Lentvario Dvaro Sodybos Parkas: Istorija, Architektūra ir Dabartis

Apie 18 kilometrų nuo Vilniaus, šiauriniame Lentvario ežero krante, stovi įspūdingas Lietuvos paveldo perlas - Lentvario dvaro sodyba. Ši sodyba, apimanti ne tik rūmus, bet ir didžiulį parką, yra unikalus istorijos, architektūros ir gamtos derinys. Sodybos istorija siekia XVIII amžių, o jos raidą ženklino įvairūs savininkai ir laikotarpiai.

Dvaro Istorija: Nuo Sapiegų Iki Tiškevičių

Nuo XVII a. minimas Litovariškių (Landvarovo) dvaras, iš kurio vėliau, gal jau XIX a., atsirado Lentvario vietovardis. Manoma, kad pirminis dvaro pavadinimas kilęs iš asmenvardžio. Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei patį dvaro ansamblį nėra išlikę. Apie XVIII a., už 18 kilometrų nuo Vilniaus buvo įkurtas Lentvario dvaras.

Pirmasis dvaro savininkas buvo Tomašas Sapiega, o XIX amžiaus pradžioje dvarą perėmė N. Dambrovskis. XVIII a. dvaro savininku buvo Tomašas Sapiega, XIX a. pr. - N.Dambrovskis. 1819 m. teismo sprendimu dvaras buvo padalintas A.Lappo, Šachnoms ir Hrinevičiūtėms. Tuo metu čia stovėjo malūnas, dvi daržinės, gyvenamasis namas, arklidės ir ledainė.

1850 m. dvarą nusipirko grafas Juozapas Tiškevičius, pradėjęs įspūdingiausią jo vystymosi etapą. 1850 metais dvarą įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius, pradėjęs įspūdingiausią jo vystymosi etapą. Iki XIX a. vid. neminimi dvaro pastatai, todėl galima manyti, kad neogotikinės formos rūmai buvo įrengti tik Juozo Tiškevičiaus valdymo laikais. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė dar tris metus. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė dar tris metus.

Dvaro Architektūra: Neogotikos Šedevras

Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Pirmojo pasaulinio karo metais dvare apsistoję rusų armijos daliniai nusiaubė buvususias patalpas.

Dvaro rūmai buvo statomi dviem etapais: 1865-1866 m. ir 1890 m. 1865-1866 m. Rūmai buvo dviejų aukštų pastatas su plačiu privažiuojamuoju prieangiu fasade, kuris ėjo į ežero pusę. Dvaro rūmai buvo raudono molio plytų, gausiai puoštais fasadais, dviejų aukštų, su trijų - keturių aukštų rizalitais bei šešių aukštų bokštu. Vladislovas Tiškevičius sumanė rekonstruoti dvarą. Remiantis jo dukters Zofijos Tiškeviūtės-Potockos prisiminimais, tai buvo padaryta iki 1899 m. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni, kompaktiškesni, išryškintos neogotikinės formos rūmai.

Dvarą paveldėjęs sūnus Vladislovas Tiškevičius nusprendė pagrindinį dvaro pastatą rekonstruoti - šiam tikslui 1899 m. buvo pakviestas belgų architektas de Waegh, kuris buvusius romantizmui būdingus asimetriško plano, sudėtingo tūrio, dviaukščius rūmus pavertė istorizmo epochai artimesniu simetriškos kompozicijos dviaukščiu-triaukščiu pastatu, kuriame išryškėjo šiaurės vakarų Europos dvarams labiau būdinga neogotiškos architektūros forma. Pagrindinis rūmų akcentas - penkiaaukštis bokštas - tapo grakščių formų šešiaaukščiu.

Rūmus sudaro stačiakampis tūris aukštu stogu prie kurio priblokuoti šonais atgręžti tūriai, abiejuose plačiuosiuose fasaduose sudarantys rizalitus, kurie didesni aukštų skaičiumi, tačiau turintys žemesnius stogus; ties pietvakarių tūrių susikirtimu kyla bokštas. Rūmų architektūroje ryškiausiai atsispindi XIX a. antrosios pusės istoristinės tendencijos, naudotos Beniliukso šalyse bei Didžiojoje Britanijoje. Lietuvos architektūroje nebūdingi netinkuotame rūmų fasade išsiskiriantys šviesia spalva akcentuoti kampiniai rustai, langų apvadai, karnizai bei kai kurie kiti elementai.

Nors pastate naudojamos neogotikinės formos, ryškiausiai matomos priekinio fasado centriniame rizalte ir jame naudojamuose dekoratyviniuose elementuose, tačiau kai kurios jų interpretuojamos pakankamai laisvai ir yra būdingesnės romantizmo laikotarpio reiškiniams. Dvaro ansamblyje išliko ir daugiau istorizmo laikotarpio statinių, kaip kad kiek vėliau pastatyta „Rivjeros“ kavinė, kurioje jau juntama plytų stiliaus įtaka. Vienas įdomiausių statinių - masyvių formų vandens bokštas, kurio tiksli pastatymo data nežinoma, tačiau mąstoma, kad šis atsirado XIX a. viduryje. Pastatas utilitarios architektūros, į tris tarpsnius dalijamas karnizų. Per du apatinius segmentus nusitęsia gilios pusapvalės arkos, kuriose įkomponuotos langų bei durų nišos. Vis tik viršutinis tarpsnis, dekoruotas gotikinių formų arkatūra bei pinakliais susišaukia tiek senųjų, tiek ir po-rekonstrukcinių rūmų architektūriniais elementais. Iš vienos pusės prie statinio glaudžiasi beveik to paties aukščio, užapvalintų formų laiptinės priestatas.

Parkas: Gamta Ir Peizažas

Dvaro sodybos ansamblį apsupo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė (Eduard Francois Andre, 1840-1911) su sūnumi ir kitais bendradarbiais 1898-1899 m. suprojektuotas ir įveistas mišraus plano parkas. ParkasPeizažinį parką šiems rūmams sukūrė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė su komanda. Tai dvarą daro reikšmingą ir už Lietuvos ribų, kadangi architektas yra prisidėjęs prie daugybės viešų ir privačių parkų sukūrimo visame pasaulyje. Lietuvoje jis apsilankė pačioje XIX a. pabaigoje ir čia grafų Tiškevičių užsakymu sukūrė keturis parkus jų rezidencijose.

Geometriškai suplanuota rūmų aplinka labai organiškai pereina į kalnų peizažo dalį. Čia prancūzų parkų kūrėjai puikiai panaudojo esamas reljefo ir vandens telkinių bei tėkmių galimybes. Sukurta kalnų upelio ir tvenkinių grandinė, vingrūs takai ir akmenų pakopos veda prie įstabiausių tapybiškų (pittoresque) vaizdų vietų: vandens kaskadų, grotos, uolynų, apžvalgos kalvų. Parko elementai apima visą dvaro sodybos ansamblį ir užima apie 21 ha.

E. F. Andrė vardas ir darbai yra glaudžiai susiję su prancūzų želdynų meno suklestėjimu pasaulyje XIX a. antroje pusėje. E. F. Andrė išties daug prisidėjo nubrėždamas gaires kraštovaizdžio architekto profesijai, paskleisdamas daugybę savo projektų Prancūzijoje ir užsienio šalyse. Lietuvoje E. F. Andrė yra sukūręs parkus ir kituose grafų Tiškevičių dvaruose - Palangoje, Trakų Vokėje, Užutrakyje. E. F. Andrė kūrybos tyrinėtojai sutaria, kad parkai, kuriuos jis sukūrė, iki šiol gyvuoja dėl jų kompozicijos principų, paremtų puikiu augalijos išteklių pažinimu ir pritaikymu konkrečioms vietos klimato sąlygoms.

Dvaro sodyba yra supama dideliu parku, kuriame galima rasti įvairių medžių ir augalų rūšių. Parkas puikiai tinka ramiam pasivaikščiojimui, o jo takai veda pro įvairius vandens telkinius ir dekoratyvinius objektus, tokius kaip fontanai ir skulptūros.

Lentvario parkas (per 20 ha ploto) išplėtotas kalvų keteroje, želdiniais vainikuojančioje dirbtinai patvenkto ežero taurę, o kitu šlaitu vaizdingai leidžiasi į Saidės upelio ir didžiulio ežero slenį. Reljefas, vandenys ir vaizdingieji šlaitų pušynai tiesiog meistriškai sukomponuoti, darniai susiejant su pastatų ansambliu. Į šiaurę nuo ūkinio sektoriaus telkšančiame tvenkinyje prasideda kaskadinis upeliukas; tekantis per du mažus tvenkinius ir krintantis nuo stačių dirbtinių uolų. Pasivaikščiojimo takų posūkiuose atsiveria gražūs vaizdai, įdomios perspektyvos. Įkalnėse iškloti skaldytų arba tašytų akmenų laipteliai. Kai kur iš betono padarytos atraminės šlaitų uolos. Įdomus viadukas su požemine ola, kuriai suteiktas natūralus gamtiškas vaizdas. Šalia ūkinio keliuko, iš stambių lauko riedulių įrengtas krioklys.

Dabartinė Būklė Ir Iššūkiai

Po antrojo pasaulinio karo rūmai atiteko Lentvario kilimų fabrikui. Deja, kaip ir daugeliui dvarų, Lentvario ansambliui liūdniausias laikotarpis atėjo po sovietinės nacionalizacijos - komplekso vientisumas buvo suardytas, patys rūmai atiduoti kolūkio reikmėms, o nuo 1957 m. kilimų fabriko administracijai. Užstatant trečiąjį aukštą buvo sudarkytas originalus rūmų siluetas, sunaikintos pastogės liukarnos. Itin daug nukentėjo rūmų vidus, daug pakito ir buvęs išraiškingas pirmasis rūmų aukštas.

Visgi net būdamas išskirtinės svarbos Lietuvos kultūrai, dvaras yra labai prastos būklės - jis griūva, dega, nebeturi langų, į jį nuolat yra įsilaužiama. Tačiau net apleisti ir ilgus metus niokojami dvaro rūmai nepraranda savo didybės ir žavesio bei prašosi būti globojami.

Lentvario dvaras 2007 m. buvo įkeistas, o 2012 m. - areštuotas. 2016 m. Lentvario dvaro sodyba - istorinis architektūros ir kultūros objektas, esantis Lentvaryje, netoli Vilniaus. Ši sodyba su parku - unikalus paminklas, turintis ypatingą kultūrinę ir istorinę reikšmę, įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Šiuo metu dvarą, iš varžytynių, įsigijo verslininkas U. Kiguolis, kuris rūpinasi dvaro išsaugojimu bei puoselėjimu. Didžiausia bėda - dvaro teritorijoje gyvenantys žmonės, kurie atlaidžiai žiūri į atvykstančius „turistus“, niokojančius šį didingą paveldą. Gerai, kad situacija keičiasi ir dvaro apsauga rūpinasi naujasis jo šeimininkas.

Lentvario Dvaro Sodybos Savininkai

tags: #lentvario #dvaro #sodybos #parkas #planas