Nors išsamios Jurgio Ambroziejaus Pabrėžos biografijos dar nėra, apie jį daug rašyta kaip apie liaudies gydytoją, pirmąjį Žemaitijos botaniką ir poetą. Iki šiol rašiusiųjų labai mažai tepaliestas jo gyvenimas ir veikla kaip kunigo pasauliečio ir vienuolio. Dar mažiau rašyta apie jį kaip švento gyvenimo vyrą ir iškilų šv. Pranciškaus dvasios sūnų. Dėl to 750 metų nuo šv. Pranciškaus mirties proga man, rašančiam Pabrėžos biografiją, suteikta galimybė šiuos dalykus atskleisti.
Lietuvos žemėlapis
Jaunystė ir mokslas
Pabrėža gimė 1771 sausio 15 Večių kaime, Lenkimų parapijoje ir buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Jo tėvai, Jonas Pabrėža ir Rožė Baužins-kaitė, turėjo 30 ha žemės ūkį ir, atrodo, buvo laisvi nuo baudžiavos. Jurgis Pabrėža bajorystę, tur būt, įsigijo stodamas į Vilniaus universitetą. Pabrėžų šeima buvo gausi, nes užaugino 7 vaikus: 3 sūnus ir 4 dukteris. Jurgis augo apsuptas laukų žalumos, tėvų, brolių ir seserų meilės; buvo linksmas, gabus ir kuklus.
Kiek pamokę namuose, tėvai Jurgį 1785 nuvežė į Kretingos mokyklą ir apgyvendino pranciš-konų-bernardinų bendrabutyje. Iš turimų duomenų atrodo, kad jis Kretingoje mokėsi 7 metus. Kretingos mokykla buvo triklasė, bet vienos klasės kursas buvo išeinamas per dvejus metus. Gi mokyklą pradedantiems buvo dar parengiamoji vienerių metų klasė. Pabrėža mokykloje ir bendrabutyje gražiai elgėsi ir gerai mokėsi, nes 1791 mokyklos vizitatorius rekomendavo jį atžymėti aukso medaliu. Jurgis mokyklą baigė 1792 ir buvo pasirengęs aukštesnėms studijoms.
P. Ruškio duomenimis, kurie yra labiau pagrįsti už V. Biržiškos, Jurgis Pabrėža į Aukštąją Lietuvos mokyklą Vilniuje įstojo 1792 ir studijavo iki 1794. Vadinasi, jis studijavo dvejus metus - ne vienerius, kaip įrodinėja V. Biržiška. Kokius dalykus Pabrėža studijavo, mums pasako M. Valančius. Jis rašo, kad "Pabrėža, nuvažiavęs į Vilniaus Akademiją, mokėsi istorijos, anatomijos, botanikos, chemijos, chirurgijos, fizikos, prigimtų įstatymų, teologijos ir išguldymo Šv. Rašto". Iš to matyti, kad Pabrėža domėjosi ir moraliniais mokslais, nors kunigu jis tada nesiruošė būti. Daugelis autorių teigia, ir jis pats prisipažįsta, jog botaniką pasirinkęs todėl, kad iš mažens prie jos buvo linkęs. Sakoma, kad Pabrėža gamtos mokslus ir mediciną studijavęs su ypatingu atsidėjimu, nes norėjęs "iš gamtos ir medicinos mokslų įgytomis žiniomis patarnauti sveikiems ir sergantiems savo krašto žmonėms".
Botanikos iliustracija
Tačiau jam nebuvo lemta baigti studijų, nes kaip tik 1793 įvyko antrasis Lietuvos ir Lenkijos padalinimas. Jauni studentai, o su jais ir J. Pabrėža, kaip savo laiške tėvams pranešė, 1794 stojo į Tado Kosciuškos organizuojamą sukilimą. Sukilimui nepasisekus, J. Pabrėža į Vilnių nebegrįžo, bet 1794 rugpiūčio 1 įstojo į kunigų seminariją Varniuose. Seminarijoje mokėsi nepilnus dvejus metus. 1796 sausio 26 vysk. Steponas Giedraitis jį įšventino kunigu. Kunigu buvo taip greitai įšventintas todėl, kad dvejus metus jau Aukštojoje Lietuvos mokykloje buvo studijavęs teisę, teologiją ir Šv. Raštą.
Kunigas pasaulietis
Tuoj po šventimų kun. J. Pabrėža buvo paskirtas Šiluvos vikaru, kur darbavosi iki 1797 galo. Šiluva yra garsi Marijos apsireiškimu, jos stebuklingu paveikslu ir atlaidais. Nuo 1650 Šiluvos bažnyčioje 4 kunigai kas dieną giedodavo Marijos valandas. Kun. J. Pabrėžai vikaraujant, klebonu buvo prepozitas, prelatas impulatas Simonas Giedraitis. Jaunas kunigas pateko į vieną iš geriausių Žemaičių vyskupijos parapijų, turinčią apie 4500 tikinčiųjų, kuriuos aptarnavo 5 kunigai. Kadangi klebonas mažai bedirbo parapijoj, o kiti senyvo amžiaus kunigai, pragyvendami iš fundatorysčių ir nustatytu laiku giedodami Marijos valandas, nedaug padėjo pastoracijos darbe, tai jaunam kun. J. Pabrėžai teko nelengva parapinio darbo našta. Negana to, kun. J. Pabrėža, vikaraudamas Šiluvoje, pradėjo sakyti pamokslus ir kaimyninėse parapijose. Pirmasis, iki šiol išlikęs, jo pamokslas yra sakytas Mosėdyje 1796 apie Švč. Sakramento įsteigimą. Be sielovados darbų, kun. J. Pabrėža vedė griežtą asketinį gyvenimą, kaip tai matome iš jo Šiluvoje darytų pasiryžimų.
Vos metus išbuvęs Šiluvoje vikaru, kun. J. Pabrėža 1798 pradžioje buvo paskirtas Raudėnų parapijos administratorium. Raudėnuose jį užgulė pastoraciniai rūpesčiai ir ūkio tvarkymas. Jausdamas didelę pastoracinę atsakomybę, vos atvykęs į parapiją, tuoj pastebėjo, kas joje negera ir taisytina. Dėl to jau pirmame pamoksle iškėlė parapiečių ydas bei nuodėmes ir savo rūpestį jų išganymu, kartu atskleisdamas jiems savo darbo planą ir prašydamas bendradarbiavimo. Norėdamas pataisyti kitus, pats sau nusistatė griežtą maldos ir apaštalavimo dienotvarkę, o savo dvasiniam gyvenimui pasirašė labai griežtus pasiryžimus. Ūkio reikalams jis taip pat skyrė daug dėmesio. Savo dienotvarkėje buvo įsirašęs: "Ryte po šv. mišių ir dvasinio skaitymo rūpintis ūkio reikalais ir vakare, atkalbėjus brevioriaus maldas, apžiūrėti ūkį". Nėra žinoma, kodėl kun. J. Pabrėža, išbuvęs dvejus metus Raudėnų administratorium, nuo tų pareigų atsisakė. Greičiausiai dėl to, kad jis nemėgo administracinio darbo, nes iš prigimties buvo dvasinio gyvenimo ir mokslo žmogus. Verta pastebėti, kad iš jo raštų Raudėnuose tėra išlikęs pirmasis pamokslas, dienotvarkė ir dvasinio gyvenimo pasiryžimai.
Vyskupas, išklausęs kun. J. Pabrėžos prašymo, 1799 gale perkėlė jį į Tverų parapiją vikaru. Tveruose, kaip sužinome iš jo pasiryžimų, jis uoliai dirbo eilinius vikaro sielovados darbus ir vedė griežtą dvasinį gyvenimą. Iš jo raštų Tveruose yra išlikę trys pamokslai: apie artimo šlovės nuplėšimo atitaisymą, apie Dievo buvimą ir neklaidingumą ir apie Dievo teismą. Be to, yra išlikę jo dvasinio gyvenimo pasiryžimai.
Neilgai kun. J. Pabrėža gyveno ir Tveruose - 1802 buvo iškeltas į Plungę, kur išsilaikė penkerius metus. Plungėje vikaraudamas, kaip P. Ruškys rašo: "jis labai daug dirbo ir labai pagarsėjo kaip uolus ir išmintingas išpažinčių klausytojas bei pamokslininkas. Prie jo klausyklos penitentai veržte veržėsi. Jo pamokslų klausė didžiulės minios". Iš Plungėje sakytų pamokslų yra išlikę 7. Plungėje jam buvo pavesta rūpintis ir senelių prieglauda, kuriai jis parašė: "Pariedims diel Obagu Szpytolys Plungiys". Taip pat Plungėje vikaraudamas, kun. J. Pabrėža 1803 parašė pirmąją platesnės apimties (113 psl.) religinio turinio knygą: "Grieszniks Primosyts". Be to, savo dvasinio gyvenimo pažangai ugdyti ir čia pasirašė daugelį gana griežtų pasiryžimų.
Įtemptas parapinis darbas išsėmė kun. J. Pabrėžos jėgas. Jis pradėjo ilgėtis ramesnio gyvenimo, kad daugiau laiko galėtų skirti dvasiniam susikaupimui ir mokslui. Mat, jis nuo pat pirmųjų kunigystės dienų dirbo tokiose parapijose, kurių klebonai buvo prelatai ar kanauninkai ir, savo parapijose negyvendami, visą pastoracinį darbą buvo užkrovę ant vikaro pečių. Nelauktai atsiradus altarijos fundatoriui Pr. Šaulevičiui, kun. J. Pabrėža 1807 pradėjo rūpintis savo altarijos įkūrimu. Gavęs Kartenos klebono sutikimą ir vyskupo leidimą, nors minėtasis Šaulevičius, įmokėjęs žadėtosios sumos dalį, atsimetė, kun. J. Pabrėža savo pastangomis pajėgė įkurti trečiąją Kartenos altariją ir kiek vėliau sudarė altaristo pragyvenimui fondą. Tiesa, tai ilgai užtruko, nes altarija formaliai buvo įsteigta tik 1812, ir tik tada kun. J Pabrėža, paskirtas altaristų, persikėlę į dar nepilnai pabaigtas altarijos patalpas.
Gyvendamas Kartenoje (1807-1817), jis ypatingą dėmesį kreipė į pamokslus. Vien Kartenoje sakytų pamokslų yra išlikę 36. Tada jis pamokslus sakė ir tolimesnėse parapijose: Kalnalyje, Kretingoje, Plungėje, Jokūbave, Budriuose, Veiviržėnuose ir Vėžaičiuose. Tokių pamokslų yra išlikę 13. Šalia to, kaip matome iš garsių, Kartenoje darytų pasiryžimų, jis vedė ir gana griežtą asketinį gyvenimą.
Kartenoje, o gal jau ir anksčiau, kun. J. Pabrėža pradėjo rinkti žoles, tyrinėti jų gydomąsias galias ir jomis gydyti. Čia 1813 jis išvertė ir knygelę: "Spasabs kayp reyk apsyeyte so Lygonays kor niera Daktaru". Gi 1814 jis parašė pirmąjį savo veikalą lenkiškai: "Skutki lekarskie niektorych rošlin". Tuo pačiu metu įsigijo ir praktinės medicinos veikalų, nes 1814 testamente tarp kitų knygų paminėtas žodynas: "Dykcyonarz potoszechny mediki, chiruurgii". Tačiau, kaip patiriame iš jo užrašų, kunigo orumas dar neleido jam tyrinėti ir gydyti moterų ligų.
Kun. J. Pabrėžos veiklos vietos:
| Vietovė | Laikotarpis | Pareigos |
|---|---|---|
| Šiluva | 1796-1797 | Vikaras |
| Raudėnai | 1798-1799 | Parapijos administratorius |
| Tverai | 1799-1802 | Vikaras |
| Plungė | 1802-1807 | Vikaras |
| Kartena | 1807-1817 | Altaristas |
Trečiojo ordino pranciškonas
Kun. J. Pabrėža su pranciškonais buvo susirišęs nuo pat kūdikystės. Jo dėdė Aleksandras Pabrėža buvo pranciškonas. Jis pats mokėsi Kretingoje ir gyveno pranciškonų bendrabutyje, stebėjo jų gyvenimą, susipažino su šv. Pranciškaus dvasia ir daug ką iš jos pasisavino. Dar Raudėnuose jis, kaip šv. Pranciškus Alvernos kalne, pasižadėjo apmąstyti žodžius: "Kas Tu, Viešpatie, ir kas aš?" Be to, jam dažnai ateidavo mintis stoti į vienuolyną, dėl to Plungėje 1802 jis pasiryžta: "Pašalinti norą dėl stojimo į vienuolyną. Visa tai - pagunda". Bet ta pagunda jo nepaliko, kol jis jai pagaliau nepasidavė.
Ilgai galvojęs Pabrėža apsisprendė. Gavęs vyskupo leidimą, pranciškonų provincijolo Henriko Skačiovskio priimtas, 1816 gruodžio 8 įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną tretininku, gaudamas Ambroziejaus vardą, ir Kartenoje pradėjo noviciatą. Mat, dar nebuvo pilnai sutvarkęs altarijos reikalų. Juos sutvarkęs ir altariją perleidęs kun. M. Filipavičiui, atvyko į Kretingą, kur, baigęs noviciatą, 1817 gruodžio 9 padarė įžadus. Juos priėmė Tėv. Adjutas Paulauskis, Kretingos gvardijonas.
Kodėl kun. J. Pabrėža į vienuolyną stojo tik tretininku, mums iki šiol nežinoma. Greičiausiai jis pats taip norėjo, kad turėtų daugiau laisvės savo pamėgtoms botanikos studijoms ir žmonėms gydyti. Pagal pranciškonų konstitucijas vienuoliai tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonišką habitą ir įstodami gaudavo naują vardą. Įžadus jie darė tik tretininkų, dėl to buvo laisvesni neturto atžvilgiu. Jie laikydavosi vienuolinės tvarkos ir naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis bei privilegijomis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir būti jais renkami. Tada suprantama, kodėl Pabrėža, įstodamas tretininku, anot M. Valančiaus, galėjo išsiderėti, "kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur jo nekilnotų", nes, stodamas į pirmąjį ordiną, jis jau nebūtų galėjęs derėtis. Taip pat ir visus savo turtus būtų turėjęs sutvarkyti prieš įžadus, ir jam nebūtų tekę net du kartus rašyti testamentus esant vienuolyne. Jis nebūtų galėjęs ir pasirašinėti kun. Jurgis Pabrėža, bet kaip tuo metu buvo priimta - Tėv. Ambrozie-jus Pabrėža, O.F.M.Obs. Tačiau jis, būdamas tretininku, uoliai atliko visas vienuolio pareigas.
Tuo metu, kai Pabrėža įstojo į vienuolyną, Lietuvos pranciškonų provincijos gyvenimas, nors jau rusų valdžios varžomas, dar buvo kone pačiame žydėjime. Šiame laikotarpyje, 1818, Valožyno kapitulos žiniomis, ji turėjo 43 vienuolynus, daug mokytų vienuolių, savo vienuoliams auklėti gramatikos, filosofijos bei teologijos studijas ir kelias viešas mokyklas, neskaitant parapinių mokyklų prie vienuolynų. Beveik visi Tėv. A. Pabrėžos laikų (1817-1849) provincijolai ir Kretingos gvardijonai buvo mokyti vyrai: lektoriai ar mokslo daktarai. Tuo metu Kretingos gvardijonas buvo ir Tėv. Simonas Grosas, parašęs "Kalbrieda Liežuwe Žemaytyszka". Vienuolinėj šeimoj gyveno 15-20 vienuolių. Tokioje aplinkoje Tėv. A. Pabrėža turėjo jaukiai jaustis, nes buvo sąlygos, su kuo bendrauti, melstis, tobulintis, apaštalauti, rašyti dvasinio turinio knygas ir botanikos bei medicinos mokslų veikalus.
Savęs tobulinimas vienuolyne
Dar Plungėje vikaraudamas, kun. J. Pabrėža pajuto norą tapti šventu. Įstojęs į vienuolyną, jis uoliai siekė šventumo. Dievo meilės skatinamas, darė pasiryžimus dvasioje susijungti su Dievu, visuomet jaustis jo akivaizdoje ir turėti gryną intenciją. Jis ryžosi nieko neveikti pirma dvasios akimis nepažvelgęs į Dievą; kiekvieną veiksmą pradėdamas, tęsdamas ir baigdamas, ryžosi turėti vienintelį tikslą - Dievo pamėgimą. Glaudesniems santykiams su Viešpačiu palaikyti jis, didžiai susitelkęs, atliko mąstymus, kalbėjo breviorių ir laikė mišias. Išpažinčiai taip gerai ruošdavosi ir su tokiu gailesčiu ją atlikdavo, lyg tai būtų paskutinis kartas. Tolimesniuose savo pasiryžimuose Pabrėža nutarė kiekvienu metu visiškai persiimti tikėjimo, vilties ir meilės dorybėmis. Jis norėjo - "tikėjimą laikyti gyvą aukščiausioje savo proto dalyje, - dvasios viršūnėje, kad apreikštas tiesas bent miglotai pažintų, tvirtai tikėtų ir visą gyvenimą pagal tikėjimo dėsnius tvarkytų, ugdydamas viltį, meilę bei kitas dorybes, kaip Dievo garbinimą, nuolankumą, skaitumą, klusnumą ir artimo meilę".
Saugodamasis nuodėmių ir siekdamas dorybių, jis dar Raudėnuose pradėjo daryti įvairius apsimarinimus ir kovoti su ydomis. Savo pasiryžimuose 1799 įsirašė vengti pasilinksminimų. Būdamas Plungėje, ryžosi visai negerti alaus bei degtinės ir nevalgyti vakarienės. Įstojęs į vienuolyną, nusprendė kovoti su puikybe ir sau pataikavimu valgyje, atseit, nesiskonėti valgiais. "Valgyti tik su abejingumu, kaip šiaudus į maišą kemšant, kad širdis visuomet išliktų pakelta aukštyn. Valgant turėti mintyje kokią tikėjimo tiesą ir visą skonį nuo savęs atstumti."
Tėv. A. Pabrėža buvo labai darbštus. Apie jo darbštumą M. Valančius raip rašo: "Be galo darbus tas zokonikas niekuomet nespėja. Vos atkalbėjęs poterius ir kitus apėjęs žygius, diena iš dienos rašo." Jis kruopščiai ruošėsi pamokslams ir daugelyje parapijų juos sakė. Daugelis tikinčiųjų jį buvo pasirinkę dvasios vadu. Jis valandų valandas klausė išpažinčių, bet rado laiko rinkti ir tyrinėti augalus, rašyti botanikos ir medicinos veikalus, gydyti žmones ir lankyti ligonius. Tai galėjo padaryti dėl to, kad buvo labai tvarkingas, laiko veltui neleido ir žemaitišku užsispyrimu laikėsi darbo sistemos.
Tobulybės siekti ir didelius darbus nuveikti jam padėjo ir nuolatinis savęs kontroliavimas, sąžinės sąskaita, mėnesinės bei savaitinės rekolekcijos ir dažna išpažintis. Jei, darydamas sąžinės sąskaitą, atrasdavo prasižengimų, pagal jų didumą užsikraudavo įvairias bausmes. Savo dvasiniam gyvenimui kontroliuoti, pasaulyje būdamas, atlikdavo mėnesines rekolekcijas, o įstojęs į vienuolyną, jas atlikdavo kas savaitę. Tokių rekolekcijų metu ne tik darydavo mąstymus pasirinkta tema, bet ir atidžiai perskaitydavo savo pasiryžimus, sužadindavo gailestį už prasižengimus ir atsinaujindavo dvasia. Sielai tobulinti, daug padėjo ir dažna išpažintis. Vienuolyne darytuose pasiryžimuose randame, kad jis, pastebėjęs nusikaltimą kuriai nors dorybei, tuoj pat atlikdavo išpažintį. Išpažintyje jis ryžosi "nenutylėti jokio, net ir mažiausio dalykėlio, net tai, kas iš tikrųjų nėra nuodėmė, kad blogio pradžią pastebėtų ir jam pasipriešintų".
Tėv. A. Pabrėža nepasitikėjo vien savo jėgomis. Jis šaukėsi Dievo pagalbos maldoje. Įstojęs į vienuolyną, pasiryžo su didžiausiu susitelkimu atlikti mąstymus, kalbėti brevioriaus maldas ir laikyti mišias, kad mirties valandą dėl pasitaikiusių trūkumų neturėtų sąžinės graužimo. Tumo-Vaižganto žiniomis, Pabrėža ir gydydamas ligonius nepraleisdavo ilgų maldų: "Atėjus tam tikram laikui, palikęs svečius pypkiauti, eidavęs į antrą kambarį ir, k...