Lietuva - kraštas, turtingas kultūros paveldu, kurio dalimi yra ir koplytstulpiai. Šie sakraliniai statiniai, dažnai randami etnografinėse sodybose, atspindi ne tik religines tradicijas, bet ir tautos meninę raišką bei istoriją. Šiame straipsnyje panagrinėsime koplytstulpių reikšmę, jų tipus ir simboliką.
Koplytstulpis su Švento Kazimiero skulptūra Gudeliuose.
Koplytstulpių Istorija ir Paplitimas
Koplytstulpiai - tai senovės lietuvių kultūros paminklai. Lietuvių sodybose mediniai elementai visada užėmė svarbią vietą. Nuo seniausių laikų medis buvo pagrindinė statybinė medžiaga, naudojama ne tik gyvenamiesiems namams, bet ir įvairiems ūkiniams pastatams, paminklams ir net religiniams objektams. 1991 m. Pasandravio istorinis draustinis buvo „apgyvendintas“ kryžiais ir koplytstulpiais su šventųjų atvaizdais.
Šalia Upynos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios įkurtas liaudies amatų muziejus. Prie pietinės sienos surikiuoti koplytstulpiai ir stogastulpiai.
Koplytstulpių Tipai ir Skirtumai
Pasandravio draustinyje galima rasti įvairių tipų koplytstulpių, tarp jų:
- Dvipusis koplytstulpis „Jėzus Nazarietis ir Marija Sopulingoji“
- „Dvylika apaštalų“
- „Šv. Jurgis“
- „Kristaus krikštas“
- „Šv. Florijonas“
- „Šv. Jonas Nepomukas“
- Šv. Kazimieras
- Šv. Cecilija
- Šv. Jurgis
Kuo jie skiriasi, kaip juos atpažinti?
Lietuviški kryžiai - svarbi tautinio paveldo dalis.
Koplytstulpių Simbolika ir Reikšmė
Koplytstulpiai atlieka svarbų vaidmenį religinėje ir kultūrinėje erdvėje. Liaudiškos architektūros formų, viena seniausių Tauragės bažnyčių pastatyta 1774 m. 1843 m. šventorius aptvertas akmenų mūro tvora ir įrengtos mūrinės Kryžiaus kelio stočių koplytėlės. Be šių koplytėlių, šventorių puošia ir trys mediniai koplytstulpiai su skulptūromis.
Skudutiškio šventvietėje yra tautodailininkų sukurti koplytstulpiai.
Klaipėdos rajono Veiviržėnų miestelio sodyboje stovintis išskirtinės išvaizdos koplytstulpis meistriškai padarytas XX a. pradžioje. Savo siluetu koplytstulpis būdingas Žemaitijai ir puikiai atspindi šio regiono kryždirbystės tendencijas: jį sudaro keturkampio pagrindo neaukštas stulpas ir masyvi įstiklinta koplytėlė. Išvaizda, dekoro detalių gausa ir menine verte išsiskiria koplytėlė ir jos viduje esanti skulptūrinė grupė. Koplytėlė žibinto formos su keturiais išsikišusiais fasadais, įstiklintais iš visų trijų pusių. Koplytėlės pagrindą ir visus išorinius kampus puošia gana plačios kiaurapjūviais augaliniais motyvais ornamentuotos lentelės, virš įstiklintų fasadų - trikampiai frontonėliai su mediniais kryželiais-saulutėmis viršuje. Koplytėlės stulpas įbetonuotas, prie pagrindo įtvirtintas metaliniais strypais.
Koplytėlės viduje yra Pirmosios Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu liaudies meistro Kazimiero Piauloko sukurtos medinės Švč. Mergelės Marijos, Šv. Antano, Šv. Barboros, Šv. Morkaus skulptūros. Šv. Lurdo Švč. Mergelės Marijos figūra uždaro silueto, stovi ant pusapvalio pagrindo, tapyto rožėmis. Skulptūros plaštakos beveik nemodeliuotos, masyvios, ant dešinės rankos užnertas masyvus rožinis, pėdos visai kitokios - detaliai, grakščiai suformuotos. Skulptūros detalės išskirtos polichromija: rūbas baltas, skraistė žydra, plaukai juodi, rožinis dažytas bronza.
Šv. Antano figūra statiška, frontali, netaisyklingų proporcijų. Šventasis vaizduojamas su rudu pranciškonų abitu, išskusta tonzūra, vienoje rankoje jis laiko kūdikėlį Jėzų, kuris ranka prilaiko knygą, kitoje - lelijos šakelę su trimis baltais žiedais. Figūros veidas plačia žema kakta ir plačia antakių linija, giliomis akimis - panašiai modeliuotas ir Jėzaus veidas. Kita polichrominė skulptūra - Šv. Barboros. Figūra kompaktiško apibendrinto silueto, pilku rūbu, raudonu apsiaustu, dešinėje rankoje laiko nuleistą kardą, kairėje - taurę su ostija. Rūbo klostės negilios ir neryškios, traktuotos daugiau dekoratyviai, proporcijos netaisyklingos. Rūbo apvadai, karūna, taurė dažyti bronza, figūros plaukai juodi. Šv. Morkus vaizduojamas vienoje rankoje laikantis knygą, kitą prispaudęs prie krūtinės. Skulptūra frontali, statiška, apibendrintų formų, netaisyklingų proporcijų: figūros plaštakos stambios, rankos trumpokos, pečiai nuolaidūs, išraiškingai modeliuota galva.
Mediniai Staškūniškio dvaro rūmai su rusiu statyti ar perstatyti XVII a. II pusėje iki šiol yra išlaikę pirminę planinę struktūrą bei daugelį ankstyvųjų interjero ir eksterjero detalių. Tai dvigaliai rūmai su centrine priemene bei palėpę virš jos. Nuo seno prie rūmų būta geometrinio planavimo sodo ir parko.
Seniausias 1760 m. statytas stogastulpis mus pasiekė Mykolo Brenšteino dėka - jo 1906 m. Žemaitijos stogastulpiams būdingi apvalūs, rečiau daugiakampiai arba keturkampiai stogeliai, dvi simetriškos stilizuotų augalų arba iš vientisos lentos išpjaustytos „skydų“ formos šoninės atramos ir neaukšta stogelių medinė viršūnė su įvairiai dekoruotais geležiniais kryžiais.
Aukštaitijoje stogastulpių stogeliai keturkampiai (keturių šlaitų), dažnai turi kiaurapjūviu dekoruotus šoninius „skydus“, medinės stogelių viršūnės profiliuotos ir aukštos. Jie nuo pirmųjų skiriasi tuo, kad naudojamos keturios lenktos arba tiesios atramos, apačioje turinčios dažnai geometriniais dantukais puoštą „papėdę“.
Kitas paminklų tipas - koplytstulpiai (koplytėlė + stulpas). Pagal architektūrinę formą jie skiriasi: paprasčiausi ir seniausi yra monolitiniai, t. y. kai rąste išskobiama viena niša skulptūrai arba ir šoniniai „langeliai“; kiti koplytstulpiai turi atskirus „namelius“- koplytėles skulptūroms. Tokie paminklai ypač būdingi Žemaitijai, todėl būtent čia buvo daug daroma religinių skulptūrų. Žemaitijoje daug buvo statoma ir koplytėlių ant žemės. Dažnai jos buvo dedamos ant didelių akmenų arba ant iš akmenų sumūryto pamato. Kartais koplytėlės pastatytos ir ant mitologinių akmenų, kaip antai ant akmens „Dievo stalas“. Į koplytėles dažniausiai dėta Dievo Motinos, Švč. Mergelės Marijos (žmonių vadintos „šventa Pana“), kartais ir kitų šventųjų skulptūros.
Nedidelės įvairių formų medinės koplytėlės medžiuose buvo populiarios visoje Lietuvoje, tačiau daugiausia jų būta Užnemunėje ir Dzūkijoje. Į tokias koplytėles dažnai buvo įdedamas Rūpintojėlis, Švč. Mergelė Marija.
Pati gausiausia paminklų grupė - mediniai kryžiai. Seniausių pavyzdžių neišliko, tačiau, kaip ir kitose krikščioniškose šalyse, tokie paminklai galėjo būti pradėti statyti po Lietuvos krikšto. XIX a. kryžių puošyba labai įvairi - net tas pats meistras nedarydavo visiškai vienodų paminklų, tačiau tam tikri regioniniai bruožai vis dėlto egzistuoja.
Puošniais, dažnai stilizuotų augalų spinduliais „žydi“ kryžiai buvusioje Raseinių apskrityje, kai kuriose Marijampolės, Kauno vietovėse, saviti ir Šiaulių, Joniškio, Panevėžio apylinkių kryžiai, puošti popieriaus karpinius primenančiais ažūriniais pjaustiniais. Daugiausia Žemaitijoje statyti ir įvairiai dekoruoti dviejų bei trijų kryžmų kryžiai.
Kryžiai, kaip ir kiti paminklai, buvo statomi kaip antkapiniai ženklai, kaip riboženkliai statyti kaimų ribose, ženklino ir kaimų, miestelių centrus, statyti prie bažnyčių bei jų šventoriuose, pakelėse.
Parodoje pristatomos įvairaus dydžio skobtinės geldos, kuriose buvo minkoma tešla ne tik duonai, bet ir kitiems miltiniams gaminiams. Duoną krosnin šaudavo medine liže. Ližę darydavo iš beržo, uosio ar ąžuolo.
Ši lentelė apibendrina pagrindinius etapus, reikalingus sukurti tradicinį medinį kryžių, atspindintį Lietuvos kultūros paveldą.
| Etapas | Aprašymas |
|---|---|
| Medžiagos parinkimas | Atsižvelgiant į vietines tradicijas, parenkama tinkama mediena. Dažniausiai naudojamas ąžuolas ar uosis. |
| Projektavimas | Prieš pradedant darbus, sukuriamas kryžiaus projektas, atsižvelgiant į pageidaujamą stilių ir ornamentus. |
| Medienos apdirbimas | Mediena apdirbama rankomis arba naudojant specialius įrankius, formuojant pagrindinę kryžiaus struktūrą. |
| Ornamentų kūrimas | Kryžius dekoruojamas tradiciniais ornamentais, naudojant drožybos techniką. |
| Surinkimas | Visos kryžiaus dalys surenkamos į vieną visumą, užtikrinant tvirtumą ir stabilumą. |
| Apdaila | Kryžius padengiamas apsauginiu sluoksniu, dažnai naudojami natūralūs aliejai arba vaškai, siekiant išsaugoti medienos grožį ir apsaugoti nuo aplinkos poveikio. |
Edukacinės Programos ir Muziejai
Siekiant išsaugoti ir populiarinti žinias apie koplytstulpius, organizuojamos įvairios edukacinės programos ir ekskursijos. Raseinių rajone yra 26 piliakalniai. Raseiniai - Molavėnų piliakalnių kompleksas - Simono Stanevičiaus gimtoji sodyba Kanopėnuose - Viduklė - Raseiniai. Ekskursijos vadovė Lina Kantautienė. Gido pažymėjimas Nr. Informacija teikiama ir užsakymai priimami: Muziejaus g. +370 663 51 100, +370 428 51 191, el.
Žaidimai muziejuje patraukia tiek jauną, tiek ir suaugusį, norintį išmoningai praleisti laiką, daugiau sužinoti apie kultūrinį bei istorinį paveldą.
tags: #koplytstulpiai #etnografineje #sodyboje