Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tinkamai pasirūpinti savo šunimi, įrengti jam voljerą ir būdą, kad jis jaustųsi patogiai ir saugiai. Taip pat pateiksime patarimų, kaip užtikrinti tinkamą šunų laikymą įvairiose situacijose.
Šuns būdos schema
Voljero Įrengimas
Pirmiausia reikia nuspręsti, kur geriausia įrengti voljerą. Reikia numatyti, kad į tą vietą visą laiką nebūtų atsisukusi saulė, kad šuo joje „nekeptų“, kad būtų šešėlis pasislėpti. Galima išnaudoti namo, garažo sienas, tuomet atkris dalies aptvaro statyba. Nenorėdami statyti būdos, žmonės dažnai padaro landą, pavyzdžiui, į garažą, sandėliuką, o voljeras aptveriamas lauke. Optimalus voljero dydis yra 12 m2 (3×4 m). Voljere reikėtų įrengti nuotėkį, kanalizaciją. Geriausia, jei voljero grindys išbetonuotos.
Šuns voljero schema
Voljero Priežiūra
Taip pat įrengiami skydai su 10 mm plyšeliais. - Jas reikia naudoti bent kartą per mėnesį. Dezinfekcija reikalinga, nes voljere kaupiasi įvairios bakterijos, kurias, lakstydamas lauke, atsineša šuo. Rekomenduojama kartą per savaitę voljerą išplauti vandeniu (vasarą, pavasarį, rudenį, išskyrus žiemą). - Voljeras turi būti pagamintas ne iš tinklo, bet iš vielos strypų, mat atsiremdamas letenomis vielos tinklą šuo ištampo. - Dar yra stogas. Jis dengiamas tam, kad šuniui vasarą nebūtų per karšta ir kad apsaugotume jį nuo sniego bei lietaus.
Voljero Durys
Voljero durys turi atsidaryti į vidų, nes šuo, stipriau atsirėmęs, gali jas atidaryti. Išskyrus tuos atvejus, kai įrengiate specialią apsaugą. Tarkime, kai voljero varteliai yra valdomi iš vidaus (iš namų - J. Š.) ir montuojama elektromagnetinė spyna. Žiemą labai gerai, jei voljeras įrengtas prie namo ar garažo sienos (dėl užuovėjos). Aišku, voljerą galima įrengti taip kaip ir namą, t. y. voljerui, ir būdai dengti galima panaudoti namo stogo dangą. Tuomet tai atrodo tarsi bendras ansamblis.
Būdos Įrengimas
Svarbu žinoti, kad būda visų pirma yra tam, kad sukurtume šuniui jaukumą, apsaugotume nuo šalčio, atmosferos reiškinių poveikio. Kai kuriuose prekybos centruose, prekiaujančiuose ūkinėmis priemonėmis, teko matyti parduodamas būdas. Jos yra niekam tikusios, nes nėra pritaikytos gyventi šuniui. Taip, šuo ten kartais įlenda, bet jis ten nesijaus nei jaukiai, nei šiltai.
Mūsų senoliai kaldavo šunims būdas ir žinojo, ką daro. Iš kur jie tą žinojo, sunku pasakyti, bet, matyt, stebėjo ir suprato, kokie turi būti būdos išmatavimai, kraikas. Neišsigalvokime, kad būdoje turi būti prieškambaris, langai ir t. t. Taip tikrai neturi būti. Būda, kaip ir voljeras, turėtų būti atsukta į praėjimo pusę, kur ateina, išeina žmonės. Išėjęs į voljerą šuo turi matyti didžiąją kiemo dalį. Antraip jis saugos tik tą pusę, kurią matys.
Vis dėlto, manau, pati geriausia apsauga yra šuo, nes nė vienas pasaulyje prietaisas nežinos, ar pro jūsų sklypą praeina gyvūnas, ar kitas šuo, ar žmogus; ar jis jau įeina į teritoriją, ar tik eina pro šalį. O savo lojimo intensyvumu šuo parodo, kad žmogus artėja, kad jis bandys lipti per tvorą. Be to, statistiškai tuose namuose ar sklypuose, butuose, kur gyvena šunys, apiplėšimų praktiškai nėra.
Būdos Išmatavimai
Būdos išmatavimai turi būti: 90 cm ilgis, 70 cm aukštis, 60 cm plotis (vokiečių aviganiui - J. Š.). Landa - 30 cm pločio, 35 cm aukščio. Mažesniems šunims išmatavimai atitinkamai yra mažesni. Būda nuo grindų turi būti pakelta 10 cm. Grindis reikėtų sukalti iš lentučių su 1 cm tarpeliais.
Po būda turi būti įrengtas stalčius, nes lakstydamas lauke šuo ant savo kailio, kojų prineša purvo, o jam imus džiūti, visos žemės krenta ant grindų. Reikėtų tiesti šiaudus, tačiau tik žiemą. Tinka tas paklotas, kuriame nesiveisia parazitai. Pavyzdžiui, šiene jie veisiasi, todėl netinka kaip paklotas. O šiaudai dar ir laiko šilumą, yra porėti, nugludinti, per juos nubyra visos žemės. Stalčių kartą per savaitę reikėtų ištraukti, išpilti žemes ir vėl įkišti į vietą.
Dar būdoje turi būti lubos, nusikeliančios kartu su stogu arba atskirai. Stogas turėtų pilnai atsidaryti kaip automobilio bagažinė. Pvz., kai kalė atsiveda šuniukų arba reikia būdą dezinfekuoti, žmogus per 30 cm landą negali įlįsti. Pačiame viduryje, iš būdos galo. Negalima jos išpjauti šone. Gyvūnas, įlindęs į būdą, apsisuks keletą kartų, nugara uždengs landą, jeigu jam šalta, jeigu jam šilta - visuomet padės galvą ant landos krašto. Taigi stogą galite daryti vienšlaitį, dvišlaitį - čia jau dizaino reikalas.
Laikymas Butuose
Standartinio išplanavimo bute žmonės dažnai šunis laiko balkonuose. Bet tuomet gali kilti sunkumų, jeigu balkonas atsuktas į pietų pusę ir nuolat šviečia saulė (ypač jeigu balkonas įstiklintas). Gali susidaryti šiltnamio efektas ir grįžę namo šuns galite neberasti. Jei laikote savo augintinį balkone, grindys turėtų būti apšiltintos, kad šuo negulėtų ant betono.
Kiekvienas šuo jausis gerai matydamas visus kambarius (miegamuosius, virtuvę), stebėdamas, kaip žmonės įeina ir išeina. Kadangi tai yra gyvūnas-kompanionas, jis visada turi būti veiksmo sūkuryje. Jeigu tai netrukdo praėjimui ar kitiems jūsų darbams, galite įrengti jo vietą koridoriuje: ten turi būti šuns gultas, indas su maistu ir vandeniu. Neretai šunims vieta įrengiama po stalu, vonioje.
Jeigu uždegsite lemputę, iš to nieko gero nebus. Be to, kai kalė atsiveda šuniukų, taip pat turi būti natūrali šviesa. Apskritai šunį laikyti bute yra šiek tiek komplikuota, nes butas labiau pritaikytas gyventi žmogui. Aišku, daugelis taip gyvena ir puikiai sutaria - visiems užtenka vietos. Tačiau jeigu nėra sąlygų, negalime suteikti to, kas yra būtina gyvūnui, renkamės ką nors kitą - žiurkėną, katę ir t.
Žmonės, kurie renkasi protingai, galvoja apie ateitį, visada ateina pasikonsultuoti, o mes patariame. Tai būtų nepatogumai žmogui. O šuniui kas? Šuo prisitaiko prie visokių sąlygų. Voljere šuniui gyventi ne ką blogiau nei namuose. Dieną jį galima laikyti uždarytą voljere, o naktį įleisti į namus. Tai priklauso nuo žmogaus.
Šunų Laikymo Taisyklės
Daugiabučio namo viename bute leidžiama laikyti vieną šunį ir vieną katę arba du šunis arba dvi kates. Bute leidžiama laikyti šuniukų arba kačiukų vadas iki 4 mėn. amžiaus. Vedžiojimo vietose šunys turi būti vedžiojami tik su pavadėliu ir antsnukiu. Specialiai įrengtose aikštelėse galima vedžioti ir be pavadėlio, bet su antsnukiu.
Jei nėra specialiai įrengtos aikštelės, šunis tuštintis galima išvesti tik savo namo teritorijoje arba nuošaliose, mažai žmonių lankomose vietose. Sodininkų bendrijose, vienkiemiuose, prie bendrų ūkinių pastatų ir kitose individualiose valdose leidžiama laikyti šunis tik pririštus arba uždarytus voljere. Uždaroje savininko valdoje, iš kurios šunys negali pabėgti, jie gali būti nepririšti, tačiau prie įėjimo į valdą turi būti skambutis šeimininkui iškviesti ir perspėjamasis ženklas.
Uždarų rakinamų patalpų (sandėlių, fermų, šiltnamių, ūkinių pastatų, įvairios paskirties vagonėlių ir kt.) vidaus apsaugai šunys gali būti laikomi palaidi, o patalpos - be perspėjimo lentelių. Specialiai apmokyti šunys gali būti palaidi aptvertų specifinių objektų (be perspėjimo lentelių) saugojimo vietose. Keliaudamas su šunimi arba jį vedžiodamas viešoje vietoje, savininkas arba kitas įpareigotas asmuo privalo turėti šuns registracijos pažymėjimą ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pažymėjimą (sertifikatą), kuriame nurodyta sveikatos būklė ir skiepai.
Šuniui ar katei priteršus koridorių, laiptinę, balkoną, kitas namo bendro naudojimo vietas, taip pat bendrą kiemą, gatvę, jų savininkai privalo nedelsiant išvalyti. Draudžiama šunis vedžiotis žmonių susibūrimo vietose, mokyklų ir darželių teritorijose, vaikų žaidimo aikštelėse, pliažuose, sporto aikštynuose ir tose vietose, kur yra draudžiamieji ženklai ir lentelės, išskyrus akluosius su šunimis vedliais ir renginiuose su gyvūnais.
Visi šunys ir katės (nepriklausomai nuo veislės) kasmet turi būti skiepijami nuo pasiutligės . Vaistus nuo kirmėlių suaugusiems šunims ir katėms reikia skirti du kartus per metus, prieaugliui iki pusės metų - vieną kartą per mėnesį. Pageidautina šunis kasmet skiepyti nuo maro , infekcinio hepatito, gastroenterito, leptospirozės, o katės - nuo joms specifinių ligų.
Jei šuo ar katė apkandžiojo žmones, gyvulius, apie tai savininkas nedelsdamas turi pranešti Valstybinei veterinarijos tarnybai. Kiekvienu atveju šuniui ar katei būtina taikyti 10 parų karantiną. Jei neskiepyti, valkataujantys šunys ar katės apkandžiojo žmogų ar gyvulį, būtina pranešti apskrities Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai ar visuomeniniam sveikatos centrui.
Vyresnius kaip 4 mėn. šunis savininkai privalo užregistruoti seniūnijose. Šunys registruojami specialiuose žurnaluose.
Šuns Būdos Dydžio Lentelė
| Šuns Veislė | Būdos Ilgis (cm) | Būdos Plotis (cm) | Būdos Aukštis (cm) | Landos Plotis (cm) | Landos Aukštis (cm) |
|---|---|---|---|---|---|
| Vokiečių Aviganis | 90 | 70 | 60 | 30 | 35 |
| Mažesnės Veislės | Mažesni atitinkamai | Mažesni atitinkamai | Mažesni atitinkamai | Mažesni atitinkamai | Mažesni atitinkamai |
Svarbiausias dalykas perkant arba gaminant namus šuniui - užtikrinti, kad būdoje namų sargui būtų šilta, sausa ir jauku. Tai, kad būda išoriškai atrodo daili - dar ne rodiklis. Kur kas svarbiau, kad ji patiktų Jūsų keturkojui. Būdos dydis turi būti pritaikytas pagal šuns dydį. Visų pirma - ne per ankšta - šuo turi laisvai apsisukti ir gulėti joje. Tačiau tai nereiškia, kad augintiniui reikia statyti namą - itin erdvioje būdoje gali būti šalta, nes šuo nesugebės jos prisišildyti. Pavyzdžiui, vokiečių aviganiui reikalinga 1 m ilgio, 0,8 m pločio ir 0,9 m aukščio būda.
Padarius per didelę landą, šuo lįsdamas ištrauks būdoje esančius paklotus. Landa turėtų būti 20-25 cm aukščiau grindų lygio. Šiltuoju metu būdoje galima pakloti kilimėlį, tačiau šaltuoju to daryti nerekomenduojama, nes kilimėlis sušlaps, jis ilgai džius. Rudenį ir žiemą į būdą geriausia įkloti šiaudų, šieno arba medžio drožlių (pjuvenos netinka). Specialistai teigia, kad būdos grindys privalo būti ventiliuojamos. Kaip tai pasiekti? Grindyse galima išgręžti maždaug 1 cm skersmens skyles. Ventiliaciją taip pat galima užtikrinti tarp sukaltų dugno lentų paliekant nedidelius plyšelius - tuomet būdoje bus sausa.
Kinologai pataria būdas kalti iš medinių lentų ir šiltinti putų polistirenu. Kad krituliai nepatektų į vidų, virš landos esantį stogą patartina pailginti apie 0,6 m. Šaltuoju metu, kai siaučia pūgos, landos angą siūloma pridengti guminėmis ar brezentinėmis juostomis, jas prikalant virš landos. Prie landos į būdą galite įrengti nedidelį medinį pagrindą - savotišką terasą, ant kurios geru oru šuo galėtų gulėti sausas ir švarus. Kaip žmogaus, taip ir šuns būstas vasarą, esant dideliems karščiams, suteikia pavėsį.
Šunys neskiria spalvų, todėl būdos spalvą galima drąsiai derinti prie namo ar tiesiog dažyti norima spalva. Kiti būdos projektavimo elementai taip pat priklauso tik nuo šeimininko skonio. Ji gali būti su vienašlaičiu ar dvišlaičiu stogu, primenanti miniatiūrinį žmonių namą. Lietuvos klimato sąlygomis būdoje gali gyventi šunys, turintys ilgą arba vidutinio ilgumo kailio plauką. Pratinti prie lauko sąlygų keturkojis turi būti pradėtas ne vėliau kaip rugpjūtį.
Jei planuojate perkelti patalpoje gyvenusį šunį į lauką, tai reikia daryti vasarą. Lauke laikomas šuo pats prisitaiko prie metų laikų kaitos. Šaltukas iki -20 laipsnių šuniui nepavojingas. Dažnai šeimininkai daro klaidą ir, pavyzdžiui, nakčiai įsileidžia į vidų. Po to, vėl išleidus augintinį gyventi į lauką, jis susirgs, prireiks veterinaro pagalbos.
Šį kartą - apie grandinėmis prie būdų pririštus šunis. Tai toks dažnas ir įprastas vaizdas, kad neretai to paprasčiausiai net nepastebime. Šunys - žmogaus prijaukinti gyvi sutvėrimai, todėl būtent žmonės turi prisiimti visą atsakomybę už jų gerovę ir tinkamas gyvenimo sąlygas. Turbūt didžioji dalis šunų šeimininkų nori, kad jų augintiniai būtų puikūs draugai, patikimi namų sargai, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Mūsų šalies kaimuose šuns, būdos ir grandinės trio yra kone tradicija, sustabarėjusi nuostata, kurios neretai visiškai nenorima atsisakyti.
Nenutuokia ir to, kad žemės paviršius gali būti padengtas žole, smėliu, vandeniu, asfaltu ar kuo kitu ir kad jis nėra vienodas, kaip gali pasirodyti metų metus tupint vienoje ir toje pačioje vietoje. Nenutuokia dar daugelio žemiškų ir džiuginančių dalykų. Dėl keleto labai svarbių priežasčių šuniui būtina turėti erdvės, kurioje jis galėtų laisvai judėti ir mankštintis savarankiškai, jei šeimininkas neužsiima reguliariu jo treniravimu. Negaudamas pakankamai fizinės veiklos, neturėdamas vietos ir sąlygų energijai išlieti, šuo tampa irzlus, nervingas, nevaldomas, jis pradeda netinkamai elgtis - niokoti viską aplinkui, be reikalo loti ar kaukti, gali sutrikti jo psichika - apimti abejingumas, liūdesys arba, priešingai, agresija, pyktis, baimė.
Pirmiausia, pastebima tai, kad paprastai aplink jų būdas būna išminti takeliai, kuriais keturkojai augintiniai diena iš dienos žingsniuoja ar mėgina bėgioti, norėdami bent kiek pasimankštinti. Kita dažna pririšto šuns elgesio ypatybė - perdėtai audringa reakcija į viską, kas vyksta aplink. Ji pasireiškia į kiemą atėjus žmogui arba tuomet, kai greta atsitinka kas nors neįprasto, pavyzdžiui, nutūpia paukštis ar prabėga koks nors gyvūnas.
Prirakinto šuns džiaugsmą, pamačius šeimininką, lydi lojimas, inkštimas ar stūgavimas, grandinės tąsymas į visas puses ir bergždžios pastangos bent kiek priartėti prie savojo gaujos vado. Tuo tarpu teritorijoje pasirodžius svetimam asmeniui ar kokiam nors nematytam sutvėrimui, šuo ima draskytis, tampa, atrodytų, nevaldomas ir agresyvus. Šuo nežino, ar, pavyzdžiui, atėjūnas yra pavojingas, tačiau per ilgus metus puikiai įsisąmonina, kad visuomet yra pririštas ir, kilus pavojui, neturės galimybės pabėgti. Todėl ypač stiprus savisaugos instinktas pakužda, kad vienintelis būdas išvengti galimo pavojaus - puolimas. Iš to ir kyla šuns, negalinčio laisvai judėti, agresija.
Be to, šunys yra tie gyvūnai, kurie itin atidžiai renkasi, kur miegoti ir ėsti, o kur tuštintis. Pirmuosius du veiksmus jie atlieka toje vietoje, kurioje jaučiasi saugūs, kuri yra jų „namai“, guolis. Ir, jei galėtų, tikrai neterštų ten pat.
Vyresnio amžiaus kaimo gyventojai, kurie prie būdų laiko jau ne pirmuosius savo šunis, dažniausiai apie jų gyvenimo sąlygas nesusimąsto. „Šuo turi būti prie būdos“, „Visi mano šunys prie būdos buvo laikomi“, „Šuniui ir taip gerai: gauna paėsti, turi, kur įlįsti, ko jam daugiau reikia?..“ - tokius pagyvenusių kaimo žmonių atsakymus pavyksta išgirsti paklausus, ar, jų nuomone, šuniui yra gerai visą laiką būti pririštam. O šešiasdešimties metų sulaukusi kaimo gyventoja Julija, į klausimą, ar bent retkarčiais šunį paleidžia, atsakė, kad savo augintinio nepaleidžia niekada ir pasiguodė, kad kartais jis pats nusitraukia nuo virvės ir kuriam laikui dingsta… Priežastį, dėl kurios ji neveda šuns pasivaikščioti, moteris įvardijo trumpai: „Neturiu tam laiko“.
Visiškai kitokios nuomonės laikosi jaunesni žmonės, gyvenantys ar planuojantys įskurti kaime. Pastariesiems šuns, visą laiką pririšto prie būdos, laikymas yra nepriimtinas. Trisdešimt ketverių metų ūkininkė Dovilė teigė, kad jos šeima dviems savo augintiniams statys voljerą: „Dar nesuplanavome, kur tiksliai įkurdinsime šunis, nes pirma norime susitvarkyti aplinką, o tada ir voljeras bus. Jį, beje, žadame susimeistrauti patys, nes liko įvairių statybinių medžiagų, kurias bus galima panaudoti ir suręsti šunims būstą, ne ką prastesnį už pirktinį. Tuo tarpu keturiasdešimtmetė Regina, su vyru neseniai atsikrausčiusi į kaimą, savo kiemą ketina apjuosti tvora, kad šuo galėtų palaidas lakstyti po teritoriją ir nekeltų aplinkinių pasipiktinimo.
Kaimas ir šuo - neatsiejami dalykai. Juk ne vien pirmykščių medžiotojų, bet ilgainiui ir kaimo žmonių poreikiai išpuoselėjo šią žmogaus ir gyvūno draugystę, tebesitęsiančią iki šių dienų. Tad ką daryti, kad šunys šalia mūsų būtų laimingi ir teiktų džiaugsmą, vienokią ar kitokią naudą mums bei mūsų šeimoms? Šiuo atveju galima išskirti vieną esminį ir paprastą dalyką, kuris pagerintų šuns gyvenimo kokybę ir jo bei šeimininko tarpusavio ryšį - tai vedžiojimas ir kasdienis dėmesys. Nesvarbu, kur auginamas ir laikomas gyvūnas - bute, voljere ar pririštas prie būdos, nesvarbu, didelis tai šuo ar mažas, jaunas ar jau suaugęs, kiekvienas šeimininkas, net ir po visų dienos darbų, turėtų atrasti valandėlę laiko jo pavedžiojimui, pamankštinimui, supažindinimui su aplinka. Jei nesiryžtate paleisti šuns, nes nesate tikri, kad sugebėsite jį palaidą suvaldyti, siūloma įsigyti ar susimeistrauti kelių metrų ilgio pavadį, kuris leistų keturkojui bent pabėgėti.
Pažvelgus į gyvūną ne vien kaip į priemonę, turinčią konkrečią paskirtį, ne tik kaip į „signalizaciją“, bet ir kaip į gyvą sutvėrimą, draugą, už kurio gerovę žmogus yra atsakingas, įmanoma praskaidrinti ne tik augintinio, bet ir savo paties kasdienybę.