Šiame straipsnyje nagrinėjama lietuvių personalioji eseistika, lyginant ją su pasaulyje susiklosčiusia tradicija. Bus remiamasi antologijos „Personaliosios esė menas; antologija nuo klasikinės epochos iki dabarties“ sudarytojo amerikiečio Phillipo Lopate’o įžvalgomis. Taip pat lyginamos P. Lopate’o įžvalgos su tuo, ką pavyko padaryti personaliesiems eseistams ir jų tyrinėtojams Lietuvoje.
P. Lopate’as personaliosios esė žanrą apibūdina panašiai kaip Bilas Rorbachas, teigęs, kad personaliojoje esė visada kalbama pirmojo asmens vardu ir kad personalioji esė tam tikru požiūriu yra jo autorius. P. Lopate’as taip pat nurodo, kad personalioji esė yra neformaliosios (skirtingai nuo formaliosios, t. y. mokslinės, politinės, kultūrinės ir t. t.) esė atmaina.
Vieną iš personaliosios esė ypatybių P. Lopate’as nurodo jos intymumą. Esė autorius tarytum kalba tiesiai skaitytojui į ausį, patikėdamas jam viską - nuo paskalų iki išminties. „Pasidalydamas savo mintimis, prisiminimais, troškimais, skundais ir keistybėmis, personalusis eseistas užmezga santykį su skaitytoju, dialogą - draugystę, galbūt pagrįstą susitapatinimu, supratimu, pasitikrinimu ir bičiulyste“.
Anot P. Lopate’o, personalieji eseistai kalbasi su savo skaitytojais todėl, kad yra įpratę diskutuoti patys su savimi. Dialogo forma literatūroje įtvirtinta jau nuo Platono laikų. P. Lopate’as atskiria personaliąją esė nuo autobiografijos. Autobiografinių memuarų autorius, jo nuomone, juda linijine kryptimi, vis giliau panirsta į naratyvą, kaip ir romane neišvengiamai įtraukia psichologinius ir socialinius įvykių aspektus.
Personalioji esė rašoma, kitaip nei autobiografija, ciklais. Eseistas visuomet pradeda nuo prielaidos, kad skaitytojas su jo tekstu susiduria pirmą sykį. Todėl eseistas nevengia pasikartojimų. Pridurčiau nuo savęs - personalioji esė gali turėti tam tikro „džiazavimo“ elementų. Prie tos pačios temos galima nuolat grįžti rašant vis naujas esė ir renkantis skirtingas prieigas. Šiuo atveju P. Lopate’as pabrėžia būtiną autobiografinių detalių pakartojimą, kad skaitytojas susigaudytų, apie ką rašoma.
Personaliosios eseistikos žanras, anot P. Lopate’o, siekia graikų ir romėnų klasikinės kultūros laikus. Ne tik formaliomis, bet ir personaliosiomis esė jis laiko kai kuriuos Senekos laiškus („Apie triukšmą“, „Astma“, „Scipio vila“), Plutarcho tekstą „Paguoda jo žmonai“. Esė rašymo tradicijų jis neaptinka afrikiečių ir arabų literatūroje. Arabai „aš“ atverti gali nebent poezijoje. Tačiau Japonijoje jau X a. personaliąją eseistiką galima įžvelgti Sei Shonagog dienoraštyje. Kinijoje Tang dinastijos klestėjimo laiku esė rašymas buvo būtina kariškių egzamino procedūros dalis. Kai kurie jų pasirinkdavo rašyti literatūrines esė. Šiuolaikinėje kinų literatūroje taip pat esama eseistų (Lu Hsun).
P. Lopate’as ryškiausiu personaliosios eseistikos klasiku nurodo, kaip įprasta, prancūzų eseistą M. Montaigne’į (1533-1592). Po M. Montaigne’o esė žanras iš Prancūzijos persimetė ir suklestėjo Didžiojoje Britanijoje. Tai gali turėti kažką bendra su anglams įprasta ekscentriškumo tolerancija ir anglų rašytojams būdingu polinkiu komiškajai ironijai, teigia P. Lopate’as.
Esė žanro ryšys su kultūros ar sociumo ypatybėmis yra neabejotinas, tai rodo ir faktas, kad personalioji esė Lietuvoje suklestėjo tik nepriklausomybės laikais. Kai kurioms amerikiečių personaliosioms esė įtakos turėjo Ralpho Waldo Emersono ir Henry Davido Thoreau gamtos meditacijos (W. Berry, E. Hoagland, A. Dillard). Tačiau didžiulę įtaką šiam žanrui daro ir laikraščių kultūra.
Viena populiari personaliosios esė kryptis išsikristalizavo iš humoristinių stulpelių laikraščiuose tradicijos (R. Benchley, J. Thurber, D. Parker, H. L. Mencken, H. H. Broun, F. P. Adams). Kita - džentelmeniškai elegantiška, sekanti Franciso Scotto Fitzgeraldo įvesta džiazo epochos kultūros tradicija - atspindėjo „New Yorker“ stilių (E. B. White, A. J. Liebling, J. Mitchell). Laikraščiai „Partisan review“ ir „Commentary“ kultivavo energingą ir kovingą esė rašymo stilių. Pokario metu, prisimena P. Lopate’as, eseistas buvo suvokiamas kaip viešas intelektualas, galintis pasisakyti apie viską, pradedant politika ir kultūra, baigiant asmeninio gyvenimo klausimais.
Amerikiečių literatūra irgi, pasirodo, turėjo personaliosios esė „aukso amžių“ (M. McCarthy, E. Wilson, L. Trilling, H. Rosenberg, R. Warshow, I. Howe, E. Hardwick, A. Kazin, L. Fiedler, J. Baldwin, S. Krim, G. Vidal). Todėl personaliųjų eseistų atsiradimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ir lyg iš niekur nieko čia atsiradęs literatūrinis reiškinys.
Kad tarp rašančiojo esė ir skaitytojo įvyktų dialogas, anot P. Lopate’o, rašantysis turi patraukti skaitytoją savo garbingumu. Eseistui būtina nuoširdžiai atsiverti savo skaitytojui, pelnyti jo pasitikėjimą. Tačiau rašytojas - tik žmogus. O žmogus, teigia P. Lopate’as, remdamasis psichoanalizės tiesomis, yra save apgaudinėjantis ir racionalizacijas kuriantis gyvūnas.
Kaip žinoti, kada rašytojas apgaudinėja savo skaitytoją, nes meluoja pats sau, o kada jis yra atviras ir nuoširdus? Juk tai, ką mes galvojame ir sakome apie save, gali būti labai tolima tam, kas mes iš tiesų esame. Sigmundas Freudas teigė: mes apjuosiame save idiosinkratiniais naratyvais, kurie apsaugo mus nuo realybės. Be jų negalėtume išgyventi. Gal tą patį daro ir personalusis eseistas?
Anot P. Lopate’o, personaliajam eseistui būti nuoširdžiam galima tik skeptiškai vertinant savo paties garbingumą. Kuo daugiau eseistas savo tekste demaskuoja racionalizacijų, tuo labiau jis darosi teisingesnis ir nuoširdesnis. Mano požiūriu, svarbi yra P. Lopate’o išskirta kalbos jungtis „kiek įmanoma“. Kritikas, pats būdamas eseistu, žino, kad visiškai atviras, net ir labai norėdamas, negali būti nė vienas eseistas. Tam priešinasi, pasakytų psichoanalitikai, rašančiojo gynybiniai mechanizmai. Tačiau pastanga būti atviram reiškia sėkmingo personaliojo esė rašymo sąlygą.
Todėl personalieji eseistai skatina rašantįjį nusiimti kaukes (M. Montaigne, W. Berry), išsklaidyti iliuzijas (W. Hazlitt). Personalusis eseistas kiek įmanoma privalo apnuoginti savo sielą. Kad personalioji esė nusisektų - ji turi likti šiek tiek pažeidžiama. Skaitytojai sunkiai priima savimi pasitikinčius ir patenkintus autorius. Paradoksalu, konstatuoja P. Lopate’as.
Personalieji eseistai, teigia P. Lopate’as, dažnai kuria teksto intrigą, pripažindami savo neišmanymą ar kokį nors fizinį bei psichinį netobulumą. Kartu jie kuria atvirą problemą ir ima tirti asmenybės ribas. Taip Natalia Ginzburg prisipažįsta skaitytojui, kad ji negalinti prisiminti garsių aktorių pavardžių, Charlesas Lambas - kad neturįs muzikinės klausos, o Maxas Beerbohmas aiškinasi savo nesugebėjimą suprasti filosofiją.
Lietuvių personalieji eseistai skverbiasi net giliau, nevengdami kritiškai pažvelgti ir į savo pasakotojų asmens tapatumo gelmes: „Mane apsėdusi vienatvės didybė, vienatvės megalomanija, vienatvės patologija, ekshibicionizmas, iškrypimas vienatve <…>“, - mąsto apie save S. Parulskio esė „Geltona padangės dėžutė“ pasakotojas. „Man jau beveik šešiasdešimt. Be to, dar turiu stuburo problemą, kuri darosi kaskart svarbesnė (iki šiol svarbiausia būdavo galvos problema). Todėl esu tikras, kad jau niekados neįlipsiu į aukšto medžio viršūnę. O kitados…“, - medituoja ties amžiaus užbrėžta riba kūnui A. Andriuškevičiaus esė „Niekados, kitados“ pasakotojas. Savo asmenybės ypatybes apmąsto ir G. Radvilavičiūtės pasakotoja esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“: „Aiškiai žinau, kad emocijos yra mano priešai. Trukdo užmigti. Bendrauti su žmonėmis - dalykiškai arba laikantis etiketo. Kantriai užsiklijuoti žiemai langus. Nekreipti dėmesio į senutę, sunkiai, su dviem lazdelėm vis einančią Aušros vartų link. Nekenčianti, supykusi, gailinti, mylinti - esu visiškai pažeidžiama“. „Negaliu skaityti, ir šis jausmas ypač klaikus. Nepaskaitau nė trijų eilučių - nesutelkiu dėmesio. Jūs to negalit suprasti, nes jums taip niekad nėra atsitikę“, - perteikia skaitytojui ištikusią negalią G. Kazlauskaitės esė pasakotoja. „Nerašau romanų, nes esu silpnas ir senas. To silpnumo neslepiu“, - skelbia R.Gavelis.
Kokia tokių asmeninių atsivėrimų prasmė? P. Lopate’as tvirtina, kad eseistika kaip žanras remiasi žmonių prigimties bendrumo prielaida. Jau M. Montaigne’is rašė: „Man svarbiau gerai pažinti save, o ne Ciceroną. Jeigu aš būsiu geras mokinys, tai mano asmeninė patirtis bus pakankama pasidaryti išmintingam. <…> Kas prisimena savo patirtas ir grėsusias nelaimes, įvairiausius nuotykius, kurie jį stumdė iš vienos vietos į kitą, tas ne tik rengiasi naujoms savo gyvenimo permainoms, bet ir mokosi suvokti savo tikrąją būtį. Cezario gyvenime nerasime pamokomų pavyzdžių daugiau negu mūsų pačių gyvenime. Ir valdovo, ir valstiečio gyvenimas visada yra žmogaus gyvenimas, kupinas įprastų staigmenų. To niekada nereikia užmiršti“.
Personalusis eseistas, samprotauja P. Lopate’as, mėgsta viską, kas smulku. Abrohamas Cowley prisimena Horacijų ir teigia, jog labiausiai jis mėgstąs smulkius daiktus, mažą linksmą namą, mažą draugų būrį. Lietuvių personalieji eseistai taip pat labai poetiškai medituoja kasdienybės smulkmenas. „Vieną dieną ėmiau žiūrėti į daiktus“, - konstatuoja S. Parulskio esė „Daiktai“ pasakotojas. R. Rastausko esė „Mano trispalvė“ švelniai aprašoma vilnonė kepuraitė, gulinti ant krėslo tarytum ištikimas šuo. Pasakotojas nusako skaitytojui jos spalvas, kurios lemtingai atliepia tautinės vėliavos simbolikai. Sužinome, kokios raidės puikuojasi jos mažyčiame herbelyje ant kaktos. Pasakotojas nepatingi patyrinėti net ir siūlų, kuriais išsiuvinėtos raidės, spalvos - ji, pasirodo, esanti pilka.
K. Navakas esė „Kavinių vienatvė“ ir „Kavinių draugystė“ medituoja ties kavos puodeliu ir apmąsto kavos gėrimo ritualo prasmes atsitiktinėje kavinėje. Kita jo esė („Stalo apologija“) skirta baldui, dar kita - mansardai („Mansarda be balandžių“). Eseistai pastebi ne tik buities daiktus, bet ir įvairiausius smulkius gyvūnus. G. Kazlauskaitės esė „Aš sveikstu“ skaitome: „Ant palangės radau vabalą. Žalią ir blizgantį. Jis gulėjo it negyvas, bet, kai paėmiau ant rankos ir papūčiau, prisikėlė iš mirusiųjų. Jis ropojo mano pirštais ir megztiniu. Nešiojausi po skrybėle ir visiems rodžiau. Vadimas pasakė, jog tai skarabėjus“. Vienoje S. Parulskio esė pasakotojas aprašo pro jo langą įskridusią vapsvą. Jis nepuola jos vaikyti ar traiškyti, kaip pasielgtų koks nervingas vakarietis, o stengiasi viską įsižiūrėti. Nusako net vapsvos dydį - „7,65 kalibro“. Svarsto jos strateginio judėjimo ypatybes.
Personalusis eseistas yra mažos formos meistras. Personaliąją esė galima būtų interpretuoti ir kaip eilėraštį, parašytą proza. „Neturiu nei visa aprėpiančios grafo Tolstojaus sąmonės, kuri leistų pakilti virš Lietuvos žemėlapio, nei kombinatorinių Cortazaro alias Karvelis sugebėjimų. Esu sakinio eilinis. Sakinyje mano laisvė ir mano išsigelbėjimas. Teksto korpuse - mano prapultis. Manoji mūza - sakinio bitė. Kokia ji menka, palyginti su didžiųjų amžiaus provokatorių dinozaurais“, - autoironiškai ir taikliai apibūdina eseistinio žanro ypatybes R. Rastausko esė „Sakinio kloaka“ pasakotojas.
Eseistas visada šiek tiek akiplėšiškas, pripažįsta P. Lopate’as, ir kaip tik todėl, jog jis suvokia, kad jo tekstai nepatenka į literatūros rato centrą. „Eseistas, kitaip nei romanų autorius, poetas ar dramaturgas privalo tenkintis prisiimtu antrarūšio piliečio vaidmeniu“, - teigia E. B. White’as. Toliau jis pataria ir konstatuoja: „Rašytojas, kurio žvilgsnis gludinasi sekdamas Nobelio premijas ar kitus žemiškuosius triumfus, geriau tegul rašo romanus, eilėraštį ar pjesę“.
O kaip eseistui? P. Lopate’o tezė yra tokia: eseistas, pradėjęs nuo mažo, atranda ir skelbia vis sudėtingesnius ir didingesnius dalykus. Tačiau eseistas gali ne tik išsipažinti ir tarsi atsiduoti skaitytojų teismui. Kitas jo žingsnis skelbia štai ką: „Aš esu ne tik šio poelgio atlikėjas, aš esu jo tyrinėtojas ir komentatorius“.
Paradoksas tas, kad poetai ar romanų autoriai su savo pasakotojais gali susitapatinti daug drąsiau. Jų niekas nekaltina egocentrizmu. Kiekvienoje mano veikėjoje yra dalis manęs, teigia prozininkė Jurga Ivanauskaitė. „Lyrinis herojus išauga iš sapno, - viename interviu sako poetas Aidas Marčėnas, - tik nosį įkišęs į vadinamąją realybę, o autorius - iš vadinamosios realybės, tik uodega sapne. O šiaip jau išpažintinėje poezijoje, kokios esu nemažai prirašęs, jei išpažįsti sąžiningai, jie yra vienas ir tas pats“.
Personalioji esė gali būti interpretuojama kaip poetinė proza. P. Lopate’o nuomone, priprasti prie pirmojo asmens „aš“ vartojimo ir savo privačių gyvenimo įvykių ar nuomonės atskleidimo nėra taip paprasta. Ir rašytojas, ir skaitytojas kartais gali pasijusti nejaukiai. Dauguma žmonių yra išauklėti galvoti, jog nemandagu pernelyg daug kalbėti apie save. Taip pat nuo pirmojo asmens susilaikoma akademiniuose tekstuose.
Personalieji eseistai, rašo P. Lopate’as, neišvengiamai turi būti pasiruošę atremti kaltinimus tuštybe ar susitelkimu vien ties savo problemomis. Iš tikrųjų, ar tai nėra pernelyg didelis susireikšminimas, kai eseistas mano, kad skaitytoją turi sudominti jo maži lyriniai nukrypimai ir smulkūs aprašinėjimai? Eseistas E. B. White’as pripažįsta, kad kai kurių skaitytojų kaltinimus dėl personaliųjų eseistų egocentrizmo jis laikąs teisingais. „Visada žinojau, kad iš prigimties esu įsigilinęs į save ir egoistiškas; tai, kiek aš rašiau apie save, parodo pernelyg didelį dėmesį mano paties gyvenimui, ir nepakankamą - kitų“.
XIX a. anglų rašytojas A. Smithas teigė, kad ne visada kalbėjimas apie save gali būti įžeidžiantis. „Kuklus, teisingas žmogus geriau kalba apie save, negu apie bet ką kita, ir tokia jo kalba yra naudingiausia jo klausytojams“. A. Smithas įsitikinęs, kad kaip tik „šiame egoizme, šiame nuolatiniame savęs rodyme glūdi eseisto žavesys.
Lietuvių personalieji eseistai taip pat yra apmąstę savo sukurtų personažų galimo egocentrizmo problemą. „Vakar tėvas pasakė, kad esu įsimylėjusi save. Tai didžiausias įžeidimas, koks tik gali būti. Tai mirtinas įžeidimas. Skaudus dėl to, jog tai tiesa“, - autoironiškai paskelbia savo įžvalgas G. Kazlauskaitės esė pasakotoja. „Aš mėgstu smulkmenas sureikšminti, sutirštinti, įsivaizduoju esanti pasaulio bamba“, - tvirtina G. Radvilavičiūtės esė „Nepakeliama viešumo lengvybė“ pasakotoja.
A. Andriuškevičius kai kada rašo personaliąsias esė, kai kada - formalias. Vienoje jų apmąsto esė žanro ypatybes. Personalusis eseistas kaip autorius, jo manymu, privalo turėti tam tikrus dvasinius „nuogalėjimus“.
P. Lopate’as išskiria tris personaliosios esė atmainas:
- Asmeninė esė (angl. personal essay)
- Pažintinė esė (angl. familiar essay)
- Bandomoji esė (angl. experimental essay)
Asmeninė esė yra intymi, atvira ir subjektyvi. Pažintinė esė pasižymi šiltu, draugišku tonu ir nerūpestingu stiliumi. Bandomoji esė eksperimentuoja su forma ir turiniu.
Remiantis P. Lopate’o klasifikacija, galima teigti, kad lietuvių personalioji eseistika apima visas tris atmainas. Kai kurie autoriai (pvz., S. Parulskis) linkę į asmeninę esė, kiti (pvz., R. Rastauskas) - į pažintinę, o treti (pvz., G. Kazlauskaitė) - į bandomąją.
Apibendrinant galima teigti, kad lietuvių personalioji eseistika yra gyvybingas ir savitas literatūros reiškinys. Jis remiasi pasauline tradicija, tačiau turi ir savų ypatumų. Lietuvių eseistai nebijo būti atviri ir nuoširdūs su savo skaitytojais, jie nebijo kalbėti apie save ir savo problemas. Tai daro jų kūrybą įdomią ir vertingą.
tags: #kuo #namas #pranasesnis #uz #buta