Lietuvos kaimo architektūra, gyva senuosiuose kaimuose ir vienkiemiuose, atspindi tautos tradicijas, gamtos sąlygas ir ūkininkavimo būdą. Šiame straipsnyje apžvelgsime senovės lietuvių būsto tipus, sodybų struktūrą ir pastatų ypatybes, kurios formavo unikalų Lietuvos kaimo kraštovaizdį.
Kernavės archeologinė vietovė. Šaltinis: Wikipedia
Nuo seniausių laikų iki XIII a. pab.-XIV a. pr. mūsų kraštuose vyravo ikigotikinis architektūros stilius. XIV a. pab.-XV I p. įsitvirtino ankstyvasis gotikos, XV a.II p.-XVI a. - vėlyvasis gotikos stilius. XVI a. pr.-1550 m. pastatams būdingas ankstyvojo, 1550-1625 m. - brandžiojo, 1625-1655 m. - vėlyvojo renesanso stilius. Baroko architektūroje taip pat išskiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis - 1600-1650 m., brandusis - 1650-1695 m. ir vėlyvasis -1695-1790 m. Klasicizmo architektūra skirstoma į du laikotarpius: ankstyvąjį ir brandųjį (1770-1795 m.) bei vėlyvąjį - 1795-1860 m., nors tarp jų ryškios chronologinės ribos ir nėra. Be to XIX a. 3 dešimtmetyje klasicizmui persipynus su romantizmu, susiformavo romantinio klasicizmo stilius, vyravęs iki 1860 metų. Romantizmo stilius Lietuvoje įsitvirtino tarp 1831 ir 1863 metų sukilimų. Istorizmo architektūroje Lietuvoje išskiriami 3 laikotarpiai: ankstyvasis - 1850-1875 m., brandusis - apie 1875-1900 m. ir vėlyvasis - 1900-1930 m. XIX a.-XX a. pr. Moderno stiliaus architektūra Lietuvoje plito apytiksliai nuo 1900 m. iki Pirmojo pasaulinio karo. XX a. I p. architektūroje įsitvirtino retrospektyvizmas, ėmė dominuoti neoklasicistiniai pastatai.
Sodybos Struktūra ir Išdėstymas
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita). Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.
Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.
Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių. Gatvinių kaimų sodybų planavimas priklausė nuo rėžio pločio. Platesniuose nesudalytų ūkių rėžiuose gyvenamieji namai statyti šonu (ilguoju fasadu), siauruose - galu į gatvę.
Visi sodybos pastatai buvo grupuojami aplink 1 arba 2 kiemus. Gerajame kieme statyta namas, svirnas ir viralinė arba virtuvė. Prie tvarto būdavo formuojamas ūkinis kiemas gyvuliams - diendaržis, prie klojimo - kluoniena; kiemai būdavo atitveriami. Saugantis gaisrų kluonai su jaujomis ir pirtys statyti atokiau, sodybinio sklypo gale. Į gatvę atsuktą namo fasadą puošė gėlių darželiai, kryžius arba koplytstulpis. Už namo arba kitapus kaimo gatvės auginta vaismedžiai, sodinta daržai. Netoli gyvenamojo namo (gerajame kieme) buvo kasamas šulinys, už tvartų - kūdros gyvuliams girdyti ir linams mirkyti. Dažnai kluoną ties galulauke jungė ūkinis pravažiavimas, vedantis į laukus.
Padrikojo Plano Kaimo Sodybos
Padrikojo plano kaimo sodybos formavosi iš vienos arba kelių sodybų, dažniausiai įsikūrusių kalvotose vietovėse, miškuose, prie upelių. Dalijantis šeimoms ir dėl gamtinių kliūčių nesant galimybės plėstis, tankintas užstatymas pačioje sodyboje.
Vienkiemiai
Vienkiemiai skirstomi į senąsias (žemaičių, užnemuniečių) ir po 20 a. žemės reformų susikūrusias sodybas. Senąsias žemaičių sodybas (iki Valakų reformos) sudarė laisvai aplink 2 arba 3 erdvius kiemus išdėstyti pastatai, keli tvenkiniai, gausūs želdynai. Suvalkijos vienkiemiai susidarė 19 a. išskirsčius gatvinius kaimus ir perėmus Mažosios Lietuvos sodybos planavimo tradiciją trobesius statyti aplink vieną keturkampį kiemą: pietų arba vakarų pusėje statyta stuba, šalia, jai statmenai - svirnas, toliau kluonas ir tvartai. Stačiakampis kiemas būdavo pertvertas į švarųjį ir ūkinį.
20 a. 3-4 dešimtmetyje statyti vienkiemiai yra itin aiškios struktūros. Pastatai, kaip ir Užnemunėje, dažniausiai statyti apie vieną keturkampį kiemą. Namus stengtasi sustatyti patogiai, sausoje vietoje, su geru privažiavimu. Sudarant sodybų planus buvo laikomasi gaisrų saugos taisyklių, reikalauta, kad pastatai būtų komponuojami taip, kad jie būtų gerai matomi iš gyvenamojo namo. Atstumas tarp pastatų turėjo būti nuo 6 iki 50 metrų. Sodybas leista kurti ne arčiau kaip 50 m nuo vieškelio ir 25 m nuo gretimos žemės ribos. Tokio tipo sodybų išliko visoje Lietuvoje.
Gyvenamieji Namai
Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.
Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos. Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.
Nesudėtingo plano viengaliai arba dvigaliai gyvenamieji namai statyti aukštaičių ir dzūkų sodybose. Žemaitiška troba, lietuvininkų ir suvalkiečių stuba skaidyta į mažesnes patalpas, plėsta. Žemaitijoje vyravo 4-12 patalpų trobos, Suvalkijoje, Mažojoje Lietuvoje - 4-8 patalpų stubos, Aukštaitijoje, Dzūkijoje - 3-6 patalpų pirkios ir gryčios. Žemaitiškoje troboje, kaip ir nume, išliko atviras židinys namo viduryje, kuris ilgainiui virto erdviu uždaru kaminu; jame rūkyta mėsa, virtas valgis. Užnemunės stuba sujungė žemaičių ir aukštaičių statybos tradicijas. Kuršių nerijos ir Nemuno deltos stubos dažniausiai buvo 2 galų - šeimos ir svečių, kuriuos skyrė apie 2 m pločio koridorius.
Bežemių arba mažažemių sodybose gyvenamasis namas kartais jungtas su ūkinėmis patalpomis. Valstiečių buitis, namų interjeras, ypač dūminių gryčių, buvo skurdūs: aprūkusios plikų rąstų sienos, vožtinės lubos, plūktinės molio aslos, primityvūs baldai, dauguma jų gaminta iš medžio, puošta drožiniais ir tapyba. Turtingesniems ūkininkams miestelio amatininkai padirbdavo modernesnius, tobulesnių formų baldus.
Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės. Trobos gerajame gale (seklyčioje, troboje arba stuboje) buvo sustatomi geresni, ąžuoliniai arba uosiniai ištobulintų formų, raižiniais, tapyba puošti, kaustyti baldai (rankšluostinė, kraičio skrynia, kraitkubilis, spinta), kartais pramoninės gamybos baldas - veidrodis arba laikrodis.
Langai
Svarbi buvo langų, durų forma ir jų apipavidalinimas. Dvarų architektūra (sodybos ir pastatų planavimas, architektūrinės formos, dekoras) kito veikiama Europos madų ir stilių.
Pirmiausia, mediniai langai, perėmę medienos savybes, yra ekologiški, tvirti, atsparūs, pasižymi savita tekstūra, gera šilumos ir garso izoliacija. Langai iš medienos gali būti įvairių formų, spalvų, tekstūros, netgi aromato. Tereikia įvertinti savo poreikius ir pasirinkti tinkamiausią medieną jiems įgyvendinti. Mediniai langai gali užtikrinti saugumą panaudojant saugius apkaustus, stiklo paketus ir kitas detales. Jie gali apsaugoti ne tik nuo įsilaužimų, bet ir nuo triukšmo, nes medis pasižymi geromis garsą izoliuojančiomis savybėmis.
Pušiniai langai - puikus pasirinkimas norintiems namuose šilumos, šviesos ir jaukumo, bet turintiems mažesnį biudžetą. Geru kokybės, išvaizdos ir kainos santykiu pasižymi mediniai langai iš meranti, maumedžio arba ąžuolo. Meranti - tai šorėjos rūšis, pasižyminti medienos patvarumu, atsparumu vandens, vabzdžių ir saulės spindulių poveikiu, galiausiai, įdomiu natūraliai susiformavusiu medienos raštu. Maumedis yra viena iš labiausiai vertinamų medienų, nes, nors ir yra spygliuotis, maumedis yra kietmedis. Maumedžio mediena yra labai atspari ir ilgaamžė. Be kita ko, iš kitų medienų išsiskiria maumedžio spalva ir struktūra. Ąžuolo mediena taip pat yra labai vertinama. Ąžuolo mediena yra tvirta, sunki, atspari drėgmei, puviniui.
Pageidaujantys prabangos, išskirtinumo ar net egzotikos gali rinktis medinius langus iš eukalipto, Sapeli Mahagoni ar kitokios egzotinės medienos. Eukalipto mediena yra naudojama laivams, molams gaminti, nes yra labai atspari drėgmei, todėl langai iš eukalipto medienos yra itin atsparūs krituliams ir drėgmei. Be to, ji yra labai kieta ir atspari puvimui, todėl tokie langai yra ilgaamžiai ir atsparūs neigiamam aplinkos poveikiui.
Medinius langus galima dažyti visomis RAL spalvų paletės spalvomis, padengti skaidriomis dangomis. Mediniai langai išsiskiria tuo, kad galima suteikti rėmui spalvą, tačiau nepaslėpti po dažais natūralios medienos tekstūros.
Pagrindiniai medinių langų privalumai - architektūriniai, todėl mūsų profesionalių konstruktorių komanda gali Jums suprojektuoti įvairių tipų langus: viengubus, dvigubus, europinio, angliško ar skandinaviško tipo. Taip pat gali skirtis ir medinių langų atidarymo būdai: galima rinktis medinius langus, kurie yra atidaromi į vidų arba į lauką. Būdą rinktis reikėtų pagal erdvės dydį, poreikius ir, iš dalies, kainą, nes mediniai langai atidaromi į lauką yra ekonomiškesni už tokius pačius medinius langus atidaromus į vidų, nes jų gamybai yra sunaudojama mažiau medžiagų.
UAB „Doleta“ klientams siūlo trijų tipų langus: medinius, medinius kaustytus aliuminiu ir aliuminius. Visi trys variantai yra aukščiausios kokybės ir pasižymi tam tikromis individualiomis savybėmis.
Mediniai langai kaustyti aliuminiu, pirmiausia, pasižymi visomis medinių langų savybėmis ir perima aliuminių langų savybes. Aliuminiai langai ypač patinka viešųjų, komercinių ir kt. didelių objektų architektams, nes aliuminio konstrukcijos yra lengvai adaptuojamos individualiems architektūriniams sprendimams ir paprastai pritaikomos tiek forma, tiek dydžiu, tiek spalva prie dabar itin mėgstamo modernaus interjero/ eksterjero. Aliuminiai langai gali būti kur kas didesnių matmenų ir dėl medžiagos tvirtumo - daug siauresnio, grakštesnio rėmo, todėl leidžia įgyvendinti net labai sudėtingas ir drąsias idėjas. Aliuminio langai pasižymi ilgaamžiškumu ir itin lengva priežiūra. Jie padengti specialia danga, kuri apsaugo nuo kenksmingų oro sąlygų ir subraižymo.
Žvelgiant iš architektūrinės pusės, rąstiniai namai stipriai disonuoja su šiuolaikine architektūra. Todėl ji labai retai statoma miestuose, ir tik tais atvejais, kai norima ir galima sukurti arba atkurti liaudišką architektūrinę atrakciją miestiečiams ir turistams. Paprastai tai būna viešo maitinimo įstaigos (restoranai) ar visuomeninės paskirties pastatai (viešbučiai).
Vienas pagrindinių rąstinio pastato architektūrinės išraiškos formavimo elementų yra pats rąstas. Būtent pasirinktas rąsto tipas dažnai ir duoda bendrą toną visam pastatui. Tam galima panaudoti apvalios formos, apdirbtos (apipjautos) medienos rąstus arba klijuotos medienos rąstų profilius. Namo fasadui labiausiai tinka natūralios medžiagos: akmuo, medis, plytos (cokoliai, terasos, sienos).
O kiek šiuolaikiškas ar tradicinis atrodys būsimasis rąstinis pastatas, priklausys tik nuo užsakovo norų ir architekto drąsos bei išmonės. Projektuojant rąstinį namą labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokioje aplinkoje jis stovės. Taip pat didelę reikšmę tolesniame projektavime turi ir namo paskirtis.
Statant rąstinį namą, dažnai iš karto išsisprendžia ir interjero apdailos klausimas. Nes rąstai iš karto naudojami kaip vidaus ir išorės apdailos medžiaga ir nereikia papildomai investuoti į kitas apdailines medžiagas. Toks namas būtų galima pagyvinti paliekant atvirą laikančią lubų rąstinę konstrukciją. Visa kita priklauso nuo architekto fantazijos ir praktinių žinių.
Baldus taip pat reikia derinti prie bendro stiliaus. Geriausia tiktų sunkūs masyvo baldai, prisiderinantys prie bendro interjero. Atsižvelgus į visa tai, galima sukurti labai suderinto skambesio namą, kurį reikėtų traktuoti kaip visumą, neišskiriant interjero ir eksterjero, kaip atskirų projektuojamų dalių.
Medžiagos ir konstrukcijos
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.
19 a. pabaigoje atpigus metalo ir molio gaminiams, jie gausiau naudoti buityje. Senkant medienos ištekliams 19 a. pabaigoje pradėta mūro statyba. Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvairios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai.
tags: #lietuviskos #sodybos #langai