XIX a. viduryje iš tuometės Rusijos imperijos prasidėjo lietuvių ir žydų emigracija į Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Afriką, Palestiną, Argentiną, Kanadą.
Viena pagrindinių emigracijos priežasčių buvo ekonominė. Žinios apie greitai praturtėjusius kraštiečius greitai sklisdavo, todėl varganai gyvenę vietiniai pasekdavo jų pėdomis. Pavyzdžiui, XIX a. vien iš Kauno gubernijos 1881-1897 m. emigravo daugiau negu 50 000 žmonių.
Kauno gubernija XIX a. pabaigoje
Svarbi priežastis buvo karo prievolės vykdymas: jaunuoliai emigruodavo, kad netektų tarnauti caro kariuomenėje. Rusijos imperija karo prievolę Lietuvoje įvedė iš karto po aneksijos 1795 metais. Pirmiausia ji palietė valstiečių ir miestiečių luomus.
Žydai laikinai galėjo atsipirkti nuo karinės tarnybos specialiu mokesčiu, bet nuo 1827 m. ir jie privalėjo atlikti prievolę „natūra“.
1881 m., po Aleksandro II mirties, prasidėjus pogromams ir žydų persekiojimams, žydų emigracijos srautai ypač suaktyvėjo.
Sionizmas ir emigracija į Palestiną
XIX a. pabaigoje pradėjo reikštis žydų tautinės sąmonės augimas, kuris skatino iš naujo suvokti savo vertybes ir įgavo Siono (kalnas Jeruzalėje, ant kurio buvo pastatyta Jeruzalės šventykla) mylėtojų sąjūdį, kuris buvo pavadintas politiniu - sionistinio sąjūdžio vardu.
Sionizmas - siekis suvienyti žydų tautą - judėjimas, kurio tikslas buvo sukurti politinius namus žydų tautai istoriniuose jos namuose, t. y. Pažadėtoji žemė - biblijoje minima žemė, Dievo pažadėta dovanoti izraelitams. Dievui pašaukus Abraomą palikti savo gimtąjį kraštą, jam buvo pažadėtas naujas, t. y. - nauja žemė.
Pasakojama, kad dvylika žydų giminių įkūrė Izraelį, kuris ypač suklestėjo valdant karaliui Dovydui ir jo sūnui Saliamonui: Dovydas įkūrė sostinę Jeruzalę, o Saliamonas joje pastatė Šventyklą.
587 m. pr. m. e. Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II sugriovė Jeruzalę ir išvarė žydus į nelaisvę. Antroji šventykla buvo pradėta statyti apie 536 m. pr. m. e., žydams sugrįžus iš Babilonijos vergovės. Iš viso šventykla buvo atstatoma tris kartus, tačiau per Pirmąjį Judėjos karą po Jeruzalės apsiausties 70 m. miestą užėmus Romos Imperijos kariuomenei šventykla buvo visiškai sugriauta ir tebėra neatstatyta iki šiol. Žydams buvo uždrausta pasirodyti Jeruzalėje.
Po pasaulį išsisklaidę žydai patyrė daug skriaudų: įvairūs persekiojimai, pilietinių teisių varžymas, nuolatiniai pogromai jau XVIII a. skatino žydus galvoti apie savarankiškos valstybės įsteigimą.
XIX a. pabaigoje ir etninėje Lietuvos teritorijoje ima reikštis sionizmo judėjimas.
1882-1903 m. prasidėjo imigracija į Palestiną, daugiausia iš Rusijos teritorijos. Osmanų imperijos valdžia trukdė žydams keltis į Palestiną, nes ši nuo XVI a. iki 1918 m. buvo jos dalis. Žydai galėjo Palestinoje apsigyventi, bet juridiškai turėjo likti piliečiais tų šalių, iš kurių buvo atvykę.
1897 m. rugpjūčio 29-31 d. Šveicarijos mieste Bazelyje įvyko žydų kongresas, kurio metu Vakarų ir Rytų Europos valstybių žydų delegatai priėmė Bazelio programą, kurioje buvo numatyta įkurti žydų valstybę Palestinoje.
Žydų bendruomenės veikla Lietuvoje
XX a. Dauguma Švėkšnos žydų bendruomenės narių taip pat priklausė sionistų judėjimui. Švėkšniškiai žydai pasisakė už sionistų kongresą 1933 m., 1935 m. ir 1939 m.
Grįžimui į Izraelį buvo ruošiamas jaunimas, paveiktos šio judėjimo Lietuvą palikdavo ištisos šeimos. Išvykimui reikėjo gauti reikalingus dokumentus, nebuvo paprasta: išvykimo mastai buvo ribojami, reikėjo būti pasiruošusiems, mokėti hebrajų kalbą, turėti sionizmo istorijos žinių.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas jaunimo paruošimui, nesvarbu, kokiai sionizmo sąjūdžio krypčiai jie priklausė. Švėkšniškė Zipora Ladonaitė-Sandler (1912-2014) pasakojo, kad ruoštis išvykimui buvo keliaujama net į Klaipėdą. Mergina priklausė „Hašomer Hacair“ („Jaunieji sergėtojai“) draugijai.
Pasak Z. Sandler, žydų jaunimas, įsitraukęs į draugijos veiklą, ėmė kitaip mąstyti - manyta, kad žydai turi gyventi savo valstybėje, ir pradėjo tam ruoštis. Buvo ruošiamasi specialiai įsteigtuose amatų ir žemės ūkio kooperatyvuose. Z. Sandler taip pat pasakojo, jog 1933 m. Didelis pasiekimas tarpukariu buvo tai, kad žydai turėjo savarankišką švietimo sistemą.
Dominuojanti žydų švietimo sistemos dalis, turėjusi svarią įtaką, buvo Tarbut (hebr. kultūra) mokyklų tinklas, jungęs tiek vaikų darželius, tiek gimnazijas. Tarbut mokyklos nebuvo nei religinės, nei antireliginės, jų orientacija buvo prosionistinė-nacionalistinė.
Ypatingą svarbą Izraelio valstybės atkūrimui turėjo suaukotų lėšų gausa: buvo renkamos aukos ir steigiami įvairūs fondai, kurie skatino žemės pirkimą Palestinoje, žydų kūrimąsi, kibucų (kibucas - žemės ūkiu užsiimantis ūkis, kuriame visa žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė) steigimą.
Dovilės Čypaitės paskaita „Mano ateitis – Amerika? Žydų emigracijos priežastys atsiminimuose“
Didžioji pasaulinė ekonominė krizė, išaugusi konkurencija ekonominėje srityje, mažinusi pragyvenimo šaltinių skaičių buvo impulsai, didinę Lietuvos žydų, kurie rinkosi emigraciją ir grįžimą į istorinę tėvynę, skaičių. 1948 m. gegužės 14 d. žydų Nacionalinė taryba ir Generalinė sionizmo taryba paskelbė įkuriančios Izraelio valstybę su laikinąja vyriausybe, vadovaujama Dovydo Ben Guriono. Gegužės 16 d.