Laikinosios Apsaugos Uždraudimo Sudaryti Turto Panaudos Sutartį Teisiniai Aspektai

Šiame straipsnyje aptarsime laikinosios apsaugos uždraudimo sudaryti turto panaudos sutartį teisinius aspektus, civilinių teisių gynimo būdus, teisminės gynybos principus bei civilinio proceso ypatumus.

Civilinių Teisių Gynimo Būdai

CK 1.138 straipsnyje yra pateiktas nebaigtinis civilinių teisių gynimo būdų, kuriuos taiko teismas, sąrašas. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato teisės normos, reguliuojančios konkretų teisinį santykį. Pavyzdžiui, ginant nuosavybės teises galima prašyti pripažinti nuosavybės teisę, pareikšti vindikacinį arba negatorinį reikalavimą.

Pagrindiniai civilinių teisių gynimo būdai:

1. Teisės pripažinimas. Teismas gina civilines teises pripažindamas tas teises įstatymų nustatyta tvarka. Pavyzdžiui, gali būti pripažinta asmens nuosavybės teisė į daiktą.
2. Būklės atkūrimas. Atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį.
3. Uždraudimas atlikti veiksmus. Užkertamas kelias teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti.
4. Pareigos įvykdymas natūra. Priteisdamas įvykdyti pareigą natūra. Šiuo atveju teismas paprastai priteisia turtą, kurį atsakovas turi gražinti ar perduoti pagal sutartį.
5. Teisinio santykio nutraukimas arba pakeitimas. Teismas priima sprendimą nutraukti teisinį santykį dažniausiai dėl to, kad viena iš santykio šalių nevykdo sutarties, todėl šis teisių gynimo būdas dažnai jungiamas su nuostolių išieškojimu.
6. Žalos atlyginimas. Išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų ar sutarties numatytais atvejais - netesybas (baudą, delspinigius).
7. Aktų pripažinimas negaliojančiais. Pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, CK 1.3 str. 4 dalyje numatytais atvejais.
8. Kiti būdai. Kitais įstatymų nustatytais būdais. Pavyzdžiui, atsakovo civilinės teisės yra ginamos atmetant ieškinį.

Visuomeninės Ginčų Sprendimo Procedūros

Visuomeninėms procedūroms priskiriama teisminė procedūra, kuri skirstoma į baudžiamąją procesinę ir civilinę procesinę, bei administracinė procedūra. Svarbiausia ir pagrindinė visuomeninė ginčų sprendimo procedūra yra arbitražas. Tai privatus ginčų sprendimo būdas, kai konkrečiam ginčui išspręsti ginčo šalys pasirenka arbitrus arba ginčo sprendimą organizuoja nuolatinė institucija (institucinis arbitražas, pvz. Londono tarptautinis arbitražo teismas). Visuomeninės ginčų nagrinėjimo procedūros vadinamos alternatyviais ginčų sprendimo būdais.

Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai:

1. Arbitražas - 1996 LR komercinio arbitražo įst.
2. Ginčo perdavimas spręsti šalių pasirinktam ekspertui.
3. Šalių sutaikinimo procedūra, kurios tikslas pasiekti, kad šalys ginčą baigtų taikos susitarimu; atlikti sutaikinimo procedūrą gali šalių pasirinktas asmuo, teisėjas ar kitas valstybės pareigūnas.

Alternatyvių ginčų sprendimo būdų trūkumai:

• Išsprendus ginčą užtikrinama tik socialinė taika, o teisė lieka neapginta.
• Teisme ginčą sprendžia profesionalus teisininkas-teisėjas, o alternatyviu - ne.
• Teismo sprendimo įvykdymas užtikrintas galimybe panaudoti prievartą.
• Detalios teismo proceso taisyklės padeda teismui geriau nustatyti visas ginčo aplinkybes.
• Teismo procese galima reikalauti taikyti laikinas reikalavimo užtikrinimo priemones.
• Teismo klaidas įmanoma ištaisyti instancinės teismų sistemos galimybėmis.
• Bylinėjimosi išlaidų problema sprendžiama valstybei garantuojant finansinę pagalbą.

Teisė į Teisminę Gynybą

Teisė į teisminę gynybą - viena pagrindinių žmogaus teisių, įtvirtinta 1950 11 04 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6str.). Ji reiškia, kad visus ginčus dėl teisės turi spręsti teismas. Principą, kad negali būti nei viešosios nei privatinės teisės sričių, kurių negalėtų kontroliuoti teismas, savo sprendimuose patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo teismas. Teisminės gynybos principas įtvirtintas 1966 m. gruodžio 19d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio trečiojoje dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje, Teismų įstatymo 4 ir CPK 5 straipsniuose. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 6d. nutartyje konstatavo, kad „tiek teisė kreiptis į teismą, tiek ir nuosavybės teisė yra vienos pagrindinių žmogaus teisių, kurias gina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Lietuvos CK (606 str.) ir CPK (482 str.) įtvirtina tarptautinės teisės prioriteto prieš vidaus teisę principą.

Civilinis Procesas

Civilinis procesas yra teismo procesas, civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau. Civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsi.

CPT ir CT

CP teisei konstitucinė t. yra bazinė. K. CPT ir CT. Skirtingi tikslai, skiriasi ir jų pagrindų atsirandatys teisiniai santykiai. CP - materialioji t., kurios pagrindu atsiranda, keičiasi ar baigiasi civ materialieji teisiniai santykiai. CT - privatinės teisės dalis, visi susiklostantys teisiniai santykiai sieja privačius ir vienas kitam nepavaldžius teisės subjektus.

CPT ir BPT

Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civ. bylos susijusios su materialiųjų subjektinių teisių, atsirandančių iš civ, komercinės, šeimos, darbo teisės reguliuojamų santykių, apsauga. Nagrinėjant civ. bylas dažniausiai gynybos objektas yra privatus interesas. B bylose siekiama įgyvendinti BT normas taikant nusikaltusiems asmenims atitinkamas baudž sankcijas. Taigi BP skirtas viešajam interesui, kurį saugo baudžiamoji teisė, gintis.

CPT ir APT

Skiriasi materialiųjų teisinių santykių specifika. Civilinėse bylose yra privatus ginčas, kurio dalyviai yra lygiaverčiai, o adm bylose - viešasis ginčas, kurio vienas iš dalyvių visada yra valstrybė ar atitinkama valstybės institucija.

Materialinė teisė nenustato mechanizmo, kaip realizuoti prievartą. Pvz. jei asmuo atsisakys atlyginti žalą- kur reikia kreiptis, kad subjekto teisė būtų realizuota. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Proceso teisė - kaip tarnaitė. Kiekviena materialinė teisė turi ją aptarnaujančią procesinę teisę (BP teisė; CP teisė). Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka.

Civilinio proceso teisės normos reguliuoja ir šių subjektų veiklą, nustato jų procesines teises ir pareigas. Tad civilinio proceso teisės dalyku reikėtų pripažinti civilinį procesą, t. y. teismo, byloje dalyvaujančių asmenų (CPK 37 str.) ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

Dažniausiai išskiriami du teisinio reguliavimo metodai - subordinacijos (imperatyvusis) ir šalių autonomijos (dispozityvusis). Šalių autonomijos, arba dispozityvusis, metodas reiškia, kad teisės normos teisinių santykių subjektams suteikia plačių galimybių renkantis konkretų veikimo būdą: dažniausiai jiems patiems tarpusavio susitarimu leidžiama apibrėžti savo teises ir pareigas. Šis principas būdingas privatinei teisei (civilinėje teisėje tai ypač akivaizdu analizuojant sutarties laisvės principą).

Civilinio proceso teisė - kodifikuota teisės šaka. Dauguma jos normų yra CPK. CPK struktūrą, nesunkiai įžvelgiama tam tikra visų teisės normų išdėstymo sistema. į septynias dalis. Kiekviena dalis savo ruožtu skirstoma į skyrius, o šie - į skirsnius. Tradiciškai skiriamos dvi didelės šios sistemos dalys - bendroji ir ypatingoji.

Bendrosios dalies normos (CPK I dalis pavadinta „Bendrosios nuostatos“)reguliuoja klausimus, bendrus visam civiliniam procesui: nustato civilinio proceso teisės tikslus, principus, reglamentuoja teismų kompetenciją, teismo sudėtį, įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių teisinę padėtį, bylinėjimosi išlaidas, teismo šaukimų ir pranešimų įteikimą, procesinius terminus, procesinius dokumentus, ieškinio, laikinųjų apsaugos priemonių institutus ir kita. Bendroji dalis apima CPK 1-175 straipsnius.

Ypatingosios dalies normos reguliuoja civilinių procesinių teisinių santykių subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose (civilinės bylos iškėlimą; pasirengimą civilinės bylos nagrinėjimui; teisminį nagrinėjimą; teismo sprendimų vykdymą; apeliaciją; kasaciją; proceso atnaujinimą; tarptautinio civilinio proceso ypatumus), supaprastintą procesą, taip pat tam tikrų kategorijų civilinių bylų ir ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ypatumus. Ypatingoji dalis apima CPK 176-817 straipsnius.

Sisteminį civilinio proceso teisės pobūdį būtina prisiminti taikant ir aiškinant civilinio proceso teisės normas. Teisės norma į vieną ar kitą kodekso dalį, skyrių ar skirsnį įtraukiama ne atsitiktinai. Tad aiškinant normą reikia atsižvelgti į jos vietą visoje civilinio proceso teisės sistemoje.

Plačiai civilinį procesą jie supranta kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus, išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. O civilinio proceso teisė, reguliuodama teismo, civilinės bylos šalių, kitų byloje dalyvaujančių asmenų ir proceso dalyvių procesinę veiklą, siekia užtikrinti, kad šalių ginčai būtų sprendžiami sąžiningai, ekonomiškai, operatyviai ir teisingai.

Kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija kaip neigiama reakcija į visagalę valstybę (o tiksliau į visagalį monarchą) į visuomenės gyvenimą ateina ir liberalizmo vertybės: nuosavybė, laisvė, lygybė ir įstatymas. Ekonominė XVIII-XIX a.

tags: #laikinosios #apsaugos #uzdrausti #sudaryti #turto #panaudos