• Jaunimo migracija: kadangi būstas daugelyje Lietuvos miestų yra sunkiai prieinamas, dalis jaunimo pasirenka emigruoti į šalis, kur būsto prieinamumas yra geresnis. Tai neigiamai veikia šalies demografinę situaciją.
• Finansinė priklausomybė: dėl ribotos būsto pasiūlos daugeliui žmonių tenka imtis ilgalaikių būsto paskolų. Tokia finansinė priklausomybė mažina jų ekonominį stabilumą, o tai gali sukelti rimtų problemų ekonominių krizių metu.
• Regionų nykimas ir didmiesčių plėtros sunkumai: aiškios regioninės ir būsto politikos nebuvimas lemia, kad gyventojai telkiasi keliuose didžiuosiuose miestuose, o mažesni miestai ir regionai nyksta. Tuo tarpu didmiesčiai susiduria su perpildyta infrastruktūra, nepakankama būsto pasiūla ir kitais augimo iššūkiais.
• Nepakankamas dėmesys turimo būsto priežiūrai ir atnaujinimui: pagal galiojančias teisės normas neapibrėžta solidari butų ir kitų patalpų savininkų atsakomybė už pastatų bendrojo naudojimo objektų valdymą, priežiūrą ir atnaujinimą, neveiksminga savivaldybių vykdoma viešoji pastatų naudojimo ir priežiūros kontrolė.

Socialinio būsto pavyzdys Vilniuje. Šaltinis: vilnius.lt

Valstybės kontrolės audito rezultatai

Valstybės kontrolė atliko auditą, kuris atskleidė nemažai problemų, susijusių su socialinio būsto plėtra savivaldybėse. Auditoriai išsako abejonių dėl Vilniaus miesto ir rajono, Marijampolės, Pagėgių, Alytaus, Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio, Radviliškio, Širvintų, Švenčionių, Plungės rajonų sprendimų, susijusių su socialinio būsto plėtra.

Informaciją apie savivaldos sprendimus dėl socialinio būsto statybos Valstybės kontrolė perdavė Specialiųjų tyrimų tarnybai, įgyvendinančiai korupcijos prevencijos priemones.

Štai keletas pavyzdžių, kurie atkreipė Valstybės kontrolės dėmesį:

• Panevėžio rajone socialiniam būstui įsigytas senas tarybos nario bendrovės namas už gerokai didesnę kainą nei rinkos vidurkis.
• Plungės rajone socialiniam būstui rekonstruojamas pastatas kaime be infrastruktūros, kuriame taip pat veikia medicinos punktas, priklausantis mero šeimos klinikai.
• Alytaus rajone planuojamo socialinio būsto kvadratinio metro kaina gerokai viršija rinkos vidurkį.
• Vilniuje socialiniam būstui skirtos lėšos panaudotos keliui tiesti.

Savivaldybės dažnai pasirenka brangiausią būsto įsigijimo būdą - naujų būstų statybą, nenaudojamų pastatų rekonstrukciją. Be to, planuojamų statyti naujų ir rekonstruojamų nenaudojamų pastatų vidutinės kainos, palyginti su vidutinėmis kainomis rinkoje, kai kuriose savivaldybėse yra didesnės nuo 2 iki 10 kartų. Tai reiškia, kad savivaldybės už tuos pačius finansinius išteklius socialiniu būstu aprūpina mažiau asmenų ir šeimų, nei galėtų.

Ši informacija buvo perduota Specialiųjų tyrimų tarnybai, kuri turėtų įvertinti, ar nebuvo padaryta korupcinio pobūdžio veiksmų.

Galimi sprendimo būdai

Norint išspręsti šias problemas, reikėtų imtis sistemingų ir ilgalaikių sprendimų. Tai apima:

• Socialinio būsto plėtra: reikėtų skatinti nekomercinio ir socialinio būsto sektorių, kuris suteiktų galimybę mažas pajamas gaunantiems žmonėms gyventi saugiame ir prieinamame būste ir spręsti migrantų apgyvendinimo klausimus.
• Regioninė politika ir infrastruktūros plėtra: investuojant į regionų infrastruktūrą ir darbo vietas, būtų galima paskatinti žmones apsigyventi mažesniuose miestuose ir sumažinti spaudimą didiesiems miestams.
• Institucijų bendradarbiavimas: būsto politikos klausimai priklauso skirtingoms institucijoms, todėl būtina užtikrinti jų glaudų bendradarbiavimą, kad būtų pasiektas vieningas tikslas ir įgyvendinti nuoseklūs sprendimai.
• Valstybinė parama renovacijai: kadangi didelė dalis Lietuvos būsto yra senos statybos, valstybė turėtų labiau remti renovacijos projektus, užtikrinant energinį efektyvumą ir saugią gyvenamąją aplinką.
• Didesnis dėmesys turimo būsto priežiūrai ir atnaujinimui (renovacijai): atsižvelgus į ES šalių praktiką bei konstitucinės ir civilinės teisės normas, harmonizuoti butų ir kitų patalpų savininkų teisių ir atsakomybės teisinį reglamentavimą, susijusi su daugiabučių namų ir kitų pastatų bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra bei atnaujinimu.

Užtikrinti didesnę valstybės paramą pastatų renovacijai, didinant jų energinį efektyvumą.

Lietuva turėtų išvystyti dešimtmečiams į priekį orientuotą būsto politiką, kuri remtųsi Vakarų Europos šalių pavyzdžiais. Būsto politika nėra vien tik būsto statyba ar pardavimas - tai plati sritis, apimanti gyvenamosios aplinkos kokybę, socialinę integraciją ir ekonominį stabilumą. Ilgalaikė ir nuosekli būsto politika Lietuvoje leistų sumažinti socialinę atskirtį, skatintų jaunimo likimą šalyje, bei padėtų spręsti demografinės krizės problemas.

2012-2014 metais į socialinio būsto plėtrą valstybė investavo daugiau kaip 21 mln. eurų, savivaldybės - dar 3,6 mln. eurų savo biudžetų lėšų. Už šias lėšas savivaldybės įsigijo apie 900 socialinių butų, tačiau juos kasmet gaudavo tik apie 3 proc. laukiančių asmenų. 2014-2020 metais socialinio būsto fondo plėtrai skirta 49,9 mln. eurų Europos regioninės plėtros fondo lėšų, už jas numatyta įsigyti 1150 socialinių būstų, bet ir tai nepatenkins viso poreikio - eilėse būsto laukia daugiau nei 12 tūkst. asmenų ir šeimų, pažymi auditoriai.

Jie atkreipia dėmesį, kad šiuo metu šalyje nėra išskiriama, kurioms asmenų grupėms sudėtingiausia savarankiškai susirasti būstą, kurios iš jų yra labiausiai pažeidžiamos.

Šioje srityje reikia ryžtingų politinių sprendimų ir ilgalaikių investicijų, kad Lietuvoje būstas taptų prieinamas ir kokybiškas visiems jos gyventojams. Atėjo laikas pagaliau pasitvirtinti aiškią šalies būsto strategiją, kuri apimti visas kryptis ir skirtų tinkamą dėmesį būsto priežiūrai. Neleistina ir netoleruotina, kai valstybėje nėra vienos institucijos, kuri būtų atsakinga už būsto politiką.

tags: #kontrole #socialinio #busto #statyba