Šis straipsnis remiasi Algio Kalėdos (1952-2017) monografija „Kornelijaus Platelio kūrybos kontekstai, arba Tarp Dioniso ir Apolono“ ir interviu su Kornelijumi Plateliu. Šis interviu buvo sumanytas siekiant patikslinti kai kuriuos dalykus, būtinus rengiant knygą. Klausimai liudija, su kokia atida šviesaus atminimo literatūros tyrinėtojas Algis Kalėda bandė į savo objektą pažvelgti iš kuo daugiau pusių.
Lietuvos žemėlapis
Poezijos Sampratos Formavimasis
Ankstyvieji Metai ir Įkvėpimai
Kornelijus Platelis pradėjo sodinti ir puoselėti tankų, kultūrinių įvaizdžių išpuoštą, nors iš pažiūros mažą, bet kone beribį ir labai įspūdingą kūrybos sodą. Kokie buvo stimulai, postūmiai, kad nusprendei įnikti į poezijos kūrimą? Kiek čia lėmė šeima, aplinka, mokykla, sąmoningas noras ar mįslingoji trauka?
K. Platelis: Esu ne kartą atsakinėjęs į panašų klausimą ir kaskart išeidavo truputį kitaip. Tad nenustebk, kad ir šį kartą „nesutaps parodymai“. Įsivaizdavimai apie save ir pasaulį keičiasi ir tėra tik įsivaizdavimai. Esu jau rašęs, kad nei šeima, nei mokykla, nei aplinka manęs rašyti eilėraščių neskatino.
Tiesa, tėvas (ekonomistas) yra parašęs keletą gerų eilėraščių, bet man jų nerodė, suradau juos tik po jo mirties. Jis nė nebandė skelbti tų savo eilių, nes viešą kūrybą okupacijos ir cenzūros sąlygomis laikė beprasmiškomis ir net nelabai padoriu užsiėmimu. Pats įnikau į kūrybą pamažu - tai nebuvo koks nors bemiegės nakties apsisprendimas. Studijavau tada, regis, trečiame Vilniaus inžinerinio statybos instituto kurse, pasaulis teikė daugybę malonių ir skaudžių patirčių (o ką tik parašiau, kad aplinka neskatino!), įskaitant meilę, kuri, kaip žinia, dažnai nebūna laiminga…
Pradėjau skaityti poeziją, emociškai ją stipriai išgyvendavau (o gal buvau paprasčiausiai sentimentalus), taip ir pradėjau „bandyti plunksną“. Ir man pasirodė, kad kai kas išeina, nes dar nesugebėjau adekvačiai vertinti savo kūrinių. Man pasisekė, kad kritinio vertinimo įrankį ugdžiausi kartu su poetiniais gebėjimais, todėl ir neužmečiau tos veiklos.
Taip baigiau VISI, buvau paimtas į kariuomenę. Ten intensyviai tęsiau literatūros studijas, skaičiau, rašiau ir verčiau (devyniasdešimt šešių puslapių sąsiuvinį prirašydavau per pusantro mėnesio) ir grįžau su septyniais spaudai paruoštais eilėraščių rinkiniais, iš kurių pasidarė „Žodžiai ir dienos“ su aliuzija į Hesiodą ir Marcelį Proustą.
Be to, prisiminkime, kad anuomet režimo nešlovinančio poeto padėtis visuomenėje buvo labai prestižinė. Tai taip pat negalėjo neimponuoti savivertės problemų turinčiam jaunuoliui.
Poetinės Kūrybos Koncepcija
Vis dėlto tas ypatingas vaizduotės įkvėptų ir jausmo sugyvintų tvarinių rūmas, kuris stūkso ankstyvuose eilėraščiuose, yra kiek atšiaurokas, į jį baugoka patekti (o ir sodininkas nelinkęs ten kviesti...).
„Mažas Kornelijaus sodas, mieloji, / Bet už hesperidžių sodus puikesnis: <...> Muša iš po žemės negyvi šaltiniai. <...> Sodo šeimininko veidas gipsinis <...> Neskubėk apleisti žydinčių pievų, / O verčiau aplenki žvilgsnį nudelbus / Mažą Kornelijaus sodą, mieloji“ - rašei savo pirmoje knygoje „Žodžiai ir dienos“ (1980). Nepasakyčiau, kad tas pasaulis vėliau tapo itin skaidrus, „radauskiškas“, o veikiau - dar slėpiningesnis, su intelektinėmis epifanijomis ir su ironijos dygliais. Įdomu sužinoti, ar (ir kaip) per tą laiką kito Tamstos požiūris į poeziją? Kitaip pasakius, kokią evoliuciją patyrė paties „poetinės kūrybos koncepcija“?
K. Platelis: Na, ir sunkus klausimas. Kalbame apie laikus prieš keturiasdešimt metų. Jeigu čia dabar imsiu ir aprašysiu kokį nors savo anų dienų požiūrį į poeziją, ar galima bus tai traktuoti rimtai? Nors, žinoma, kai kurių dalykų laikausi iki šiol: etinių - nemeluoti, nenusižengti savo įsitikinimams - ir estetinių - stengtis kuo tiksliau vartoti kalbą ir paisyti formos dalykų.
Neseniai „Literatūrinės slinktys“ pakvietė mane paskaityti eilių iš savo pirmosios knygos. Pastebėjau, kad pakitusi aplinka jau yra nuplovusi kai kurias mano eilėraščių prasmes. Pavyzdžiui, antrasis pirmosios knygos eilėraštis „Kilimėlis ant sienos“. Jame kalbu apie kičą kaip meno kūrinį ir per tai vaizduoju priešingą nuostatą pompastiškam sovietiniam darbo kultui, kurį ši sistema griūdama nusinešė į pragarmes.
Galbūt čia galima būtų įžvelgti polinkį kurti „vaizduojamąją“, kažką panašaus į phanopoeya, pasak Ezros Poundo, arba deskriptyvinę, jei reikia mokslingiau, poeziją, kuris yra išlikęs iki šiol. Tuo pasižymi ir tavo minimas „Mažas Kornelijaus sodas“. Taigi vaizduoti, žvelgti šiek tiek iš šalies, eilėraštyje tariamo „aš“ netapatinti su savimi, kurti mažus vaidinimus, slėptis po kaukėmis, siūlyti skaitytojui įsijausti į aprašomą situaciją ir pabandyti patirti joje užkoduotą suvokimą, kuriame dalyvauja jutimai, protas ir jausmas.
Tokios stilistikos stengiuosi laikytis iki šiol. Sakau „stengiuosi“, nes ne visada pavyksta tą suvokti skatinančią situaciją perteikti. Be to, pirma pačiam reikia ją taip „poetiškai“ suvokti. O kad taip suvoktum, reikia nustebti. O čia jau psichologijos sritis. Hm, pasirodo, poetinės kūrybos koncepcija nepasikeitė, bent jau nėra to įrodymų...
Druskininkų Įtaka
Įsivaizduoju, numanau, kad nemažą įtaką Tau padarė anuomet Druskininkuose gyvenę, ten sutikti šviesuoliai, kolegos poetai - Antanas Dambrauskas, Vytautas P. Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Sigitas Geda… Tiesa, apie tai esi rašęs straipsnyje „Druskininkų poetai“. Bet galbūt galėtum, pasirausęs atmintyje, apie tai papasakoti kiek detaliau, plačiau? Ypač apie reikšmę poetikos sampratos formavimesi… Pavyzdžiui, ar jau pirmuosiuose Tavo kūriniuose išryškėjęs polinkis į antikinės eilėdaros ir topikos stilizacijas nebuvo paskatintas bendravimo su A. Dambrausku?
K. Platelis: Taip, žinoma, jie darė didžiulę įtaką. Vytautas ir Sigitas mokė mane gerų poetinių manierų, įtikinėjo, kad reikia kirčiuoti taisyklingai, net jei man taip ir negražu, aiškino, kaip turiu rimuoti, jei jau rimuoju, aptarinėdavome viską, kas būdavo skelbiama, kalbėdavome apie pasaulio literatūrą, kokią tik pavykdavo perskaityti. Man regis, esu apie tai ganėtinai daug rašęs ir nelabai ką turiu bepridurti.
Antikiniai motyvai mano kūryboje atsirado kur kas anksčiau, negu sutikau A. Dambrauską akivaizdžiai, nes jo vertimus jau buvau skaitęs ne vieną kartą. To priežastys, kaip visada, kelios: antikinė mitologija man buvo įdomi tuo, kad yra glaudžiai susijusi su žmogaus psichologija; ji cenzūros buvo pripažįstama kaip meninė, labiau panaši į stebuklines pasakas, todėl lyg ir toleruotina; apskritai domėjausi senąja pasaulio tautų literatūra, jos šaltiniais, ir stengiausi ją visą perskaityti man suprantamomis kalbomis; be to, graikų ir romėnų mitologija tiko mano „namų teatrui“, tad jos kaukes kartais uždėdavau visai kitokio plauko personažams.
Be abejo, su Antanu kalbėdavome apie antikinę literatūrą, nors gal dar daugiau apie Senąjį Testamentą, kurio pasaulietiniam leidimui rašiau paaiškinimus, o jis Bažnyčiai vertė deuterokanonines jo knygas. Bet apie tai jau esu rašęs. A. Dambrauskas apskritai buvo žmogus iš kitos epochos, kito pasaulio, nepriklausomos tarpukario Lietuvos, todėl bendravimas su juo buvo kur kas turtingesnis, nei galėtų nusakyti pokalbio tema. Jo pasakojamos istorijos beveik niekada nesikartodavo, o jei kartodavosi, tai kitu rakursu, susijusios su kitu įvykiu ar asmeniu.
Opozicinė Laikysena Sovietinei Valdžiai
Turbūt taip pat dar Druskininkuose formavosi Tavo opozicinė laikysena sovietinės valdžios atžvilgiu, ar anksčiau? Ji anuo laikotarpiu buvo daugiausia reiškiama netiesiogine paraboline kalba, kaip pavyzdžiui, S. Gedos, Jono Juškaičio, V. Bložės kūriniuose.
K. Platelis: Vertybinė sistema dėl mano tėvo ir gatvės draugų įtakos susiformavo kur kas anksčiau, gyvenant Šiauliuose. Pagal ją sovietinės sistemos pašlovinimas, jeigu ir būtų tilpęs į septynias mirtinas nuodėmes, tai būtų užėmęs pirmosios vietą. Be abejo, tame buvo nemažai jaunuoliško entuziazmo ir išankstinio žinojimo, kas yra juoda ir kas balta. Švelnėjantis režimo klimatas ir statybininko profesija man sudarė sąlygas tos nuodėmės nedaryti.
Kadaise esu rašęs, kad kiekvienas valdžios aprobuotas viešas kalbėjimas šalyje, kurioje kas nors už savo žodžius sėdi kalėjime, visada yra kompromisas: nesakai ko nenori ir nesakai ko nori. Vargu ar tokį kompromisą galima vadinti rimta opozicine laikysena. Ir tai tokią prabangą turėjome tik paskutinį okupacijos dešimtmetį. Anksčiau galėjai rinktis tylėti arba vis deklaruoti savo lojalumą režimui, o dar anksčiau žinomi autoriai nė tylėti negalėjo. Žinoma, kūryba būna įvairi.
Neneigiu, kad pasakyti tai, ką nori, ypač poetas turi daug būdų, o kad ir kompromiso paženklinta meninė (ne tik žodinė) kūryba palaikė visuomenės dvasią, kuri vėliau tautą suvienijo ir sudarė sąlygas atkurti nepriklausomybę, tačiau kompromiso kelti ant pjedestalo neišeina, nors bandymų netrūksta. Jie atrodo gana juokingi. Pats jaučiuosi nejaukiai, paveiktas tos kompromiso kultūros.
Mane visada žavėjo V. Bložės aliuzijų menas, jo nuolatinė Lietuvos ir savo šeimos likimo refleksija. Mane taip pat traukė eiti panašiu keliu. Dabartis, „tikrovė“ man visada buvo pagrindinis stebėjimo objektas, nors netrūko kritikų, laikančių mane grynai knyginiu poetu, visiškai nesidominčiu „gyvenimu“.
Eilėraštį kaip to stebėjimo išvadą kartais aptepdavau per storu apsauginiu (nuo cenzūros) ar šiaip tarpusavyje bendraujančių kultūrinių realijų sluoksniu, po kuriuo ta duonos riekė tapdavo sunkiai įžvelgiama, tačiau dėl jos tas užtepas ir laikėsi. S. Gedos dėmesio centre buvo visi penki įžvelgiami pasaulio civilizacijos tūkstantmečiai ir dar penkiasdešimt neįžvelgiamų. Jis labiau lyrinis poetas, ieškojęs gamtos ir kultūros pasaulių dermės, todėl esu pavadinęs jį paskutiniuoju romantiku. Daug iš jo mokiausi rašydamas pirmuosius eilėraščius, bet paskui jį tik mėgau.
Kūrybinės Laikysenos ir Nuostatos
Tiesa, apskritai daugelio Tavo kartos atstovų, kūrėjų ar intelektualų, laikysena regint santvarkos absurdus, brežneviško socializmo dviveidiškas grimasas 8-9 dešimtmečiais buvo mažų mažiausiai ironiška, kontestacinė… Kaip apibūdintum savo kartos kūrėjų laikysenas, nuostatas?
K. Platelis: Taip, absurdas, groteskas, ironija, sarkazmas buvo būdingi mano kartos ir dalies vyresnių poetų stiliaus, kurį esu pavadinęs barokiniu, bruožai. Po juo geriau ar blogiau slėpėsi panieka tuometinei santvarkai arba nenoras ją traktuoti rimtai. Tokią mūsų poeziją mėgo ir skaitytojai.
Dešimt kartų didesniais nei šiandien tiražais leidžiamas nebrangias mūsų knygeles jie akimirksniu išpirkdavo, perskaitydavo ir vienaip ar kitaip atsiliepdavo. Tokį dėmesį aš labai aiškiai jutau. Išsilavinę skaitytojai, įskaitant ir kolegas, kur kas akyliau už Glavlitą ar KGB stebėjo, kas, kur, ką parašė ar pasakė. Tai irgi įpareigodavo.
Žinoma, buvo tokių, kurie nesidrovėjo šlovinti sovietinės santvarkos. Jų fone atrodėme dar gražiau. Tokia padėtis suformavo du klaidingus įsivaizdavimus: 1) kad mūsų poeziją supranta gana ženkli visuomenės dalis; 2) kad mūsų poezija jai reikalinga. Vėliau paaiškėjo, jog taip nėra: poeziją dėl jos pačios skaito labai nedaug žmonių. Mus užklupusi žodžio laisvė išsklaidė tą nesusikalbėtą suokalbį, į istorijos šiukšlyną išmetė politinių užuominų meną, išlygino kelius tiesioginei informacijai ir dezinformacijai.
O pradėjęs dalyvauti viešose politinėse diskusijose pastebėjau, kaip dėl užuominų meno atrofavosi gebėjimai racionaliai susitarti dėl paprasčiausių akivaizdžių dalykų ir kaip entuziastingai tuo puolė naudotis dezorganizacijos aktyvistai.
Būvis ir Atsakomybė
Tavo amžininkams poetams sovietmečiu (bent daugeliui iš jų) buvo nesvetima vagabundiško, bohemiško kūrėjo būsena, savotiškas „poètes maudits“ statusas, liudijantis savotišką priešpriešą oficioziniam „tvarkingo“ kūrėjo įvaizdžiui. Ar Tavęs toks būvis netraukė? Regis, pats stovėjai kiek atokiau nuo šėlionių...
K. Platelis: Kad ir ką apie aną santvarką galvodavai ar rašydavai, ji nesikeitė taip greitai, kaip jos veikiamas keiteisi pats: prastėjo manieros, silpo atsakomybės jausmas. Skaitytojų dėmesį tau pastebėjęs šėtonas šnibždėjo į ausį, kad gali sau leisti daugiau, gali liaudžiai paskaityti ir kauštelėjęs, kad tau nebūtina stirksoti čia su kaklaraiščiu kaip vienam literatūrinio ūkio vadovų.
Tada dar nesupratai, kokį ne visada malonų darbą jie dirba ir kad ne tik naudojasi privilegijomis, bet ir savo kostiumuotomis krūtinėmis kartais pridengia ir tave, čia stovintį su apspurusiu megztiniu, tavo galimybę kad ir nelengvai, bet skelbti savo kūrybą.
Juo labiau neįvertinai, kad savo cheminiu pieštuku išbraukdami kokią tavo eilutę jie apsaugo ne tik savo tarnybą bei privilegijas, bet ir tave nuo Glavlito pieštuko, kuris nubrauktų ir tavo būsimus kūrinius, todėl net putodavai keikdamasis. O „poètes maudits“, mano įsivaizdavimu, laikėsi anapus geležinės uždangos. Režimo paskatintas visuomenės dėmesys mūsų kūrybai neleido puoštis šia iškaba.
Traukė toks būvis, kaip netrauks? Tačiau tada gyvenau Druskininkuose, dirbau statybos inžinieriumi, reikėdavo laiku ateiti į darbą, tad šėlionėse dalyvaudavau retokai.
Apoloniškojo ir Dionisiškojo Meno Sampratos
Nuo Friedricho Nietzsche’s laikų, nuo jo veikalo „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ (1872) daugelis estetikų, kultūrologų, kalbėdami apie kūrybos tipus, dažnai pasitelkia „apoloniškojo“ ir „dionisiškojo“ meno sampratas. „Mene Apolono ir Dioniso kova atsispindi kaip tvarkos ir energijos dilema. Dionisas yra nežabota energija, beprotybė, šiurkštumas, destrukcija, išlaidumas. Apolonas yra teisė, istorija, tradicija, papročių ir formų orumas bei saugumas. Apolonas yra tironas, Dionisas - vandalas“, - teigia viena iš teoretikių Camille Paglia.
K. Platelis: Tie mitologiniai įvaizdžiai, aplipę papildomais epitetais, šiek tiek jaukia sampratas ir verčia interpretuoti. Aš pasakyčiau taip: „Mene Apolono ir Dioniso sąveika atsispindi kaip to paties kūrinio tvarkos ir energijos aspektai.“ Sunkiai įsivaizduoju grynai „apoloniškąjį“ ar „dionisiškąjį“ meną, nes kūrinyje turi sąveikauti abu pradai.
Ar meniniu galima laikyti išgalvotą, tegu ir teisingai sudėliotą, anemišką kūrinį, keliantį panašias emocijas kaip daugybos lentelė? Kita vertus, ar nesuvaldyta medžiaga ir energija, pačiam autoriui nesuprantama prasmė - tai meno kūrinio bruožai? Kuris pradas dominuoja, galbūt galima būtų svarstyti kalbant apie konkretų eilėraštį, nors, kaip sakai, abu jie abstraktoki ir neturi aiškių ribų. Tačiau jei tikėjimą, kad bent viena kūrinio plotmė turi būti logiškai paaiškinama, kad intelektas turi vesti skaitytoją iki ribos, už kurios prasideda emocinis (dionisiškas) tiesos išgyvenimas, priskirsime Apolono kultui, tada ir aš - iš Delfų.
Svarbiausiu poetiniu įvykiu laikau suvokimo akimirką, kai ekstazėje susilieja intelektas, jutimai ir jausmai, ir tu viską supranti, ir nieko nebenori aiškinti.