Apie laurus labai lengva rašyti. Tačiau psichologinis portretas, tegu ir meistriškai sukurtas, dar neišreiškia visos tikinčiojo esmės. Iš šio veikalo galingai šviečia prel. A. Liuima, S.J.
Prel. Krupavičius, tai humoristiškai, tai rimtai rašydamas, įdomiai ir teisingai charakterizuoja Jurą, nurodydamas dar naujas gelmes glūdinčias už psichologinio portreto ir naujus šaltinius - pačią aprašomojo dūšią:
«Susirūpinai savo aureole. Bet tai juk niekis. Jei nori, ją Tau gali padaryti ne tik kiekvienas menininkas, bet ir paprastas fotografas [...] Dievas maliavonėmis neužsiima. Aureolė žmonių prasimanymas [...] Man būtų labai malonu laikyti šv. Mišias į šv. Jurą. Jei aš Tave dažnokai pavadinu ‘ Jūrele, gilioji ’, tai visai ne juokais. Mes gi mažai pažįstami, nors ir bučiavomės ir pešėmės. Bet aš Tavyje įsistebeilinau nemaža jūriškų gylių. Tavo žyvatą parašyt bus sunkus uždavinys ir ne biržižkų darbas. Tavo visa tirštuma ir kapitalas - dūšia. Ji - kasyklos. Ją išblusinėt - darbas sunkus, bet pelningas. Ir čia žyvatui visa medžiaga. Kas tie laurai, ypač buvę? Tai pat, kas Jobui mėšlo krūva. Apie laurus labai lengva rašyt. Bet dūšią išknaisiot - darbas ne bet koks. Ir dėl to gerų biografų - šventųjų gyvenimų rašytojų labai maža. Arba parašo legendas, arba iš po plunksnos išeina paprastas žemės vabalas. Pirmą kartą Tave sutikęs pastebėjau, kad esi kitoks [...] Aš kiekvienu kartu vis mėginau šifruoti Tavo dūšią - ar mudu barėmės ar bučiavomės, ar buvai linksmas ir juokus krėtei, ar su kitais kalbėjai, ar susiraukęs į kažką buvai įsigilinęs. Tavo žyvatui rašyti reik tokio žmogaus, kaip Tu [...] Kaip į tai reaguosi, man vis tiek pat [...] Tuo klausimu į diskusijas su Tavim neisiu. Pasakiau savo nuomonę. Suprantama, kad galėjau kiek pro taikinį prašaut. Gaila, kad aš Tavo žyvato nerašysiu, nes man mažiau dienų pasiliko gyventi negu pačiam. Tačiau, jei išeitų kitaip, tai aš apie Tave rašyčiau išeidamas iš to taško [...] Tai nuoširdus žodis, ne akių dūmimas» (Krupavičiaus 1957.1.5 d.
Prelato Krupavičiaus sugestija, pažvelgti į aprašomojo dvasinį gyvenimą, pavaizduoti jo santykius su Dievu, malonės ir sielos sąveiką bei tos sąveikos išdavas pačiame gyvenime, nusileisti į sielos gelmes ir ten ‘ užčiuopti ’ Juro inspiracijos šaltinį, tą dvasinę spyruoklę, kuri palaikė jį visą gyvenimą, prof. Ereto nesugundė. Iš tiesų, prof. Eretas, pasinaudodamas labai gausia dokumentine medžiaga, davė to gilaus dvasinio gyvenimo vaisius - pavaizdavo Jurą kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sūkuriuose. Ir tai atliko meistriškai.
Pabaigęs savo veikalą apie Kazį Pakštą, 1970 m. rudenį netikėtai iš Kanados gavau pasiūlymą rašyti monografiją apie prel. Pranciškų Jurą. Pranešė man tai A. Liuima S.J., Romos Gregorianumo profesorius, kuris tuomet Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos pirmininkas dalyvavo Akademijos suvažiavime Toronte, Ont. Jis tada buvo susitikęs su Prelatu, kuris jam pasakojo, jog istorikas Pranas Pauliukonis (1904-1970) 1967 m. Worcester, Mass., buvo pradėjęs rašyti tokią apie jį knygą, bet už trejų metų miręs, vos suspėjęs apmesti vieną kitą skyrelį. Kartu Juras klausė profesorių, kas galėtų tęsti šį darbą. Tuomet juodu susitarė tuo reikalu kreiptis į mane, ką prof. Liuima 1970.IX.4 d. Tą pasiūlymą nuodugniai apsvarsčiau, nes kilo rimtų klausimų. Pirmiausia, ar pajėgsiu rašyti istorinį veikalą apie dar gyvą veikėją? Antra, ar pritinka pasauliečiui pasisakyti apie dvasiškį? Ir trečia, ar «europietis » pilnai supras « amerikietį», kuris nuo ano atskirtas ne vien Atlanto platybėmis?
Kas liečia pirmą klausimą, patį kebliausią, nusprendžiau žiūrėti į Aprašomąjį bei jo dar gyvus bendrininkus kaip į istorinius asmenis, t. y. į tokius, kurie beveik visi iš aktingojo gyvenimo jau yra pasitraukę ir tuo pat jau perėję į istoriją. Bet į tokį jos laikotarpį, kurį vokiečiai vadina Zeitgeschichte. Dėl antro punkto - Kodėl pasaulietis negalėtų pasisakyti ir apie kunigą, ypač po antros Vatikano Santarybos? O dėl trečio punkto - Fizinis atstumas irgi neturėtų būti kliūtis; priešingai, jis gali būti naudingas, nes biografas, gyvendamas už ribų centrinės asmenybės įtaigojamos sferos, ją bei jos bendrininkus gali daug laisviau stebėti ir objektyviau atvaizduoti. Tatai tyrinėtojui itin seksis, jei jis juos jau yra sutikęs ir su jais susipažinęs.
Prieš sutelkdamas medžiagą, perskaičiau ankstyvesnius atsiliepimus apie Prelatą. Kadangi jie jau buvo suspėję mūsų visuomenėje sukurti jam tam tikrą « image », svarbu buvo patikrinti, kiek tai atitinka tikrenybę. Tam tikslui prašiau Aprašytino atsiųsti man dokumentų, liečiančių jo gyvenimo bėgį bei nušviečiančių jo veiklą. Jis jų nepašykštėjo, nes perleido man virš pusantro tūkstančio įvairiausių popierinių liudininkų, lydėjusių jį per 86 jo lig šiol gyventus metus, kuriuos atvaizdavo daugiau kaip 450 pridėtų fotografinių nuotraukų. Visą šią medžiagą dabar saugoja L.K.
Šiame kelyje daugiausia man padėjo tie jaunieji talentai, kuriuos 1972 m. savo studijoje Dvi generacijos mūsų krikščioniškosios kultūros tarnyboje vadinau 1936 metų Generacija. Juos įkandin sekė ir ta jaunų pasauliečių kuopelė, kuri nepriklausomoje Lietuvoje išsimokslino St. Šalkauskio ir Pr. Dovydaičio auditorijose. Nuoširdi padėka priklauso abiem grupėm, kurios pilniau suprato tikrąją istoriko misiją.
Simas Sužiedėlis, vadindamas Jurą Valančiaus šviesa už marių *, taip būtų galėjęs apibūdinti dar eilę kitų Amerikos lietuvių veikėjų. Prisiminkine tik kunigus: A. Burbą (1854-1898), A. Miluką (1871-1943) ir J. Karalių (g. 1889), o iš pasauliečių ypač pusiau užmirštą, bet didžiai nusipelniusią Pranaičių Julę (1881-1944), kuri viena yra finansavusi išleidimą beveik tiekos knygų, kaip Juras. Ir jie būtų nemažiau verti monografijos, ko ligšiol tesusilaukė tik Milukas. Taip pat Valančiaus šviesa spinduliuoja tie šiame veikale minimi autoriai bei veikėjai, kurių gabumai palietė Juro mecenatišką širdį ir davė jam galimybę laimėti aną garbės titulą.
* Šio išsireiškimo kilmę nurodo profesorius: «Berašant 1953 metais apie Šv. Pranciškaus lietuvių parapiją Lawrence, prireikė pavadinimo poskyriui, kuriame susikaupė žinių apie prel. Juro triūsą, rūpinantis lietuvių spauda ir apskritai lietuvių kultūriniu darbu. Beieškodamas temos pavadinimo, užtikau poeto Aisčio pratarmėje į Jurgio Baltrušaičio Poeziją, išleistą Juro 1948 m., šiuos žodžius: ‘Juro šviesi asmenybė primena tokius didelius lietuvius kaip vysk. Valančių ar kan. Tumą’. Man tada ir dingtelėjo pavadinimu ‘Valančiaus šviesa už marių’ išreikšti mintį, kad lietuviškoji šviesa, kurią Valančius skleidė spaudos draudimo tamsybėse, sušvito ir Amerikos lietuviams.
Rašant šį veikalą, galėjau - be anų dviejų grupių - džiaugtis parama daugelio kitų rėmėjų, kurie vertindami pastangas paruošti dirvą bendrai lietuvių kultūros istorijai, mielai padėjo. Ypatingai dėkoju Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos centro valdybai Romoje, kur jos pirmininkas prof. A. Liuima nuo pat pradžios domėjosi šio darbo augimu ir visai konkrečiai rūpinosi jo išspausdinimu, tam paaukodamas daug brangaus laiko. Neužmirštinas nė jo padėjėjo kun. R. Krasausko triūsas, perrašant rankraštį ir taisant korektūras, bei ponios dr. h. c. Angelės Avižonienės darbas, sudarant vardyną. Padėką reiškiu ir mūsų dviejų enciklopedijų leidėjui J. Būtų gražu, jei šita knyga paskatintų ir kitas plunksnas monografiškai nušviesti jau minėtus bei dar kitus įžymius mūsų kultūrininkus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kas mus priartintų prie galimybės sukurti bendrą Amerikos Lietuvių kultūros istoriją. O toji vėl būtų naudingas įdėlis į visuotinę mūsų istoriją. Bet naudos iš to tebus, jei tas monografijas rašys ne, anot Šalkauskio, « tinkuotojai bei lakuotojai», o tyrinėtojai, kurie laikysis Zenono Ivinskio žodžio: «Pagrindinis istoriko rūpestis visada turi būti susekti tiesą ».
Pranciškaus Juro vaikystė ir jaunystė
« Žemaičių didžiojo vyskupo Valančiaus prisiminimai dar buvo gyvi, kai Juras mokėsi ir dirbo Šiauliuose. Žmonės buvo dar išlaikę Blaivybės draugijas, prisiminė vyskupo lietuviškąsias mokyklas, o draudžiamąsias knygas mažas Pranciškus dar pats skaitinėjo.
1. Pranciškus Mykolas Juras gimė 1891 m. birželio mėn. 16 d. Bridų kaime, esančiame 10 kilometrų nuo Šiaulių miesto ir priklausiusiame tenykščiai Šv. Petro parapijai. Tėvas Mykolas (1850-1903) buvo raštingas ir susipratęs lietuvis, didelis patriotas, kuris, kaip atrodo, buvo laisvas ūkininkas ir kaip toks nėjo baudžiavos. Jis buvo giliai tikintis žmogus, ramus, nuosaikus, patriarchališkas ir mėgo skaityti vysk. Valančiaus (1801-1875) raštus, gautus iš knygnešių, su kuriais jis slaptai bendraudavo. Motina Morta Balčiūnaitė (1854-1919), iš to paties Bridų kaimo, buvo taip pat dievobaiminga. Ji savo pamaldumą įkvėpė ir savo dešimčiai vaikų, išlikusių gyvų, iš kurių Pranelis buvo septintas.
Apie savo kūdikystę pats Pranciškus duoda žinių Eglutėje: « Mano tėveliai turėjo 40 dešimtinių ūkį. Žemė buvo prastoka, reikėjo daug tręšti [...] Mano tėveliai nebuvo mokyti, bet jie daug žinojo apie Dievą [...] Dideliu susidomėjimu klausydavau tėvelių pasakojimų, kaip upelis šniokšdamas, vėjas švilpdamas, medžiai šlamėdami, paukščiai čiulbėdami ir javai banguodami garbina Dievą. O įvairiaspalvės gėlės, tėtis sakydavo, liepia mums žydėti gerais darbais. Gerais darbais žmogus garbina Dievą. Būdamas vaikas labai mylėjau gamtą. Kaip gražūs būdavo Lietuvos pavasariai! Sunku apsakyti! Reikia pačiam ten gyventi ir pamatyti. Sniegui tirpstant, jau laukinės žąsys ir gulbės aukštai lėkdamos gagendavo. Būdavo, išbėgu į pakluonę basas pabraidyti ir gėlių pasiskinti. Koks malonumas! Gėlės kvepia, saulė savo spindulius beria, vyturėliai čiulba, pempės sveikina ‘Gyvi, gyvi!’ Už medžių šakų pasislėpusi gegutė kukuoja. Pats nežinau, kodėl mažas būdamas buvau labai bailus ir sarmatingas prie žmonių. Ale buvau landus. Labai bijodavau [rusų] kareivių ir elgetų [...] Atidžiai žiūrėdavau, kaip elgeta, atsisėdęs prie durų ant kėdutės ar suolelio, pasirėmęs ant lazdos, poterius kalbėdavo. Jam besimeldžiant, mamytė išeidavo į kamarą atriekti duonos gabalą ar atrėžti lašinių bryzą. Atnešusi paduodavo man ir liepdavo įteikti elgetai. Kartais ateidavo pas mano tėvelius nepaprastų elgetų. Mano kūdikystės laikais rusai drausdavo vartoti lietuviškas knygas. Vyresnysis brolis Antanas (1880-1903) mokėsi Žemaičių Seminarijoje (Kaune) į kunigus. Nežinau, kur jis gaudavo lietuviškų knygų. Gal iš Prūsų. Vieną kartą, gana vėlai, įdūlino į gryčią nepaprastas elgeta. Prie abiejų šonų kybojo prikimštos tarbos. Pasakęs ‘Garbė Jėzui Kristui’, nesėdo prie durų, bet atėjo arčiau stalo, nusikabino krepšius ir pasidėjo ant suolo. Atsisėdo, bet poterių nekalbėjo. Ir mamytė nėjo ką nors jam atnešti. Gi mano tėtytė šnekučiavo su juo, lyg su artimu kaimynu. Už valandžiukės elgeta ėmė iš tarbos knygas ir dėjo ant suolo. Atsimenu, kaip vieną kartą iš kito galo kaimo atskubėjo uždususi moteriškė: ‘Žandarai ateina pas jus kratos daryti! Slėpkite knygas!’ [...] Tėvelis tuojau nusiskubino į seklyčią. Sukimšo kelias ten buvusias knygeles į tarbą ir man padavė nunešti jas paslėpti rugiuose už klojimo [...] Bėgau kaip kiškis, pamatęs šunį [...] Sugrįžęs radau žandarus bešnekučiuojančius su tėveliu [...] Jiems išdūlinus, jis liepė atnešti knygas į klojimą. Priešklojimyje buvo spalių. Padarė juose duobę, įdėjo tarbą su knygomis, aprausė spaliais ir abu nukiūtinome į gryčią. Kitu atveju esu slėpęs peludės palėpėje» 1.
Kitą kartą buvo taip: « Žandaras, besėdėdamas seklyčioje užstalėje, kampe rado lietuvišką kalendorių ir tuoj pradėjo kibti prie šeimininko. Šis šiaip taip su degtinės bonka ir penkrubline nuramino žandarą ». 1
« Kai jau buvau pramokęs skaityti iš elementoriaus ir giedoti iš kantičkos, - tęsia pasakojimą prelatas, - tėveliai mane leido su kitais kaimo vaikais mokytis pradinėje mokykloje Sutkūnuose. Ji buvo gana toli, gal už poros mylių (apie 3 km). Eidavome paprastais keliais per laukus dažniausiai pėsti. Retai kas paveždavo. Mokytojas buvo rusas. Lietuvių kalbos nemokėjo. Mokiniai, regis, visi buvo lietuviai. Pradžioje mokslo metų maldą prieš pamokas kalbėjo patsai mokytojas rusų kalba. Po kiek laiko atvyko iš Šiaulių kunigas kapelionas mokyti religijos ir davė man maldelę į Šv. Dvasią lotynų kalba. Paaiškino, kaip žodžius tarti, ir liepė išmokti atmintinai.
Kadangi Pranelis mylėjo mokslą ir buvo gabus, jis «narodnąją» Sutkūnuose baigė per dvejus metus ir paskui Bazilionuose išlaikė egzaminus taip sėkmingai, kad gavo diplomą ir prie to dar vieną knygą, kaip dovaną. «Ji man atrodė vertesnė už diplomą. Bet kai ją parsinešiau namo ir pasigirdamas parodžiau tėveliui, jis, ją pavartęs, pasklaidęs, perplėšė ir įmetė į pečių sakydamas: ‘burliokiška!’ Žinoma, sunaikintą knygą aš graudžiai apraudojau. Nepykau. Žinojau, kad mano tėvelis man tik gera velija» 3.
« Reikia suprasti», - vėliau aiškino J. Tėvas dažnai kartodavo: «Aš nenoriu, kad mano Pranulis artų žemę. O visgi, keturiasdešimt dešimtinių ūkį dalintis trims sūnums, ir ‘pasogus’ išmokėti penkioms dukterims, tai per sunku » 5. Jis norėjo jį « išmokslinti į buhalterius . Bet išleidęs daug pinigų vyresniam sūnui, džiova sergančiam klierikui Antanui, jau nebeišgalėjo. Vienok, jei nebus buhalteris, tai bent prekybininkas, galvojo tėvas. Tad, tarpininkaujant dr. R.
Šiauliai - tautinis ir kultūrinis centras
2. Šalia liberalų ir socialistų gyvai pradėjoreikštis ir vysk. Šiauliai jau anais laikais buvo vienas žymiausių bei judriausių miestų lietuvių žemėje. Ypač išsivysčiusi buvo pramonė, kuri tačiau beveik išimtinai buvo žydų rankose. Itin minėtinas Frenkelio odų fabrikas, nes jis buvo pats didžiausias šios rūšies visame krašte, gal net visoje caristinėje Rusijoje. Šalia jo dar veikė Nuroko panašaus pobūdžio odų perdirbimo įmonė. Žinomos buvo taip pat brolių Kaganovų ir Birutės draugijos šokolado bei saldainių gamyklos, pasaldinančios kone visą Kauno guberniją. Žmonėms apsišviesti buvo įkurtos skaitlingos mokyklos, kurių lygis buvo aukštas ir tvarka jose griežta. Šis miestas tuomet buvo lietuvių tautinis bei kultūrinis centras šiaurės Lietuvoje, panašiai kaip Marijampolė Sūduvoje. Visa eilė veikėjų ten buvo lankę nuo 1851 m. veikiančią gimnaziją. Prisiminkime tik inž. Petrą Vileišį, dr. Antaną Biržišką ir jo sūnus Myko...
Šiaulių miesto apylinkės XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje:
Prelatas Pranciškus Mykolas Juras paliko ryškų pėdsaką lietuvių kultūroje ir istorijoje. Jo gyvenimas ir veikla įkvepia naujas kartas siekti aukštų tikslų ir puoselėti tautines vertybes.