Kiekvieno medinio Lietuvos dvaro istorija savita ir unikali - kas ir kiek kartų dvarą valdė, kaip ir kodėl jį keitė, kaip jis pasiekė mūsų dienas. Dvarų žemėlapyje gausu įvairaus likimo medinių dvarų. Kuršėnų dvaras - vienintelis vertingiausias medinės dvarų architektūros palikimas Šiaulių rajone.
Kuršėnų mieste ant Ventos upės kranto stovintis Kuršėnų dvaras istorijos eigoje gerokai kito. Mūsų dienas iš buvusių dvidešimt keturių pastatų pasiekė šeši dvaro periodo pastatai: buvę dvaro rūmai, oficina, karvidė, arklidė, du kumetynai ir parkas. Buvusio dvaro teritorijoje atsirado nemažai pokariu statytų pastatų, visiškai nederančių prie dvaro statinių.
Kuršėnų dvaro, stovinčio ant Ventos upės kranto, istorija prasideda prieš penkis šimtus metų, o gal ir seniau. Nelengva užčiuopti pradžių pradžią, kai kol kas nepavyko rasti įrašų senuosiuose dokumentuose. Sukaktis mėgstantys tegul patiki: dvarui 500 metų, pirmieji įrašai istoriniuose dokumentuose - prieš 450 metų, o dabartinis dvaro rūmas pastatytas daugiau kaip prieš 200 metų.
S. Sidabrienė Kuršėnų miesto istoriją pasakoti pradeda nuo legendos: „Kadaise prie Ventos upės buvo sukrauta daug šieno. Naktį lijo lietus ir siautė audra, o pakilusi upė tą šieną nusinešė. Ryte šieno neradę žmonės šaukė: „Kur šienas? Kur šienas?“. Tačiau tikroji Kuršėnų miesto istorija prasideda valdant Žygimantui Augustui - 1563 m. karališkoje valdoje įvykdyta valakų reforma, šalia dvaro suformuota centrinė turgaus aikštė, aplink apstatyta mediniais pastatais.
Kuršėnų dvaro istorija prasideda 1564 m., kai Žygimantas Augustas leno teisėmis atidavė šį dvarą Polocko pilininkui Jurgiui Despot Zinovičiui. Netrukus šio dvaro žemėse, esančiose antroje Ventos pusėje, ėmė augti gyvenvietė, o 1569 m. 1621 m. dvaras atiteko LDK iždininkui S.Pacui, o po dešimtmečio - Jurgiui Gruževskiui su žmona. XVIII a. pabaigoje Kuršėnus paveldėjo Steponas Gruževskis.
I. Kiekvieno dvaro, žemės valdos raidai yra labai svarbus žmogiškasis faktorius, tai yra, kas ir kaip tą dvarą valdo. 1560 metais 20-metis Jonas Gruževskis (1540-1609) atvyko tarnauti pas Mikalojų Radvilą Juodąjį ir jo aplinkoje atsivertė į evangelikų reformatorių tikėjimą. 1591 metais jis įsigijo Kelmės dvarą, taip pradėdamas Gruževskių giminės istoriją Žemaitijoje.
1631 metais Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Zigmo Vazos įsakymu už nuopelnus Livonijos kare Kuršėnų dvaras amžina leno teise atiteko Jurgiui Gruževskiui (1591-1651).
Mediniai Lietuvos dvarai. Kuršėnų dvaras.Amžina leno teisė ir didelė įtaka miesteliui kitapus Ventos
1631-aisiais Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Zigmanto Vazos paskyrimu už nuopelnus Livonijos kare Jurgis Gruževskis Kuršėnų dvarą su visomis žemėmis gavo amžina leno teise. Tai reiškia, kad dvarą valdo tos pačios giminės atstovai, kol tęsiasi vyriškos giminės palikuonių seka. Jeigu vyriškos giminės palikuonių nelieka, dvaras vėl atitenka į LDK rankas.
Dvarą valdė septynios Gruževskių giminės kartos. Įdomus sutapimas, kad pirmasis ir paskutinysis dvaro valdytojas buvo vardu Jurgis Gruževskis. Antrojo pasaulinio karo metais paskutinis dvaro valdytojas buvo suimtas ir įkalintas. Vėliau jam sugrįžus buvo grąžintos tik administratoriaus teisės, tačiau netrukus reokupantai jį vėl suėmė ir išvežė į koncentracijos stovyklą, ten jis buvo nužudytas. J. Gruževskio žmona buvo apsistojusi netoliese buvusiame Ketūnų dvare, tačiau jos likimas nežinomas. Jųdviejų vaikų likimai taip pat liūdni - dukra Irena Gruževskytė mirė dar iki Antrojo pasaulinio karo, o sūnus pabėgo į Ameriką, apie tolesnį jo gyvenimą žinių nėra.
1915 m. Gal todėl po 1905 metų revoliucijos Lietuvoje nuslopinimo, kai 1906 metais Kauno guberniją lankė pats Kauno gubernatorius P. Veriovkinas ir į Kuršėnus atvykęs buvo tų metų rugpjūčio 10 d., po miestelį nesiteikė pasižvalgyti. Atvyko tiesiai pas J. Gruževskį popiet ir paryčiais išvyko į Kuršėnų geležinkelio stotį. Nors valsčiaus valdininkėliai, policijos pristavas ir ūkininkai laukė, tikėjosi. Galbūt stačiatikiui gubernatoriui tiko J.
Paskutinis dvaro savininkas Jurgis Gruževskis paveldėjo dvarą 1915 metais. Tais metais, okupavę Lietuvą ilgam, iki pat 1918 metų dvare įsikūrė vokiečiai. Nepriklausomos Lietuvos visuomeniniame gyvenime J. Galima būtų pasakyti, kad paskutinis Kuršėnų dvaro savininkas sekė tėvo pėdomis ir visą savo gyvenimą laikėsi priešiškas lietuviškumui, lietuviškam valstybingumui nuostatos.
Pas J. Gruževskį buvo net sušauktas turtingųjų apylinkės dvarininkų „seimas“, kuris sprendė, kaip čia greičiau išgujus iš Micaičių kunigą J. Buvo pasinerta į ūkinę veiklą ir pramogas (kelionės po Varšuvą, Londoną, Paryžių, puotos, į kurias atvykdavo svečių iš užsienio). J. Žmonės piktinosi J. Nedaranti garbės Gruževskių giminei istorija buvo susijusi su kumečių vaikais.
Sovietinė okupacija 1940 metais palietė dvarą, jis buvo nacionalizuotas, o savininkas pasodintas į kalėjimą. Vokiečiams okupavus Lietuvą, J. S. II. Suprantu visus, kurie šiandien žvelgdami į Kuršėnų dvaro senuosius statinius sako: galėtų jie atrodyti geriau, galėtų jau būti restauruoti, sutvarkyti, pritaikyti čia įsikurti muziejui, tautodailės centrui ar kokiai kitos kultūros įstaigai.
Šiandienines savo formas dvaras pradėjo įgauti XVIII a. pabaigoje, kai dvarą paveldėjo Steponas Gruževskis. Jis pasikvietęs iš Rytprūsių dailidę Johaną Rickę su pagalbininkų brigada 1811 metais pradėjo statyti naujus rūmus, kuriuos pabaigus, 1812 m. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje dvaras klestėjo nes gavo didžiules pajamas iš gerai organizuoto dvaro ūkio, miškų, plytinės, sūrių gamyklos.
XIX amžiaus pradžioje Kuršėnų dvaro rūmai buvo perstatyti, o juos supęs parkas pertvarkytas iš natūralaus į peizažinį. 1811 m. pavasarį į Kuršėnus atvyko meistras iš Rytprūsių - dailidė Joanas Rikė su savo pameistriais. Ir dvaras suklestėjo! Buvo sutvarkytas puikus peizažinis parkas, šalia Ventos iškastas tvenkinys, suformuota 70 metrų apskrita pieva, apsodinta medžių eile. Ūkis ėmėsi auginti grynaveislius galvijus, buvo pastatyta visoje Žemaitijoje išgarsėjusi sūrių gamykla.
Dabartinį dvaro pastatą Gruževskiams 1811-1812 m. pastatė Prūsijos meistrai. Šis laikotarpis dvarui buvo aukso amžius, jis klestėjo - sodybai priklausė net 24 pastatai. Buvo čia netgi sava pramonė - plytinė, lentpjūvė, sūrinė, buvo auginami gyvuliai. Rašoma, kad per metus dvaras uždirbdavo apie 50 tūkst.
Kuršėnų dvaras buvo vienas turtingiausių Žemaitijos krašte. Turėjo savo sūrinę, lentpjūvę, plytinę, vertėsi gyvulininkyste. Valdant Gruževskiams Kuršėnų dvaro sodybai priklausė 24 pastatai. Šiandien jų išlikę penki: Kuršėnų dvaro rūmai, oficina, kumetynas, arklidė ir karvidė. Patys Gruževskiai plėtojo stiprų ūkį ir turėjo daug apdovanojimų už įvairias ūkines veiklas.
Pirmiausia numatoma restauruoti pagrindinį dvaro rūmų pastatą ir čia įkurti Šiaulių rajono muziejų. Dar vienas pastatas - buvusi karvidė - priklauso UAB „Grąžulas“. Jeigu savivaldybei pavyktų pastatą nupirkti, ten plėstųsi Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras, būtų įrengiamos dirbtuvės tautodailininkams bei kitos patalpos. Šiuo metu Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras yra įsikūręs buvusioje dvaro oficinoje.
Šis pastatas yra 2012 metais restauruotas - buvusiame dvaro tarnų name įrengta parodų salė, dirbtuvės, patalpos edukacinei veiklai, kabinetai. Išleista daugiau nei 900 tūkst. Pradėtas tvarkyti Kuršėnų dvaro parkas.
Po restauracijos Kuršėnų dvaro rūmai atkurti maždaug 95 proc. taip, kaip jie atrodė 1811-1812 m., kai dvarą valdė Steponas Gruževskis. Stačiakampio plano dvare virš dvišlaičio stogo iškeltas mezoninas su atviru visiškai atkurto ažūro balkonu. Pirmame aukšte suplanavimas išlikęs toks pat, kaip ir statymo laikotarpiu, o antrame aukšte jis pakito dėl vėliau čia gyvenusioms šeimoms pritaikytų butų.
L. Šukienė atkreipia dėmesį, kad dvaro rūmų Baltojoje salėje yra išlikusi visa lubų komplektacija - klasicistinio stiliaus karnizas, visos lubos ir šviestuvų pakabinimas. S. Įdomu, kad medinio Kuršėnų rūmų pastato vidinės laikomosios sienos - mūrinės. L. Šukienė sako, kad restauruodami dvarą architektai pastebėję čia esančias galingas sijas ir dvejose patalpose išlikusias autentiškas sienas: vieną - plytinę, o kitą - medinių rąstų su autentiškais sustiprinimais. Pirmame aukšte dėmesį patraukia atidengta raudonų keraminių plytų siena su įspaudu plytose - Kuršani.
2021 metų liepos 6-oji įeis į Lietuvos pilių ir dvarų istoriją išskirtiniu įvykiu - duris visuomenei atveria po renovacijos, o iš tiesų - nuo visiškos pražūties išgelbėtas vienintelis Lietuvoje išlikęs leno teisę turėjęs XIX amžiaus pradžios medinės architektūros šedevras - Kuršėnų dvaras! Naikinti ir nykę, apliesti ir naudoti ne pagal paskirtį Kuršėnų dvaro rūmai atkurti išlaikant visas nuo 1812 metų mūsų dienas pasiekusias medines architektūros ir interjero detales! Kito tokio XIX amžiaus pradžios medinės architektūros perlo niekur daugiau Lietuvoje nepavyko išsaugoti - tik Kuršėnuose!
Kuršėnų dvaras yra išskirtinis tuo, jog mūsų dienas pasiekė kaip vienintelis Lietuvoje išlikęs amžiną leno teisę (turtas priklauso giminei iki tol, kol yra gyvų paveldėtojų) turėjęs XIX amžiaus pradžios medinės architektūros dvaras, kurio nuosavybės forma ir valdų dydis išliko nepakitęs beveik 300 metų - nuo 1564-ųjų iki 1922 metų žemės reformos.
Itin svarbia data tapo 1564-ieji, kai Žygimantas Augustas leno teise už nuopelnus Livonijos kare atidavė šią valdą Polocko pilininkui, Smolensko kaštelionui ir Dysnos seniūnui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui. Ir tuo Kuršėnų dvaras unikalus - mūsų dienų nepasiekė joks kitas amžiną leno teisę turėjęs dvaras.
Kas toji leno teisė? L.Šukienė aiškina, kad leno teisėmis būdavo skiriamos dvaro sodybos už nuopelnus valstybei. Bet tik iki tol, kol yra vyriškos lyties giminės pratesėjai. Jeigu tokių nebėra - dvaras grįždavo atgal į LDK valstybės rankas. Tuo Kuršėnų dvaras unikalus - mūsų dienų nepasiekė joks kitas amžiną leno teisę turėjęs dvaras.
Pakeitęs kelis šeimininkus dvaras galiausiai atiteko Gruževskiams, kurie čia šeimininkauja 300 metų - nuo 1631 m. iki pat Antrojo pasaulinio karo. 1811 m. čia vos per metus meistrai iš Rytprūsių pastatė naujus dvaro rūmus. Dvaras tais laikais išties klestėjo, turėjo ir nemažai savo pramonės - plytinę, lentpjūvę, sūrinę, augino gyvulius, per metus uždirbdavo apie 50 tūkst. auksinių. Iš viso buvo net 24 dvarui priklausę pastatai.
Atrodytų, turtingas dvarininkas panortų ir jo statusą atitinkančių rūmų - mūrinių, grandiozinių, kurie simbolizuotų jo turtą. Bet iškilo visgi, atrodytų, gana kuklus rūmas. Istorikai pateikia dvi prielaidas, kodėl dvarininko noras galėjo būti būtent toks, pasakoja L.Šukienė. Kuršėnuose iškilo visgi, atrodytų, gana kuklus rūmas. „Viena - Jurgis Gruževskis buvo labai išsilavinęs žmogus, mokėjo virš 10 kalbų, labai daug keliavo po Europą, retai būdavo savo namų sodyboje“, - aiškina gidė. Antroji - tikėtina, kad J.Bruževskis buvo kalvinistų tikėjimo atstovas, o šie pabrėždavo kuklumą, nesivaikydavo įspūdingos prabangos.
Bet tai nereiškia, kad rūmai buvo eiliniai. Itin elegantiška ir puošni buvo Baltoji pokylių salė, kurioje atkurta labai daug autentiškumo - sakoma, kad net 95 proc. Neliko tik grindų, baldų ir koklinės krosnies. Tačiau tik per stebuklą išliko didžiausia šios erdvės vertybė - autentiškos lubos. Nieko panašaus nerasite jokiame kitame Lietuvos dvare, patikina L.Šukienė. Tą kuršėniškiams tvirtino ir Lietuvos architektų sąjunga.
„Kodėl? Todėl, kad tai yra pilna lubų komplektacija: karnizas aplink, visos lubos ir autentiškas šviestuvo pakabinimas. Ir tai yra ne lipdiniai, ne gipsas, o absoliuti medžio drožyba. Lygiai tas pats ir su langų puošyba - tai yra ne lipdiniai, o medžio drožyba“, - ranka rodo gidė. Į dvaro restauraciją žiūrėta labai atsakingai - norėta, kad jame būtų kuo mažiau svetimkūnių. Štai ir Baltojoje pokylių salėje turėtų karnizai turėtų puošti visas sienas, bet jų likučių buvo išlikę per mažai, kad būtų galima atkurti tikrąją autentiką.
Kadangi antrame aukšte buvo gyvenamieji butai, vaizdą darkė įvairūs laidai, kanalizacijos vamzdžiai ir t. t. Bet pavyko viską sutvarkyti taip, kad salė kuo labiau primintų tą, kurioje svečius priimdavo Gruževskiai. Erdvė, kurioje įrengta net ir XX a. pradžią siekiančių kalendorių ekspozicija, - taip pat ypatinga.
Autentikos dvare - kur pasisuksi. Pavyzdžiui, į antrą aukštą veda tarnų laiptai, prie kurių šiais laikais beveik nepridėta meistrų rankos. „Jie - 100 proc. autentiški, - patikina L.Šukienė, atvedusi prie laiptų, kuriuose akivaizdžios šimtus metų mintų pėdų žymės. - Laimonas Bartkus, pagrindinis čia darbavęsis medžio restauratorius, sakė - „Aš galiu tuos laiptus sutvarkyti, atkurti kiekvieną išlūžusią detalę, pakeisti pakopas, nudažyti, nublizginti. Bet aš norėjau nuimti istorinę skraistę ir ją parodyti žmonėms“. Laiptams - jau 210 metų. Ir čia tik nuimti dažai - ir palikti visiškai autentiški.“
Antrame aukšte taip pat atverta per šimtmečius išlikusi rąstų siena. „Senoliai atėję sako - „Oooo, va čia tai rąstai!” - šypteli gidė. - Seniau medį kirsdavo tik žiemą, gerai išdžiovindavo, paruošdavo, tai ir laiko taip ilgai.“
Kuršėnų dvarą supa parkas, tolėliau tyliai ramiai savo vandenis neša Ventos upelė. Būtinai pasivaikščiokite parko takais, nes jie, kad ir šviežiai nutiesti, liko tose pačiose vietose, kur buvo ir senaisiais laikais. Vykdant archeologinius kasinėjimus, giliai po žeme buvo rasti akmenimis grįstų takų likučiai ir taip tapo žinoma originalioji jų vieta.
Po nepriklausomybės atkūrimo dvaro antrame aukšte buvo įkurti butai, kuriuose gyveno keturios šeimos. B. Poškienė pasakoja, kad tuo metu važinėjant pas tautodailininkus kilo klausimas - kur parodyti amatininkų darbus? Taip subrendo idėja ieškoti vietos, kur būtų galima eksponuoti Kuršėnų krašto amatininkų dirbinius. 2000-ųjų vasarą su meistrų pagalba Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras įsikėlė į kai kuriuos pirmojo dvaro aukšto kabinetus. Nuo sovietinių metų apleistos patalpos buvo sutvarkytos ir jau gruodį įvyko atidarymas. Etninės kultūros centras savo veiklą pradėjo kaip tautodailininkų organizacijos Kuršėnų padalinys, o 2006-aisiais tapo atskiru juridiniu vienetu.
S. Sidabrienė sako, kad būtent šių antrame aukšte įkurtų butų pirkimas ir pavėlino dvaro restauravimo projektą. Šeimai nesutikus parduoti buto, visas dvaras apie dešimtmetį stovėjo neliečiamas. Etninės kultūros ir tradicinių amatų centras persikėlė į sutvarkytą dvaro oficiną, o pagrindinius rūmus laikė pasmerktais. Tačiau po kurio laiko butą pavyko nupirkti, ir buvo pradėti restauravimo darbai.
Darbuotoja džiaugiasi, kad Kuršėnų dvaras išliko iki šių dienų, juk dvaras nuo senų laikų yra vieta žmonėms susitikti ir vystytis kultūrinei veiklai. Po restauracijos atgijusiame dvare šiandien vyksta įvairios edukacijos, ekskursijos, daugelį lankytojų traukia saldžioji Kuršėnų istorija - vyksta arbatos gėrimo ceremonijos su tikruoju Kuršėnų vyniotiniu. Praėjusiais metais dvaras sulaukė apie 15 tūkst. Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro darbuotojos teigia, kad dvarą aplanko ne tik turistai, bet ir čia gyvenę arba sovietiniais metais ūkio kontoroje dirbę žmonės. Turbūt todėl dvare išliko nemažai autentiškų detalių - rūmai vienaip ar kitaip buvo prižiūrimi.
Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras intensyviai puoselėja ir populiarina tradicinius Šiaulių regionui būdingus amatus: puodininkystę, medžio drožybą, juostų audimą ir pynimą, margučių marginimą, vilnos vėlimą, pynimą iš vytelių ir šiaudų per edukacines programas ir renginius. Be to šiame centre yra rengiami rajoniniai, respublikiniai ir tarptautiniai projektai, kurie suteikia galimybę vaikams, jaunimui, neįgaliesiems, bendruomenės nariams, senjorams, svečiams pažinti senuosius amatus.
Šiuo metu dvare veikia Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Už simbolinį mokestį galima apžiūrėti dvaro vidų, ką ir rekomenduojame padaryti. Bent jau vien tam, kad pamatytumėte didžiausią išlikusią dvaro vertybę - autentiškas salės lubas.
Kuršėnų dvaro sodybos pastatai
- Kuršėnų dvaro rūmai
- Oficina
- Kumetynas
- Arklidė
- Karvidė
Dvaro erdvinė struktūra išliko. Išsaugotas ir švelniai banguotas teritorijos reljefas. Išlikęs ir XIX amžiaus pradžioje suformuotas parko centre apskritimas, tvenkinys bei jį su Venta jungiantis upeliukas (kai kas sako, kad tai buvęs bevardis Ventos intakas). Apie 1930-uosius metus dvaro sodyba su parku ir sodu apėmė 26 ha žemės plotą. Į kultūros paveldo registrą įrašytos Kuršėnų dvaro sodybos plotas šiuo metu yra 12,3 hektaro. 2012 metais yra parengtas ir patvirtintas Kuršėnų dvaro sodybos apsaugos specialusis planas, kuriame ir numatyti reikalavimai, kuriuose nustatytos Kuršėnų dvaro sodybos teritorijos ir apsaugos zonų ribos. O dvaro sodybos paveldotvarkos projekte suformuluoti paveldosaugos reikalavimai ir konkrečių tvarkymo priemonių sistema.
Kuršėniškiai turi vienintelį dvarą, kurį verta išsaugoti, restauruoti, sutvarkyti ir pritaikyti šių dienų kultūros veiklai. Labai apytikriais skaičiavimais, tam reikėtų apie 15-20 milijonų litų. Pinigai - labai rimta problema.
Iš naujesnės miesto dalies tiltu patenkama tiesiai į šimtmečius čia stovinčio dvaro parką. Kaip pažymi L.Šukienė, dvarai visuomet kurdavosi gražiuose kraštovaizdžiuose. Ventos pakrantėje iškilusį dvarą supa iki šiol išlikusių šimtamečių medžių parkas, kuriame saulei šviečiant klega ir vaikų grupės, ir vaikštinėja poros ar besišnekučiuojančios kaimynės.
Kuršėnų dvaras po restauracijos
Takai, beje, čia driekiasi tomis pačiomis vietomis, kur kadaise vaikščiojo ir Gruževskiai. Archeologai rado labai giliai nusėdusius būtent šiose vietose buvusius brukus - akmenimis grįstus takus. „Dabar matome nuo Gruževskių šimtamečiaiss išlikusius medžius ir takus, kurie buvo tose pačiose vietose“, - džiaugiasi L.Šukienė.
Nuo šios vasaros liepos 6-osios galima ne tik pasivaikščioti po dvaro parką, bet ir užsukti į pačius rūmus. Naujasis Kuršėnų deimantas - medinės architektūros dvaro pastatas, pastatytas dar 1811 m. Tokį, kokį mes matome dabar, labai panašiai matė ir prieš 200 metų čia gyvenę žmonės. Dvaro autentiką pavyko atkurti net 95-iais proc.
Dvaro eksterjeras lyg apnertas ažūriniais papuošimais, besivijančiais aplink langus, palei stogą. Pravėrus visiškai autentiškas likusias duris kartu praveriame ir duris į istoriją. Viduje laukia dar daugiau autentikos ir įdomi dvaro istorija.
tags: #kursenu #gruzevskiu #dvaro #sodyba