Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip meno kūriniai, ypač biustai ir paveikslai, padeda mums orientuotis laike ir suprasti istoriją. Aptarsime archyvų tyrėjos D. Vilkelytės atradimą, susijusį su Vytauto Didžiojo paveikslo autoriumi, ir kokią reikšmę tai turi Lietuvos kultūrai.
Kai 2005 m. Istorinė Prezidentūra Kaune po pastato renovacijos atvėrė duris, šis įspūdingas Vytauto Didžiojo paveikslas kabėjo pagrindinėje rūmų salėje.
"Šventaragio slėnio mįslės. Vytauto Didžiojo kapavietės". Aut.Vytautas Urbanavičius
„Peržiūrėjus to meto spaudą ir nuotraukas, pavyko pastebėti, kad Vytauto Didžiojo paveikslas Prezidentūroje kabėjo jau nuo 1929-ųjų.
Istorinė Prezidentūra Kaune
Vytauto Didžiojo paveikslo paieškos
„1920 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“ rašyta, kad bus skelbiami konkursai tapyti Vytauto Didžiojo paveikslus, daryti biustus. Mūsų žiniomis, šitų paveikslų bent jau Kaune yra trys - M.K.Čiurlionio muziejuje, Karo muziejuje ir Maironio muziejuje. Beveik neabejojama, kad tai būta valstybinio užsakymo.
1940 m. birželio 15 d. rūmuose įvyko paskutinis Lietuvos Respublikos vyriausybės posėdis. Tais pačiais metais rugpjūčio 3 d. 1941 m. J.Paleckio pasirašytame perdavimo akte paveikslo autorius nebuvo įrašytas. Muziejaus fonduose kūrinys buvo įvardytas kaip nežinomo autoriaus.
Atradimas archyvuose
Svarba: archyvų tyrėja D.Vilkelytė atrado Vytauto Didžiojo paveikslo autorių ir iš užmaršties prikėlė dailininką grafiką V.Jomantą. Kaip rašo pati tyrėja: „Tarpukario Lietuvoje populiaraus grafiko Viliaus Jomanto (1891-1960) sukurtą Vyčio ženklą, išspausdintą to meto pasų puslapiuose, šalies gyventojai nešiojosi prie krūtinės.
D.Vilkelytės kelias į šį atradimą nebuvo tiesus - jau vien dėl tos priežasties, kad ji buvo pradėjusi tirti visai ne V.Jomantą, o jo brolį.
„Prieš dvejus metus tyrinėjau Tadą Ivanauską. Apie jį nieko nežinoma, išskyrus tai, kad jis ilgai dirbo pas T.Ivanauską, darė iškamšas, porą metų vadovavo Zoologijos muziejui ir buvo ištremtas į Sibirą kartu su mama, turtas nusavintas ir, kas baisiausia, konfiskuotas visas jų archyvas.
Kai žmonės ištremiami ir miršta Sibire, jų surasti praktiškai neįmanoma. Tada pasidarė įdomu, o kodėl gi jį ištrėmė. Paaiškėjo, kad jis buvo liaudies priešo giminaitis. Tas liaudies priešas buvo Vilius Jomantas.
Gali atrodyti ciniškai, bet tų žmonių, kurie buvo ištremti į lagerius, liko daugiau dokumentų. Pradėjau skaityti V.Jomanto bylą ir supratau, kad tai kažkoks kliedesys.
Atidėjus bylą, visai netikėtai archyvų tyrėją užkalbino kaimynas, klausdamas, ar ji kažką žino apie V.Jomantą. Malonus sutapimas - Jomanto byla pas ją.
„Vėliau pasižiūrėjau ir ėmiau domėtis, kas yra išlikę apie V.Jomantą. Tas giminaitis vis kažką papasakojo. Na, ir įsijungiau savo „dulkių siurblį“. Ėmiau siurbti visas dulkeles apie V.Jomantą.
Viliaus Jomanto gyvenimas ir kūryba
Žinios apie tarpukario grafiką dailininką V.Jomantą buvo ganėtinai skurdžios. Tiesa, nėra taip, kad niekas nežinotų jo paliktų darbų, tačiau susidaryti išsamų asmenybės portretą sunku. V.Jomantas vienuolikai metų buvo ištremtas į Sibiro lagerius, jo turtas buvo konfiskuotas.
„Kai jis grįžo iš lagerio į Vilnių, jau buvo žmogus kiautas. Net ir prisiminimų daug nėra, nes niekas nenorėjo sakyti, kad jį pažįsta. Tad išlikę labai menkai informacijos apie V.Jomantą. Tačiau aš užsispyriau ir surinkau viską.
Po kelių mėnesių jos draugai organizavo renginį Istorinėje Prezidentūroje. Jis nebuvo susijęs su V.Jomantu. „Atsiuntė man nuotrauką iš renginio. Ir ką aš matau? Ant sienos kabo Vytauto Didžiojo paveikslas.
D.Vilkelytės turimi dokumentai bylojo, kad 1946 m. Reikia priminti, kad Vytauto Didžiojo paveikslas nuo Prezidentūros sienos nukabintas J.Paleckio dekretu dar 1941 m. Štai čia tyrėjai ir teko pasukti galvą.
D.Vilkelytė sudėliojo taip: apie 1930 m. J.Paleckis iš Rygos atvažiavo į Kauną. Tuo metu jis turėjo registruotą žurnalą „Naujas žodis“. Jį perpirko V.Jomantas ir Balio Sruogos brolis Alfonsas Sruoga. Kažkurį laiką J.Paleckis buvo to žurnalo redaktorius, o V.Jomantas - vienintelis dailininkas.
Vytis
„Tai gal J.Paleckis padarė V.Jomantui protekciją, nuslėpdamas jo pavardę prie Vytauto Didžiojo paveikslo, nes V.Jomantą galėjo areštuoti jau 1940 m. Ji pabrėžė, kad tai tėra prielaida. Archyvas: ant Šaulių sąjungos 1930 m.
„Man pasisekė. V.Jomantas buvo piešęs šaulių leistam žurnalui „Trimitas“. Jame leido kalendorių, kuriame yra Vytautas Didysis ir pažymėtas autorius - V.Jomantas.
Žurnalo „Trimitas“ kalendoriaus kopiją ir Vytauto Didžiojo paveikslo iš Prezidentūros nuotrauką archyvų tyrėja nusiuntė klaipėdiečiui dizaineriui, patyrusiam heraldikos kūrėjui Kęstučiui Mickevičiui.
Palyginimas: tyrėja lygino žurnalo „Trimitas“ išleistame kalendoriuje V.Jomanto tapytą Vytautą Didįjį ir kabantį Prezidentūroje. Menininkas atidžiai peržiūrėjo to laikmečio kitų dailininkų pieštus kunigaikščio Vytauto paveikslus. Anuomet kunigaikščių paveikslai buvo madingi.
„Charakteringas smakras, apatinė veido dalis. Tai man parodė, kad yra ryšys su V.Jomanto darbais, kurių nesupainiosi. Mano buvo tik spėjimai. Nedariau analizės. Reikia pasikliauti intuicija. Kai esi prie menininkų, tai turi kažkokį supratimą.
K.Mickevičius pabrėžė, kad šiame archyvų tyrėjos D.Vilkelytės darbe gal net ne tiek svarbu, kad identifikuotas Vytauto Didžiojo paveikslo Istorinėje Prezidentūroje autorius, bet svarbu tai, kad V.Jomantas išlindo į paviršių, kad toks buvo, daug dirbo, darė litografijas.
„Jis buvo politinis kalinys. Tai anuomet reiškė, kad viską, kas su juo susiję, reikėjo ištrinti. Taip ir buvo padaryta. O juk jis kūrė pasą, užsienio pasą, Vyčius herbams, vieną Vyčio etaloną vyriausybė patvirtino kaip pavyzdinį. Ir dar. Anot K.Mickevičiaus, kalbėti apie Lietuvos prieškario dailę be V.Jomanto nėra kaip.
Grįžkime prie D.Vilkelytės pasakojimo pradžios, kada prie jos priėjo kaimynas, kuris yra tolimas V.Jomanto giminaitis. „V.Jomanto sūnus Vincas 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir ten vedė. A.Lekevičius knygoje „Lietuvos dailė“ buvo skaitęs apie tokį grafiką. Kai 1987 m. Vyras susidomėjo tolimojo giminaičio likimu.
Rado, kad V.Jomantas 1960 m. buvo palaidotas Dailės fondo lėšomis, tačiau kapo rasti iš pradžių nepavyko. Šią dalį aprašo ir D.Vilkelytė: „1960-ųjų rudenį grafikas buvo palaidotas LSSR dailininkų fondo pinigais, mat savų neturėjo, o sūnus gyveno kitapus geležinės uždangos - Australijoje.
Ji surasta per laimingą atsitiktinumą: tais pačiais metais sąjunga laidojo ir dailininką Justiną Vienožinskį; dviejų draugų mirtis skyrė vos keturi mėnesiai, tad amžino poilsio jie atgulė netoli vienas nuo kito. Nepažymėtoje V.Jomanto atilsio vietoje užsiliko geležinio laidotuvių vainiko lapas. Paminklą tolimi giminaičiai pastatė prabėgus trims dešimtmečiams.
Istorinėje Prezidentūroje A.Lekevičius sako buvęs prieš porą metų. Kadangi nežinojo ir nė neįtarė, kad paveikslas gali būti jo tolimojo giminaičio, tad net nelabai ir pamena, tačiau pats faktas, kad atkurta paveikslo autorystė, maloniai glosto širdį. „Gal bus kokia nors įvardijimo ceremonija.
„Nėra kažkokios specialios procedūros, kurios dar reikėtų autorystei patvirtinti. Nebent menotyrininkai, žinantys dailininko stilių, galėtų kažką papildyti. Ir tai juk ne 100 proc. Istorija: tarpukario nuotraukoje matyti Prezidentūros sieną puošiantis Vytauto Didžiojo paveikslas.
R.Kisielis patvirtino, kad paveikslas iš fondų į Prezidentūrą iškeliavo po pastato rekonstrukcijos. „Bus pakeista ir kortelė prie paveikslo.
Jomantą pažinoję žmonės užsimindavo apie jo bohemišką natūrą, pomėgį išmesti burnelę, nuolat tarp pirštų smilkstančią cigaretę ir atsainų požiūrį į kasdienybę.
Po dešimties metų lagerio ir metų tremties sugrįžęs 1958-aisiais į Lietuvą Jomantas vėl buvo priimtas į LSSR dailininkų sąjungą, kai šioji glaistė stalinizmo perlenkimus. Chroniška tuberkulioze sergantis senukas nebespėjo išleisti atsiminimų ar kūrybos albumo.
Jomanto kurti Lietuvos pilių, miestų vaizdai, kunigaikščių portretai sovietmečiu pamiršti, nes juos spausdino patriotiniai žurnalai - Šaulių sąjungos „Trimitas“ ir kariuomenės „Karys“.
Trėmimai ir represijos
1947-ųjų lapkričio 6-ąją MGB (Valstybės saugumo ministerijos) pareigūnai Jomantą suėmė Vilniuje prie laikraščių kiosko. Kuopinėje dvidešimties asmenų byloje jis pažymėtas tryliktu numeriu. Pagal bylos dokumentus, MGB susisuko žaibiškai: nuo nusikalstamos grupės „Lietuvos tautinė partija“ sukūrimo 1947-ųjų vasarą iki Jomanto apkaltos praėjo vos šeši mėnesiai.
Trafaretinėje byloje ir nuosprendis buvo trafaretinis: keturiems sovietinės Tėvynės išdavikams MGB inkvizitoriai atseikėjo po dvidešimt penkerius metus lagerio, bet nesušaudė. Kitiems (tarp jų ir Jomantui) teko po dešimtį metų.
Stalininės destrukcijos mašina nesustojo: Vilniuje, Savičiaus g. 13-2, kartu su Jomantu gyvenę motina Magdalena ir brolis Feliksas buvo suimti kaip liaudies priešo giminaičiai ir ištremti be teismo, jų kuklus turtas ir dokumentai konfiskuoti.
Vyresnysis Jomanto sūnus Vincas 1944-aisiais pasitraukė į Vokietiją ir emigravęs į Australiją tapo stilingu skulptoriumi. Iškeliaujant iš Lietuvos jam buvo 22-eji.
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1891 | Gimė Vilius Jomantas |
| 1947 | Suimtas MGB |
| 1958 | Grįžo į Lietuvą po tremties |
| 1960 | Mirė ir buvo palaidotas Dailės fondo lėšomis |
tags: #laikas #skaiciuojamas #per #bustus