Venesuela (isp. Venezuela), oficialiai Venesuelos Bolivaro Respublika (isp. República Bolivariana de Venezuela) - valstybė Pietų Amerikos šiaurinėje pakrantėje. Ši šalis, turinti turtingą istoriją ir gamtos išteklius, patyrė įvairių politinių ir ekonominių iššūkių. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kuo Venesuela turtinga, apžvelgdami jos istoriją, ekonomiką, kultūrą ir gamtinius išteklius.
Istorija
Iki Kristupui Kolumbui atrandant Amerikos kontinentą, dabartinės Venesuelos teritorijoje gyveno daugybė įvairių indėnų genčių, tarp kurių svarbiausios buvo karibai ir aravakai. 1498 m. per savo trečiąją kelionę Venesuelos rytinę pakrantę pasiekė Kristupas Kolumbas, kuris išsilaipino Orinoko žiotyse. Ilgos ir sunkios kelionės išvarginta ispanų ekspedicija, 1499 m. priplaukusi prie dabartinės Venesuelos krantų, ramioje įlankoje iš tolo pamatė ant aukštų polių pastatytą mažą kaimelį. Kažkoks jūreivis šūktelėjo, kad tai mažutė Venecija (isp. Venezuela). Taip europiečiai pavadino kaimelį, kurio pavadinimas pamažu plito, „mažoji Venecija“ apėmė vis didesnį ir didesnį plotą, o XIX a.
Venesuela buvo kolonizuota Ispanijos 1522 m., o 1821 m. paskelbė nepriklausomybę. Pirmą nuolatinę ispanų gyvenvietę dabartinėje Venesueloje ir visoje Pietų Amerikoje - Naująjį Toledą (dabar - Kumana) - 1515 m. įkūrė pranciškonų vienuoliai. Apie 1528 m. Venesueloje pradėtas naudoti juodaodžių vergų darbas. Trumpai, 1528-1546 m., Mažoji Venecija priklausė vokiečiams. XVI-XVII a. prasidėjus ispanų kolonizacijai, indėnų skaičius sumažėjo dėl europiečių atneštų ligų ir indėnų naikinimo žemėse, kuriose buvo Europoje vertinamų išteklių.
XIX a. pradžioje Venesueloje gyvenę ispanų kolonistų palikuonys save suvokė jau kaip atskirą nuo ispanų visuomenę. Pasinaudodami Napoleono įsiveržimu į Ispaniją 1810 m., tų metų balandį Karakase susirinkę Venesuelos kreolų elito atstovai įvykdė revoliucinį perversmą ir 1811 m. liepą paskelbė apie šalies nepriklausomybę. Tų metų pavasarį prasidėjo Pirmasis nepriklausomybės karas, kurio metu žuvo iki pusės baltųjų Venesuelos gyventojų. Visiškai nepriklausoma Venesuela tapo 1830 m. XIX a. Venesuelos gyvenimas pasižymėjo ypatingu politiniu nestabilumu.
XX a. pirmoje pusėje Venesuela buvo valdoma autoritarinių režimų, kurie nedaug kuo tesiskyrė nuo XIX a. karinių diktatūrų. Svarbus šalies ekonominio ir socialinio gyvenimo lūžis įvyko netrukus po Pirmojo pasaulinio karo, kai žemės ūkio produktų gamybą Venesuelos ekonomikoje nustelbė naftos verslas. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tapo demokratine respublika, tačiau neišvengė politinių krizių. 1989 m. šalį sukrėtė masinių demonstracijų bei riaušių banga, - tuomet šalies sostinėje ir kai kuriuose gretimuose miestuose vykusių Karakaso neramumų (isp. Caracazo) metu žuvo keli tūkstančiai civilių. Nuo 1998 iki 2013 m.
1999 m. 2002 m. balandį Venesueloje įvyko nesėkmingas perversmo bandymas: H. Čavesas trumpam buvo nušalintas, tačiau per kelias dienas sugrąžintas į valdžią. 2002-2003 m. 2004 m. rugpjūtį pagal 1999 m. konstituciją surengtame prezidento atšaukimo referendume H. Čavesas išliko valdžioje. Po H. Čaveso mirties 2013 m. prezidentu tapo Nikolasas Maduro. 2010-aisiais paaštrėjo ekonominė ir socialinė krizė, kurią lydėjo masiniai protestai. 2014 m. protestų metu žuvusiųjų skaičius augo („Reuters“ minėjo 34 žuvusiuosius kovo pabaigoje), o vėlesnėse apžvalgose buvo minima, kad 2014 m. 2017 m. 2019 m. Krizė paskatino didelę emigraciją: UNHCR nurodo, kad pasaulyje yra beveik 7,9 mln. Venesuelos piliečių.
2024 m. liepos 28 d. vyko Venesuelos prezidento rinkimai. 2026 m. sausio 3 d. „Reuters“ ir „Associated Press“ pranešė apie JAV karinius smūgius Venesueloje; JAV prezidentas Donaldas Trampas teigė, kad operacijos metu N. Maduro buvo sučiuptas.
Venesuelos žlugimas paaiškintas
Užsienio politika
Didžiąją XX a. dalį Venesuela palaikė draugiškus santykius su dauguma Lotynų Amerikos ir Vakarų šalių. Santykiai tarp Venesuelos ir Jungtinių Valstijų vyriausybės pašlijo 2002 m., kai po taisa metais Venesueloje įvykdyto perversmo JAV vyriausybė pripažino laikinai prezidento pareigas einantį Pedrą Karmoną. Atitinkamai sustiprėjo ryšiai su įvairiomis Lotynų Amerikos ir Artimųjų Rytų šalimis, kurios taip pat neturi gerų santykių su JAV, pavyzdžiui, Palestina, kurios užsienio reikalų ministras 2015 m. Venesuela savo įtaką siekia plėsti ir esamąją pasaulio tvarką kvestionuoti per tokias iniciatyvas, kaip Bolivaro alternatyvos Amerikai steigimas ir Lotynų Amerikos televizijos kanalo „teleSUR“ steigimas ir transliavimas.
Venesuela yra viena iš nedaugelio JTO šalių narių, pripažinusių Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Venesuela turi neišspręstų teritorinių ginčų su Gajana, Kolumbija ir Dominika. Po ginčytinų 2019 m. Venesuelos prezidento rinkimų Lietuva nepripažino N. Maduro teisėtu prezidentu. Lietuvos santykiai su Venesuela užmegzti dar tarpukariu. Lietuvą okupavus SSRS, Venesuela nepripažino Lietuvos aneksijos. Nors diplomatinių ar konsulinių santykių tarp šalių nebuvo, Venesuela be jokių problemų ar klausimų išduodavo vizas Lietuvos diplomatams ir po 1940 m. Vengė aktyvesnių aneksijos nepripažinimo išraiškos formų, tačiau siųsdavo savo diplomatinius atstovus į Baltijos valstybių diplomatinius priėmimus.
1947-1949 m. Venesueloje buvo įsikūrę apie 2000 lietuvių, perkeltų iš karo pabėgėlių stovyklų Vakarų Europoje. Diplomatiniai santykiai atkurti 1992 m. vasario 10 d. 1992-1999 m. Karakase veikė Lietuvos ambasada. Venesuelą Lietuvai yra akreditavusi ambasadą Norvegijoje.
Ginkluotosios pajėgos
Venesuelos karinės pajėgos vadinamos Nacionalinėmis Bolivaro karinėmis pajėgomis. Pavaldžios ginkluotujų pajėgų vadui prezidentui ir gynybos ministrui. Be armijos, karinio laivyno ir oro pajėgų Venesueloje taip pat yra nacionalinė gvardija ir daugiausiai vidaus saugumą prižiūrinti milicija. Pagrindinis karinių pajėgų tikslas - ginti Venesuelos teritoriją nuo išorės atakų, kovoti su narkotikų prekeiviais, vykdyti paieškas, padėti civiliams stichinės nelaimės atveju ir kitos su vidaus saugumu susijusios užduotys. 2018 m. duomenimis, šalyje buvo 123 000 aktyviojo rezervo ir 8000 rezervo karių.
Administracinis suskirstymas
Venesuela suskirstyta į 23 valstijas (isp. estado), sostinės apygardą (Distrito Capital) su Karakasu ir federalines valdas (Dependencias Federales).
Geografija ir gamta
Venesuela įsikūrusi Pietų Amerikos šiaurėje, Karibų jūros ir Atlanto vandenyno pakrantėje. Kranto linijos ilgis ~2800 km. Linija vingiuota, gausų įlankų (Venesuelos), pusiasalių (Guachiros, Parijos, Paraguanos). Vakarinėje pakrantėje įsiterpia lagūninis Marakaibo ežeras. Šalyje yra pagrindinės trys geografinės zonos: Andai, Orinoko žemuma ir Gvianos plokščiakalnis. Venesueloje yra palyginti neaukštas Andų kalnų grandinės šiaurinis pakraštys. Viršūnės neaukštos, vulkanizmas nebevyksta. Anduose yra aukščiausia šalies vieta - Bolivaro viršukalnė (4981 m). Andai driekiasi šiauriniu šalies pakraščiu, iki pat Orinoko deltos.
Toliau į pietus driekiasi Orinoko žemuma, vadinama Los Llanos. Beveik visos didesnės šalies upės priklauso Orinoko upės, tekančios šalies centrine dalimi, baseinui (Apūrė, Arauka, Karoni, Meta, Kaura). Rytinis šalies pakraštys priklauso Esekvibo baseinui (svarbiausia upė - Kujunis), pietinis - Amazonės baseinui (Kasikjarė), šiaurėje - Karibų jūros baseinui. Gvianos plokščiakalnio upėse gausu krioklių, tarp jų ir aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys. Venesuela pasižymi labai didele gamtine įvairove, endeminių gyvūnų ir augalų rūšių gausa. Venesuela skirstoma į 10 gamtinių regionų. Pakrantėje, Orinoko deltoje veši mangrovių sąžalynai, toliau link žemyno - kietalapių augalų krūmynai. Orinoko žemumoje plyti savanų plotai, toliau pietuose - Amazonijos džiunglės. Miškai šalyje užima 52 % teritorijos, tačiau jų nykimas yra vienas sparčiausių Pietų Amerikoje (lyginant su 1990 m., jų plotai iki 2010 m. sumažėjo 12 %).
Klimatas
Venesuela patenka į subekvatorinę klimato juostą, šalyje vyrauja tropinis klimatas. Lygumose orai būna drėgni ir karšti, vidutinė mėnesio temperatūra svyruoja tarp 25-29 °C, kritulių nuo 280 mm šiaurės vakaruose iki 2000-3000 mm Orinoko aukštupyje ir Meridos Kordiljeros šiauriniame šlaite. Andų aukštikalnėse vėsiau (9-25 °C), pasitaiko sniego.
Ekonomika
Vid. XX a. Venesuela buvo viena didžiausių ekonomikų Pietų Amerikoje, o tarp šeštojo ir aštuntojo dešimtmečio pradžios garsėjo aukščiausiu pragyvenimo lygiu Lotynų Amerikoje. Dabar Venesuela yra aštunta pagal dydį ekonomika (pagal BVP (PPP)) Pietų Amerikoje po Brazilijos, Meksikos, Argentinos, Kolumbijos, Čilės, Peru ir Ekvadoro. Pagrindinė ūkio šaka yra naftos gavyba, jos perdirbimas eksportui bei vidaus vartojimui. XX a. šalyje atradus naftą, Venesuela tapo viena iš didžiųjų jos eksportuotojų, iš šio išteklio gaunamos pajamos sudaro apie penktadalį BVP. OPEC skaičiavimais, Venesuelos naftos rezervai siekia 300 mlrd. barelių.
Venesuelos ekonomikos būklė ėmė stipriai blogėti po 2013 m. 2015 m. infliacija šalyje pasiekė 100% - tuo metu aukščiausią infliacijos rodiklį šalies istorijoje. Nepaisant to, infliacija šalyje iki 2020 m. tik kilo, kol pasiekė apie 1800%-5000%. 2022 m. Venesuela įplaukų į biudžetą gauna ir iš turizmo, kurio mastai smarkiai sumažėjo po 2013 m. dėl šalies prastos ekonominės situacijos.
Naftos įtaka Venesuelos ekonomikai
Venesuela, įsikūrusi virš naftos telkinių, kurie kartais laikomi didžiausiais pasaulyje, buvo vienintelė ne Artimųjų Rytų šalis, patekusi į OPEC - tai reiškė jos svarbos pasaulinėje naftos pramonėje pripažinimą. Tačiau šis pripažinimas ilgalaikės sėkmės resursais turtingai šaliai neatnešė. Priešingai - nevaldoma infliacija, būtiniausių prekių ir maisto trūkumas bei milžiniški pabėgėlių srautai nė iš tolo neprimena senosios Venesuelos. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Venesuela buvo laikoma turtinga šalimi: ji pagamindavo daugiau kaip 10 proc. visos pasaulio žaliavinės naftos, o jos Bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui, daug kartų viršijo kaimyninių Brazilijos ir Kolumbijos BVP ir net nedaug atsiliko nuo Jungtinių Valstijų rodiklių.
Tuo metu Venesuela troško diversifikuoti savo ekonomiką ir išvengti vadinamo išteklių prakeiksmo - įprasto reiškinio, kai lengvi pinigai iš tokių gamtinių iškasenų kaip nafta ar auksas priverčia vyriausybes apleisti kitas ekonomikos šakas. Tačiau iki 8-ojo dešimtmečio Venesueloje itin pakilo naftos kainos, padėjusios suklestėti ekonomikai. Atrodė, kad toks pakilimas niekada nesibaigs. Smukusi naftos gavyba praėjusių metų rudenį pasiekė žemiausią lygį per 28 metus, kai per dieną nebuvo išgaunama nė 2 mln. barelių. Venesuela pastaraisiais metais tikrai nedalyvavo jokiame kare. Tačiau smukusių pajamų iš naftos ir nevykusio vyriausybės valdymo derinys iš esmės pražudė šalies ekonomiką ir sukėlė humanitarinę krizę, kuri kėsinasi apimti visą regioną.
Venesuelos naftos pramonės nuosmukis iš tikrųjų prasidėjo nuo jos nacionalizavimo 1976 metais - tuo laikotarpiu, kai laikėsi aukštos naftos kainos ir pradėjo didėti gamtinių išteklių nacionalizmas. Prezidentas Carlosas Andres Perezas siekė, kad valstybė įgautų kur kas svaresnį vaidmenį ekonomikos srityje, ir itin norėjo, kad sparčiai augančios pajamos iš naftos paskatintų plėtrą. Tais metais, kad perimtų naftos telkinių kontrolę, Karakasas uždraudė užsienio naftos įmonių veiklą ir įsteigė naują valstybinį naftos monopolį „Petroleos de Venezuela“ (PDVSA). Tokiais žingsniais buvo įgyvendinta Perezo Alfonso dešimtmečiais puoselėta svajonė, kad Venesuela visiškai perimtų likimą į savo rankas.
Iki 10-ojo dešimtmečio vidurio tarptautinės įmonės, tarp jų „Chevron“ ir „ConocoPhillips“, vėl sugrįžo į Venesuelą ir pamėgino išnaudoti milžiniškus Venesuelos sunkiosios naftos telkinius. Tačiau 1998 metais naftos kainos vėl smuko: naftos barelis tekainavo 10 dolerių. Tuomet iškilo H. Chavezas, buvęs kariuomenės pulkininkas leitenantas, kalėjime atlikęs laisvės atėmimo bausmę už nepavykusį perversmą 1992 metais. 1998 metais jis laimėjo prezidento rinkimus, žadėdamas performuoti ir atstatyti pakrikusią Venesuelos ekonomiką.
2001 metais buvęs desantininkas priėmė naują energetikos įstatymą, smarkiai padidinusį mokesčius, kuriuos užsienio naftos įmonės privalėjo mokėti vyriausybei. Įstatyme taip pat buvo numatyta, kad PDVSA vadovaus visoms naftos telkinių paieškoms ir gavybai: užsienio bendrovės, bendradarbiaudamos su valstybine įmone, galės tenkintis tik šalutiniu vaidmeniu. 2002 metais H. Chavezas žengė dar du žingsnius, kad kadaise klestėjusią PDVSA paverstų savo asmeninėmis valdomis. Pirmiausia jis paskyrė naują prezidentą - kairiųjų ekonomikos profesorių Gastoną Parrą Luzardo, kuris įnirtingai priešinosi bet kokioms iniciatyvoms atverti šią pramonės sritį privačioms investicijoms. Tuomet balandžio mėnesį per tiesioginę televizijos transliaciją jis pažemino ir atleido saują PDVSA skyrių vadovų, pakeisdamas juos politiniais statytiniais.
Šie du žingsniai įplieskė aršius visuomenės protestus, virtusius bandymais nuversti H. Chavezą. Prezidentas pučą atlaikė, bet jo populiarumas smuko - ypač PDVSA viduje. Iki 2002 metų pabaigos sustiprėjo opozicija prieš H. Chavezą, o stambios profsąjungos paragino surengti nacionalinį streiką - jos tikėjosi, kad tai privers H. Chavezą palikti prezidento postą. Naftos pramonės darbuotojai parėmė tokį planą. Tačiau tokie jų veiksmai virto kritišku posūkiu PDVSA žlugimo link. Naftos telkiniuose dirbantys žmonės liovėsi pumpavę naftą, o tanklaivių įgulos atsisakė plaukti iš uosto. Taigi per du mėnesius, kai buvo sustabdyti visi darbai, smarkiai krito PDVSA gavybos apimtys. H. Chavezas nedelsiant ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Streiko metu jis atleido daugybę aukšto rango darbuotojų, tarp jų ir Juaną Fernandezą, vieną iš streiko organizatorių. Sekančiais mėnesiais toliau plūdo atleidimo lapeliai ir iki to laiko, kai išsisklaidė dūmai, H. Chavezas iš darbo buvo atleidęs daugiau kaip 18 tūkst. asmenų. Kartu su jais dingo ir vadovavimo patirtis bei techninės žinios, kurias PDVSA buvo išsaugojusi per ankstesnius valymus.
Kadangi naftos telkiniai su laiku išsenka, valstybės turi nuolat gręžti naujus gręžinius ir atkurti senkančius išteklius vandens ar dujų injekcijomis. Dėl geologinių ypatumų Venesuelos naftos telkiniai išsenka itin greitai, o tai reiškia, kad šalis turi išleisti daugiau lėšų negu kitos naftos valstybės, kad palaikytų stabilią naftos gavybą. Kadangi H. Chavezas milžiniškas sumas skirdavo kitoms sferoms, PDVSA buvo priversta įkeisti ateitį, kad apmokėtų politinę dabartį. 2005 metais H. Chavezas dar kartą atsigręžė į užsienio firmas. Jis dar kartą padidino mokesčius ir pareikalavo sumokėti milijardus dolerių tariamai nesumokėtų įmokų. Tuomet jis pradėjo spausti užsienio bendroves didžiąją dalį savo operacijų perleisti PDVSA - šį procesą JAV ambasados pareigūnai tuo metu pavadino „lėtu konfiskavimu“.
Štai lentelė, apibendrinanti Venesuelos ekonomikos raidą ir naftos pramonės įtaką:
| Laikotarpis | Ekonominė būklė | Naftos pramonės įtaka |
|---|---|---|
| Vid. XX a. | Viena didžiausių ekonomikų Pietų Amerikoje | Didelės pajamos iš naftos eksporto |
| 1976 m. | Naftos pramonės nacionalizacija | Valstybinės kontrolės įvedimas |
| 1998 m. | Naftos kainų kritimas | Ekonomikos krizė |
| 1999-2013 m. | Hugo Chavezo valdymas | Socialinės programos finansuojamos naftos pajamomis |
| Po 2013 m. | Ekonomikos nuosmukis | Infliacija, būtiniausių prekių trūkumas |
Gyventojai
Venesuelos gyventojų surašymai nepateikia duomenų apie etninę sudėtį, todėl galimi tik apytiksliai apskaičiavimai. Apie 70 % gyventojų yra metisai ir apie 20 % yra nemaišyti baltieji, daugiausiai ispanų, italų, portugalų ir vokiečių palikuonys. Maždaug 85 % Venesuelos populiacijos gyvena šiaurinėje šalies dalyje esančiose miestų teritorijose. 73 % gyvena mažesniu nei 100 km atstumu nuo pakrantės.
Pasiskirstymas pagal religiją remiantis 2011 m. duomenimis:
- Katalikai: 71%
- Protestantai: 17%
- Ateistai: 9%
- Kitų religijų atstovai: 3%
Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo (2009 m. duomenimis) - 73,8 metai. Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas (2001 m. duomenimis) - 93 %. Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. duomenimis):
- 0-14 metų: 30,2 %
- 15-64 metų: 64,5 %
- 65 metų ir vyresni: 5,3 %
Didžiausi miestai (2005 m. duomenimis): Karakasas, Marakaibas, Valensija, Barkismetas.
Kultūra
Kolonijiniais laikais Venesueloje buvo būdinga barokinė architektūra, kurios išskirtiniu pavyzdžiu laikomas į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Santa Ana de Koro miestas. Vėliau susiformavo modernioji architektūra ir skulptūra, kurios pavyzdžių gausu Karakaso miesto universiteto centriniuose rūmuose (architektas Carlos Raúl Villanueva). Žymiausiais šalies dailininkais laikomi Arturo Michelena, Cristóbal Rojas, Armando Reverón, pasaulyje žinomi kinetinio meno meistrai Jesús Rafael Soto ir Carlos Cruz-Diez.
Žymesni Venesuelos literatūros atstovai yra Rómulo Gallegos, Andrés Bello, Teresa de la Parra, Miguel Otero Silva, Mariano Picón Salas ir kt. Venesueloje populiarūs ir kitose Lotynų Amerikos šalyse paplitę muzikiniai stiliai - salsa, merengė, latina pop, regetonas, rokas. Yra susidarę keletas vietinių liaudies muzikos stilių - gaita zuliana, joropo. Priešingai nei daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių, Venesueloje populiariausia sporto šaka yra ne futbolas, o beisbolas. Šalies beisbolo rinktinė yra viena stipriausių pasaulyje ir yra laimėjusi medalių pasaulio čempionatuose. Futbolas yra antra pagal populiarumą sporto šaka. Venesuelos vyrų futbolo rinktinė vienintelė iš CONMEBOL narių nėra dalyvavusi pasaulio čempionate. Tačiau pastaruoju laikotarpiu rinktinės rezultatai vis gerėja. Taip pat populiarinamas krepšinis.
Turizmas
Nei Venesueloje, nei Margaritos saloje nėra ryškių sezonų skirtumų. Temperatūra saloje svyruoja tarp 32°C rugsėjo mėnesį ir 24°C sausį. Geriausias laikas keliauti į Venesuelą yra per nelietingąjį sezoną. Populiarios turistinės vietos:
- Anchelio krioklys - 979m aukščio UNESCO pasaulio paveldo objektas yra ir aukščiausias krioklys pasaulyje.
- Roraima - gamtos mylėtojams šis objektas labai patiks.
- Orinoko delta - beždžionės, krokodilai, piranijos, spalvingi paukščiai.
- Laikas urvams - Cueva del Guacharo - bene įdomiausias urvų tinklas ir sistema Pietų Amerikoje.
Tradiciniai Venesuelos patiekalai:
- Arepas - užkandis iš kukurūzų miltų. Jis patiekiamas su sviesto, sūrio arba mėsos bei daržovių garnyrais. Galima sakyti, jog tai yra nacionalinis patiekalas.
- Oabellon Criolo - nacionalinis šalies patiekalas. Plėšyta jautiena (sultinga), aštrūs ryžiai ir juodosios pupelės.
- Mandoca - Venesuelos riestainiai yra mėgstamas užkandis.
- Cocada - šį gėrima sudaro kokosų sultys (ir/arba kokosų pienas) bei kokosų vanduo. Tačiau įvairūs regionai bei šefai turi savo receptus.