Vilniaus Gedimino prospektas - viena svarbiausių ir žinomiausių Lietuvos sostinės gatvių. Prasidedanti ties Katedros aikšte ir besibaigianti sulyg senuoju XIX a., Gedimino prospektas pradėjo formuotis pirmojoje XIX a. pusėje, nors kryptis nuo Katedros Žvėryno link tuomet daug kam galėjusi atrodyti neitin perspektyvi.
Jeigu pažiūrėtume į 1840-ųjų Vilniaus planą, tai už Tilto gatve pasiekiamos šv. Jurgio aikštės (dabar tai Vinco Kudirkos aikštė) miestas praktiškai pasibaigdavo: toliau plytėjo priemiesčio sodai ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries vingio. Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo seno svarbioje Pilies - Didžiosios - Aušros Vartų gatvių atkarpoje, tačiau XIX a. situacija pradėjo keistis.
1859-ųjų Vilniaus plane jau matome ilgą, tiesią lyg strėlė gatvę, kuri carinės Rusijos administracijos buvo pakrikštytą Georgijaus prospektu. Beje, šį pavadinimą prospektas gavo arba nuo netoliese esančios šv. Jurgio (rus. Georgijaus) bažnyčios arba nuo šalimais plytėjusios šv.
Nuo 1860 m. dabartinėje Lukiškių aikštėje įsikuria pagrindinis miesto turgus, o jei tiksliau - į šią vietą perkeliamos kelios Vilniaus senamiesčio turgavietės. Nors šiuo valdžios sprendimu daugelis miestiečių buvo nepatenkinti, nuolat rengiamos mugės bei kitos pramogos įpūtė gyvybės gana neišvaizdžiai ir apleistai vietovei. Šiaip ar taip, naujasis prospektas pasirodė naudingas Lukiškių prekybai, o prekyba - naudinga prospekto reikšmės augimui: iš abiejų jo pusių lyg grybai po lietaus dygo nauji mūriniai statiniai, kūrėsi įvairios įstaigos.
1893 metais Georgijaus prospektu nutiesti arklių traukiamo tramvajaus bėgiai, kuriais nuo Lukiškių aikštės galima buvo pasiekti Užupio tiltą.
Pažadinti: Gedimino kalne rastų sukilėlių istorija | speciali ekskursija
Įgauti vienos pagrindinių miesto gatvių statusą būsimajam Gedimino prospektui padėjo Lukiškes su priešingu Neries krantu sujungusio caro Nikolajaus vardu pavadinto akmeninio Žvėryno tilto statyba 1906 metais. Tiesa, šioks toks medinis tiltas čia stūksojo ir seniau, tačiau buvo neitin patvarus. Prie pat tilto, tiesiai priešais dabartinį Seimą, buvo įsikūrusi didžiulė sielių prieplauka, o rastai sandėliuoti dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje.
Rusiškuose to meto žemėlapiuose sužymėti ir svarbiausi Georgijaus prospekto statiniai: Suchackio namai, Apygardos teismas, grafo Dmitrijaus Mavroso namas, Georgijaus (Žoržo) viešbutis su įspūdinga drakoną nugalinčio raito Šv. Jurgio skulptūra, Sankt-Peterburgo banko skyrius, Vilniaus žemės bankas. Dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje stūksojo nedidelė Aleksandro Nevskio koplyčia pergalei prieš 1863 m. sukilimo dalyvius pažymėti. Koplyčia pastatyta liūdnai pagarsėjusio Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paliepimu, tačiau 1919 metais lenkų valdžios sprendimu nugriauta kaip „antilenkiškos“ epochos simbolis.
Žodžiu, XX a. Pirmojo pasaulinio karo negandos nedaug tepakenkė architektūriniam prospekto veidui, tačiau jis kito ideologiškai. Lenkmečiu Georgijaus prospektas pervadintas Adomo Mickevičiaus prospektu, čia planuota atidengti jo monumentą. Lukiškėse išdygo obeliskas kovose dėl Vilniaus žuvusiems lenkų kariams, o pati aikštė pasirinkta kaip puiki vieta kariškoms rikiuotėms bei paradams.
Beje, pastarajai paskirčiai tiko ir pats prospektas: tiesus, palyginti platus, besiremiantis į Katedros aikštę - istorinę sostinės širdį. Kas dabar suskaičiuos, kiek kartų prospektu žygiavo svetima bei sava kariuomenė, politinių bei kitokių demonstracijų dalyviai? Žygiuoti prospektu - tai tarytum simboliškai įtvirtinti teisę į Vilnių.
1939 metais Lietuva atgauna Vilnių. Spalio 28 d. pagrindine miesto gatve žygiuoja lietuvių kariuomenės daliniai, rieda turima karinė technika.
Okupacinė vokiečių valdžia pernelyg neskubėjo kaitalioti pavadinimų ir jų išleistose žemėlapiuose prospektui paliktas Gedimino vardas, o štai sugrįžę sovietai liko ištikimi sau: iki 1956 m.
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio vardas pagrindinei sostines gatvei buvo sugrąžintas 1989 m. ir jau daugiau nei ketvirtį amžiaus galime džiaugtis lietuvišku jos pavadinimu. Per tą laiką prospektas matė daug: laisvės barikadas, raudonųjų stabų griūti ir Vinco Kudirkos įamžinimą, vykusius sprendimus ir ne itin pavykusias rekonstrukcijas, gilaus susikaupimo akimirkas, riaušes ir prieštaringai vertinamas eitynes, begales mugių bei kitų miestiečius džiuginančių renginių.
ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas buvusiame Vilniaus centriniame pašte
Pastato, kurį vilniečiai iki šiol žinojo kaip Vilniaus centrinį paštą, koridoriai prisipildė studentų. Čia veiklą pradėjo ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas. Pačiame Vilniaus centre, Gedimino pr. 7, įsikūrusiame pastate po rekonstrukcijos telpa auditorijos, amfiteatras, kuriame vyks universiteto renginiai ir konferencijos, biblioteka, studentų bendradarbiavimo bei laisvalaikio erdvės, modernūs susitikimų kambariai.
Ant pastato stogo įrengta erdvi terasa, iš kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į Vilniaus senamiestį bei Gedimino pilį.
ISM universiteto rektorius dr. Dalius Misiūnas sako, kad pagrindinis uždavinys rekonstruojant pastatą buvo pritaikyti jį šių dienų žmogaus poreikiams ir išsaugoti istorijos dvasią.
„Didžiausias mūsų noras, kad studentai naujuose ISM namuose norėtų praleisti kuo daugiau laiko. Dabar gyvensime verslo ir kultūros centrų, valstybinės reikšmės objektų kaimynystėje, todėl studentams bus dar lengviau pajusti mokslo, verslo ir visuomenės pulsą ir stiprinti ryšį su Lietuvos verslo bei kultūros pasaulio atstovais. Šis pastatas pradeda naują gyvavimo etapą, ir mes sieksime, kad jame ne tik vyktų ISM bendruomenės gyvenimas, bet ir jis kurtų vertę miestiečiams ir pačiam Vilniui“, - pažymi dr. D. Misiūnas.
Jis priduria, kad rekonstrukcijos metu daug dėmesio buvo teikiama pastato tvarumui. Pakeitus langus, stiklinius fasadus, apšiltinus pamatus bei stogą, pastatą pavyko priskirti prie B energinio naudingumo klasės - anksčiau jis atitiko F klasę. Išsaugoti ir restauruoti senieji pastato šviestuvai, sumontuotos energiją taupančios LED lempos. Universitete įrengti išmanieji judesio davikliai padeda taupyti elektros energiją, o išmanioji pastato valdymo sistema leidžia sumažinti arba pakelti oro temperatūrą ir padidinti oro srautą visose patalpose, atsižvelgiant į užimtumą bei poreikį. Pastato apdailos darbams naudotos tik ekologiškos medžiagos.
ISM universiteto reikmėms pastatą pritaikę architektai Aurimas Sasnauskas, Radvilė Samackaitė, Sla Malenko ir tvarkybos darbų bei architektūrinės dalies projekto vadovė Diana Sabaliauskienė meistriškai suliejo istoriją su naujais sprendimais, išsaugodami unikalias senąsias erdves ir įtraukdami jas į šiuolaikinį universiteto gyvenimą.
„Stengėmės išsaugoti pagrindinės pastato fojė erdvę, charakteringus ir vertingus jos elementus: šviestuvus, įspūdingą originalų laikrodį, senąsias pašto dėžutes, gipso lamelių lubas, medines vitrinas. Šioje erdvėje suprojektavome ir naują amfiteatrą, kuris, tikimės, taps ne tik svarbiausių ISM universiteto renginių vieta, bet ir studentų mėgstama poilsio zona. Stengėmės sukurti modernų skandinavišką interjerą, atspindintį ISM universiteto šaknis ir vertybes. Interjeras neperkrautas, leidžiantis susikoncentruoti studijuojantiesiems“, - pasakoja architektas A.
Nuo pat pastatymo 1886 m. pastatas buvo žinių ir informacijos centras. Iš pradžių jame veikė slapta lietuvių organizacija, kovojanti už pamaldas lietuvių kalba. Vėliau daug metų čia buvo įsikūręs bankas, o septintajame dešimtmetyje statinys buvo pertvarkytas į Vilniaus centrinį paštą. Tačiau prieš tai buvo atlikta didžiulė rekonstrukcija. Būtent po rekonstrukcijos pastatas tapo ikoninis. Atlikti rekonstrukciją buvo pavesta jauniems ir talentingiems „Naujosios bangos“ architektams Algimantui ir Vytautui Nasvyčiams.
Iki persikeliant į Gedimino pr. 7, ISM universitetas buvo įsikūręs sostinės Arklių g. (2006-2023 m.), prieš tai veikė Trakų g. (2000-2006 m.), taip pat ISM filialas veikė Kaune, E. Ožeškienės g.
| Pavadinimas | Data |
|---|---|
| Pastatymo metai | 1886 m. |
| Rekonstrukcija į Vilniaus centrinį paštą | Septintasis dešimtmetis |
| ISM universiteto įsikūrimas | 2023 m. |
Gedimino prospektas 2019 m.