Prieš 75 metus, birželio 28-ąją, priimtas sprendimas įsteigti tokį uostą buvo vienas iš svarbiausiųjų sovietmečiu, itin pakeitusių Klaipėdos veidą. Šiame straipsnyje apžvelgsime Kopgalio skyriaus turto istoriją, pradedant nuo Klaipėdos jūrų uosto plėtros sovietmečiu, anglies rūšiavimo komplekso statybų ir baigiant Lietuvos jūrų muziejaus įkūrimu bei raida.
Klaipėdos Jūrų Uosto Plėtra Sovietmečiu
Prekybos uostas nutraukė nuo XVIII a. 1951-ieji. Statomas sandėlis Nr. Kraštotyrininkas Kęstutis Demereckas knygoje „Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos istorija“ rašo, kad uosto atstatymo darbai kaip buvo planuota 1955 m. Uosto specialistai „lopė“ sugadintus molus, valė sugriautas 3-4 Žiemos uosto krantines, nauja tvora aptvėrė uosto teritoriją.
„Žiemos uoste veikė gelžbetoninių blokų, skirtų molui sutvirtinti, gamykla. Matyt, tuo metu buvo užpiltas žvejų uostas ir nugriautas senojo uosto liudininkas - akmeninis gelbėtojų namas, beveik 200 metų saugojęs įžymiąją Jono bažnyčios vėtrungę. <…> Pastatytas sandėlis Nr. 1, mažosios mechanizacijos garažas. <..> Intensyviai vyko 9-10 bei 13-osios krantinių atstatymo darbai. Krantinėse buvo sumontuoti naujai gauti kranai „Abus“, - rašė K. Demereckas.
Pasak jo, 1956-1961 m. Prekybos uoste buvo pastatyti du nauji sandėliai Nr. 2 ir Nr. Anot K. Demerecko, 1955-1956 m. prekybos uoste buvo perkrauta labai daug smulkios anglies - peko.
„Medinės užtvaros neatlaikydavo spaudimo ir anglis užberdavo geležinkelio bėgius. 1956 m. iš pavienių blokų buvo suprojektuotos gelžbetoninės lengvai perkeliamos užtvaros, kurios pasiteisino. <…> 1955 m. Klaipėdos prekybos uoste buvo perkrauta per 0,5 mln. tonų anglies. Tokio kiekio vienos rūšies krovinių uoste dar nebuvo krauta. Be to, tapo aišku, kad anglies eksportas toliau didės. Ypač didelę paklausą užsienyje, daugiausia Prancūzijoje, turėjo vieno dydžio anglies gabaliukai, skirti šildymo krosnelėms“, - rašė K. Demereckas.
Planai ir Prieštaravimai
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990” rašo, kad 1959 m. gruodį Lietuvos TSR Ministrų Taryba, atsižvelgdama į tais metais TSRS Ministrų Tarybos priimtą sprendimą Klaipėdoje statyti pirmąjį visoje sąjungoje anglies rūšiavimo ir perkrovimo kompleksą ir planuojamą naftos eksporto bazės plėtrą, įpareigojo Valstybinį statybos ir architektūros reikalų komitetą peržiūrėti tuometinį Klaipėdos generalinį planą, o 1960 m. Tokie planai žavėjo nevisus.
Dar 1960 m. sausio 28 d. buvo išsakytos tokios pastabos:
- „Visoms šioms priemonėms įgyvendinti būtina iškirsti dalį miško, likviduoti kelią, jungiantį Klaipėdą su Melnrage ir Giruliais, kas savo ruožtu turės įtakos į šiaurinės miesto dalies išplanavimo struktūrą, sudarys labai blogas mikroklimatines sąlygas šiam rajonui, o taip pat visai pajūrio zonai nuo Klaipėdos iki Palangos.
- Visiškai nutrūksta tiesioginis miesto ryšys su Melnragės priemiesčiu, Giruliais ir Palanga.
- Iškertant šioje miesto dalyje mišką, stadijonui susidarys labai nepalankios sąlygos užuovėjos ir anglies dulkių atžvilgiu.
- „Lengiprotranso” numatomas ledų sandėlio įrengimas šiaurinėje miesto dalyje nepriimtinas, nes pažeidžia genplanu numatomos apvažiuojamosios magistralės Kaunas-Palanga įrengimą išilgai Mokyklos gatvės.
- Išskiriant teritoriją spec. Atsižvelgiant į virš išdėstytą, pasitarimas skaito, kad tikslingiausia būtų anglies rūšiavimo įmonę steigti ir naftos bazės praplėtimą projektuoti Šventosios uoste.
Visgi tokios nuomonės nesustabdė sovietinio planinio buldozerio. Jau tų pačių metų kovą LTSR Ministrų Taryba priėmė atitinkamą sprendimą, o rugpjūtį Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas vadovaudamasis juo patvirtinto naujas Klaipėdos jūrų prekybos uosto ribas.
Beje, Prekybos uostas, anot V. Safronovo, galimybę plėstis matė ir Kuršių nerijos pakrantėje. Tačiau tam prieštaravo tiek Valstybinis statybos ir architektūros reikalų komitetas, tiek tuometinis Klaipėdos vyr. Architektas drg. Stumbrys ir architektas dr. Šešelgis pareiškė: „Reikia branginti tokią gražią gamtinę vietovę. Reikia branginti tokią gražią gamtinę vietovę, - pritarė architektai drg. Bučas, Lekevičius, Slavinskas. Šis klausimas spręstinas ne tik siaurais žinybiniais vandens transporto interesais, o ir atsižvelgiant į miesto gyventojų poreikius. Vargu ar aplamai įmanomas teisingas sprendimas be mokslo įstaigų paramos. Žodžiu, architektai nepritaria siūlomam variantui dėl uostų plėtimo Kručių nerijos sąskaita. Jie mano, kad geriau būtų plėsti jūros prekybos uosto jūros pakrante Melnragės link“, - 1960 m.
Pasak jo, 1961 m. Jau tų pačių metų kovą LTSR Ministrų Taryba priėmė atitinkamą sprendimą, o rugpjūtį Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas vadovaudamasis juo patvirtinto naujas Klaipėdos jūrų prekybos uosto ribas.
„Aktyvus J. Stumbrio pasipriešinimas, tikėtina, tapo viena priežasčių, kodėl jis vyr. architekto pareigas ėjo viso labo metus“, - mano V. Safronovas.
Ir tik 1977 m. Pasak V. Safronovo, kadangi Prekybos uostui taip ir liko priskirta didžioji dalis Uosto gatvės, kaip miesto Vykdomojo komiteto keltų problemų sprendimo būdas, anot V. Safronovo, buvo pasiūlyta suplanuoti Uosto gatvę dubliuojančią naują magistralę, kuri turėjo jungti Danės ir J. Janonio gatves.
„Visi šie darbai, įskaitant dalies gyvenamųjų namų nugriovimą, turėjo būti atlikti vien dėl to, kad Prekybos uostui esą trūko teritorijos. Tačiau realiai Prekybos uostas jam paskirtas žemes pradėjo įvaldyti tik 9-jame dešimtmetyje, o kol buvo iškeldinti gyventojai, nugriauti namai, paklotos naujos požeminės komunikacijos ir pagal 1961 m. nedaug pakoreguotą uosto ribą 1985 m. pagaliau baigta tiesti Naujoji Uosto gatvė, žlugo ir TSRS“, - rašė V. Safronovas.
„Tuos pinigus, kurie buvo skirti komunikacijoms nutiesti, gyventojams iškelti ir gatvėms tarp Naujosios Uosto ir Uosto gatvių nutiesti, skyrė TSRS Jūrų laivyno ministerija. Pirmiausia iškėlėme gyventojus, tiesėme naują gatvę. <…> Tačiau tuomet tai nuspręsta daryti ne sprendžiant eismo problemas, o norinti padidinti uosto teritoriją“, - prisimena V. Safronovas.
Anot K. Demerecko, 1965 m. metalo kroviniai tesudarė 10 proc. Prekybos uosto krovinių, o per penkerius metus šis rodiklis šoktelėjo iki 30 proc. - metalų jau perkrauta 0,983 mln. 1974 m. jų krova jau siekė 1,825 mln. tonų. Nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio Prekybos uoste pradėjo vyrauti būtent metalo kroviniai. 1977 m. jie jau sudarė 2,283 mln. tonų, kai visa metinė krova siekė 5,7 mln.
Metalai buvo atgabenami geležinkelio vagonais. Tarp jų buvo ne tik didelių gabaritų ar ilgi, ritiniai, bet ir biraus metalo kroviniai. Krauti ir aliuminio paketai. Metalas daugiausiai buvo skirtas tuometinei Vokietijos Demokratinei Respublikai. Metalus į Klaipėdą siuntė didžiausios SSRS metalo gamyklos: Lipecko, Čerepoveco, Karagandos, Azovstal.
1980 m. liepą, anot K. Demerecko, prie 15 krantinės buvo baigtas statyti specialus iškyšulys, kad būtų galima išvežti krovinius per laivo gale esančius vartus ir lapkritį Prekybos uoste pirmą kartą buvo iškrautas „Ro-ro“ tipo laivas „Ivan Derbenev“.
Pasak K. Demerecko, senasis apsauginis Žiemos molas, vadintas „pistoletu“, septintajame dešimtmetyje pradėjo trukdyti išplaukiantiems laivams, nes išplaukimo anga tesiekė 20 metrų. Todėl pirmiausia buvo nuardyti jo galai, vėliau nukasta ir likusi žemės dalis. Molo likučiai buvo panaikinti 1984 m. Jį pastačius pailgėjo Pietinė balasto krantinė, o molo gale buvo pastatytas dviejų aukštų pastatas, kuriame įsikūrė kokybės ekspertai ir kitos tarnybos. Pirmieji laivai prie šio molo buvo iškrauti 1986 m.
„Miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos užsakymu Paminklų restauravimo projektavimo instituto Klaipėdos skyrius 1981 m. atliko centrinės miesto dalies žvalgomuosius tyrimus. Teritoriją, kuri buvo numatyta perspektyviniam uosto plėtimui iki Naujosios Uosto gatvės, į tyrimų programą nebuvo įtraukta, tuomet manant, kad ji neturinti istorinės, architektūrinės bei archeologinės vertės. Uosto veikla įsavinant perspektyvinę teritoriją - ypač pastatų griovimas sukėlė dalies miesto visuomenės, architektų, kraštotyrininkų, istorikų, archeologų nepasitenkinimą. reikalaujama neskirti naujų teritorijų uosto gamybiniams pastatams miesto centrinėje dalyje.
Pasitarime nutarta nutraukti šioje teritorijoje visus griovimo ir statybos darbus. Klaipėdos jūrų prekybos uostui nutarta siūlyti parengti Uosto perspektyvinio vystymo technologinį bei ekonominį pagrindimą Respublikos perėjimo prie ekonominio savarankiškumo sąlygų. Visa tai turi išanalizuoti ir įvertinti ekspertų nežinybinė komisija. Reikia išnagrinėti esamą uosto teritoriją jos panaudojimą ir tvarkymą. Taikant pažangią šiuolaikinę technologiją, būtina kuo racionaliau išnaudoti užimamą brangią uosto vietą.
Įsiliedamas į diskusijas buvęs Prekybos uosto viršininkas S. Kvaša 1989 m. spalį „Tarybinėje Klaipėdoje“ dėstė ir savo poziciją. Anot jo, perspektyvoje uostui reikės didesnių plotų ir pirmiausia Žiemos uosto rajone. „Iš esančių tame Vitės rajone 75 namų 62 jau nugriauti (reikia manyti, kad jų savininkai nustatyta tv...
Anglies Rūšiavimo Kompleksas
Kompleksas iškilo piečiau Naftos perpilymo bazės 1962-1966 m. Anot K. Demrecko, pradinė komplekso statybų kaina - 25 mln. rublių - projektavimo ir statybų metu išaugo triskart. Kompleksas turėjo būti didžiausias SSRS. Per valandą čia turėjo būti iškraunama 10 vagonų anglies, išrūšiuojama ir pakraunama į laivus. Iš smulkios anglies turėjo būti presuojami briketai - per metus jų planuota pagaminti daugiau nei 50 tūkst. tonų.
„Kompleksą sudarė: priėmimas, avarinis sandėlis, rūšiavimas, išrūšiuotos anglies sandėliavimas ir saugojimas, rūšiuotos anglies krovimas, briketų gamyba, paprastos anglies priėmimas, šiaurinis paprastos anglies sandėlis ir pietinis paprastos anglies sandėlis. Visų anglies komplekso pastatų plotas - 40 900 kv. m, rūšiuotų anglių sandėlio talpa 80 000 t, nerūšiuotų - 25 000 t, pagrindinių įrengimų - 341 vnt. Kompleksas užėmė milžinišką uosto teritorijos dalį. Vien pastatytų tiltų ilgos buvo 2250 m, tunelių - 1800 m, bendras konvejerių ilgis - 10 250 m. <…> Jį statant ir montuojant įrengimus dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Moldavijos, Kazachijos, Gruzijos specialistai. Sunkiausius darbus atliko kaliniai”, - rašė K. Demereckas.
„Tačiau pradėjus įrengtų technologijų bandymus, išryškėjo jų trūkumai, visų pirma pernelyg didelis anglies susmulkinimas rūšiuojant ir labai didelis darbo vietų bei aplinkos teršimas dulkėmis. Motyvuodamas šiais trūkumais, prekybos uostas, pasitelkęs į pagalbą miesto administraciją ir Lietuvos TSR vadovybę, nepakluso TSRS anglies pramonės ministerijos reikalavimams priimti pastatytą kompleksą į savo balansą. Galiausiai TSRS anglies pramonės ministerija nusileido, sužlugdžiusiems projektą „Giprošacht“ instituto darbuotojams buvo skirtos baudos, instituto vyr. inžinierius atleistas iš darbo, iškelta ir baudžiamoji byla, tačiau pastaroji, 1977 m. paskelbus amnestiją, nutraukta. 1978 m. Anglies pramonės ministerija nutarė pastatyta kompleksą likviduoti: įrengimai buvo išmontuoti, didžioji dalis statinių išardyta, kita dalis panaudota kitiems tikslams“, - rašė V. Safronovas.
„Jei būtų Klaipėdos jūrų prekybos uoste atsiradęs akmens anglių krovimo kompleksas, būtume visai pražuvę. Tai, kad toks kompleksas nebuvo pradėtas eksploatuoti, didelis vieno žmogaus, Solomo Kvašos nuopelnas. Per kompleksą planuota eksportuoti gal 5 milijonus akmens anglių kasmet. Investicijos buvo skirtos nemažos. Įrengtos transporterių linijos, kuriomis iš geležinkelio vagonų anglys būtų keliavusios į laivus. Dalis anglies gabalų būtų sutrupėję ir virtę dulkėmis. S. Kvaša nepasirašė Valstybinės komisijos akto. Jį daug kas bandė paveikti, tačiau kietai laikėsi savo. Atseit tas technologinis procesas, kai atvežti anglies gabalus ir išplukdai anglies gabalus buvo netobulas. Mat transportuojamos anglys būtų virtusios dulkėmis, o tai uostui būtų kainavę milžiniškus nuostolius.
Nors šio komplekso ir neliko, tačiau jo pasekmės matomos ir šiandien - statant jį buvo „nukirstas“ XVIII a. V. Safronovas teigia: „Tai akivaizdžiai liudija neatitikimą tarp planinės ekonomikos sąlygomis sukurtų uosto vystymosi prognozių ir realios padėties. <…> Neabejotinai didžiausiu iššūkiu infrastruktūros plėtrai Klaipėdos mieste tapo sąjunginės ekonomikos ir Maskvoje priimamų politinių sprendimų padiktuotas uosto plėtros prioritetas.
„Iki Antrojo pasaulinio karo Vitė ir uostas sudarė organišką vienetą, abu jie buvo neatskiriama miesto dalis. <…> Per karą daugiausia nukentėjo uostas. Griuvėsiais virto sandėliai. Vitė prarado bažnyčią, mūrinį locmanų bokštą. Tačiau dauguma gyvenamųjų namų kvartalų išliko sveiki. Tačiau Vitės rajonas apmirė. Nebeliko čia nei parduotuvių, nei valgyklų. Naujieji gyventojai senuosius namus nugyveno, apleido. Naujos statybos vyko stichiškai: tai šen, tai ten išaugdavo didelių tūrių, nepriderinti prie šio rajono charakterio statiniai. Nebuvo prisilaikoma senojo gatvių tinklo. Uostas ištįso į ilgį, pūtėsi į plotį. Uosto teritorijon pateko Mažosios Vitės vieta, Krūmamiesčio pakrantė. <..> Uostas nuo Vitės atsitverė aukšta tvora ir virto uždara, pilka zona. Joje pokario metais nebuvo pastatyta nė vieno išvaizdesnio pastato. Besiplėsdamas uostas ėmė pasiglemžti vis didesnę Vitės dalį, pradėta griauti senuosius namus. Tai sukėlė visuomenės pasipiktinimą ir protestą.
Ateityje keisis krovinių pobūdis. Matyt, vėl bus reikalingi kompaktiški daugiaaukščiai sandėliai, elevatoriai, šaldytuvai, ir visiškai nebus reikalinga uostui didelė teritorija. Tuomet turėsime atgailauti, kad padarėme nedovanotiną klaidą, išgriovę Vitę.
Šiandieninė uosto išvaizda prasta, jis blogai reprezentuoja mūsų miestą. Užtat ateityje architektams teks daug padirbėti ir pagerinti jo išvaizdą. Reikia galvoti ir apie Vitės ateitį, pirmiausia nutraukiant jos niokojimą. Šiuo metu ruošiamasi miesto senąją dalį, esančią dešinėje Danės pusėje, paskelbti istoriniu-urbanistiniu draustiniu. Taigi į šį draustinį pateks ir uostas, ir Vitė. Tai padės išgelbėti tai, kas dar išlikę čia istoriško ir vertingo. Tai sudarys sąlygas kryptingai derintis prie senojo mastelio ir gatvių tinklo, vystyti visą, dabar vadinamą Centrinę miesto dalį. <…> Šiandien noriu būti optimistas. Tikiu, uostas ateityje vėl tinkamai reprezentuos Klaipėdą, bus atviras. Atgis ir Vitė. Joje atsidarys parduotuvės, valgyklos, klubai. Sugrįš senieji gatvėvardžiai, vėl sužydės, kaip kadaise, rožės ir levandros“, - rašė J.
Lietuvos Jūrų Muziejus Kopgalyje
Muziejui pradžią davė dar 1971 metų Klaipėdos kraštotyros muziejuje Herkaus Manto gatvėje sukurta Jūrų skyriaus ekspozicija.1972 metais prasidėjo Nerijos forto (Kopgalio tvirtovės) restauravimas (architektai - Petras Lapė ir Laima Šliogerienė), akvariumo statyba, buvo įrengti baseinai, ekspozicijų salės. Remontas užtruko iki 1979 metų.
Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė sako, kad Lietuvos jūrų muziejų kūrė ypatingi žmonės ypatingoje vietoje.„Čia, Kuršių nerijos smaigalyje, susitinka žemė, jūra, marios ir žmogus. Labai abejoju, ar be tuomečio Klaipėdos vadovo Alfonso Žalio, istoriko, muziejaus įkūrėjo ir ilgamečio jo direktoriaus Aloyzo Každailio, apskritai būtų atsiradęs ir išaugęs Lietuvos jūrų muziejus. Seno Prūsijos forto griuvėsiai virto Lietuvos perlu, kuriame klesti vandenų gyvybė ir sekamos istorijos apie tai, kaip žmogus gyvena prie jūros ir jūroje. Į muziejų traukia šimtai tūkstančių lankytojų iš Lietuvos ir užsienio“, - sakė O. Žalienė.
Jūrų muziejus per 40 metų sulaukė apie 24 milijonus lankytojų. Tai rodo jo reikšmę ir Klaipėdos, ir Lietuvos ekonominiam gyvenimui. Šiandien šis muziejus - lankomiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. lankytojų.
„Jūrų muziejus augo su kiekvienais metais: senajame Nerijos forte pradėjo nardyti Kaspijos eršketai, skleidėsi koralai, kalėdines giesmes giedojo pingvinai, išsirito pirmieji Kopgalio pingvinukai, poilsiautojų vasaros buvo neįsivaizduojamos be Šiaurės jūrų liūto Bocmano. Raudonskliautės požeminės parako saugyklos sekė jūrą Lietuvai atvėrusias istorijas, ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse, išsikerojo jūrų dugno arklai-inkarai, marių pakrantėje sužydėjo šimtmečio pradžios Etnografinė pajūrio žvejo sodyba, o į sausumą greta jos išplaukė senieji žvejybos laivai“, - pasakoja Jūsų muziejaus Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė.
Pasak jos, prieš ketvirtį amžiaus atkurtai valstybei žengiant pirmus žingsnius, muziejus lenkė laiką - drąsiai augo: buvo pastatyti delfinų namai ir juose apsigyveno Juodosios jūros afalinos.„Delfinai moko mus pažinti ir pamilti vandenų pasaulį. Žalienė.
Trisdešimt metų muziejus yra jauki ir svetinga priebėga pilkiesiems Baltijos jūrų ruoniukams. Išgydyta ir paleista atgal į jūrą apie 80 rastinukų. Dabar už delfinariumo jau kyla Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras, kuris po poros metų atvers duris kaip ruonių ir kitų Baltijos jūros gyvūnų gydykla ir tyrimų centras.
„Tūkstantmečių sandūroje pokyčius išgyveno ir Jūrų muziejus: atsinaujinusi jūrų gamtos ekspozicija kvietė keliauti laiku ir pažinti gyvybės atsiradimo žemėje istoriją. Po kelerių metų muziejuje atsirado ir didžiausios bei keisčiausios tropinių jūrų žuvys - nors ir skulptūrinės, bet plėšrios ir pavojingos. Iškėlė bures ir pirmasis plaukiojantis eksponatas - kurėnas „SüD 1“. Jis ne tik tyrinėjo Kuršių marių žvejų paveldą, bet ir garbingai reprezentavo Lietuvą ir Klaipėdą tarptautiniuose jūriniuose renginiuose“, - pasakoja N. Puteikienė.
Pasak jos, kurėno ekspedicijos atgaivino ir senųjų laivų statybą Lietuvoje. Kurėnas įkvėpė ir unikalų projektą - Nacionalinę ekspediciją, senųjų laivų replikomis apiplaukusią visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. O muziejus tęsė laivybos istorijos tyrimus, buvo atidaryta ekspozicija apie burlaivių epochą Klaipėdoje.
Delfinariume jau kuris laikas veikia delfinų terapijos užsiėmimai, pažadinę viltį ne vienai šeimai, auginančiai vaikus su negalia. Gydymo tikslais delfinariume jau apsilankė apie tūkstantį šeimų. Daugeliui iš jų susitikimas su delfinais tapo nauju gyvenimo etapu. Delfinų terapijos centras vykdomi ambicingi tyrimai ir tarptautiniai projektai.
Ketvirtą dešimtį skaičiuojantis Lietuvos jūrų muziejus įžengė į atsinaujinimo kelią. Prieš penkerius metus buvo atlikta delfinariumo rekonstrukcija: pertvarkyta ne tik žiūrovų salė ir lankytojams skirta infrastruktūra, pagerintos gyvūnų gyvenimo sąlygos, bet ir pastatytas Delfinų terapijos centras, kuriam analogų iki šiol nėra visoje Europoje. O delfinai ir kaliforniniai jūrų liūtai dabar turi galimybę vasaras leisti naujoje Saulės įlankoje po atviru dangumi.
„Didžiausias mūsų turtas - muziejaus darbuotojai. Dabar Lietuvos jūrų muziejuje dirba daugiau nei 150 aukščiausios kvalifikacijos savo srities profesionalų. Drąsiai galiu sakyti, kad jaučiamės kaip viena šeima. Dalijamės ir džiaugsmais, palaikome vienas kitą ir tada, kai nesiseka“, - sako savo darbo metus kartu su muziejaus užgimimu skaičiuojanti muziejaus direktorė O. Žalienė.
Lietuvos jūrų muziejus yra Lietuvos muziejų asociacijos, Tarptautinės muziejų tarybos, Tarptautinės jūrų žinduolių gydytojų asociacijos, Tarptautinės jūrų žinduolių trenerių asociacijos, Europos akvariumų kuratorių sąjungos, Europos jūrų žinduolių globos asociacijos narys.
Lietuvos jūrų muziejus - vienas didžiausių Lietuvoje. Jo teritorija užima apie 13 hektarų plotą. Muziejaus rinkiniuose saugoma beveik 90 tūkstančių eksponatų.
Jūrų muziejaus šventę muziejininkai pažymės liepos 31-rugpjūčio 1 dienomis rengiamu tarptautiniu forumu „Mus jungia Baltija“.