Šio straipsnio tikslas - susipažinti su vienu iš didžiausių krikščionybės šventųjų, būtent Pranciškumi Asyžiečiu. Neatrodė, kad jaunystėje Pranciškus būtų kuo nors pasižymėjęs, kad būtų galima pramatyti, jog jis suaugęs būtų tapęs to laiko Bažnyčios reformatoriumi.
Šv. Pranciškus Asyžietis. Giunta Pisano paveikslas.
Ankstyvasis gyvenimas ir kelias į dvasinį atsinaujinimą
Pranciškus gimė Asyžiuje turtingo audinių pirklio Pietro Bernardone šeimoje (1181 ar 1182 m.). Tėvas buvo italas, vedęs prancūzę, Jam beprekiaujant jo pamėgtoje Prancūzijoje, motina pagimdė sūnų ir leido jį pakrikštyti Jono (Giovanni) vardu. Tėvui tas vardas nepatiko. Grįžęs į Asyžių, jis naujagimį pavadino Francesco (Prancūzu). Tas vardas prigijo. Jam tiko būti “prancūzu” trubadūru jaunystėje: gyvu, guviu, linksmu, mėgstančiu smagius, į gilią naktį nusitęsusius pokylius, puošnius drabužius, skambias dainas, judrius šokius.
Visa tai jam, turtingo audinių pirklio sūnui, buvo lengvai, be pastangų, pasiekiama. Šiam jaunuoliui pramogų buvo per maža. Panoro siekti garbės: tapti garsiu riteriu. Tuo metu kildavo karų ne tik tarp valstybių, bet ir tarp karingų, konkuruojančių kaimyninių miestų. Proga greit pasitaikė, kai jo miesto Asyžiaus interesai susikryžiavo su kaimyninės Perugijos miesto interesais.
Reikalai buvo sprendžiami ginklais. Asyžiečiai pradėjo. Deja, jie tragiškai pralaimėjo: vieni žuvo, kiti tapo sužeisti, dar kiti pateko belaisvėn; tarp pastarųjų buvo ir “Prancūzas”, kuris belaisvėje išbuvo daugiau, kaip metus, kol jį išpirko tėvas. Išleistas laisvėn, vėl panoro garbės. Pasitaikė palanki proga. 1202 m. buvo skelbiamas ketvirtasis Kryžiaus karas prieš Šventąją žemę užkariavusius musulmonus.
Kaip riteris, vėl išsipuošė, apsiginklavo ir išjojo į kariuomenės susirinkimo punktą. Pakelėje sapne išgirdo Dievo balsą, kad toks karas ne jam skirtas. Pirmą kartą pakluso Dievui: apsisuko ir grįžo tėviškėn. Už tai susilaukė nemaža pašaipos iš kitų, kad priešų nematęs, jų išsigando. Pranciškus ėme jausti Dievo trauką: ieškojo vietos tyloje susikaupti, pasimelsti. Kažkaip atkreipė dėmesį į kitokius žmones.
Kartą sutiko elgetą. Atidavė jam savo turtingesnius drabužius, apsirengė sutiktojo vargšo rūbais ir pabandė elgetauti. Kitą kartą sutiko raupsuotąjį. Pajuto gilią užuojautą: apglėbė ir pabučiavo. Besimeldžiant apgriuvusioje Šv. Damijono bažnyčioje, Pranciškus išgirdo Kristaus balsą nuo kryžiaus: “Pranciškau, atstatyk mano namus, nes, kaip matai, jie griūva!” Užėjęs pas seną kleboną, jam atidavė visus turimus pinigus apgriuvusiai bažnyčiai atstatyti. To neužteko.
Konfliktas su tėvu ir neturto pasirinkimas
Sužinojęs, ką sūnus padarė, tėvas smarkiai užpyko: jį uždarė namuose ir pareikalavo atsilyginti (neaišku, kodėl Pranciškus pirma neatsiklausė tėvo, ar galima parduoti tuos audeklus ir pinigus atiduoti bažnyčiai atremontuoti; jis buvo vyriausias sūnus, jau suaugęs ir galbūt tėvo biznio partneris). Pirkliui nesant namuose, Pranciškaus motina sūnų išleido. Šis vėl nuėjo remontuoti bažnyčios.
Tėvas pareikalavo Pranciškų arba grįžti namo ir “būti žmogumi, kaip visi žmonės”, arba stoti į teismą Asyžiaus vyskupo akivaizdoje. Pranciškus pasirinko teismą. Teisme tėvui pareikalavus grąžinti visą jo turtą, Pranciškus, nusirengęs, atidavė visa, ką turėjo, ir išsižadėjo bet kokių teisių į palikimą.
Šventasis Pranciškus Asyžietis | Kuo garsėja šventasis Pranciškus Asyžietis?
Dvi krikščionijos atsinaujinimo sėklos
Pranciškaus sąmonėje brendo dvi krikščionijos atsinaujinimo sėklos: neturtas ir reikalas atstatyti griuvančią Kristaus bažnyčią. Jau anksčiau Pranciškus buvo atkreipęs dėmesį, kad Jėzus pats buvo neturtingas ir vertino neturtą. Netekęs aprūpintojo tėvo, jis ir pats atsisakė namų, pastogės, pastovios šalpos iš kitų. Visos Bažnyčios atnaujinimo mintis neatėjo iš Pranciškaus, bet iš Aukščiau.
Į tą darbą jį kvietė pats Kristus žmonių apleistoje, apgriuvusioje bažnyčioje “Pranciškau, atstatyk mano namus, nes, kaip matai, jie griūva!” Pranciškus tuos žodžius suprato pažodžiui, kaip taikomus jam atremontuoti bažnyčią, kurioje jis tuomet meldėsi. Gi Dievo Apvaizda jį ruošė atnaujinti to meto - t.y. Vėliau ta pati mintis iš Aukščiau buvo perduota popiežiui Inocentui III, kuris turėjo autoritetą aprobuoti Pranciškaus ir jo sekėjų gyvenimo būdą. Popiežius vizijoje matė Pranciškų savo pečiais remiantį Romos miesto pirmąją bažnyčią - Laterano Jono katedrą. Kristaus vietininkas, matyt, tą pranašišką vaizdinį simbolį suprato ir 1210 m.
Nuo Pranciškaus, kaip nuo Kristaus įrankio, turėjo prasidėti atsinaujinimo sąjūdis. Matyt, kad Pranciškus gyvenimo pradžioje pakankamai paragavo pramogų bei smagumų turtingo miestelėno tėvo namuose: be rūpesčių, nepastebėdamas kitų, kurie viso to neturėjo. Dar daugiau: nesuvokdamas aukštesnių siekių, siekė tuščios garbės, išstatydamas tiek kitų, tiek savo gyvybę į pavojų. Visa tai buvo to laikų dvasios apraiškos. Jis jose skendo, bet su laiku pajuto jų tuštumą. Ta patirtimi jis darėsi tinkamesnis tapti Kristaus įrankiu. Su laiku jis ėmė kažką vis labiau suprasti.
Pranciškaus įtaka ir palikimas
Pranciškus netapo kunigu. Buvo įšventintas diakonu, kad galėtų sakyti pamokslus. Jis nebuvo organizatorius, nors įsteigė trejas gausias ir sėkmingas religines organizacijas. Atsakymas yra šis: jis iš tikro buvo Kristaus įrankis. Jo pasisekimas glūdi pačiame Kristuje. Kaip žmonės apibūdino, Pranciškus buvo alter Kristus, antrasis Kristus. Tą patį rodo Pranciškaus pasaulėžiūra, Kristus buvo jo gyvenimo centras.
Pranciškaus pasisekimas tarp to laiko žmonių glūdi tame, kad jis skelbė žmonėms Jėzaus žmogiškumą. O tai traukė žmones prie Jo - prie Jėzaus Pranciškuje. Pagaliau: kaip Pranciškui kiekvienas žmogus yra Kristaus įvaizdis, taip ir kiekvienas kūrinys visatoje savaip vaizduoja Dievą ir Kristų: visatos šviesuliai - sesė saulė ir brolis mėnulis, judinanti jėga - vėjas, kaitinanti energija - ugnis. Dėl to jis kalbėjo paukščiams ir tie jo klausėsi.
Pranciškonų ordinas ir jo veikla
Pranciškaus Asyžiečio evangelinio gyvenimo pavyzdys, o taip pat jo pamokslai, sakomi po atviru dangum, paveikė žmones jį sekti, o sekant jį, artėti prie Dievo. Aplink būrėsi vyrai, kurie norėjo gyventi taip, kaip jis. Popiežius oficialiai patvirtino Mažųjų brolių religinį ordiną vyrams 1210 metais, o kiek vėliau - Klarisių moterų vienuolių ordiną. Bet atsirado ir pasauliečių, vedusių ir nevedusių, kurie taip pat norėjo jį sekti, nestodami į vienuolyną. Taip buvo įsteigtas ir tretysis - tretininkų ordinas.
Kiekviena iš tų vienuolijų išplėtė jų steigėjo įtaką ir stipriai prisidėjo prie to meto Bažnyčios dvasinio atsinaujinimo. Kiekviena vienuolija turėjo savo veiklos ir įtakos sferą. Mažųjų brolių vienuoliai ypač pasireiškė pamokslavimu ir misijomis. Klarisių vienuolijos seserys slaugė ligonius, globojo senelius, našlaičius, šelpė neturtingus, auklėjo mergaites. Tretininkai ugdėsi dvasiškai ir apaštalavo pavyzdžiu pagal savo pasaulietišką pašaukimą: jų tarpe buvo tokie asmenys, kaip Prancūzijos karalius šv.
Mirtis ir kanonizacija
Pranciškus mirė 1226 m. Vos po dvejų metų jis buvo paskelbtas šventuoju. Jo dvasinė įtaka po jo mirties dar padidėjo. Jo pavyzdys dar labiau paveikė žmones. Pranciškaus dvasia pasiekė tiek mokslus, tiek meną. Teologiją ir filosofiją paveikė Pranciškaus dėmesys žmogui, ne vien protu siekiant tiesos, bet ir valia siekiant gėrio. Pradžioje stipriai paveikusi 13-ąjį šimtmetį, kada gyveno Pranciškus Asyžietis, jo įtaka persikėlė į kitus šimtmečius iki pat šių laikų. Jorge M. Bergoglio, kuris tapo naujuoju popiežiumi, yra šios įtakos šviesus liudytojas 21-ajame šimtmetyje (žr. Šv.
Šv. Pranciškus (lot. Franciscus de Assisi oder Franciscus Assisiensis) gimė arba 1181 metų pabaigoje arba 1182 metų pradžioje (popiežius tuo metu buvo Honorijus III) Asyžiuje (Italija) turtingo audinių pirklio Pietro Bernardonės šeimoje, kilusioje iš Provanso. Kristaus Gimimo garbei motina gimdė pirmame namų aukšte įrengtame tvartelyje, vėliau tapusiame kulto vieta. Vienas maldininkas, pamatęs kūdikį, išpranašavo, kad šis tapsiąs šventuoju.
Kadangi tėvo nebuvo namie, motina Šv. Jono Krikštytojo garbei pakrikštijo berniuką Jonu (Giovanni di Pietro di Bernardone). Grįžęs namo tėvas pavadino sūnų dar ir Pranciškumi - Francesco (ital. - mažasis prancūziukas), mat dažnai keliaudavo su reikalais į Prancūziją. Skaityti ir rašyti Pranciškus išmoko Šv. Jurgio parapinėje mokykloje. Pabaigęs mokslus jis, kaip ir tėvas, tapo sumaniu pirkliu. Jis mėgo linksmą gyvenimą, kėlė puotas, dalyvavo karo žygiuose.
Dvidešimtmetis jaunuolis dalyvavo Asyžiaus pilietiniame kare su Perudžija (1202 m. lapkritis) ir pateko į nelaisvę. Išsivadavęs iš nelaisvės, Pranciškus nusprendė vykti į Apuliją gauti riteriško titulo (1205 m.). Spoleto miestelyje, Pranciškui miegant, Viešpats pakvietė jį tarnauti kilnesniems tikslams. Sapnuodamas, Pranciškus išgirdo žodžius: „Kam geriau tarnauti, Viešpačiui ar jo tarnui?“. Grįžęs į Asyžių, nutraukė ryšius su senais puotų bendrais, atsidėjo maldai, šelpė vargšus ir nukeliavo į Romą prie Šv. Petro kapo.
Daug laiko praleisdavo melsdamasis oloje arba Šv. Damijono bažnyčioje. Būtent čia į jį tris kartus prabilo nukryžiuotasis Kristus: „Pranciškau, eik ir atnaujink mano Bažnyčią, juk matai, kad ji - vieni griuvėsiai“. 1206 m. Pažodžiui supratęs Nukryžiuotojo kvietimą, pradėjo restauruoti tris Asyžiaus apylinkės bažnyčias: S. Damiano (Šv. Damijono), S. Pietro della Spina ir S. Maria degli Angeli (Porciunkulės). Atnaujinus paskutinę bažnyčią, Porciunkulėje Pranciškus išgirdo Evangelijos žodžius apie apaštalų išsiuntimą ir jų skurdą.
1208 m. vasario 24 d., klausydamasis Evangelijos žodžių, kur Jėzus siunčia į pasaulį apaštalus, suprato, kad jo pašaukimas - visko atsisakyti, nuolankiai atsiduoti Dievui, keliauti per pasaulį ir pamokslauti. Jis nusivilko atsiskyrėlio apdarą, nusijuosė odinį diržą, nusiavė sandalus ir padėjo į šalį lazdą. Pasisiuvęs šiurkštų kryžiaus pavidalo drabužį su gobtuvu, kokius nešiojo Umbrijos kaimiečiai, susijuosė virve ir ėmė nuoširdžiai, paprastais ir suprantamais žodžiais pamokslauti.
Radosi ir sekėjų. Pranciškus, pabrėždamas nusižeminimą ir tarnavimą visiems žmonėms, pavadino juos Mažesniaisiais broliais. 1209 m. šią grupę ir jos gyvenimo būdą apaštalų bendruomenėje patvirtino popiežius Inocentas III. Netrukus Pranciškus buvo įšventintas diakonu, bet iš nusižeminimo kunigauti nenorėjo. 1216 m. Pranciškus paties Kristaus prašė suteikti visuotinius atlaidus žmonėms, rugpjūčio 2 d. aplankysiantiems švč. Mergelei skirtą Porciunkulės bažnytėlę (vėliau virš jos buvo pastatyta Santa Maria degli Angeli bazilika).
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1181/1182 m. | Pranciškaus gimimas Asyžiuje |
| 1202 m. | Dalyvavimas kare su Perudžija ir patekimas į nelaisvę |
| 1205 m. | Atsisakymas riterio titulo ir dvasinis atsivertimas |
| 1206 m. | Pradžia restauruoti bažnyčias |
| 1208 m. | Supratimas apie pašaukimą atsisakyti visko ir pamokslauti |
| 1209 m. | Mažesniųjų brolių ordino patvirtinimas |
| 1226 m. | Pranciškaus mirtis |
| 1228 m. | Kanonizacija |
Pranciškus per penkiolika metų išvaikščiojo didesnę Italijos dalį. 1212 m. du kartus išvyko iš Italijos, Sirijos kryptimi, o netrukus 1214 m. per Prancūziją ir Ispaniją į Maroką. Jis buvo pirmasis Ordino įkūrėjas, įtraukęs į savo Įstatus misijas į kitus kraštus. Kartu su br. Eliju 1217 m. išsiuntė savo ordino brolius į Sirijos ir Palestinos provincijas, o 1219 m. - pirmuosius penkis misionierius į Maroką.
1219 metų birželio 24 dieną Pranciškus išplaukė į Artimuosius Rytus pas Egipto sultoną, Melek-el-Kamel`į, kuris jį palankiai priėmė ir išklausė. Šventajam nepavyko nei atversti sultono į tikėjimą, nei pačiam patirti kančios, tačiau Pranciškus savo elgesiu davė pirmąjį taikų ir apaštališką pavyzdį su saracėnais. Grįžęs sudarė savo ordino struktūrą: dvylika provincijų iki pat Palestinos ir Maroko, kur 1220 m. buvo nukankinti pirmieji pranciškonai; atgabentus į Koimbrą jų kūnus matė būsimasis šventasis Antanas.
1220 m. Šv. Pranciškus, sugrįžęs į Italiją, pradeda skelbti žodžio apaštalavimą. 1221 m. įkūrė Atgailos brolių ir seserų ordiną (dabar Pasauliečių pranciškonų ordinas). 1223 m. popiežiaus Honorijaus III patvirtintos pranciškonų Regulos esmė yra „elgtis pagal mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šv. Evangeliją, klausyti vyresniųjų, neturėti jokio turto, gyventi skaistybėje“.
Šv. Pranciškaus altorius Santa Maria Maggiore bazilikoje.
Bažnyčios atnaujinimas ir ištikimybė
Pranciškus suprato, kad reikia atnaujinti pernelyg sustabarėjusią Bažnyčią ir siekė to visomis išgalėmis. Pranciškus mylėjo Bažnyčią ir jai buvo visiškai ištikimas; jis niekada nepretendavo jos teisti, kaltinti ir pradėti ją reformuoti, nepaisant, kad joje vyravo krizės ir nuosmukiai. 1223 m. Pranciškus per Kalėdas suorganizavo pirmąjį pasaulyje Jėzaus Gimimo paminėjimą, pasirodydamas esąs ir praeities saugotojas, ir sykiu novatorius. Nors ir rizikuodamas, jis ryžosi atidaryti teologijos mokyklą Bolonijoje (1223-1224). Pirmasis jos lektorius buvo Šv.
Dažnai išgyvendamas mistinius pakilimus 1224 metų vasarą pasitraukė į Alvernos kalną, kur ilgai meldėsi, mąstė ir pasninkavo. Ten, artėjant Kryžiaus išaukštinimo šventei, pasirodė sparnuoto ir ugninio serafimo pavidalu nukryžiuotasis Kristus, kuris jo kūne įspaudė Viešpaties Kančios stigmas - atviras ir kraujuojančias žaizdas rankose, pėdose bei šone.
1225 m. Šv. Pranciškus iš Alvernos į Asyžių sugrįžo kaip gyvas nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas. Kitais metais balandžio mėnesį Pranciškus, įveikęs mirties krizę, per Sieną ir Kortoną išvyko į Asyžių. Iš pradžių apsistojo Asyžiaus vyskupo rūmuose, o jau rugsėjo pabaigoje persikėlė į Porciunkulę. Išsekintas kepenų, kasos ir akių ligų, beveik aklas, jis paprašė nunešti jį į Porciunkulės bažnyčią ir padėti ant plikų grindų. Pranciškus mirė giedant psalmę „Voce mea“ (Ps.141) 1226 m. spalio 3 d.būdamas 45 metų.
Sekmadienio rytą broliai pernešė jo kūną iškilmingoje procesijoje į Šv. Jurgio bažnyčios požemį, kuriame buvo palaidotas. 1227 kovo 19 - jo draugas Hugolinas tapo popiežiumi Grigaliumi IX. 1228 metų liepos 16 dieną Asyžiuje Grigalius IX kanonizuoja Šv. Pranciškų. 1230 metų gegužės 25 dieną jo kūnas buvo perneštas į Šv. Pranciškaus baziliką Rojaus kalvoje, kuri buvo pastatyta popiežiui Grigaliui IX leidus ir br. Elijo dėka skirta Šv.