Lietuvos Respublikos Konstitucijos Skirsnis Keičiamas Referendumu

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. Konstitucija įsigaliojo 1992 m.

Artėjantys 2019 metų rinkimai ir galimybė kartu su jais suorganizuoti referendumą dėl Konstitucijos 12 straipsnio keitimo, siekiant praplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes, vis dar kelia tam tikras įtampas ir nesutarimus tarp politikų, teisininkų, užsienio lietuvių bei platesnėje visuomenėje Lietuvoje.

Tačiau prieš pradedant bet kurią diskusiją šiuo klausimu būtina atsispirti nuo 1992 m. Konstitucijos.

Referendumas ir Demokratija

Visų pirma galima atkreipti skaitytojo dėmesį į tai, kad mūsų Konstitucijoje yra puikiai subalansuotas ne tik minėtų trijų pamatinių konstitucinių vertybių (teisinė valstybė, demokratija ir žmogaus teisės) tarpusavio santykis, tačiau joje puikiai dera ir pačios demokratijos abu elementai: t. y. tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos instrumentai.

Konstitucijos 4 straipsnyje teigiama, jog tauta suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Ši nuostata reiškia, jog tauta, kaip suverenas, sprendimus priiminėja dviem tarpusavyje susijusiais būdais: tiesioginiu piliečių balsavimu arba paveda juos priimti savo atstovams įstatymų leidybos metu.

Mūsų Konstitucija numato tik du tautos suvereniteto tiesioginės išraiškos būdus - referendumą ir rinkimus (visuotinė piliečių apklausa arba plebiscitas nėra tautos suvereniteto tiesioginė išraiškos forma).

Apibendrinant šiuos elementus galima teigti, jog referendumo kartu su rinkimų (skirtingai nei plebiscito) institutai yra tautos suverenių galių tiesioginė išraiškos forma. Referendumo santykis su demokratijos vertybe yra stipriausias iš minėtų trijų pamatinių konstitucinių vertybių.

Tačiau ir pats rinkimų institutas parodo, kaip neatsiejamai abu tautos suvereniteto pasireiškimo būdai yra tarpusavyje susiję, nes atstovaujamoji demokratija parlamente gali funkcionuoti tik dėka tiesioginės demokratijos - t. y. Konstitucijos V skirsnio nuostatų išskyrimas, kuris skirtas Seimui, kaip Tautos atstovybei ir įstatymų leidėjui apibūdinti, leidžia teigti, jog Lietuvos valstybę (kaip ir praktiškai visas kitas šiuolaikines demokratines valstybes) galima būtų priskirti prie atstovaujamosios demokratijos modelių.

Todėl nieko nestebina, jog Lietuvoje būtent parlamentas per įstatymų leidybą (o ne tauta tiesiogiai) priima sprendimus dėl svarbių mūsų gyvenimo klausimų.

Konstitucijos 151 straipsnyje teigiama, jog pačiai Konstitucijai priimti ir įsigalioti yra reikalaujama daugiau kaip pusės visų Lietuvos rinkėjų pritarimo. Šią konstitucinę nuostatą aiškinant kartu su Konstitucijos 148 straipsnyje numatyta ypatinga Konstitucijos pirmojo (bei keturiolikto) skirsnio apsauga, galima būtų konstatuoti, jog, norint referendume pakeisti Konstitucijos pirmojo skirsnio nuostatas (išskyrus 1 straipsnį) yra būtina, kad tam pritartų, minėtame 151 straipsnyje numatyta ne mažesnė nei pusės visų Lietuvos rinkėjų balsų dauguma.

Diskusija dėl Konstitucijos 12 straipsnio keitimo mums leidžia šį klausimą matyti platesniame demokratijos pasireiškimo Lietuvoje kontekste.

Referendumo Įstatymas

Kaip žinoma, dabar galiojančiame Referendumo įstatyme yra numatyta, jog šalia „privalomų“ referendumų galima organizuoti ir „konsultacinius (patariamuosius)“ referendumus, o klausimas dėl pastarojo referendumo sprendimo įgyvendinimo „turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka“.

Pastaroji įstatymo nuostata tarsi leidžia daryti išvadą, jog šio referendumo rezultatai gali būti neįpareigojantys. Taigi, Referendumo įstatyme numatytas „konsultacinis (patariamasis)“ referendumas yra ne kas kita, o 1991 m. konstituciniame įstatyme (kuris, beje, yra Konstitucijos sudedamoji dalis) numatytas plebiscitas arba visuotinė piliečių apklausa, kuri turi tik patariamąjį pobūdį parlamentui, priimant konkretų sprendimą.

Taigi, Konstitucija nedraudžia Lietuvoje organizuoti visuotinių piliečių apklausų, tačiau būtų nekorektiška jas vadinti „referendumu“, nes pagal Konstituciją referendumas yra viena iš tautos suvereniteto išraiškos formų, kurio metu klausimai yra „sprendžiami“, o ne „konsultuojamasi“ dėl jų.

Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek laiko gali vykti rinkimai ar referendumai, tai nustatyti yra įstatymo leidėjo prerogatyva, tačiau dabartinės mūsų Konstitucijos oficialioje publikacijoje nurodyta, jog ji buvo priimta referendume 1992 m. spalio 25 dieną, o 2004 m. konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (kuris yra sudedamoji Konstitucijos dalis) preambulėje yra teigiama, jog Seimas šį konstitucinį aktą priėmė, „vykdydamas Lietuvos Respublikos piliečių valią, pareikštą 2003 m. gegužės 10 ir 11 dienomis įvykusiame referendume“.

Pagal dabar galiojantį Referendumo įstatymą, kad „privalomasis“ referendumas (pvz., kitais nei Konstitucijos keitimo klausimais) galėtų įvykti, reikia, kad jame dalyvautų daugiau kaip pusė rinkėjų, o sprendimas būtų priimtas, jei jam pritartų ne mažiau kaip 1/3 visų Lietuvos rinkėjų.

Šis disbalansas ypač matosi referendumą palyginus su kita tiesioginės demokratijos išraiškos forma - rinkimais.

Manau, kad atsakymas yra vienareikšmiškai neigiamas, o taip visų pirma yra dėl labai aukštos dalyvavimo ir balsavimo referendume kartelės.

Turbūt būtų sunku paneigti, kad Seimo rinkimai (kurio rezultatai daro tiesioginę įtaką Vyriausybės sudarymui) yra svarbus valstybės gyvenimo klausimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos chronologija

Šaltinis: Lietuvos Respublikos Seimas

tags: #kuris #konstitucijos #skirsnis #gali #buti #keiciamas