Joniškėlio dvaras: legendos ir tikrovė

Joniškėlis, esantis Pasvalio rajone, ir jo dvaras su parku legendomis apipintas labiau nei bet kuri kita Lietuvos vietovė. Turistai paprastai mėgsta lankyti įvairias paslaptingas vietas, apie kurias pasakojama daugybė legendų ir padavimų. Ne vieną jų galima išgirsti keliaujant po Aukštaitiją. Net ir didžiausi skeptikai suklūsta, išgirdę neįtikimų legendų apie Joniškėlio dvarą ir parką.

Joniškėlio dvaras. Šaltinis: Vikipedija

Vienas didžiausių Lietuvos dvarų parkų (iš 300 pagal dydį jis yra maždaug vienuoliktas) liudija jame vykus siaubingus dalykus, kruvinas žudynes, o naudos sau siekę dvarininkai esą buvę prakeikti ir pasmerkti be sielos ramybės blaškytis šimtmečiais. Tačiau be baimės vaikštant Joniškėlio dvaro parku galima pajusti sielos ramybę, pasisemti energijos. Vaikščiodamas po parką, kuriame auga šimtametės liepos ir ąžuolai, žvelgdamas į didžiulį dvarą, jautiesi pakylėtas jų didybės ir grožio, o pasitelkęs vaizduotę gali pajusti to laiko, kai gyveno dvarininkai, dvasią.

Dvaro istorija

O prieš keturis šimtus metų tai buvo Švobiškio dvarininko Martyno Švobos nuosavybė. Jau 1606 m. Švobiškis buvo miestelis ir turėjo savo bažnyčią. Martynui Švobai priėmus kalvinizmą, katalikų šventovė buvo paversta reformatų bažnyčia. Netrukus už keturių kilometrų nuo Švobiškio buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Johaniškėlis - taip pagal dvarininko Ignaco Karpio užgaidą buvo vadinamas Joniškėlis. Sakoma, kad dvarininkas buvęs sužavėtas žmonos grožio, tad įsakė visiems miestelėnams miestą vadinti jo mylimosios vardu.

Joniškėlio dvaro pastatai. Šaltinis: Sekundė.lt

Karpiai Joniškėlyje įsikūrė 1723 m., kai Povilas Karpis nusipirko dvarą iš Aleksandro Puzino. Iki XVIII a. vidurio dvaro pastatai buvo mediniai, tačiau juos sunaikino 1763 m. gaisras. Netrukus jų vietoje buvo pastatyti mūriniai rūmai, rytinė oficina bei svirnas. Didžiausios statybos vyko XIX a., kai buvo pastatyti centrinių rūmų priestatas, svečių namas, arba vakarinė oficina, oranžerija, arklidė-žirgynas, vežiminė ir kai kurie kiti ūkio pastatai. 1871 m. pastatyta karvidė, jos statybos metai iškalti vėjarodėje. Dvaro sodyba užima 26 ha plotą. Visi pastatai išdėstyti pietinėje dalyje. Šalia tekanti Mažupė sudaro palankias natūralias sąlygas landšaftinio tipo parkui, kurio žalumos fone ryškėja dvaro mūriniai pastatai. Tarp dvaro ir miestelio ėjo liepų alėja, jos likučių yra iki šių dienų.

Architektūra

Svarbiausias pastatas, centriniai rūmai, yra XVIII a. sodybinės mūro architektūros pavyzdys. Čia ryškūs klasicizmo ir liaudiškos architektūros bruožai yra perimti iš medinės dvarų architektūros. Dvaro rūmai - tai du ne vienu metu statyti korpusai. Pagrindinis simetriškas klasicizmo stiliaus pastatas statytas XVIII a. pabaigoje, o dviejų aukštų priestatas prie rūmų rytinio galo - XIX a. antrojoje pusėje. Naujieji rūmai stovi į pietvakarius nuo pagrindinių rūmų. Jie labai panašūs į miesto daugiabučius namus. Su naujaisiais rūmais uždarą kiemą sudaro dviejų korpusų arklidės.

Legendos ir padavimai

Žmonės kalba, esą per audrą tarp medžių blaškosi grafo Karpio vaiduoklis, girdėti prieš du šimtus metų ten nukankintų vaikų aimanos. Istorikas V. Stanislovaitis pasakoja legendą, kad čia niekaip nenorėjo augti medžiai: kiek dvarininkas sodino įvairiausių atsivežtų sodinukų, jie neprigydavo arba būdavo kreivi ir po kelerių metų vis tiek žūdavo.

„Karpis jau ketino atsisakyti minties įkurti parką, kai tuo metu pas jį atėjo dvaro ūkvedys Pšibilskis. Jis pasakė, kad reikia nužudyti septynis naujagimius berniukus bei septynias nekaltas mergaites ir jas nuplakti, jų krauju palaistyti būsimo parko žemę“, - „Sekundei“ pasakojo istorikas.

Tačiau Karpiui neatleido nužudytųjų vaikų tėvai: jie prakeikė dvarininką ir pasmerkė jo sielą blaškytis po parką tol, kol jame žaliuos medžiai. Sakoma, kad žaibuojant ąžuolų vainikuose galima matyti Karpio veidą, maldaujantį, kad žaibas trenktų ir sudegintų parke esančius medžius.

„Aš pats du kartus mačiau. Trečiąkart nenorėčiau. Tarp medžių galima pamatyti seną, nedidelį vyrą, baltais išsitaršiusiais plaukais, juodomis, ryškiomis akimis, dėvintį apsiaustą. Žvilgsnį prikausto ilgi, kaulėti pirštai, aptraukti oda. Perkūnijos metu jis išlenda iš pragaro ir blaškydamasis parke maldauja trenkti į medžius, kad baigtųsi du šimtus metų trunkantis košmaras“, - tikina V.Stanislovaitis.

Pasak jo, tas potyris gana nemalonus. Matyta materija, jo teigimu, turi negerą energetiką ir visą savaitę jautiesi prastai. Istorikas perspėja: jei kada nors teks sutikti Karpio vaiduoklį, nieku gyvu negalima žiūrėti jam į dideles rudas akis. Sakoma, kad tuomet ateinančios trys palikuonių kartos mirs nesulaukusios trisdešimties metų. Dar viena istorija, nutikusi Karpiams, pasakoja apie nelaimingą meilę. Aštuoniolikmetis Benediktas Karpis įsimylėjo jauną skalbėją ir pamiršo, kad yra žemių paveldėtojas, bajoras ir kad jų santykiai į niekur neveda. Jis ketino su mylimąja pabėgti į užsienį, kur niekas jų nepasmerktų.

„Per patį puotos įkarštį Benediktas atsiveda už parankės savo išrinktąją. Nors jai iš Paryžiaus parvežta prabangi suknia, o kaklą puošia įspūdingas perlų vėrinys, rankos padabintos keliais žiedais, ji jaučiasi be galo blogai. Ji stovi prieš tuos žmones, o jaunasis Benediktas pareiškia, kad tai - jo būsimoji žmona. Sako, kad jų širdys plaka kaip viena. Kad būtų išvengta gėdos ir nebūtų suterštas kraujas, spėjama, kad tą naktį skalbėja nužudoma, o kad būtų patenkintas jaunikaičio noras, merginos širdis išplėšiama ir įmūrijama į Benedikto kambario sieną. Iki šiol dvare naktį girdimi bėgančios moters žingsniai. Atidarius duris, nieko nebegirdėti, vos jos uždaromos, žingsniai vėl nuaidi.

Ir dabar miške vasarą, liepos 23-iosios naktį, parke galima pamatyti dvi gelsvai rausvas liepsneles. „Kartais tai trunka kelias minutes, kartais - pusvalandį, kelias valandas. Vieną kartą per metus galima pamatyti tų jaunų žmonių meilės šokį“, - sako V.Stanislovaitis. Savo istoriją turi ir sodininko namelis, prieš kurį kažkada stovėjo oranžerija, žiemos sodas. Ten žydėjo rečiausi augalai. Pievoje prieš dvarą kadaise buvo didelis rožynas, o jo centre augo imperatoriškoji juoda rožė. Karpis ją labai brangino. Sodininkui buvo prisakyta ją prižiūrėti.

Joniškėlio dvaro parkas. Šaltinis: Vikipedija

„Vieną žiemą buvo labai didelė pūga. Atsikėlęs pakurti krosnių sodininkas pastebėjo, kad pro įskilusį oranžerijos kupolą veržiasi sniegas ir krenta ant imperatoriškosios rožės. Sodininkas, užuot bėgus ieškoti pagalbos, atsigulė ant rožės ir savo kūno šiluma šildė gėlę. Ryte atėję tarnai rado oranžeriją suniokotą, o jos centre pamatė rausvą dėmę. Atkasę pusnį, pamatė, kad guli stiklų suvarpytas sodininkas, o po juo žydi rožė. Ji dar daug metų žydėjo“, - dar vieną istoriją prisiminė V.Stanislovaitis.

Sakoma, kad po to kiekvieną žiemą prieš sodininko namelį, oranžerijos vietoje, sniegas sumirga raudonomis dėmėmis.

Karpių giminės istorija

Karpių giminė, pasak istoriko, savotiška: balansuoja tarp didelio blogio ir gėrio. Jis buvo išsilavinęs ir daug keliavęs žmogus. Paveldėjo visą tėvų turtą, tačiau likimas nebuvo dosnus - Ignacas, būdamas vos 25-erių, susirgo nežinoma liga. Gydėsi pas geriausius gydytojus, tačiau niekas negalėjo padėti. Karpiai - viena iš turtingiausių lietuviškų giminų, kurie ne tik turėjo pinigų, bet ir jais dalijosi. I. Karpis testamentu paliko 400 tūkstančių auksinių rublių mokyklai ir ligoninei statyti. Keisčiausia, kad administruoti palikimą ir vykdyti jo valią parinktas ne vietinis klebonas, o Vilniaus universitetas. Taip atsirado kone pirmoji Lietuvoje ar net pasaulyje universitetinė ligoninė ir universitetinė mokykla. Pastarojoje buvo mokoma žemės ūkio gudrybių.

1858 m. dvarą valdė Felicijonas Karpis. Jis įsteigė žemės ūkio mokyklą-mokomąją fermą. Mokykla veikė iki 1915 m. 1924 m. Vykdant žemės reformą, jai liko tik 80 ha žemės. Valstybės nusavinta žemė buvo atiduota žemesniajai žemės ūkio mokyklai. 1940 m. dvaras nacionalizuotas, 1967 m. įkurtas Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Joniškėlio bandymų stoties eksperimentinis ūkis.

Joniškėlio dvaras šiaurinėje Lietuvos dalyje buvo svarbus įvairiais laikotarpiais. Čia įkurtas geležinkelis. Darbams vadovavo žmogus, kuris geriausiai iš visų joniškėliečių išmanė apie traukinius, nes buvo dirbęs stotyje lagaminų nešiotoju. Joniškėlyje buvo didžiausias siaurojo geležinkelio mazgas Lietuvoje.

tags: #liepu #sodyba #joniskelis