Kas gali būti vaikui: Informacinis straipsnis

Smurtas prieš vaikus - labai sunki ir skaudi tema. Nėra lengvesnio ar sunkesnio smurto. Bet koks smurtas žaloja jauną žmogų, o jo pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą. Smurtas šeimoje - be abejo sunki patirtis vaikui. Kalbant apie smurtą prieš vaikus, dažniausiai turima omenyje ne vienkartinis smurtinis veiksmas, o tyčia pasirinkta santykių sistema, kurioje vaikas yra žalojamas. Naudojamas smurtas gali paveikti įvairiai - pasekmės gali būti tiek trumpalaikės, sukeliančios skausmą ir nežymiai sutrikdančios sveikatą, tiek ilgalaikės, stipriai sutrikdančios vaiko raidą, jo asmenybę ir išliekančios visą gyvenimą.

Tyrimai rodo, kad egzistuoja tam tikri rizikos ir apsauginiai veiksniai, kurie lemia, kaip žalojantis elgesys paveiks vaiką. Apskritai kalbant, vaikystėje patirtas smurtas gali lemti, kad vaikas turės psichologinių problemų, elgesio ir emocinių sunkumų, psichinės sveikatos problemų, mokymosi problemų. Padidėja rizika sirgti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimais, didėja savižudybės ar kito save žalojančio elgesio rizika, atsiranda didesnė tikimybė alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimui, ankstyviems ir nesaugiems lytiniams santykiams ir panašiai.

Psichologinė prievarta prieš vaikus

Emocinė ir psichologinė prievarta prieš vaikus reiškia tėvų ar globėjų elgesį, kalbėjimą ir veiksmus, kurie daro neigiamą poveikį vaiko gyvenimui. Psichologinis smurtas gali pasireikšti tokiu elgesiu kaip vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, asocialaus elgesio skatinimas ir panašiai. Net jei psichologinis smurtas nesukelia tiesioginės grėsmės gyvybei, vaikai, kurie dar neturi psichologinių galimybių tinkamai įvertinti kylančio pavojaus, grasinimus ar kitą netinkamą elgesį gali matyti kaip tokį. Patiriama psichologinė žala yra tokia pati reikšminga ir gąsdinanti, kaip ir tuomet, kai kyla realus pavojus gyvybei.

Štai užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje patirta neigiama patirtis lemia akivaizdžiai mažesnį vaikų smegenų tūrį. Taigi aplinka, kurioje auga vaikas, daro įtaką jo visapusiškam tolimesniam vystymuisi. Džiugu, kad Lietuvoje apie šią smurto formą yra kalbama vis dažniau ir ji pamažu yra vis labiau atpažįstama. Psichologinio smurto žalą, net ir suteikus pagalbą, žmogus gali jausti visą gyvenimą. Dažniausiai vaikai, o paskui ir suaugę, patyrę psichologinį smurtą, pasižymi žemesne saviverte, labiau išreikštais psichosomatiniais sunkumais, potrauminio streso simptomais, didesniu nerimu.

Jei tiesiogiai prieš vaiką šeimoje nėra smurtaujama, tačiau jis nuolat mato šeimoje smurtą, ar turės tai neigiamų pasekmių vaikui, jei taip - kokių? Kalbėdami apie smurtą turime nepamiršti, kad egzistuoja ne tik fizinis smurtas, bet ir kitos, kiek subtilesnės ir sunkiau pastebimos bei įvertinamos smurto formos, pvz., nepriežiūra ar psichologinis smurtas. Situacijų būna įvairių, tačiau nesudėtinga įsivaizduoti, kad vaikas, gyvenantis nuolatinėje smurtinėje aplinkoje, nors pats ir nepatirdamas tiesioginio fizinio smurto, turėtų jaustis išsigandęs, nerimastingas, liūdnas, piktas, pasimetęs…

Reikia suprasti, kad ne tik tiesioginis fizinio ar seksualinio smurto aktas daro neigiamą įtaką vaiko gyvenimui bei raidai, bet ir nuolatinis emocinių (pvz., saugumo, ryšio) bei socialinių poreikių netenkinimas. Pastaruoju metu ypač dažnai kalbama apie vaikų prieraišumą, kurį vaikas įgyja pirmaisiais gyvenimo metais, bendraudamas su juo besirūpinančiu asmeniu (mama ar tėčiu, kartais - globėju, aukle, seneliais ir pan.). Jeigu suaugęs žmogus geba atliepti vaiko poreikius, nuraminti verkiantį, patenkinti jo alkio, saugumo ir kitus poreikius, vaikas įgyja pasaulio, kaip saugaus, vaizdą. Šį įgytą pasaulio modelį jis ir toliau „nešasi” per gyvenimą, tikėdamas, kad aplinkiniai žmonės galės jam padėti, jis pasitiki pasauliu, yra linkęs jį tyrinėti. Nenuoseklus ir nenuspėjamas tėvavimas (kitais žodžiais tariant -nepriežiūra) tėvams būnant apsvaigus gali lemti nesaugaus ar dezorganizuoto prieraišumo vystymąsi.

Ar įmanoma apibrėžti kiek laiko vaikui išlieka neigiamos pasekmės? Kalbant apie ilgalaikes smurto pasekmes vaikams, o vėliau - ir suaugusiesiems, svarbūs kiti aplinkoje esantys rizikos ir apsauginiai veiksniai, todėl vienareikšmio atsakymo nėra. Visgi, kad būtų lengviau įsivaizduoti psichinės sveikatos gijimą, galima galvoti apie fizinę žmogaus sveikatą. Pavyzdžiui, patyrus kojos lūžį, yra aišku, kad siekiant efektyvaus gijimo, pagalba turi būti suteikta kaip galima greičiau ir lūžio vieta negali būti pakartotinai traumuojama. Taigi, traumuotos kojos gijimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai buvo kreiptasi pagalbos, ar neįvyko nenumatytų komplikacijų gyjant, ar ji nebuvo papildomai traumuota gydymo metu. Gijimas taip pat priklauso nuo to, ar kojos trauma buvo patirta pirmą kartą, kiek stipriai buvo sužeista ir t. t.

Suteikus pirmąją būtinąją pagalbą ir koją sugipsavus, bus žmonių, kurie skausmo nebejaus. Taip pat bus tokių žmonių, kuriems koją skaudės tik tam tikromis aplinkybėmis, pvz., keičiantis orams ar patyrus didesnį fizinį krūvį. Bus ir tokių, kurių gijimas bus sunkus, reikės papildomo gydymo, gal net operacijos. Kaip ir gyjant kojai, taip ir gyjant psichikai, yra situacijų, kuomet patirtos traumos gali aktualizuotis, pvz., patyrus pakartotinius dirgiklius. Kaip žmogui atsikratyti skaudžios patirties iš vaikystės? Deja, ištrinti tai, kas buvo patirta yra neįmanoma.

Amžiaus ribos: kada vaikas gali būti paliktas vienas?

Artėjant mokslo metams, dauguma, ypač darželinukų bei būsimų pirmaklasių, tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą nerimauja, nuo kokio amžiaus vaikai gali savarankiškai vykti ir grįžti iš ugdymo ir mokymų įstaigų, būti namuose ir lauke vieni. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato, kad nesant objektyvios būtinybės ir be vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros negali būti paliktas vaikas iki 6 metų amžiaus bei vaikas su negalia, atsižvelgiant į jo specialiuosius poreikius ir brandą. Taip pat šis įstatymas numato, kad vaikas, kuriam nėra 6 metų, gali būti paliktas iki 15 minučių trukmės su 7 - 13 metų amžiaus asmenimis, tačiau tik tais, kurie yra pajėgūs pasirūpinti paliktu vaiku ir tik saugioje, nekeliančioje grėsmės vaiko sveikatai ar gyvybei aplinkoje.

Pažymėtina, kad vaiko iki 6 metų amžiaus palikimas tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje priežiūroje galimas tik tuomet, kai tai objektyviai būtina. Vadinasi, nesant priežasties, nepriklausančios nuo vaiką paliekančių tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą valios, mažametis negali būti paliekamas 7-13 metų asmenų priežiūroje. Tie patys reikalavimai galioja ir vaiko iki 6 metų amžiaus nuvedimui bei pasiėmimui iš ugdymo ir kitų įstaigų bei buvimui su juo lauke. Tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą visuomet privalo kiekvieną situaciją įvertinti individualiai, ypač kai 7 - 13 metų amžiaus asmeniui patikima mažametį nuvesti ar pasiimti iš darželio ar būti su juo lauke. Tokio amžiaus nepilnametis asmuo, gebantis pasirūpinti vaiku iki 6 metų amžiaus, galėtų 15 minučių pabūti kieme ar nuvesti ar pasiimti jį iš lopšelio - darželio, tačiau tik jeigu tai daryti yra išties saugu.

Dėl galimybės nepilnamečiams vaikams pasiimti mažametį iš lopšelio - darželio atskirai pažymėtina tai, kad kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi teisę, bet ne pareigą priimti į grupę ir atiduoti mažamečius jų atėjusiems parvesti namo nepilnamečiams vaikams. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro patvirtintame Pavyzdiniame auklėtojo pareigybės aprašyme numatyta rekomendacija vaikus į grupę priimti ir išleisti į namus tik su tėvais (globėjais), kitais suaugusiais asmenimis, turinčiais raštišką tėvų (globėjų) leidimą/prašymą. Vis tik kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi savo vidines taisykles, kuriose į minėtą rekomendaciją gali būti atsižvelgta, tačiau gali būti nustatyta ir kitokia vaikų priėmimo į grupę ir išleidimo į namus tvarka, t. y. suteikianti galimybę ir nepilnamečiams vaikams nuvesti ir pasiimti mažametį iš lopšelio - darželio.

Galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato jokių apribojimų 6 metų ir vyresniems vaikams vieniems vykti į mokyklas, būrelius ar kitur, ir grįžti į namus bei būti juose ar lauke be priežiūros. Vis tik vaiko amžius neturėtų būti vienintelis kriterijus, priimant sprendimą leisti vaikui ne tik vienam būti namuose, bet ir vykti į mokyklą, būrelius ar kitas vietas. Prieš priimdami tokį sprendimą tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turėtų vaiką tam parengti, įvertinti individualias vaiko savybes, psichologinį pasiruošimą pasilikti vienam be priežiūros ir tokius įgūdžius kaip gebėjimas užrakinti ar atrakinti duris ar langus, saugus elgesys su buitiniais prietaisais, gebėjimas atpažinti pavojų, susisiekti su tėvais, kitais vaiko atstovais pagal įstatymą, seneliais ar kitais giminaičiais ir netgi gebėjimas išsikviesti pagalbą, jos prireikus. Be to, svarbu nepamiršti įvertinti ir eismo sąlygas, atstumą nuo namų iki mokyklos ir būrelių.

Teisės aktai nereglamentuoja, kiek laiko vaikas, sulaukęs 6 metų ir daugiau, gali būti vienas namuose. Nepaisant to, vaiko teisių apsaugos specialistai laikosi pozicijos, kad nepilnamečiai neturėtų likti vieni be priežiūros savaitgalį ar ilgiau. Tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, nusprendę šios rekomendacijos nesilaikyti ir nepilnamečius palikti vienus per naktį ar keletui dienų, turėtų įsitikinti, kad per tą laiką neįvyks jokių vaiko teisių pažeidimų. Taip pat teisės aktai nereglamentuoja iki kelintos valandos vaikas, sulaukęs 6 metų ir daugiau, turėtų grįžti į namus. Tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą pareiga yra užtikrinti savo nepilnamečių vaikų poilsį, atitinkantį jo amžių, sveikatą bei poreikius, taip pat, kad nebūtų daromi teisės pažeidimai (pavyzdžiui, viešosios rimties trikdymas vakaro ir nakties metu), todėl nepilnamečiai vaikai neturėtų būti vieni lauke nakties metu, t.y.

Apibendrinant, svarbu prisiminti, kad tėvai ir kiti vaiko atstovai pagal įstatymą yra atsakingi už savo nepilnamečių vaikų priežiūrą, auklėjimą, poreikių tenkinimą ir, be abejo, saugumo užtikrinimą. Nors galiojantis teisinis reglamentavimas numato amžiaus ribas, iki kurios vaikas turi būti kito asmens priežiūroje ir nuo kurios vaikas gali būti paliktas vienas tiek namuose, tiek lauke bei nelydimas į ugdymo ar mokymo įstaigą ir iš jos, tačiau kiekvienu atveju sprendimas vaiką palikti kito asmens priežiūroje ar be jos turi būti priimtas tik itin atidžiai ir atsakingai įvertinus visas su paliekamo vaiko ir prižiūrinčio asmens savybėmis, aplinka bei saugumu susijusias aplinkybes.

Gimstamumo mažėjimo problema Lietuvoje

Todėl vis dažniau keliami klausimai, ar dabartinė parama šeimoms yra pakankama ir ką gali daryti valstybė, kad paskatintų gimstamumo didėjimą. Lietuvių tauta ant išnykimo ribos? „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas savo socialinių tinklų paskyroje atkreipė dėmesį į vieną didžiausių šių dienų Lietuvos problemų - mažą gimstamumą. Anot ekonomisto, Lietuvos gimstamumo krizė, kurią galima vadinti ir demografine savižudybe, reikalauja nedelsiant imtis drastiškų veiksmų gimstamumui didinti. Jis pabrėžė, kad jei nieko nedarysime - rizikuojame išnykti kaip tauta.

„Lietuvoje 2025 metais suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki rekordiškai žemo lygio - 1,0. Tai reiškia, kad jei gimstamumo rodiklis išliks toks, koks buvo 2025 metais, viena moteris per savo gyvenimą pagimdys vos vieną vaiką, o siekiant užtikrinti kartų kaitą ir stabilų gyventojų skaičių, šis rodiklis turėtų siekti 2,1. Esant tokiam žemam gimstamumo rodikliui nepadės ir imigracija, nes kasmet imigrantų turėtų atvykti daugiau nei gimsta lietuvių, tad tokiu atveju lietuviai ilgainiui taptų svetimi savo šalyje. Tad ką daryti?“ - kėlė klausimą Ž. Mauricas.

Reikia dvigubai padidinti išmokas

Visų pirma, jis siūlytų kone padvigubinti vaiko priežiūros išmokas. Ekonomistas pažymi, kad šiuo metu gimus vaikui, „Sodra“ dvejus metus (galima pasirinkti ir trumpesnį - 1,5 metų terminą) tėvams moka išmokas, tačiau jos yra akivaizdžiai per mažos. „Tad vaiko gimimas tampa didele finansine našta šeimoms, dažnai jas nublokšdamas žemiau skurdo ribos. Pavyzdžiui, pagal esamą sistemą, minimalų darbo užmokestį uždirbusi mama / uždirbęs tėvas gimus vaikui gauna vos 442 eurų mėnesinę išmoką - kaip įmanoma išlaikyti save ir naujagimį už tokią sumą? Tad siūlyčiau minimalią išmoką padvigubinti iki 884 eurų (priminsiu, kad skurdo rizikos riba Lietuvoje 2026 metais siekia ~800 eurų)“ - paaiškino ekonomistas.

Anot jo, esama sistema taip pat ydinga tuo, kad yra taikomos labai žemos išmokų lubos. Dėl to 3000-6000 eurų uždirbusi mama / uždirbęs tėvas antraisiais vaiko metais gauna vos 1145 eurų išmoką. „Kaip už tokią sumą išgyventi dideliame mieste, pavyzdžiui, Vilniuje mokant 900 eurų per mėnesį už buto nuomą (arba būsto paskolos įmoką)? Ar tokio dydžio išmoka nėra pasityčiojimas iš sąžiningai mokesčius mokančių aukštos kvalifikacijos specialistų? Tad siūlyčiau padidinti išmokų lubas nuo 2 VDU iki 4 VDU (6000 eurų per mėn.), tokiu būdu paskatinant aukštesnes pajamas gaunančias šeimas susilaukti vaikų (tai taip pat padidintų vyrų įsitraukimą į vaikų auginimo procesą, nes dėl žemų išmokų lubų vyrai vengia eiti vaiko priežiūros atostogų. Mamos sudaro apie 75 proc., o vyrai - 25 proc. „atostogaujančiųjų“)“ - komentavo Ž. Mauricas.

Ar Lietuva gali sau leisti tokius pokyčius?

Visgi pagrindiniu klausimu išlieka tai, ar Lietuva gali sau leisti įgyvendinti tokius pokyčius. Ž. Mauricas neabejoja, kad taip, nes dėl mažėjančio gimusių vaikų skaičiaus (2015 metais Lietuvoje gimė 30,1 tūkst. vaikų, o 2025 metais - vos 17,5 tūkst.) susidarė milžiniškas motinystės socialinio draudimo biudžeto perteklius (į jį įeina vaiko priežiūros bei motinystės / tėvystės išmokos).

„Iki 2020 metų motinystės socialinio draudimo biudžetas buvo šiek tiek deficitinis, tačiau nuo 2021 metų jis tapo perteklinis, o dėl drastiško gimstamumo mažėjimo pastaraisiais metais jis ženkliai išaugo, pavyzdžiui, 2024 m. perteklius išaugo iki 149 mln. eurų, 2025 m. - iki 213 mln. eurų, o 2026 m., planuojama, dar labiau išaugs - iki 243 mln. eurų (įmokos - 731 mln. eurų, išmokos - 488 mln. eurų). Kitaip tariant, mes šiandien džiaugiamės biudžeto pertekliumi ateities kartų sąskaita. Ar tikrai verta tai daryti?“ - kėlė klausimą ekonomistas.

Jo nuomone, taupyti tikrai neverta, nes net ir kone padvigubinus vaiko priežiūros išmokas, motinystės socialinio draudimo biudžetas taptų tik nežymiai deficitinis (arba visai nedeficitinis, jei šiais metais gimusių vaikų skaičius dar labiau sumažės). Pasak ekonomisto, dėl tokių pokyčių tiesiog pranyktų dėl žemo gimstamumo susidaręs reikšmingas biudžeto perteklius.

„Be to, mums reikėtų toleruoti ir šiokį tokį biudžeto deficitą - bent tol, kol gimstamumo rodikliai neišaugs iki 1,5 (o idealiu atveju - iki 2,1). Moksliniai tyrimai rodo, kad kosmetiniai pakeitimai iš esmės nepakeičia gimstamumo rodiklių, tačiau radikalūs, kokius siūlau, pokyčiai turi galimybę ženkliai padidinti gimstamumo rodiklius. Tad manau, kad verta pabandyti. Ką manote jūs?“, - į gyventojus kreipėsi jis.

Žemiau pateikta lentelė, kurioje galite rasti gimstamumo rodiklius Lietuvoje 2015-2026 metais.

tags: #kos #gali #buti #vaikas