Vilniuje slypi daugybė dar nepapasakotų istorijų. Čia susipažinsite su mažiau atrastomis sostinės vietomis, neišragautais skoniais, dar negirdėtais pasakojimais. Kiekvieną metų sezoną - naujas „Neakivaizdinio Vilniaus“ žurnalo numeris, kiekvieną vasarą - atnaujintas miesto tyrinėjimo gidas, papildomai - smagūs bei miestinėtojams naudingi teminiai leidiniai.
Ar žinojai, kad galima studijuoti Vilnių, o ne tik studijuoti jame? Neakivaizdinis Vilnius - tavo miesto patirčių gidas. Išbandyk mūsų maršrutus ir tapk tikru miestinėtoju! Po miesto studijų - metas atsipalaiduoti. Čia rasi naujausias bei patraukliausias laisvalaikio Vilniuje stoteles - nuo nišinių parduotuvėlių, pasiūlymų gurmanams, netikėtų pramogų iki meno erdvių ar mažiau žinomų žaliųjų zonų.
Žinai daugiau neakivaizdinių Vilniaus vietų?
Naujamiestis - istorinė gatvė Vilniaus širdyje
Naujamiestis - Vilniaus miesto dalis, esanti miesto centre, kairiajame Neries krante, į vakarus nuo Vilniaus geležinkelio stoties. Seniūnija užima 4,9 km² plotą. Vietovėje yra Autobusų ir geležinkelio stotys, čia įsikūrę apie 22 % visų Vilniaus pramonės, prekybos komunikacijų, statybos, transporto bendrovių, Lietuvos komercinių bankų padaliniai, yra daug ambasadų, švietimo, medicinos įstaigų, turizmo ir paslaugų bendrovių, Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, kuris 2019 m. buvo uždarytas, kaliniai perkelti į kitas įkalinimo vietas.
Naujamiestis susideda iš dviejų dalių: žemutinė dalis yra miesto centras - istoriškai Lukiškės (Gedimino prospektas nuo buvusio „Vaikų pasaulio“ iki Seimo ir Neries) - ir viršutinė - nuo M. K. Čiurlionio gatvės iki geležinkelio. Vietovardis Naujamiestis žymi naująją miesto dalį. Pavadinimas atsirado XIX a., kai tuometinė carinės Rusijos valdžia pradėjo Vilniaus plėtrą.
Naujamiesčio panorama nuo Gedimino bokšto.
Buvo pradėtas naujų statybų projektavimas ir statyba už Senamiesčio ribų. Naujamiesčio pradžią reikėtų sieti su buvusiais Vilniaus priemiesčiais - Lukiškėmis ir Pogulianka (Pohulianka). Dabartinis Vilniaus Naujamiestis driekiasi nuo Geležinkelio stoties iki Neries upės ir nuo Neries (ties Žvėrynu) iki Jogailos, K. Kalinausko ir Mindaugo gatvių.
Žemutinė dalis pradėta planuoti dar XIX a. pradžioje. Viršutinė dalis tuo metu buvo dar beveik visiškai tuščia. Postūmiu kurtis viršutinei daliai tapo geležinkelis. 1860 m. nutiesus Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, Naujamiesčio vystymasis tapo itin spartus.
Caro laikais Naujamiestis augo ir plėtėsi itin sparčiai. Prie geležinkelio išdygo pramoninės paskirties pastatų, truputį toliau atsirado pirmi stambūs daugiaaukščiai namai. Buvęs senasis pašto kelias tapo gatve, ji rusiškai buvo pavadinta Novogorodskaja - Naujojo miesto arba Naujamiesčio gatve.
Atskiro leidinio, skirto vien Naujamiesčio istorijai, parašyta nėra. Nemažai apie šios vietovės istoriją galima paskaityti kraštotyros leidinyje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“.
Archeologiniai radiniai
Vietovės, kuriose atsirado Naujamiestis, nuo seno buvo gyvenamos. Tą patvirtina archeologiniai radiniai dabartiniame Naujamiestyje. Archeologinių žvalgymų metu buvusios staklių gamyklos ,,Komunaras“ teritorijoje (Aguonų g. 10) buvo aptiktas senkapis. Deja, jis buvo smarkiai suardytas statant gamyklą. Kaip rodo 2003 m. Gedimino prospekto archeologiniai tyrimai, rytinėje Lukiškių dalyje XIV a. viduryje - XV a. jau būta gyvenvietės. 2006 m. vykdyti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai Aguonų g. 17. 2009 m. Naugarduko g. 18 buvo rasti 304 archeologiniai radiniai, datuojami XVIII-XX a.
Lukiškės - istorinis priemiestis
Kiekviena dabartinio Naujamiesčio teritorija turi savo istoriją. Žemutinėje šio rajono dalyje yra Lukiškės, dabar atsidūrusios Naujamiesčio teritorijoje. Tai istorinis Vilniaus priemiestis, tik po kelių šimtmečių tapęs miesto dalimi. Iki XVI a. pab. Lukiškės buvo plačiai nusidriekusios ir apėmė dabartinę teritoriją nuo Karaliaus Mindaugo tilto, Tado Vrublevskio, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus ir Benediktinių gatvių.
Tai buvo atskira nuo miesto feodalinė didikų (Radvilų, Astikų) valda. Stanislovas Radvila savo valdomą Lukiškių dalį padovanojo Jėzuitų kolegijai. Pirmas neabejotinas Lukiškių paminėjimas šaltiniuose - tai 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija Vilniaus miestui. Čia rašoma: „…amžiniems laikams duodame mūsų lauką: iš vienos pusės nuo pačio miesto iki Neries (Vilia) upės, o iš kitos pusės nuo Pamėnkalnio iki Lukiškių…“.
Manoma, kad nuo XV a. antrosios pusės Lukiškės pradėjo augti kaip Vilniaus priemiestis su jame esančiu uostu. Tuo metu čia buvo įkurdinti totoriai. XVI a. Lukiškės tapo svarbiu prekybos uostu, per kurį buvo susisiekiama su Kaunu ir Karaliaučiumi. Lukiškėse formavosi totorių gyvenvietė, veikė jų kapinės, buvo pastatyta medinė mečetė.
Kalbininkas Jonas Jurkštas, remdamasis šaltiniais, iškėlė versiją, kad Lukiškių vietovardis galėtų reikšti vietą prie upės, t. y. žvejybos vietą ar pievas (lankas) prie upės. Iki XVII a. vidurio buvo apgyvendinti tik Lukiškių pakraščiai palei Nerį. Čia buvo pirklių sandėliai ir kitų pastatai.
XVII a. pirmoje pusėje jėzuitai buvo pastatę čia didelę vilą su koplyčia ir refektoriumi universiteto profesūros ir studentų poilsiui. XVIII a. viduryje šios vietos akcentu tapo Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia su greta pastatytu Dominikonų vienuolynu. Prie vienuolyno buvo įsteigta viena seniausių Vilniaus ligoninių, vėliau pavadinta Šv. Jokūbo vardu. 1808 m. ji tapo pirmąja pasaulietine miesto gydymo įstaiga.
Apie 1860 m. Lukiškių aikštėje buvo įrengtas turgus, vykdavo Jurgio ir Kaziuko mugės, buvo rengiamos žemės ūkio parodos. Po 1863 m. sukilimo Lukiškių aikštė tapo viešų egzekucijų vieta. Dabartinės Aukų g. teritorijoje buvo pastatytos kartuvės - čia, Muravjovo koriko potvarkiu, buvo vykdomos mirties bausmės sukilimo dalyviams.
Lukiškių aikštė.
1897 m. aikštėje iškilo cirko pastatas, kuriame šiltuoju metų laiku vykdavo pasirodymai. Nuo 1911 m. cirko pastate buvo įsikūręs teatras, kurį labai gausiai lankė ne tik Vilniaus aukštuomenė, bet ir žemieji visuomenės sluoksniai.
XX a. pradžioje, 1901-1904 m., Lukiškėse buvo pastatytas modernus kalėjimo kompleksas, suprojektuotas pagal Peterburgo 1 kalėjimo Vyborgo pusėje pavyzdį. Jo įrengimu rūpinosi pats caras Nikolajus II. Kalėjimo pastatą sudarė dviejų sparnų tipo statiniai, skirti įrengti vienvietėms kameroms, bendrų kamerų korpusas, kontora ir raštinė.
Pagal carinės Rusijos tradiciją 1904 m. prie kalėjimo buvo pastatyti maldos namai - Šv. Nikalojaus (Mikalojaus) Stebukladario cerkvė. Ji yra neobizantinio stiliaus, su penkiais kupolais. Fasadas išpuoštas plytų mūro ornamentais, o vidus - freskomis, kurias tapė žymūs rusų dailininkai (Ivanas Trutnevas, Ivanas Rybakovas ir kt.). Kalėjimo pastato viduje buvo įrengta katalikiška koplyčia, vėliau - ir sinagoga.
Lukiškėse kalėjo ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir politiniai veikėjai, daugelis Lietuvos laisvės kovotojų, kunigų ir kt. 2003 m. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro sąrašą. Įstaiga tapo valstybės saugomu istoriniu architektūros paminklu.
Priešais Lukiškių aikštę stovi liūdną Lietuvos praeitį menantis pastatas (Gedimino pr. 40). Pastatui - daugiau nei 100 metų. Jo istorijoje atsispindi sudėtingi XIX a. pab. - XX a. pr. Lietuvos istorijos įvykiai. 1899 m. pabaigtas statyti ir iškilmingai pašventintas pastatas buvo skirtas Vilniaus gubernijos teismams. Tačiau naujieji rūmai lietuvių tautai netapo teisingumo simboliu. Iki pat 1991 m. jame veikė vienos ar kitos okupacinės valstybės įstaigos.
Žemutinėje dabartinio Naujamiesčio dalyje yra svarbi miesto arterija - Gedimino prospektas. Tai svarbiausia reprezentacinė Lietuvos sostinės gatvė, kurios pradžia siekia XIX a. Kelis kartus buvo keičiamas jo pavadinimas. Iš pradžių tai buvo Šv. Jurgio prospektas. 1920 m. - Adomo Mickevičiaus prospektas. 1939 m. gavo Gedimino, sovietmečiu - Stalino, vėliau - Lenino vardą. 1989 m. prospektui buvo grąžintas senasis Gedimino vardas.
Sovietmečiu, XX a. 7-8 dešimtmetyje, šio prospekto atkarpa nuo Katedros iki Žvėryno tilto neoficialiai, sutrumpinus Niujorko Brodvėjaus pavadinimą, jaunimo buvo vadinama Brodu. Ši vieta buvo populiari tarp jaunuolių, kuriems gatvės suoliukai ir atbrailos tapo pirmąja jų saviraiškos vieta. Brodo jaunimas išsiskyrė apranga, išvaizda ir elgsena, nukreipta prieš sovietmečio realijas.
Nuo 2010 m., pavasarį, minint dainininko gimimo dieną, rengiama šventė „Brodas gyvas!“. Jos metu atgaivinama to laiko dvasia.
Naujamiestyje yra kelios su Atgimimo įvykiais susijusios vietos. Gedimino prospekto gale yra Nepriklausomybės aikštė - vienas iš nepriklausomos Lietuvos simbolių, menantis tragiškus 1991 m. sausio 13-osios įvykius prie Seimo rūmų. Tuomet, kai po Vilnių grėsmingai važinėjo sovietinės Rusijos karinis transportas, Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo rūmų ir dar keliose kitose strateginėse vietose telkėsi Lietuvos žmonės.
Su Atgimimo įvykiais susijęs buvusios Šv. Jokūbo ligoninės, į kurią buvo vežami Sausio 13-osios naktį sovietų kariuomenės sužeisti žmonės, ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatas (S. Konarskio g.
Aukščiausia Naujamiesčio kalva - dabartinis Tauro kalnas (Pamėnkalnis) - irgi užima svarbią vietą šios miesto dalies istorijoje. Kalnas įvairiai vadintas: Pamėnkalnis, Taurakalnis, Velnio arba Vaiduoklių kalnas, Baufalas. 1441 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams kalnas buvo minimas kaip orientyras.
1860 m. pirmos gildijos Vilniaus pirklys Vilhelmas Šopenas miesto pakraštyje prie Tauro kalno pastatė alaus daryklą (ilgai veikusi „Vilniaus tauro“ gamykla).
Žymūs šalies veikėjai, (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jonas Basanavičius ir kt.) ketino ant Pamėnkalnio pastatyti Tautos namus - visos Lietuvos kultūros centrą.
Vilniaus senamiestyje, Neries pakrantėje prasideda naujo daugiabučio gyvenamojo namo statyba. Itin jautrioje miesto vietoje numatytame statinyje suprojektuoti 54 butai ir 4 komercijai skirtos patalpos. UAB „Žygimantų 12“ pradeda daugiabučio gyvenamojo namo statybą Neries pakrantėje netoli Žaliojo tilto. Sklypas yra itin vaizdingoje ir istoriškai vertingoje sostinės vietoje, todėl šio projekto vykdytojams Vilniaus miesto savivaldybė kelia itin didelius reikalavimus.
Projekto plėtotojai įsipareigojo išsaugoti ir į statinio tūrį integruoti sklype atkastus XIX amžiuje statytų namų rūsius. Modernios architektūros 9.100 m² bendro ploto pastato (projektuotojas - Architektūros kūrybinė grupė, arch. R.Bimba) statybas ketinama užbaigti 2025 metų trečiajame ketvirtyje. Projekto vertė - 28 mln.
Beje, iš pradžių čia buvo projektuojamas 4 aukštų su mansarda statinys, tačiau atsižvelgus į miesto savivaldybės, Kultūros paveldo departamento bei architektų bendruomenės siūlymus, vėliau projekto autoriai jį sukomponavo iš kintamo aukščio tūrių.
Rengiantis statyboms daugiau nei 2.000 m² plote buvo atlikti archeologiniai tyrimai, keitėme ir tobulinome projektą pagal specialistų rekomendacijas, požeminėje automobilių aikštelėje bus išsaugoti atkasti senųjų pastatų rūsiai, daug dėmesio skiriame vidinio kiemo įžalinimui augalais ir medžiais - čia augs japoniniai puošmedžiai, Lamarko medlievos, slyvalapės gudobelės.
Šalinti numatyta liepa auga elektros tinklų apsaugos zonoje. Sklype bus pašalinti menkaverčiai, nesaugomi pagal diametrą ar priskiriami invazinėms rūšims medžiai.
Nekilnojamojo turto pardavimo pavyzdžiai Vilniuje
Štai keletas nekilnojamojo turto pardavimo pavyzdžių Vilniuje:
- Sausio 30 d. Žemės sklypas su pastatu, Klaipėdos pl.
- Sausio 25 d. 2 kambarių butas, Kovo 11-osios g.
- Sausio 23 d. Gyvenamasis namas su pagalbinio ūkio pastatais ir žemės sklypu, Dragonių g. 52, Panevėžio r.
- Sausio 18 d. Garažas (boksas) su žemės sklypo dalimi, Tilto g.
- Sausio 11 d. Garažas su žemės sklypo dalimi, Žemaitės g. 64A, Gargždai, Klaipėdos r.
- Sausio 10 d. Administraciniai pastatai su žemės sklypu, Ugniagesių g.
- Sausio 5 d. Pastatas su žemės sklypu, J. Basanavičiaus g.
tags: #liepkalnio #g #namu #valda