Kupiškio rajono savivaldybė įsikūrusi šiaurės rytų Lietuvoje, priklauso Panevėžio apskričiai. Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės šioje teritorijoje gyveno jau III-II tūkstantmečiais prieš Kristų, nors pačios gyvenvietės atsiradimo data nėra tiksliai žinoma. 1561-1565 m. Kupiškis buvo valsčiaus centras, priklausęs Upytės, o vėliau - Ukmergės pavietams.
Kupiškio herbas
Šiandien Kupiškio rajonas yra unikalus Lietuvos kampelis, turtingas istorijos, gamtos ir kultūros paveldo.
Miestelių Istorija ir Raida Lietuvoje
Miestelio terminas pirmą kartą paminėtas 1387 m. (taip pavadintas Alytus, Birštonas, Nemunaitis ir Punia). 1496 m. suteikta pirmoji miestelio įvardijimą atitinkanti privilegija (Krekenava), kurių daugiau buvo teikiama po 1553-57 Valakų reformos. Valdovas ir didikai buvo suinteresuoti miestelių prekyba ir pajamomis, todėl jų tinklas plėtėsi gana tolygiai.
Naujų miestelių, kaip ir miestų, tuo metu buvo įsteigta per karus su Vokiečių ir Livonijos ordinais nukentėjusioje Užnemunėje ir Šiaurės Lietuvoje. Vien 16 a. antroje pusėje-17 a. pirmoje pusėje dabartinėje Lietuvos teritorijoje miestelių steigimo ir prekybos privilegijos suteiktos daugiau kaip 30 gyvenviečių.
Miesteliai kūrėsi prie dvarų sodybų, šalia valakinių kaimaviečių. Dauguma miestelių tapo parapijų centrais, juose veikė parapinės (kartais ir vidurinės) mokyklos, kai kur vienuolynai. Miestelių gyventojai - amatininkai ir prekeiviai (daugiausia žydai) - už naudojamą žemę mokėjo činšą; žemdirbiai iki baudžiavos panaikinimo turėjo kasmet atidirbti dvare nustatytą skaičių dienų lažo, atlikti talkų ir pastočių prievoles. Miesteliams tvarkyti dvaras skirdavo vaitą.
Nemažai miestelių steigimo arba prekybos privilegijas gavusių gyvenviečių netapo miesteliais, o jų funkcijas vykdė kai kurios neturėjusios prekybos privilegijų gyvenvietės, įsikūrusios ūkinei veiklai patogesnėse vietose. Jie labai nukentėjo per 17 a. vidurio Abiejų Tautų Respublikos karus su Rusija ir Švedija ir 1700-21 Šiaurės karą. 1795 didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prijungus prie Rusijos imperijos ir panaikinus daugelio miestų savivaldą, miestelių padaugėjo. Jų funkcijos beveik nepakito.
19 a. antroje pusėje prie magistralinių kelių buvusios gyvenvietės daug kur tapo miesteliais ir nustelbė netoliese buvusius senuosius prekybos ir amatų centrus (Subačius). Juose sparčiau plito smulkioji pramonė (lentpjūvės, malūnai, plytinės, spirito varyklos ir kita), gausėjo amatininkų. Vietos valdžios institucijos nuolat tikrino, ar miesteliais vadinamos gyvenvietės atitinka nustatytus kriterijus ir ar gali būti taip įvardijamos.
Daug miestelių turėjo nemažą žydų dalį. Vietovės, kuriose žydams buvo leidžiama pastoviai apsigyventi, vadinosi štetlais. Tai dažniausiai buvo gyvenvietės su išplėtota žydų religinio gyvenimo infrastruktūra, kurią sudarė sinagoga, nuolatinis rabinas, religinės mokyklos, laidojimo brolija ir kita. 20 a. pradžioje didžiausi štetlai (pagal gyventojų skaičių ir žydų gyventojų procentą) buvo Joniškyje, Molėtuose, Pakruojyje.
20 a. 3-4 dešimtmetyje daugelio miestelių funkcijos mažai keitėsi, bet plečiantis miestų aptarnavimo zonai jos siaurėjo, gyventojų skaičius mažėjo. Dalis miestelių, kurie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo prekybos privilegijas, sunyko (Šakyna, Balsiai, Žluktinis, Plonėnai) ir tapo bažnytkaimiais ar net kaimavietėmis. 1923 dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo 274 miesteliais įvardytos gyvenvietės, 1940 - 253.
Sovietų okupacijos metais (nuo 1950) dalis miestelių tapo rajonų centrais ir gavo miesto teises, dauguma kitų virto kolūkių ir tarybinių ūkių centrinėmis gyvenvietėmis. Jų skirtumus nuo naujų žemės ūkio gyvenviečių daugiausia lėmė senasis paveldas - sudėtingesnis ir raiškesnis gatvių tinklas, išlikusios turgaus aikštės, bažnyčios. Nuo 1967 pagal Lietuvos apgyvendinimo sistemą daugumai miestelių, nepatekusių į miestų grupę, skirtos žemės ūkio mikrorajonų - kelių ūkių aptarnavimo centrų funkcijos. 1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę dauguma miestelių tapo seniūnijų centrais. Juose atsirado privataus verslo. 20 a. pabaigoje miestelio statusas suteiktas kai kurioms miesto ir kaimo tipo gyvenvietėms.
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994, papildymai 2001, 2004, 2005, 2010) miesteliu laikoma kompaktiškai užstatyta gyvenamoji vietovė, turinti 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityje. Miesteliais tradiciškai laikomos ir mažesnės istorinės gyvenvietės.
Kultūros paveldas
Kupiškio Rajono Geografija ir Gamtos Ištekliai
Kupiškio rajono savivaldybės šiaurės vakarinė dalis yra Mūšos-Nemunėlio žemumos pakraštyje (prie Pyvesos yra žemiausia savivaldybės vieta - 63 m), pietvakarinė dalis - Nevėžio žemumos pakraštyje, rytinė - Viešintų kalvagūbrio šiaurinėje dalyje (jame, prie Kinderių, yra savivaldybės aukščiausia vieta - 137 metrai). Sausio vidutinė temperatūra -5,7 °C, liepos 17,5 °C. Per savivaldybės teritoriją teka Pyvesos, Lėvens aukštupiai, rytiniu pakraščiu - Šetekšna (Jaros aukštupys).
Rajone telkšo 19 ežerų (didžiausi - Notigalė, Ešerinis), 32 dirbtiniai vandens telkiniai (didžiausias - Kupiškio). Miškingumas 27,1 %. Didžiausi miškai - Skapagirio miškas, Šimonių giria. Vyrauja beržynai (33,2 %), eglynai (23,3 %), pušynai (15,4 %).
Kupiškio rajono žemėlapis
Kupiškio rajono savivaldybės teritorijoje yra Alojos, Iženo, Kepurinės, Notigalės (nedidelė dalis priklauso Rokiškio rajono savivaldybei), Sakonių balos telmologiniai, Vainiškio pedologinis, Buožių geologinis, Prūsgalės geomorfologinis, Lėvens kraštovaizdžio draustiniai. Taip pat yra 3 gamtos paminklai: botaninis - Buivėnų ąžuolas, geologinis - Stirniškių atodanga, hidrogeologinis - Visgiūnų šaltinis.
Savivaldybėje išplėtota durpių gavyba (bendrovė Durpeta), medienos apdirbimas, medienos gaminių ir plytų gamyba (Simega).
Švietimas, Kultūra ir Socialinė Infrastruktūra
Kupiškio kraštas gali pasigirti stipria švietimo ir kultūros infrastruktūra:
- Kupiškio verslo ir technologijos mokykla
- 2 gimnazijos
- 1 progimnazija ir 1 jos skyrius
- 6 pagrindinės mokyklos
- 3 mokyklos-daugiafunkciai centrai
- Pradinė mokykla
- 3 lopšeliai-darželiai
- Muzikos mokykla
- Sporto mokykla
- 4 ikimokyklinio ugdymo įstaigos
- Vaikų globos namai
- Pagyvenusių žmonių ir suaugusių neįgaliųjų globos įstaigos
- Kupiškio rajono pedagoginė psichologijos tarnyba
- Kūno kultūros ir sporto centras
Taip pat veikia ligoninė, 3 ambulatorijos, 13 medicinos punktų, 11 katalikų bažnyčių, 16 kultūros centrų, 18 bibliotekų.
Muziejai:
- Kupiškio etnografinis muziejus
- skyrius Uoginiuose (Adomo Petrausko muziejus)
- skyrius Viktariškiuose (dailininkės V. Šleivytės paveikslų galerija)
- skyrius Laukminiškiuose (Laukminiškių kaimo muziejus)
Administracinis Suskirstymas
1950 m. birželio mėn. iš panaikintos Kupiškio apskrities 32 apylinkių buvo sudarytas Kupiškio rajonas, kurio plotas siekė 765 km². Rajono centras buvo Kupiškis. 1950-1953 m. rajonas priklausė Šiaulių sričiai. 1954 m. pabaigoje ir 1959 m. pradžioje buvo 14 apylinkių, 1963 m. viduryje ir 1972 m. pabaigoje - 9 apylinkės. 1958 m. Subačius buvo pertvarkytas į miesto tipo gyvenvietę. 1959 m. Kupiškio rajonui priskirtos panaikinto Vabalninko rajono 3 apylinkės, o 1962 m. - Rokiškio rajono 1 apylinkė. 1968 m. šiek tiek pakeistos rajono ribos. 1995 m. vietoj Kupiškio rajono įsteigta Kupiškio rajono savivaldybė. 2009 m. rugsėjo 24 d. savivaldybės tarybos sprendimu įsteigtos 33 seniūnaitijos, tačiau 2015 m. lapkričio 23 d. jos buvo reformuotos, paliekant 22 seniūnaitijas.
Kupiškio Krašto Miestelių Apžvalga
Bet kuris iš penkių kelių, išbėgančių tolyn nuo Kupiškio, nuves į vieną ar kitą miestelį. Jie tarsi karoliai išsibarstę po rajoną. Daugelis miestelių įsikūrę XVI-XVII a. prie strategiškai svarbių vieškelių, nedidelių upių ar ežerų.
Adomynė, Antašava, Alizava ir Skapiškis vardus gavo iš buvusių dvarininkų vardų ar pavardžių. Palėvenė ir Palėvenėlė, viena nuo kitos nutolusios per 10 km, įsikūrė ant aukšto dešiniojo Lėvens kranto. Abi vardus pasiskolino iš upės. Šimonių miestelio vardas - iš šalia dunksančios girios.
Subačiaus pavadinimo kilmė ne visai aiški, bet manoma, kad jis kilęs arba nuo žmogaus pavardės, arba nuo ankstesniais amžiais čia šeštadieniais (anuomet sakė - subatomis) vykusių turgų. Subačiaus vardą turi ir miesto tipo gyvenvietė, XIX a. pabaigoje išdygusi prie geležinkelio stoties. Naujasis Subačius praaugo senąjį, yra seniūnijos centras.
Salamiestį senovėje buvus saloje Radvilų įkurtu miesteliu nebeįtartum - ežero seniai nelikę. Užtat per pagarbų atstumą nuo akmens mūro katalikų bažnyčios tebestovi reformacijos laikų liudininkė - evangelikų reformatų bažnytėlė.
Kupiškio krašto valstiečiai ankstesniais amžiais su rokiškėnais dalijosi geriausių prekinių linų auginimo šlove, čia buvo jų prekybos centras. Apie tai liudija iki šių dienų išlikęs pirmasis miestelio mūrinis pastatas. Tai - linų sandėlis, statytas XVIII a. 1616 m. Kupiškyje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. 1781 m. Kupiškį keliskart nusiaubė gaisrai, tačiau 1873 m.
Dabar Kupiškis - nedidelis šiaurės rytų Lietuvos miestas. Tai rajono Savivaldybės administracijos, kultūros ir vietos pramonės centras. Vardą miestas gavo iš Kupos upelės.
tags: #kupiskio #rajono #gyvenamosios #vietoves