Kur Tavo Turtas, Ten Tavo Širdis: Reikšmė ir Interpretacijos

Nerimas - tai viena iš patirčių, su kuria susiduriame visi. O kaip tu? Kaip dažnai kasdienybėje tu rūpiniesi ir jaudiniesi dėl vienų ar kitų dalykų? Kiek rūpesčiai lemia tai, ką tu darai ir ko nedarai? Kaip rūpesčiai veikia tavo tikėjimą? Nerimas turbūt yra viena tamsiųjų bažnyčios paslapčių.

Jis padaro mus baikščius, pasyvius ir abejojančius, nors mūsų teologija teigia, jog galime būti drąsūs, veiklūs ir pasitikintys. Ar gali būti, kad daugumos iš mūsų gyvenime yra didžiulis atotrūkis tarp teologinio pasitikėjimo, kurį mes išaukštiname sekmadieniais, ir baimės, nerimo bei susirūpinimo, kuris lydi mus visą likusią savaitę? Kodėl daugelis mūsų esame tokie susirūpinę? Kodėl mus kankina bemiegės naktys, vidinis jaudulys ir nerimastingos dienos? Kodėl nerimas taip dažnai beldiasi į mūsų duris?

Ko gero, į šiuos klausimus atsakytumėte taip: „Aš nerimauju, nes gyvenu puolusiame pasaulyje!“ Taip, pasaulis, kuriame gyvename, neveikia taip, kaip buvo sugalvojęs Kūrėjas. Mes gyvename pasaulyje, kur apgaulė, pavojus ir nusivylimas yra kasdienybė. Biblija gana sąžiningai vaizduoja, koks iš tiesų sugedęs yra šis pasaulis. Šiame pasaulyje yra dalykų, kurių turėtume bijoti.

Yra dalykų, kurie turėtų atkreipti mūsų dėmesį ir kelti susirūpinimą. Yra dalykų, kurių turėtume vengti ir nuo kurių turėtume stengtis apsaugoti savo artimuosius. Turime gyventi atsargiai ir atsakingai. Gyventi, realiai vertinant Biblijos pateikiamą mūsų puolusio pasaulio vaizdą, yra atsakinga ir dievota. Neturėtume būti naivūs. Gyvendami šiapus rojaus, visada turėtume prisiminti, jog Kūrėjo sukurtas shalom - taika ir vientisumas - yra sugriautas. Kiekvieną dieną kaip nors ir kur nors mūsų puolusio pasaulio sugedimas užgrius ir mus.

Tačiau turime suprasti, jog labai svarbu atskirti sąžiningą biblinį požiūrį į gyvenimą ir gyvenimą šiek tiek ar nuolat pasiduodant nerimui. Skaitydami Bibliją matome, jog situacijose, kuriose Dievo žmonės patirdavo žiauriausią mūsų puolusio pasaulio realybę, jie išgyvendavo ir pačias įstabiausias širdies ramybės akimirkas. Mūsų sunkumai, patiriami šiame puolusiame pasaulyje, yra tik dingstis, o ne priežastis nerimauti. Norėdami išsiaiškinti priežastį, turime pažvelgti giliau.

Tam, kad suprastume, kodėl krikščionys, kasdieniame gyvenime taikantys teologiją, linkę nerimauti labiau nei derėtų, leiskimės į kelionę Biblijos puslapiais. Norėčiau pradėti nuo dviejų eilučių, kurios pateikia stulbinamų įžvalgų apie tai, kaip nuodėmė mums pakenkia. Šios eilutės mums parodo, kodėl nerimas yra visuotinė kova: Nes Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Paulius atskleidžia svarbų pastebėjimą, kaip nuodėmė iš pagrindų keičia kiekvieno žmogaus požiūrį į gyvenimą.

Aš buvau sukurtas gyventi dėl kažko daug svarbesnio nei aš pats. Buvau sukurtas gyventi dėl Dievo - dėl Jo karalystės ir Jo šlovės. Mano tapatybė, gyvenimo prasmė ir tikslas, mano vidinis pasitenkinimas turėtų remtis vertikaliais santykiais - santykiais su Dievu. Aš buvau sukurtas taip, kad įkvėpimą daryti tai, ką darau, ir poilsį nuo tų darbų gaučiau iš Dievo. Bet nuodėmė priverčia kiekvieną iš mūsų gyventi dėl savęs, mūsų gyvenimas susiaurėja ir apsiriboja tik mūsų pačių gyvenimu.

Nuodėmė trukdo mums svajoti ir mąstyti plačiai, viskas susiaurėja tik iki mūsų norų, mūsų poreikių ir mūsų jausmų. Kaip tai susiję su nerimu? Visaip! Dėl nuodėmės mes nebesiejame savo vidinės ramybės su Dievu, kuris yra išminties, jėgos ir meilės šaltinis ir kuris niekada nesikeičia! Net nesuprasdami, ką padarėme, mes imame ieškoti savo tapatybės, gyvenimo prasmės, tikslo ir vidinio pasitenkinimo horizontaliuose santykiuose - santykiuose su žmonėmis.

Savo tikslo ir vidinės ramybės mes ieškome šio puolusio pasaulio nuolatos besikeičiančiose ir pažeistose aplinkybėse bei santykiuose. Tai, kas nebuvo sukurta tam, kad suteiktų mums ramybę, ir tai, ko mes negalime kontroliuoti, tampa mūsų pakaitalais, atstojančiais mums Viešpatį. Svarbūs dalykai, tokie kaip šeima, darbas, pinigai ir pan., tampa mums nepaprastai svarbūs, nes mes viliamės, kad tai suteiks mums ramybę. Tačiau jie ne tik nesuteikia mums ramybės, bet ir įtraukia mus į niekad nesustojantį rūpesčių, nerimo ir baimės ratą, kuris, tiesą sakant, yra daugelio tikinčiųjų kasdienybė.

Jūsų darbas yra svarbus, bet jis neturi tapti jūsų tapatybės pagrindu, ir jei jis tokiu tampa, tai sukelia nesibaigiantį nerimą. Jūsų santuoka ar draugystė taip pat svarbi, bet tai neturi tapti oaze, kurioje jūs ieškote vidinės ramybės. Raštas mums sako štai ką: nerimas, kuris mus išjudina arba suparalyžiuoja, atskleidžia daugiau tai, kas slypi mumyse, o ne tai, kas yra aplink mus. Tai viena žinomiausių Rašto vietų apie nerimą ir rūpesčius:

„Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis.“ (Mt 6, 19-21)

Jei atsitraukiame ir pažvelgiame į šias eilutes iš toliau, suprantame, jog tai daug daugiau nei tik nerimo problemos gvildenimas. Šios eilutės atskleidžia, koks karas vyksta tarp Dievo karalystės ir savojo „aš“ karalystės. Ši ištrauka moko, jog kiekvieną nerimo akimirką yra kovojama dėl širdies. Dėl nuodėmės mums tenka taip smarkiai grumtis su savojo „aš“ karalyste. Ji tokia išplitusi ir gundanti, kad Kristus skiria tam daug laiko ir atskleidžia šios karalystės dinamiką (Mt 6, 19-32). Tai Jis daro iki pat 33 eilutės, kurioje matome tam tikrą posūkį ir atrandame kvietimą siekti Dievo karalystės, gyventi dėl jos.

Kristaus žodžių esmė - jog savojo „aš“ karalystės varomoji jėga yra žemiškų turtų siekimas ir troškimas patenkinti nerimą keliančius poreikius. Savojo „aš“ karalystė susiaurina gyvenimą iki fizinių, apčiuopiamų turtų ir asmeninių poreikių sąrašo. Šioje karalystėje gyvenu tik tam, kad įsigyčiau, ko noriu, ir patenkinčiau savo poreikius. Kalbėdamas apie tai, kas pavergia mūsų širdį, Kristus čia vartoja žodį turtai. Pagalvokite apie šį žodį. Kuo tai susiję su nerimu? Ryšys akivaizdus ir stiprus. Nerimas ir ramybė visada atskleidžia, kas yra tikrasis mūsų turtas.

Kai mūsų turtas yra saugus, mes esame ramūs, ir labiausiai nerimaujame, kai tam, ką mes branginame, gresia pavojus. Mūsų aptariamoje Rašto vietoje Jėzus naudoja dar vieną provokuojančią kategoriją - poreikis. Jūs formuojate savo gyvenimą pagal tai, ko, jūsų nuomone, jums reikia. Jei poreikis yra „tai, kas būtina išgyvenimui“, tuomet vadindami ką nors poreikiu mes savo širdyje skiriame tam reikšmingą vietą. Jei esame įsitikinę, jog vienas ar kitas dalykas yra mūsų poreikis, tuomet normalu yra tikėtis, jog tai turėsime, ir atrodo natūralu nerimauti dėl to, kad poreikis liks neatsakytas.

Tačiau žodis poreikis, ko gero, yra vienas nerūpestingiausiai vartojamų žodžių. Didžioji dalis dalykų, kuriuos mes vadiname poreikiais, nėra tikri poreikiai. Taigi tai, ką vadiname poreikiu, su nerimu susijęs dviem būdais. Pirma, jei savo gyvenimą susiesite su dalykais, kurių jums iš tiesų nereikia ir kurių niekada negalėsite kontroliuoti, jūs būsite linkęs nerimauti. Antra, susidūrę su tikrais poreikiais, jūs imsite nerimauti, jei pamiršite savo dangiškąjį Tėvą ir Jo ištikimos meilės sandorą. Mūsų dangiškasis Tėvas yra suverenus, išmintingas, maloningas ir galingas.

Jis yra virš visko ir valdo viską savo Bažnyčios labui (Ef 1, 15-23). Jei Jis nepagailėjo savo Sūnaus, argi Jis neduos mums ir visko, ko mums iš tiesų reikia? Esu visiškai įsitikinęs, jog tikra, ilgalaikė širdies ramybė niekada nėra susijusi su aplinkybėmis, jų pokyčiais į gera. Net palankiausiomis aplinkybėmis šiame puolusiame pasaulyje jūsų širdis ras priežasčių nerimauti. Vidinė ir ilgalaikė sielos ramybė širdyje įmanoma tik tuomet, kai svarbiausiu ir brangiausiu jūsų turtu taps Jėzus ir Jo karalystė.

Kova su nerimu nėra tikėjimasis, jog rytojus bus geresnis. Ne, kovoti su nerimu reiškia būti geru kariu, kovojant slaptą širdies kovą. Tai reiškia kovą su pagunda savo širdies ramybę susieti su laikinais dalykais, kurie negali ir nėra sukurti taip, kad suteiktų širdžiai ilgalaikę ramybę (Mt 6, 19). Kovoti su nerimu reiškia kasdien savo sielą maitinti dangiškojo Tėvo pažadais ir nuostatomis. Tai reiškia gerai pagalvoti prieš ką nors pavadinant rūpesčiu. Tai reiškia gyventi dėl kažko daugiau nei tu pats.

Tai - savo meilės ir rūpesčio atidavimas Karaliui bei Jo karalystei ir kova su instinktu statyti menką savo paties karalystę. Slėpdamasis oloje, Dovydas teisingai sakė: Tu vienintelis, Viešpatie, leidi man saugiai gyventi (Ps 4, 8). Lyg sakytų: „Mano ramybė nėra susieta su tam tikra vieta, santykiais ar aplinkybėmis, ji slypi Dieve. Todėl nesvarbu, ar esu šioje oloje, ar būčiau rūmuose, aš esu ramus.“ Taip, Dovydas sielvartavo, kaip sielvartautų kiekvienas tėvas. Nerimas ir ramybė visada atskleidžia, kas yra tikrieji mūsų širdies turtai.

Turtai gali būti skirtingi - dvasiniai, sieliniai, fiziniai

Žmogaus turtas gali būti ne tik tai. Turtai gali būti skirtingi - dvasiniai, sieliniai, fiziniai. Su fiziniais turtais ir taip aišku. Tačiau sielinius turtus žmonės painioja su dvasiniais turtais. Yra parašyta - kur tavo turtas, ten ir tavo širdis. Tai reiškia, kad žmogus myli tai, ką mano esant jo turtu, didžiuojasi juo.

• Fiziniai turtai: Pinigai, brangakmeniai, namai, įvairūs daiktai.
• Sieliniai turtai: Išsilavinimas, diplomai, pasiekimai, padėtis visuomenėje, pareigos, vaikai bei jų pasiekimai.
• Dvasiniai turtai: Viešpats ir Dangaus karalystė.

Yra tik, palyginti, nedidelė žmonių dalis, kurie myli ir didžiuojasi savo pinigais ar dideliais namais. Daug daugiau žmonių didžiuojasi savo išsilavinimu bei gautais diplomais, savo pasiekimais, padėtimis visuomenėje, pareigomis, savo vaikais bei jų pasiekimais. Jie tuo didžiuojasi, jie tai myli, jiems tai yra svarbu ir reikšminga. Netgi tie, kurie turi daug pinigų bei kitokių turtų, jie tuo pačiu turi ir aukštą padėtį visuomenėje, kuri yra netgi brangesnis jų turtas, nei pinigai. Kitų žmonių pagarba jiems bei susižavėjimas - štai kas, iš tiesų, yra tikrasis jų turtas. Dažną kartą net ne pinigai. Pinigai tampa tik priemone nusipirkti jų „tikrąjį turtą“.

Krikščionių Turtai

Kalbant apie krikščionis, galime taip pat pastebėti dažną kartą, kad ne Viešpats ir ne Dangaus karalystė yra jų turtas. Todėl, kad jie žiūri į žmogų - pastorių, lyderį. Jie juo žavisi, klauso, net netikrindami ar jo žodžiai atitinka Dievo žodį ar ne. Pasitikėjimas aklas, nes tas pastorius ar lyderis yra tų krikščionių turtas. Tokiu atveju pastorius bei jo žodis iškeliamas aukščiau Dievo žodžio.

Lyderis tapo viskuo - neklystančiu, viską žinančiu „turtu“ žmonių širdyse. Krikščionys labai dažnai didžiuojasi savo lyderiais. Lygiai toks pat „turtas“ gali būti krikščionio tarnavimas bažnyčioje - žmogus jaučiasi labai svarbus ir labiau „dvasingas“, teisesnis vien dėl to, kad jis TARNAUJA. Tačiau tai uždengia nuo jo Dievą. Ir keista, bet toks žmogus nemato, kad tarnavimas užgožia Tiesą. Labai liūdna būna matyti, kai lyderis užgožia Tiesą.

Žmonės tada aklai juo pasitiki ir net nebetikrina, ar tas kalba tiesą. O juk Jėzus mus visus perspėjo, kad ateis daug vilkų avių kailyje, daug antikristų (vietoj Kristaus, užėmusių Kristaus vietą žmonių širdyse). Tačiau atimk iš krikščionio jo turtą, (ką ten atimk užtenka pasakyti, kad jis klysta skleidžia melą ) - lyderį, tarnavimą, kitų žmonių pagarbą ir pamatysime kas įvyksta - žmogus supyksta, įsiskaudina, nuliūsta. Kodėl? Todėl, kad jų pamatas buvo ne Kristus, o tarnavimas, lyderis ir t.t. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas ne ta linkme.

Kodėl Taip Vyksta?

Todėl, kad žmonės yra tingūs savo širdyse bei išdidūs, jie nenori prisiimti atsakomybės už savo pasirinkimus bei sprendimus. Jie neieško tvirto pamato - Kristaus. Patogiau sumesti visą atsakomybę kažkokiam lyderiui, pastoriui. Tai duoda apgaulingą jausmą, kad jei kas negerai - ne tu kaltas, o lyderis, nes jis tave nuvedė ne ten, kur Tiesa.

Įdomu yra tai, kad nieko nėra amžino šioje žemėje, net ir tie jų turtai. Jais kažkada nusiviliama - t. y. suėda rūdys, kandys, jų širdies džiaugsmą ir pasididžiavimą pavagia vagys. Tik Viešpats niekada nenuvilia ir neapgauna, jei žmogus Jį pasirinko būti savo turtu.

Kun. Tadeusz Dajczer Įžvalgos

Siūlome ištrauką iš naujos dvasinės teologijos temomis rašančio autoriaus kun. Tadeusz Dajczer. "Nie­kas ne­ga­li tar­nau­ti dviem šei­mi­nin­kams." Kas gi yra tie du šei­mi­nin­kai (grai­kiška­me teks­te ky­rios)? Vie­nas iš jų yra Kris­tus, mū­sų vie­nin­te­lis Vieš­pats - ky­rios, ki­tas - Ma­mo­na, ne­tik­ras vieš­pats. Tar­nau­ti Ma­mo­nai - tai leis­ti pa­verg­ti sa­ve tam tik­roms ma­te­ria­li­nėms ar dva­si­nėms ver­ty­bėms ir tap­ti nuo jų pri­klau­so­mam.

At­kreip­ki­me dė­me­sį, kad Ma­mo­na va­di­na­mas vieš­pa­čiu, ku­riam tar­nau­ja­ma kaip ka­ra­liui. Ko­kios Ma­mo­nos rū­šys ir ko­kie jos pa­vi­da­lai vei­kia ta­vo gy­ve­ni­me, ga­li iš­si­aiš­kin­ti iš­ty­ri­nė­jęs sa­vo mal­das. Jei su­vok­si, apie ką mels­da­ma­sis daž­niau­siai gal­vo­ji, su­pra­si, kas yra ta­vo lo­bis: „Nes kur ta­vo lo­bis, ten ir ta­vo šir­dis“ (Mt 6, 21). Ta­vo iš­si­blaš­ky­mas pa­dės su­pras­ti, ar la­bai esi pri­si­ri­šęs prie Ma­mo­nos.

Jei la­bai, ne­si­ste­bėk, kad ne­ga­li su­si­kaup­ti kal­bė­da­mas ro­ži­nį, per ado­ra­ci­ją ar šv. Žodis ky­rios grai­kų kal­ba reiš­kia ab­so­liu­tų val­do­vą ir vieš­pa­tį. O žo­dis dou­leu­ein (tar­nau­ti) reiš­kia ver­giš­ką tar­nys­tę ab­so­liu­čiam val­do­vui ir vi­siš­ką pri­klau­sy­mą jam. Evan­ge­li­jo­je sa­ko­ma, kad esa­me vi­siš­ka Vieš­pa­ties nuo­sa­vy­bė, ne­svar­bu, ar tai pri­pa­žįs­ta­me, ar ne. Heb­ra­jų kal­bos ter­mi­nas ma­mo­na iš pra­džių reiš­kė kaip de­po­zi­tą, sau­go­mą tur­tą - pi­ni­gus ar bran­ge­ny­bes. Tuo­met šis ter­mi­nas ne­tu­rė­jo nie­ki­na­mos reikš­mės. Ta­čiau il­gai­niui įvy­ko jo evo­liu­ci­ja.

Im­ta ma­ny­ti, kad, pa­ti­kė­jus bran­ge­ny­bes ban­ki­nin­kui ar ko­kiam ki­tam pa­si­ti­kė­ji­mo ver­tam žmo­gui, ga­li­ma bū­ti ra­miam dėl sa­vo tur­to ir at­ei­ties. Tai bu­vo pir­mo­ji evo­liu­ci­jos pa­ko­pa. Ma­mo­na pa­ma­žu ta­po pa­si­ti­kė­ji­mo ob­jek­tu. Vė­liau „ma­mo­ną“ im­ta ra­šy­ti di­dži­ą­ja rai­de, ir Ma­mo­na ta­po tuo ne­tik­ru vieš­pa­čiu ir val­do­vu. Įvy­ko ne­pa­pras­ta alie­na­ci­ja (su­sve­ti­mė­ji­mas) - žmo­gus ta­po daik­to nuo­sa­vy­be. O ko­kia ta­vo vil­tis? Ko tu ti­kie­si? Kas yra ta­vo Die­vas? Jei­gu ta­vo vil­tis - ne­tik­ras die­vas, tuo­met pa­tir­si kar­tė­lio ir nu­si­vy­li­mų, nes tai toks die­vas, ku­ris anks­čiau ar vė­liau ta­ve ap­gaus.

Ko­kia Ma­mo­na ga­li bū­ti už­val­džiu­si ta­vo šir­dį? Tai ga­li bū­ti ir ma­te­ria­li­nės, ir dva­si­nės ver­ty­bės, pa­vyz­džiui: pri­si­ri­ši­mas prie pi­ni­gų, pri­si­ri­ši­mas prie sa­vo vai­kų, prie dar­bo, tai­gi ir prie to, ką ku­ri, ką dir­bi, prie ra­my­bės, net prie sa­vo to­bu­lu­mo. Vi­si jie ta­ve pa­vergia, pa­da­ro ne­lais­vą. Žmo­gus pri­va­lo bū­ti pri­si­ri­šęs prie vie­nos vie­nin­te­lės tik­ro­vės - Die­vo va­lios. Kaip at­pa­žin­ti sa­vo Ma­mo­ną? Tai­gi ta­vo gy­ve­ni­me esan­ti įtam­pa, stre­sas, ne­ri­mas, sku­ba ar liū­de­sys yra žen­klai, kad tar­nau­ji ko­kiai nors Ma­mo­nai.

Pa­vyz­džiui, yra žmo­nių, gy­ve­nan­čių nuo­la­ti­nė­je įtam­po­je. Kaip jie tu­ri bū­ti pri­si­ri­šę prie ko nors, kas yra prie­šin­ga Die­vui! Prie nie­ko ne­pri­si­ri­šę žmo­nės yra pil­ni Die­vo ra­my­bės. Die­vo ra­my­bė su­tei­kia ir stip­ri­na jų psi­chi­nę svei­ka­tą, o ši sa­vo ruož­tu vei­kia ir so­ma­ti­nę svei­ka­tą. Tai­gi ir sie­la, ir psi­chi­ka, ir kū­nas yra di­džio­sios žmo­gaus lais­vės da­ly­viai. Prie nie­ko ne­pri­si­ri­šęs žmo­gus ne­tu­ri raukš­lių ant vei­do, ne­iš­gy­ve­na stre­sų, jo ne­puo­la ci­vi­li­za­ci­jos li­gos.

Ma­mo­na pa­ma­žu nai­ki­na žmo­gų. Aiškus žen­klas, kad esi prie kaž­ko pri­si­ri­šęs, yra liū­de­sys, kai Die­vas ką nors iš ta­vęs at­ima. O juk Jis at­ima tai, kam tu ver­gau­ji, tai­gi tai, kas yra ta­vo di­džiau­sias prie­šas, kas truk­do ta­vo šir­džiai at­si­ver­ti Vieš­pa­čiui. Mels­da­ma­sis Viešpa­ties aki­vaiz­do­je, ro­dyk Jam ne tik tuš­čias, bet ir ne­šva­rias, pri­si­ri­ši­mu prie Ma­mo­nos su­tep­tas sa­vo ran­kas ir pra­šyk pa­si­gai­lė­ti. Mal­da ga­li tarp­ti tik lais­vo­je ap­lin­ko­je. Kaip Kris­taus mo­ki­nys esi pa­šauk­tas bū­tent kon­tem­plia­ty­via­jai mal­dai, ta­čiau tam, kad ta­vo mal­da ka­da nors tap­tų kon­tem­plia­ty­vi­ą­ja, mei­lin­gu įsi­žiū­rė­ji­mu į sa­vo My­li­mą­jį Jė­zų Kris­tų, ta­vo šir­dis tu­ri bū­ti lais­va.

Kaip tik dėl to Kris­tus ko­vo­ja, kad ta­vo šir­dis bū­tų lais­va. Jis ko­vo­ja siųs­da­mas tau įvai­rių įvy­kių, sun­ku­mų, aud­rų, su­dė­tin­gų si­tu­a­ci­jų, bet taip pat ir su­tei­kia ga­li­my­bę su­lauk­ti ma­lo­nės. Vi­so­mis šio­mis ap­lin­ky­bė­mis Kris­tus lau­kia, kad steng­sie­si nu­va­ly­ti sa­vo šir­dį, su­tep­tą pri­si­ri­ši­mu prie Ma­mo­nos ir tar­na­vi­mu jai. Ti­kė­ti - tai ma­ty­ti ir su­vok­ti sa­vo gy­ve­ni­mo pras­mę va­do­vau­jan­tis Evan­ge­li­ja, kad vi­sų svar­biau­sias yra Die­vas. Ta­vo gy­ve­ni­mas tu­ri bū­ti nu­kreip­tas į Die­vą ieš­kant pir­miau­sia Die­vo Ka­ra­lys­tės, ku­riant ją ir ti­kint, kad vi­sa ki­ta bus pri­dė­ta (žr. Mt 6, 33). Die­vas kiek­vie­nam žmo­gui do­va­no­tų vi­są sa­vo mei­lę, ta­čiau ga­li jos do­va­no­ti tik tiek, kiek žmo­gus Jam at­si­ve­ria, kiek su­tin­ka at­si­kra­ty­ti sa­vo pri­si­ri­ši­mų, kad lik­tų Jam vie­tos. Kun. Ta­deusz Daj­czer. TIKĖJIMO ĮŽVALGOS. Dva­sin­gu­mo te­olo­gi­jos klau­si­mai.

Praktiniai Patarimai

Garsus JAV pamokslininkas Billy Graham pasakoja tokią savo karjeros pradžios istoriją. Jis turėjo pravesti seminarą viename Pietų Karolinos miestelyje (JAV). Prireikė nueiti į paštą. Miestelio centre jis paklausė nedidelį berniuką, ir šis mielai nurodė, kaip nueiti iki pašto. Pamokslininkas atsidėkodamas sako, jei ateitum šį vakarą į bažnyčią, aš pasakyčiau tau, kaip nueiti į dangų - į Dievo Tėvo namus. Berniukas atsakė: „Ačiū, ne. Taigi vienas šiandienos evangelijos žodžių yra kelias. Jis ne šiaip į kur nors, jis - į Tėvo namus.

tags: #kur #tavo #turtas #ten #tavo #sirdis