Šiuolaikinėje visuomenėje asmens būsto neliečiamumas yra esminė teisė, užtikrinanti individo privatumą ir saugumą. Ši teisė yra saugoma įstatymų ir ginama nuo neteisėto įsikišimo. Straipsnyje aptariama, kas laikoma asmens būsto neliečiamumo pažeidimu, kaip ši teisė yra reglamentuojama Lietuvoje ir kokia atsakomybė gresia už jos pažeidimą.
Privatus Gyvenimas Ir Jo Apsauga
Teisė į asmens privataus gyvenimo gerbimą priskiriama vadinamosioms antrosios kartos žmogaus teisėms, kurios susiformavo po Antrojo pasaulinio karo, siekiant geresnės kultūrinės (taip pat socialinės, ekonominės) visuomenės narių padėties.
Visuotinis dėmesys, potencialios medicininės, technologinės ir kitokios galimybės dangstytis, apsimesti kitu žmogumi ir su tuo susijusios negatyvios pasekmės, gali padaryti žmogų labai pažeidžiamą, jeigu beatodairiška intervencija į asmeninį gyvenimą, apie kurį pašaliniams nėra reikalo ir būtinybės žinoti ir toliau nebus tinkamai bei laiku pasirūpinta.
Tam pirmiausia pasitelkiamos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, kurios numato individo privataus gyvenimo apsaugos atvejus, būdus bei priemones ir taip užkerta kelią įsibrauti, atskleisti ar panaudoti informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo sutikimo ar jam nežinant.
Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokio pasikėsinimo.
Būsto Neliečiamumo Teisinis Reglamentavimas Lietuvoje
Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja asmens būsto neliečiamumą. Konstitucijos 24 straipsnyje nurodoma, jog žmogaus būstas yra neliečiamas. Taip pat saugoma asmens nuosavybė, asmeninis gyvenimas, susirašinėjimo slaptumas, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.
LR CK 2.23 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog privataus gyvenimo duomenų paskelbimas, asmeninio susirašinėjimo paskelbimas, įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo, privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymus yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Konstitucijos 22 straipsnyje nurodyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Kiti Įstatymai, Saugantys Privatumą
- Visuomenės informavimo įstatymas
- Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas
- Baudžiamojo proceso kodeksas
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenis susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita. Įstatymas nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas reglamentuoja asmens privataus gyvenimo apsaugą atliekant ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo procesinius veiksmus. BPK reglamentuoja asmens privataus gyvenimo apsaugą bylose, taip pat kitas bylas, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą. Pabrėžtina, jog šias teises privalu užtikrinti visiems baudžiamojo proceso dalyviams, įskaitant įtariamąjį bei teisiamąjį.
Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (LR BK) numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą. LR BK 165 straipsnis numato atsakomybę už neteisėtą įėjimą į svetimą būstą ar kitą patalpą arba neteisėtą pasilikimą juose.
Pagal LR BK, nusikaltimas apibūdinamas kaip pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Veikos pavojingumas visuomenei yra svarbus jos kriminalizavimo veiksnys: būtent nuo pavojingumo laipsnio priklauso, ar tam tikra neteisėta veikla gali būti traktuotina kaip nusikalstama.
Baudžiamoji Atsakomybė Už Būsto Neliečiamumo Pažeidimus
Už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą gali būti skiriama bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Bausmės dydis priklauso nuo pažeidimo aplinkybių ir padarytos žalos.
Štai realus pavyzdys iš teismų praktikos:
Pamario krašto gyventojas T. K., būdamas kaltu dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo, įvykdyto įsibraunant į namą dėl finansinių nesutarimų su namo šeimininke, buvo pripažintas kaltu ir jam paskirta 3 000 eurų dydžio bauda.
Teisės Į Privatumą Ribojimas
Žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:
- tai daroma įstatymu;
- ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
- ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
- yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d.
CK 2.23 straipsnio, reglamentuojančio teisę į privatų gyvenimą ir jo slaptumą, 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas.
Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai (CK 2.23 str. 2 d).
Taip pat draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus.
Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti (CK 2.23 str.
Privataus asmens gyvenimo duomenų, nors ir atitinkančių tikrovę, paskelbimas, taip pat asmeninio susirašinėjimo paskelbimas pažeidžiant CK 2.23 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytą tvarką, taip pat įėjimas į asmens gyvenamąjį būstą be jo sutikimo, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, asmens privataus gyvenimo stebėjimas ar informacijos rinkimas apie jį pažeidžiant įstatymą bei kiti neteisėti veiksmai, kuriais pažeidžiama teisė į privatų gyvenimą, yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl tokiais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (CK 2.23 str.
ADTAĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni.
Pagal teismų praktiką, kai fiziniai asmenys vaizdo stebėjimą vykdo saugumo sumetimais ir asmens duomenis tvarko asmeniniams poreikiams, tokių duomenų tvarkymas nepatenka į asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reguliavimo sferą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą byloje Nr. N-62-2622/2010) ir nepripažįstamas neteisėtu.
Todėl pavyzdžiui, kaimynui savo sklype įsirengus stebėjimo kameras vien savo saugumo sumetimais (apsaugoti savo turtą ir pan.), tačiau neturint tikslo stebėti savo kaimynus ar rinkti apie juos kokią nors informaciją, nėra laikomas kitų kaimynų teisių pažeidimu.
CK 2.22 straipsniu yra ginama ir asmens teisė į atvaizdą. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu (CK 2.22 str. 1 d.).
Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją (CK 2.22 str. 2 d.).
Fizinis asmuo, kurio teisė į atvaizdą buvo pažeista, turi teisę teismo tvarka reikalauti nutraukti tokius veiksmus bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Po asmens mirties tokį ieškinį turi teisę pareikšti jo sutuoktinis, vaikai ir tėvai (CK 2.22 str.
Šios teisės normos yra blanketinės - atitinkamai nukreipiančios į ADTAĮ ir Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymą (toliau - ERĮ). Asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu duomenų subjektas duoda sutikimą (ADTAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, asmens duomenys turi būti tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai.
ADTAĮ 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, jog tiesioginė rinkodara - veikla, skirta paštu, telefonu ar kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų.
ADTAĮ 15 straipsnyje įtvirtinta, jog asmens duomenys elektroninių ryšių srityje tvarkomi vadovaujantis Elektroninių ryšių įstatymu, Kibernetinio saugumo įstatymu ir šiuo įstatymu.
Baudžiamoji Atsakomybė
Taip pat pažymėtina tai, jog asmens teisė į privatų gyvenimą gali būti ginama ir baudžiamosios teisės normomis.
BK 165 straipsnio dispozicijoje būsto neliečiamumas yra apibrėžiamas kaip įsibrovimas į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją.
Aiškindamas šeimos gyvenamosios patalpos sąvoką, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad tai yra: „patalpa, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena, faktiškai naudojasi ja kaip savo būstu“ (pvz. žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008).
CK komentare, nurodoma, jog, „<...> šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena. Kitaip tariant, gyvenamosios patalpos sąvoka yra ne teisinė, bet faktinė ir apima visas patalpas, kuriose gyvenama, įskaitant namus, butus, sodo namelius, gyvenamuosius vagonėlius ir pan.
BK 167 str. nustatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą.
Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus - asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi, fotografavimą ir pan.
Informacijos rinkimo būdai įstatyme nėra detalizuoti, tačiau teismų praktikoje ir teisės teorijoje laikomasi nuomonės, jog tai visi įmanomi tam skirti veikimo metodai: asmens sekimas, jo paties ar jo būsto bei privačios valdos stebėjimas, pokalbių klausymasis, susirašinėjimo, kitų privačių dokumentų kopijavimas, šaltinių, kuriuose yra informacija apie žmogų rinkimas, studijavimas, sisteminimas, asmens pažįstamų, jo giminaičių bendradarbių apklausa, gaunamų žinių fiksavimas (pvz. žr. 2012 m.gegužės 31 d. Kauno apylinkės teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-593/2012; 2015 m. kovo 19 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.
Taip pat pažymėtina tai, jog teismų praktikoje pažymima tai, jog iš konstitucinio privataus gyvenimo neliečiamumo principo reglamentavimo matyti, jog, siekiant užtikrinti veiksmingą privatumo apsaugą, informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo procesas iš esmės formalizuojamas, siejamas su įstatymo nustatyta tvarka ir teismo sprendimo priėmimu.
Taigi laisvai veikiantys privatūs asmenys paprastai neturi teisės rinkti tokios informacijos (žr.
Kita vertus, atsižvelgiant į privačių asmenų tarpusavio santykių tam tikrose srityse specifiką ir jos nulemtus skirtingus lūkesčius dėl privatumo, taip pat į atitinkamos informacijos svarbą kitų asmenų teisėms įgyvendinti, konstitucinis privataus gyvenimo neliečiamumo principas kai kuriais atvejais įstatyminiu lygmeniu reglamentuojamas ir teismų praktikoje aiškinamas lanksčiau, tačiau nepaneigiant jo esmės.
Vienas tokių atvejų - privačių asmenų-teismo proceso dalyvių teisės pateikti įrodymus įgyvendinimas (pvz. kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-269/2012, 3K-3-412/2010; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.
Pažymėtina ir tai, kad kasacinėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei [kriminalinės žvalgybos] veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys (pvz., kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2004).
BK 168 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimą ar panaudojimą.
Atkreiptinas dėmesys, jog šiuo atveju informacija gali būti įgyta tiek teisėtai (t. y. informacija sužinota tarnybiniu ar profesiniu pagrindu ar atliekant laikiną užduotį), tiek neteisėtai (t. y. informacija surinkta darant BK 165-167 str. numatytas veikas).
Pažymėtina, jog baudžiamoji atsakomybė nėra numatoma, jeigu atskleista informacija apie privatų asmens gyvenimą buvo įgyta kitais būdais (pvz., tokia informacija ją atskleidusiam asmeniui buvo suteikta laisva valia).
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal BK 168 str. baudžiamoji atsakomybė kyla visais atvejais, kai anksčiau minėtais būdais įgyta informacija paskelbiama be asmens sutikimo. Šiuo atveju nėra svarbu, ar yra teisėtas ir pagrįstas visuomenės interesas tokią informaciją žinoti.
Atkreiptinas dėmesys, jog toks pagrindas yra numatytas CK 2.23 str.
Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal BK 165 ir 168 straipsnius yra pradedama privataus kaltinimo bylų procesas (tik pagal nukentėjusio asmens ar jo teisėto atstovo tiesiogiai teismui paduotą pareiškimą, prokuroro reikalavimą; tokiose bylose nukentėjusysis asmuo turi pats teikti teismui įrodymus ir palaikyti kaltinimą), o pagal BK 166 str., 167 str. procesas vyksta įprastai, t.y.
Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta - grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą.
Pagal teismų praktiką grasinimas - tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.
Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).
Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis - kaltė - pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.
Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (pvz.
Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.
Ši norma nustato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą (kasacinė nutartis Nr.
Žmogaus terorizavimas gali būti padaromas alternatyviais veiksmais, kuriais grasinama: susprogdinti, padegti (pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų ir pan.) arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir turi būti realus, t. y.
Taigi vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr.
tags: #asmens #busto #nelieciamumo #pazeidimas