Kas yra bučinys? Etiketas ir bendravimo ypatumai

Žmonės gyvena nuolat bendraudami tarpusavyje. Elgesio kultūrai priklauso ir drabužių, kalbos, judesių kultūra. Elgesio kultūra - žmonijos kultūros dalis.

Pagrindiniai etiketo principai ir jo reikšmė

Etiketas ir vertybių sistema yra svarbūs bendravimo įgūdžiai. Daugelis žmonių yra jautrūs, dėmesingi, nuoširdūs, paslaugūs bei taktiški. Svarbu elgtis taip, kad gera ir malonu būtų ir kitiems.

Žmogui ypač svarbus kalbos ir judesio grožis. Jei to nesuvoksime, tas veiksmas bus nenatūralus, tik dėl akių, o ne dėl noro sublizgėti. Kultūrą reikia išsiugdyti patiems. Jei to nepadarysime, neatrodysime kultūringi. Jei būsime nejautrūs, nedėmesingi, nemandagūs, tai išryškės. Reikia atsiminti, kad kultūra svarbi visur: rašant laišką, kvietimą, sveikinimą ir pan.

Jautrumas ir tolerancija

Jei būsi abejingas žmogui, nesirūpinsi tėvų sveikata, nepadėsi jiems, tave laikys nejautriu, nedėmesingu, nemandagiu. Jautrumas - savybė, parodanti žmoniškumą, nesavanaudiškumą. Kaip gera jausti, kad tavo nelaimei jis neabejingas. Kiekviena tauta gyvena savitai, tačiau svarbu nepažeisti nusistovėjusių normų. Būtina gerbti kito nuomonę, net jei ji nesutampa su mūsų pažiūromis.

Taktiškumas

Taktas - tai žmogus gero išsiauklėjimo, aukštos dorovinės kultūros rodiklis. Taktiškumas pasižymi žmogiškumu, jautrumu ir pagarba kitiems. Svarbu neužgožti savimi aplinkinius, kad kiti nesijaustų nepatogiai. Taktiškumas - tai elgesio būdas. Nemandagūs žmonės šių savybių neturi. Nereikia būti pasipūtę.

Kasdienis etiketas

Kasdieniniame gyvenime susiduriame su įvairiomis situacijomis, kuriose svarbu žinoti etiketo taisykles. Tai apima prisistatymo tvarką, pasisveikinimą ir bendravimą.

Pasisveikinimas

Pasisveikinimas yra svarbi bendravimo dalis. Yra keletas taisyklių, kaip tinkamai pasisveikinti: kas ką privalo sveikinti pirmas ir kodėl, sveikinimasis praeinant, rankos paspaudimas, rankos pabučiavimas sveikinantis, atsistoti ar likti sėdėti, kreipimasis „Tu“ ar „Jūs“.

"Butukas bučiukas"

„Butukas bučiukas“ - tai vienas iš pasisveikinimo būdų, tačiau svarbu žinoti, kada ir kaip jį naudoti tinkamai.

Apranga ir įvaizdis

Jūsų išvaizda ir įvaizdis yra svarbūs. Reikia atkreipti dėmesį į mandagaus elgesio pagrindus, keturias taisykles pirmam įvaizdžiui suformuoti ir septynias galimybes lengvai sugadinti pirmą įspūdį.

Aprangos detalės

Svarbu atkreipti dėmesį į vyrų ir moterų aprangą bei detales. Vyrams svarbu žinoti apie fraką, smokingą, kaklaraištį, avalynę, kojines, ką galima nešiotis kišenėse, kvepalus ir priemones po skutimosi. Moterims svarbu apatiniai rūbai, kojinės/pėdkelnės, avalynė, elegantiškos moters garderobas.

Aksesuarai ir etiketas

Aksesuarai taip pat turi savo etiketą. Tai apima rankinę, rankinuką, skrybėlę, pirštines, lietsargį, šaliką, skarelę, nosinę, kvepalus ir tualetinius vandenis, vyrų kelnių diržą, petnešas, galvos apdangalą, vyrų ir moterų papuošalus.

Verslininko įvaizdis

Verslininko įvaizdis yra labai svarbus. Reikia atkreipti dėmesį į moters ir vyro dalykinį stilių.

Dalykinis (verslo) etiketas

Dalykinis etiketas apima įmonės įvaizdį, sekretoriaus (administratoriaus) vaidmenį, organizacijos siunčiamo dokumento blanką (forma), biuro spalvinę gamą, vizitinę kortelę, dalykinio bendravimo abėcėlę, pokalbius telefonu, susirašinėjimo (korespondencijos) taisykles, susitikimus ir derybas, konferencijų rengimą ir susirinkimų organizavimą.

Interneto etiketas

Interneto etiketas apima taisykles, kaip rašyti elektroninius laiškus, el. pašto adresą, adresatų parinkimą ir elektroninių laiškų struktūrą.

Pobūvių etiketas

Pobūvių etiketas apima priėmimų rūšis, taisykles, kaip elgtis, kai esame pakviesti, laikyseną prie stalo, servetėlių naudojimą, dubenėlį pirštams nusiplauti, taisykles, jei apdrabstėte stalą ar kaimyną, pokalbius prie stalo, stalo palikimą pietų metu, rūkymo taisykles, tostus, aprangos kodą, arbatpinigius, įrankių naudojimą, taurių pasirinkimą, valgymo (šaltieji ir karštieji patiekalai) taisykles ir dovanojimo meną.

Neverbalinis bendravimas

Neverbalinis bendravimas apima kalbą be žodžių, neverbalinių gestų kilmę, gestų savybes, kaip sėsti prie stalo, gestikuliavimą ir gestų (kūno kalbos) reikšmes kitose valstybėse.

Etiketas ir bendravimo ypatumai užsienio šalyse

Svarbu žinoti etiketo ir bendravimo ypatumus užsienio šalyse, kad išvengtumėte nesusipratimų ir įžeidimų.

Remigijus Bučius yra vienas iš labiausiai teatrui atsidavusių žmonių. Jis visada, net sirgdamas, ateina į repeticijas. Jis neturi paslapčių, jokių intrigų, ko, pavyzdžiui, mes turime. Jis niekada nesivelia į jokius ginčus, o tiesiog dirba. Ir nesvarbu, patinka vaidmuo ar ne, jis visada sukurs jį iki galo. Remigijumi galima pasikliauti labiausiai. Jeigu vaidini su juo, tarkim, spektaklį „Gyvūnas (ku kū)“, kuriame jis kuria vieną iš įdomiausių savo vaidmenų - Arnoldą, gali juo pasitikėti šimtu procentų. Tu visą laiką žinai, kad būnant scenoje šalia Remigijaus jeigu ir griūsi, jis tave pagaus. Į jį gali remtis bet kada. Kaip jis kuria savo vaidmenis - sunku pasakyti. Tai - kiekvieno individualus reikalas. Kasasi kasasi, ir tu žinai, kad vaidmuo bus sukurtas, - pagal save, tokį, kokį jis pamatė. Jeigu Remigijui vaidmuo nepatiks, šito jis neparodys, sukandęs dantis sukurs iki galo.

Remigijus Bučius ir Ramunė Skardžiūnaitė - iš pirmojo Jono Vaikaus „dešimtuko“; 1985 metais baigę Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija), visi pradėję dirbti Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Nuo 1989-ųjų Bučius - Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės aktorius. Svarbiausi jo vaidmenys - Sergejus (Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“, rež. J. Vaitkus, 1998), Džekas (Briano Frielo „Lugnazado šventės šokiai“, rež. Gytis Padegimas, 2001), Lebedevas (Antono Čechovo „Ivanovas“, rež. Saulius Mykolaitis, 2002), Pranciškonas (Jono Meko „Pati pradžios pradžia“, rež. J. Vaitkus, 2002), Kirilovas (Fiodoro Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, rež. J. Vaitkus, 2005), Lakūnas (Antoine’o Saint-Exupéry „Mažasis princas“, rež. Saulius Mykolaitis, 2006), Subtilus ponas (Luko Bärfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“, rež. Ramunė Kudzmanaitė, 2007), Kapitonas Ilgakojinė (Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė“, rež. Evaldas Jaras, 2007), Vileikis (Antano Škėmos „Saulėtos dienos“, rež. R. Kudzmanaitė, 2008), Markusas (Juhos Jokelos „Fundamentalistai“, rež. J. Vaitkus, 2011), Laivo kapitonas Horsteris (Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, rež. Jonas Vaitkus, 2011), Steponas, muzikantas; Vienuolis (Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, rež. Oskaras Koršunovas, 2012), Seniūno ministrantas (Martino Sperro „Medžioklės scenos“, rež. Rolandas Atkočiūnas, 2013), Psichologas (Kazio Binkio „Atžalynas“, rež. J. Vaitkus, 2013), Matematikas („Kosmosas+“, rež. Kirsten Dehlholm, 2014), Tėvas (Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“, rež. O. Koršunovas, 2014), Kunigas Dyteris Mentaras (Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“, rež. O. Koršunovas, 2015), Vienuolis Varlamas; Pristavas I (Aleksandro Puškino „Borisas Godunovas“, rež. Eimuntas Nekrošius, 2015), Henrikas (Ingmaro Bergmano „Intymūs pokalbiai“, rež. Vytautas Rumšas, 2016), Arnoldas (Agneses Rutkēvičos „Gyvūnas (ku kū)“, rež. R. Atkočiūnas, 2016), Ponas Lojalis (Molière’o „Tartiufas“, rež. O. Koršunovas, 2017), Prokuroras (Lauryno Adomaičio „Alisa“, rež. Antanas Obcarskas, 2020), Atsiskyrėlis (Augusto Strindbergo „Didysis kelias“, rež. J. Diana Anevičiūtė: „Nedaug yra aktorių, kurie tampa inteligencijos ir taurumo pavyzdžiu.

Diana Anevičiūtė: „Nedaug yra aktorių, kurie tampa inteligencijos ir taurumo pavyzdžiu. Aktorystėje labai svarbu partneris. Jeigu nėra ryšio - labai sunku. Remigijus vienas iš tų aktorių, su kuriuo labai paprasta ir saugu scenoje, jauti palaikymą, nuoširdumą, niekada nepajusi priešiškumo ar neigiamų vertinimų. Teko vaidinti kartu „Literatūros pamokose“, „Antigonėje“, „Broliuose Liūtaširdžiuose“, „Saulėtose dienose“. Jo kuriami personažai įvairūs, spalvingi: nuo griežto, fanatiško mokytojo ar funkcionieriaus Kreonto iki jautraus brolio Liūtaširdžio.

Saulius Balandis: „Keistas dalykas, kurį patiria visi: tai atsitinka netikėtai, galima sakyti, staigiai. Mes kalbame vienas apie kitą lyg jau būtų „šaukštai po pietų“. Atrodytų, lyg viskas jau pamažu baigiasi, bet nenoriu tuo tikėti. Remigijų pažinau dar iki studijų. Mes - Ingeborga Dapkūnaitė, Remigijus ir aš - iki tol dar lankėme Valerijos Karalienės vadovaujamą Profsąjungos rūmų dramos būrelį. Vėliau visi trys stojome į Konservatoriją. Tuo laiku Remigijus labai gerai grojo gitara ir kūrė dainas, netgi mūsų kurso himną buvo sukūręs. Jo muzikavimas primirštas, bet labai įdomus. Kokį Remigijų sutikau, toks ir liko iki šiandien: jis niekur nepasikėlė ir niekur nenusileido. Jis buvo tykus ramus, kaip ir visi aktoriai, daug ką savyje „nurydavo“. Mūsų tokia profesija: mes turime daug ką nuryti, ir kartais - nelabai skanaus. Remigijus niekada „nepakiš kiaulės“. Pamenu, kai man buvo labai sunku per ganėtinai trumpą laiką paruošti vaidmenį „Stepančikovo dvare“, Remis labai padėjo. Kontaktuoti su juo buvo labai smagu. Jis puikus parneris, visada stengiasi reaguoti, kai tuo tarpu dažnas aktorius „maudosi“ tik jam svarbiuose dalykuose. Daugelis stengiasi vaidinti „kuo šmaikščiau“, „kuo juokingiau“, nereaguodami į aplinką. O Remigijus visą laiką savo partneriui stengiasi padėti.

D. Povilas Budrys: „Kadangi kartu mokėmės, tai daug ką kartu ir praėjome - nuo pirmųjų etiudų iki spektaklių scenoje. Remigijus iš mūsų kurso yra padoriausias, sąžiningiausias. Jis - ir rausta, ir bąla, jo veide atsispindi visos emocijos. Nors jis tarytum laikosi ramiai, bet viską išduoda jo veidas. Kaip jis pirmame ar antrame kurse per etiudus žiūrėjo į Ramunę Skardžiūnaitę, taip tebežiūri ir dabar, kai ji vaidina scenoje. Jis ištikimas, ir teatro prasme jis - ne komercinis. Remigijus - iš tų Jono Vaitkaus mokinių, kuriems visada buvo gėda eiti už pinigus ką nors menko daryti. Mes buvome taip auklėjami, ir kai kuriuose tai išliko labai stipriai. Remigijus - vienas iš tų; jis stiprus, ištikimas toms pirmosioms nuostatoms. Jis - patikimas, atviras ir savas. Juo galima pasitikėti ir scenoje, ir gyvenime. Mes visi džiaugiamės tuo, kad savo kurse turime vienintelę šeimą - vienas kitam ištikimus kurso draugus per visą gyvenimą. Remigijus pilnas vidinės ugnies, kurią dosniai naudoja teatre ir šeimoje, ir saugo ją nuo komercinių, pašalinių dalykų. Tik tiek, kiek reikia išlikti žmogumi, išlikti padoriam.

Neringa Bulotaitė: „Remigijus mūsų kurse buvo lyderis - suvaidino visus pagrindinius personažus. Jį ypatingai mėgo kurso vadovas Jonas Vaitkus. Tai - ir Kreontas Anouilh’o „Antigonėje“, ir pagrindinis ketvertukas Kazio Sajos „Mamutų medžioklėje“ - mūsų diplominiame spektaklyje, kurį cenzūra buvo uždraudusi. Remigijus puikiai „sugaudavo“ Vaitkaus pastabas ir čia pat realizuodavo. Jis nepaprastai lankstus ir psichologine, ir fizine prasme. Toks jų bendradarbiavimas sėkmingai trunka visą Remigijaus karjerą. Prisimenu pirmas mūsų repeticijas šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“. Neabejoju, Remis jaudinosi, kaip ir visi, - ar supras Nekrošiaus teatrinę kalbą, ar pataikys... Ir tomis minutėse „sužaidė“ dar viena jo savybė - darbštumas. Visi tuomet ruošėmės, o jis - ypač. Bandėme atrasti personažo fiziką, nuspėti charakterio savybes. Remigijui itin sėkmingai sekasi kurti charakterinius vaidmenis. Žinau, kad būtent charakteriniame vaidmenyje ramaus būdo žmogus jaučiasi saugiausiai, o tuo pačiu smagiausiai. Remigijus - kolega, kuriuo galima pasitikėti ir netgi siūlyti bendrystę, kuriant savarankiškus darbus.

Tauras Čižas: „Niekaip negaliu patikėti, kad Remiui jau šešiasdešimt. Tai reiškia, paskui jį ir visai mūsų kompanijai... Kažkaip nematau nieko bendro tarp skaičiaus 60 ir mūsų. Mes dar neužaugome, kad švęstume, kaip sakoma, garbingą jubiliejų. Su Remiu bendravome dar prieš Konservatoriją, tai šen tai ten mūsų keliai susikirsdavo. Na, o per stojamuosius galutinai susiformavo mūsų keturių-penkių draugų grupė, iš kurių visi įstojome ir visi baigėme mokslus Jono Vaitkaus kurse. Nuo tų dienų ir iki šiol Remis man ir, esu tikras, visiems mums, yra tarsi atramos, atskaitos taškas. Visi kvailiodavome, durniuodavome - ir scenoje, ir gyvenime, Remis - irgi. Bet jeigu jis tarsteldavo: „Vyrai, gal jau...“, tai su tuo niekas nebesiginčydavo. Remio esybėje yra kažko stabilaus, ramaus, užtikrinto, pastovaus, vadinasi, - amžino. Turbūt neatsitiktinai, kai dar studijų laikais, kūrėme „Literatūros pamokas“, niekam nekilo abejonių, kad Mokytoją turi vaidinti Remis. Karalių Kreontą „Antigonėje“ - irgi be konkurencijos patikėjome Remiui. Būti scenoje šalia Remigijaus yra labai komfortiška ir ramu: gali būti tikras, kad jis ne tik padarys viską, kas nuo jo priklauso, bet ir akies krašteliu, ir ausies kampučiu įdėmiai stebės kitus, ar jiems taip pat viskas sekasi. Toks partneris - tai didelė ir nedažnai pasitaikanti prabanga. Džiaugiuosi, kad kelis kartus galėjau rekomenduoti Remį režisieriams kaip patikimą artistą. Džiaugiuosi, kad šias svarbias Remio savybes pastebėjo ir įvertino Eimis Nekrošius. Tarsi reikėtų kažko palinkėti, bet banaliai nesinori, o šiaip viskas gerai: ir stabilumas, ir ramybė, ir jaunatviškumas yra. Ir neišvengiamai Remyje bus amžinai, jų neatsikratysi. Kartais matai jauną žmogų ir baisu: dar neužaugęs, o jau pasenęs - savo mintimis, žodžiais, pasaulėžiūra, darbais. O mes kartais pasikalbame, su Remiu taip pat: kada gi mes užaugsime? Matyt, niekada. Tokie jau mes esam - „Žibutės“, „Bačkos“, „Tarakoninės“ karta. Remigijus Bučius.

D. Virginija Kelmelytė: „Remigijus - tikras vilnietis. Jis visą mūsų kursą kviesdavosi į savo gimtadienius. Mums, ypač atvažiavėliams į Vilnių, tai buvo labai svarbu. Jo namai buvo labai gražūs. Jis - iš labai kultūringos šeimos. Remis - vienintelis mūsų kurso muzikantas, gitaristas. Jis nuoširdžiai ėmėsi darbo, sukūrė mūsų kurso dainą, mūsų labai emocionalų jaunystės himną. Šalia jo visą laiką jaučiausi kaip prie aristokrato. Greta jo visada buvo gėda kažką ne taip užšnekėti arba netaktiškai pajuokauti. Šis jausmas išlikęs nuo pat studijų laikų. Pamenu, kai su pavydu „gaudydavau“ kiekvieną jo mintį: kokias jis knygas yra skaitęs ar dar skaitys. Jis visą laiką skaitė. Kiti to nedarė. Todėl visą laiką buvo pojūtis, kad jis yra labiau išprusęs, geriau supranta įvairius dalykus. Toks jausmas išliko iki šiandien. Kai gyvenau ne Lietuvoje ir trumpam sugrįždavau, visada susitikdavau su Ramune ir Remigijumi ir visada stebėjausi, koks jis darbštūs, pareigingas, ūkiškas. Kelis kartus lankiausi jų nuostabioje sodyboje. Kaip gražiai jis viską padaręs, ir kiek daug - savo rankomis! Neįtikėtini dalykai: toks aristokratas - ir toks darbštuolis ūkininkas. Skanesnio obuolių pyrago neteko ragauti. Nuolat prašau recepto, o jį gavusi visada pametu. Grožis, kvapas... Remis amžinai prie puodų stovi, nors niekada to neįtartum. Ir vis siūlo kažką paragauti. O jeigu jau žino, kad ateisiu, tai visada pyragą iškepa. Didžiuojuosi, kad teko studijuoti su Remigijumi, nors labai myliu visus kurso draugus.

Arūnas Sakalauskas: „R. Bučius yra vienas iš labiausiai teatrui atsidavusių žmonių. Jis visada, net sirgdamas, ateina į repeticijas. Jis neturi paslapčių, jokių intrigų, ko, pavyzdžiui, mes turime. Jis niekada nesivelia į jokius ginčus, o tiesiog dirba. Ir nesvarbu, patinka vaidmuo ar ne, jis visada sukurs jį iki galo. Remigijumi galima pasikliauti labiausiai. Jeigu vaidini su juo, tarkim, spektaklį „Gyvūnas (ku kū)“, kuriame jis kuria vieną iš įdomiausių savo vaidmenų - Arnoldą, gali juo pasitikėti šimtu procentų. Tu visą laiką žinai, kad būnant scenoje šalia Remigijaus jeigu ir griūsi, jis tave pagaus. Į jį gali remtis bet kada. Kaip jis kuria savo vaidmenis - sunku pasakyti. Tai - kiekvieno individualus reikalas. Kasasi kasasi, ir tu žinai, kad vaidmuo bus sukurtas, - pagal save, tokį, kokį jis pamatė. Jeigu Remigijui vaidmuo nepatiks, šito jis neparodys, sukandęs dantis sukurs iki galo.

Ramunė Skardžiūnaitė: „Sunku rasti intonaciją, kuria turėčiau apibūdinti Remigijų. Gal tai galėtų būti sveikinimas, tinkantis nuotaikai pakelti. Epizodas 1. Pradžia. Susipažinome tuometinėje Konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Tai buvo žmogus su gitara. Remis parašė kurso dainą. Buvo tokia privaloma „tradicija.“ „Padėk, jūra, žuvelei gyventi“ - taip, pamenu, prasidėjo tekstas. Ir Remį iš tų laikų prisimenu kaip jūrą - padedantį visiems. Jis buvo baigęs fotografijos mokyklą, tai turime daugybę nuotraukų iš tų metų: kursiokai draugai ir, žinoma, aš aš aš. Kada padėjo gitarą, nepamenu, bet atėjęs į Kauno dramos teatrą jau nebegrojo. Spektaklyje „Fundamentalistai“ (2011) jis vėl prisiminė savo gebėjimus ir, pamenu, premjeros išvakarėse sugrojo daugybę užmirštų kūrinių. Bet spektaklio repertuare neliko, baigėsi ir muzika. Epizodas 2. Remis ir sūnus Paulius. Remis - turbūt vienas pirmųjų vyrų, kuriems leido dalyvauti gimdyme. Tiesiog aš nenorėjau viena likti, paprašėm, ir leido. Kai pirmu troleibusu važiavo namo, stebėjosi, kodėl žmonės taip į jį žiūri. Paskui tik pamatė, kad ant savo striukės dar buvo užsivilkęs mano paltą. Iki šiol išlikęs didžiulis ryšys su sūnumi Pauliumi. Dabar Paulius su mumis jau negyvena, bet anksčiau prieš užmiegant virtuvėje girdėdavau tylų bambesį: abu valgydavo naktipiečius ir dalindavosi dienos rūpesčiais bei džiaugsmais. Ir šiaip, virtuvė - svarbi Remio dienos dalis. Aišku, kai turi laisvo laiko. Epizodas 3. Maistas. Remis gamina daug ir įvairiausių patiekalų: pyragai, džiovintos mėsos, šaldyti baravykai svieste, cukinijos, įdarytos faršu ir grybais. Jis kepa ir Napoleono tortą, nors šiaip saldumynai - mano sritis. Teatre repeticijų, o kartais net spektaklių metu verda diskusijos apie maistą. Daugybė Džiugo Siaurusaičio, Sauliaus Balandžio, Jolantos Dapkūnaitės receptų išbandyta ir mūsų su Remiu virtuvėje. Šie kolegos - delikatesų meistrai. Mes gyvename dviese, galėtume valgyti ir paprasčiau, bet Remis negali valgyti neskaniai. Čia jau kaip manija. Epizodas 4. Sodyba. Čia mūsų vasaros ir mūsų karantinai. Viskas įrengta Remio rankomis. Dažniausiai aš tik kopėčias laikau ir ieškau pamestų instrumentų. Mūsų - pomidorai ir agurkai, moliūgai ir cukinijos... Šiemet - dar ir arbūzai. Aš sodinu, Remis derlių renka. Dar grybai už daržinės pievoje, apaugusioje beržais ir drebulėmis; už tai žemės tarnyba grasina baudomis. Bet kas nori gyventi tarp arimų?! Epizodas 5. Sportas. Pažįstu tik kelis aktorius, tokius pat sporto aistruolius - Evaldą Jarą, Rolandą Kazlą. Futbolas, krepšinis, čempionatai, taurės, pusfinaliai, finalai... Visa tai mūsų namuose žiūrima. Na, gal tik golfas ne. Kai dar nebuvo kompiuterių, Remis net lenteles kažkokias braižydavo. Neaišku kam, bet prirašydavo pilnus sąsiuvinius. (Tai būdavo lyg sporto kryžiažodžiai: spėlionės, numanymai, nuojautų patikrinimas.) Bet čia tik linksmi dalykai, kuriais norėčiau pakelti nuotaiką savo mylimam žmogui. Pasakyti, kad jubiliejai - tai tik eiliniai gimtadieniai.

Štai lentelė, apibendrinanti pagrindinius etiketo aspektus:

tags: #laba #diena #ponas #buciukas