Kviečiame leistis į nepamirštamą kelionę po Lietuvos gamtos ir mitologijos pasaulį, aplankant Laumės sodybą, įsikūrusią šalia įspūdingojo Mūšos tyrelio. Ši vieta - tai ne tik galimybė pasivaikščioti po unikalią pelkę, bet ir susipažinti su jos paslaptimis, mitais ir legendomis, kuriuos atskleis tikra pelkių Laumė. Po žygio lauks smagios pramogos Laumės sodyboje, kur galėsite išsikepti gardžių blynų ant laužo ir pasinerti į autentišką lietuvišką patirtį.
Žygis Mūšos Tyrelio Pažintiniu Taku
Kelionę pradėsime žygiu po pelkę Mūšos tyrelio pažintiniu taku. Pelkės paslaptys gaubia nuo senų senovės. Protėviai tikėjo, kad jose naktimis aukų ieško paslaptingosios dvasios, o retkarčiais pasirodydavę vaiduokliai žmonėms duodavo suprasti, jog šią vietą reikia palikti ramybėje. Gal todėl dauguma ir žiūrėjo (ar vis tebežiūri) į pelkes su pagarbia baime, nors gamtininkai sako, kad ta baimė tik iš nežinojimo. Bristi kemsynais tikrai nereikės, nes ši pelkė turi vieną ilgiausių medinių takų Lietuvoje, kuris veda per išskirtinę aukštapelkę.
Apie jos formavimąsi, augmeniją ir gyvūniją, mitologiją ir legendas mums papasakos pakeliui sutikta tikra pelkių Laumė.
Mūšos tyrelio Laumė mus noriai įsileis į savo ramybės oazę - Laumės sodybą prie Mūšos tyrelio. Aprodžiusi savo buitį išmokys mus keptis blynus ant laužo.
Pažintis Su Žagare
Paskanavę Laumės blynų važiuojame žiemgalių žeme link Žagarės, kur kažkada stovėjo garsioji Raktės pilis. Per miestelį teka Švetės upė, kuri skiria miestelį į dvi dalis - Senąją ir Naująją Žagarę. Tik žagarų brasta jungė šias atskirtas gyvenvietes - todėl ir vadina Žagare. Pasivaikščiosime po Žagarę.
Žagarės miestas - viena žymiausių ir svarbiausių Žagarės regioninio parko vertybių. Savo istoriją skaičiuojanti nuo 1198 m. Žagarės unikalumą atspindi išlikęs XVI a. gatvių tinklas, urbanistinė struktūra, akmeniniai gatvių grindiniai, XIX pab. - XX pr. pastatai, raudonų plytų namai, keletas XVII - XVIII a. molio ir vietinio dolomito statinių.
Miestelis garsėja ne tik „vyšnių festivaliu“, bet ir XIX a. rusų grafo, dekabristo D. Naryškino Žagarės dvaro ansamblio rūmais. 63 ha angliško stiliaus Žagarės dvaro parkas - vienas puošniausių ir architektūriniu požiūriu įdomiausių parkų Lietuvoje. Nuostabi vieta pasijusti tikru ponu.
Laumės Sodybos Teikiamos Pramogos
Po pažinties su Mūšos tyreliu Laumė jus noriai įsileis į savo ramybės oazę - Laumės sodybą. Čia veiklos atras kiekvienas. Vaikų džiaugsmui įrengta žaidimų aikštelė, siūlomos edukacijos: sausainių kepimas, taškavimo užsiėmimai. Suaugusieji kviečiami pasirinkti vieną ar kelis edukacinius užsiėmimus (sviesto mušimas, taškavimas ant drobės, būgno garsų klausymasis), o galbūt išbandyti jėgas ir sportinėse rungtyse. Norintiems pabėgti nuo kasdienybės šurmulio arba svajojantiems romantiškai praleisti laiką dviese Laumė pasiūlys miegoti Pelkinio namelyje arba Laumės palėpėje.
Laumė G.Kinderienės gyvenime atsirado apylinkėse prie pažintinio tako nusipirkus sodybą. „Sodyba apleista, apžėlusi, daug krūmų, nuvirtusių pastatų, vaikštome po ją su sese gerdamos kavą, ir man išsprūdo: „Čia grynas laumynas“.
Žinojau, kad čia yra pelkė, ir kilo mintis ne tik man vienai ja grožėtis, bet ir žmonėms parodyti. Šiauliuose baigiau gidų kursus, pasiraitojau rankoves - maniau, pradėsiu legaliai gidauti. Nutiko taip, kad ėmė tiesti pažintinį taką, o jį nutiesus Žagarės regioninio parko direktorius, žinodamas, kad baigiau gidų kursus, pasiūlė per atidarymą taką pristatyti. Surizikavau, o dabar jau aštuoneri metai, kai imuosi tokios veiklos“, - prisiminė G.Kinderienė.
Būtent į Mūšos tyrelio pažintinio tako atidarymą ji pirmą kartą išėjo persirengusi laume. Su apdarais Gerdai gelbėjo kolegės mama, per naktį pasiuvusi aprėdus. „Visada norėjau, kad būčiau apsisiautusi vilko kailiu, tik jį gauti - dar ir kaip sudėtinga. O apie lapę prasitariau Žagarės regioninio parko direktoriui, jiedu su žmona susižvalgė - ir gavau dovanų lapės kailį: imk, siūkis tuos kailinius“, - šypsosi gidė.
„Mane vis ragino: daryk kažką su sodyba, čia irgi turi būti veiklų, juk turi tokią vietą!“, - prisimena pašnekovė.
Ir padarė: sodyboje pagal senąsias tradicijas vyksta mergvakariai, edukaciniai užsiėmimai, laumiškos sporto rungtys, netoli sodybos Gerda išsinuomavo žemės - ten įrengė laumės taką, kur ieškoma laumės lobio.
Klėtelėje stovi vaikų lovytė - juk laumės vogdavo vaikus arba apdovanodavo tuos, kurie nuskriausti. O vienas smagiausių atradimų - sodyboje buvusi 1865 m. skrynia su laumių kryžiumi - tam tikru ratu iš aštuonių lapelių.
„Laumių kryžius saugodavo nuo tų laumių, kurios krečia eibes. Kai tą skrynią nuprausiau, man atkrito žandikaulis - vadinasi, žmonės iš tiesų laumėmis tikėjo! Aš pati per žarijas lakstau ir kitus kviečiu, būgną mušu - ir kitus kviečiu, bet per daug sau neleidžiu nugrimzti į laumės personažą“, - šypsosi Mūšos tyrelio pažintinio tako laumė.
Bičiušių kaimo viensėdijos sodyba su iš tolo šviečiančiomis baltomis langinėmis tapo savotiškais vartais į Mūšos tyrelio pelkės slėpinius.
Gerda Kinderienė tikina: reikia toje sodyboje vieną kitą naktį ir dieną praleisti, kad pamatytum aplink nuo pelkės vaikštančius rūkus, tarsi tikrai kas ten ugnį būtų užkūręs, išgirsti tas vasaros nakties žiogų keliamas linksmybes, plaštakių sparnelių virpėjimą, lakštingalos dainą ar pelėdos susirūpinusį ūbavimą, virš galvos naktyje pajusti galingo erelio sparnų mostą, krūptelti nuo iš toli tylą perskrodžiančio galingo elnių riaumojimo... Kartą su sese bevakarodamos, nuo kiemo žolės rasas basomis kojomis braukdamos, godžiai gerdamos sujudintų kvapiųjų žolynų besikeičiančius kvapus, susižvalgė: aplink nė gyvos dvasios, gryna laumės sodyba. Tokie potyriai davė naujo peno: taip Bičiušių vienkiemio sodyboje atsirado didžiulės medinės laumės klumpės, į kurias noriai bando įsispirti ir prieš foto kameras papozuoti kiekvienas svečias. Laumės apsiauste atsirado naujų papildymų - ta pati bendradarbė ant jo išpiešė visą pelkės augalų kolekciją su paparčiais, gailiais, kiminais ir švyliais, pagyvino Miknaičių ežero pakrantėse besiganančių laumžirgių atvaizdu...
Gerda Kinderienė, ji gi pelkių Laumė, tikina, kad yra viena itin paslaptinga vieta, kur visi norai pildosi. Pelkėje auga pušis... su ausimi. Kas į ją pašnibžda savo labai labai didelį norą, tas noras ir išsipildo. Tai ne Gerdos sugalvota. Tą Laumei patvirtinęs ne vienas jos į pelkę lydėtas žmogus.
| Paslauga | Aprašymas |
|---|---|
| Žygis po Mūšos tyrelį | Pažintis su pelkės gamta, mitologija ir legendomis su Laume |
| Blynų kepimas ant laužo | Tradicinis užsiėmimas Laumės sodyboje |
| Edukaciniai užsiėmimai | Sausainių kepimas, taškavimas, sviesto mušimas, būgno garsų klausymasis |
| Laumiškos sporto rungtys | Aktyvios pramogos gamtoje |
| Nakvynė | Pelkinis namelis arba Laumės palėpė |
Norit tikėkit, norit ne Bičiušių kaimo vienkiemį ir gerąją Laumę pirmosios atrado būsimos nuotakos. Su draugėmis, mamomis, močiutėmis ir net anytomis. Geresnės vietos atsiduoti apeigoms dėl būsimo turtingo ir laimingo gyvenimo santuokoje, nesugalvosi. Pagal senąsias lietuvių tautos tradicijas Laumė nuotaką su palyda vedasi į pelkę - ten nuotaka šukuojama, pinamos jos kasos, apiprausiama Miknaičių ežero paslaptingai minkštu vandeniu. Geroji Laumė į rankas bruka varpelį iš elnio rago - su juo merginų būrys vedamas aplink seną senutėlį, visokių gyvenimų ir likimų mačiusį pagonių akmenį - dėl ilgo ir laimingo gyvenimo.
Kad tvirtas būtų šeimyninis nuotakos gyvenimas, pelkėje būsima jaunamartė palieka savo rankomis iš lino siūlo nuregztą voratinklį su savo tik jai pačiai žinomų norų ir pageidavimų mandala. Jeigu kada, beklaidžiodami po pelkę tokius ir pamatysite, nevalia jų liesti, kad neprisiviliotumėte svetimų gyvenimų nelaimių.
Kontaktai: +370 637 53 161