Lietuvių Mitinės Būtybės – Turto Saugotojai ir Senovės Baltų Tikėjimas

Senovės baltų tikėjimas, dar vadinamas Romuva, yra glaudžiai susijęs su gamta, protėviais bei dievais. Šis tikėjimas pabrėžia gamtos šventumą kaip ryškiausią dieviškumo apraišką ir puoselėja tradicinį baltų moralinį gyvenimo būdą.

Romuviai tiki, kad mirtis yra natūrali transformacija, o siela gali išlikti perėjusi į kitą pavidalą. Svarbiausi baltų tikėjimo elementai yra harmonija ir sąžiningumas, o siekiamybės - teisingumas, darbštumas ir gebėjimas sugyventi su žmonėmis bei pasauliu.

Dievas, Laima ir Žemyna - trys mylimiausios lietuvių dievybės. Dievas lydi mus per darbus, o motinos (Laima ir Žemyna) veda mus nuo gimimo iki mirties, maitindamos kiekviena savaip. Kiti dievai, tokie kaip Perkūnas, Saulė, Mėnulis, Aušrinė, Bubilas, Austėja, Bangpūtis, Vėjas, Kovas, yra garbinami esant konkrečiam poreikiui arba specifinei visuomenės grupei (žemdirbiams, bitininkams, jūreiviams, kariams ir kt.).

Daugelis senovės baltų dievų ir mitinių būtybių yra susiję su gamtos elementais ir turto saugojimu. Štai keletas jų:

• Perkūnas: Griaustinio ir žaibo dievas, taip pat globojęs karius.
• Žemyna: Žemės deivė, derlingumo ir gyvybės teikėja.
• Laima: Likimo deivė, nulemianti žmogaus gyvenimo kelią.
• Gabija: Ugnies deivė, saugojanti namų židinį.

Šios dievybės ne tik saugojo turtą, bet ir užtikrino harmoniją tarp žmogaus ir gamtos.

Istoriniai dokumentai rodo, kad XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje žmonės nuolat garbino dievus senovės šventose vietose ir aukojo jiems aukas. Vien tik mažoje Vakarų Lietuvos teritorijoje buvo užregistruota apie tūkstantį senovinių apeigų vietų.

Bandymų atgaivinti vietinę ikikrikščionišką religiją pavyko tik XX a. pabaigoje, kai 1992 m. buvo įregistruota Senovės baltų religinė bendrija.

Pagrindinis romuvio bruožas yra pagarba dieviškai kūrybinei galiai gamtoje ir žmoguje. Baltų tikėjimo ašys yra harmonija ir sąžiningumas. Romuvio siekiamos dorybės yra teisingumas, darbštumas ir gebėjimas sugyventi su kitais žmonėmis ir pasauliu.

Romuviai švenčia kalendorines, šeimos ir kitas šventes. Religinės apeigos atliekamos gamtoje, bendruomenės ir namų šventyklose, garbinimo vietose ir kitose viešose vietose.

Baltų tikėjimo šaltinis yra gyva, nenutrūkstama ir nerašyta dvasinės praktikos tradicija. Latvių etninės religijos pasekėjai pasivadino "Dievturi", kas lietuviškai būtų "Dievturiai" arba gal net "Dievanešiai". Kitaip tariant, laikyti ar nešioti Dievą savyje. Jei pasirinkote garbinti Dievo formą savo dvasinėje ar religinėje praktikoje, esmė ir tikslas yra laikyti tą Dievą savo kasdieniame gyvenime ir nešioti tą Dievą visą savo gyvenimą. Tai yra baltų kelias. Atsidavimas nėra tik keleto dainų giedojimas savo Dievui kartą per dieną ar kartą per kurį laiką. Malda prasideda nuo dainų ir baigiasi tuo, kad Dievas yra neatsiejama jūsų viso gyvenimo dalis.

Štai keletas įžvalgų apie mitinių būtybių ir turto saugotojų vaidmenį lietuvių kultūroje:

• Mitinių būtybių garbinimas padėjo žmonėms jaustis saugesniems ir užtikrintesniems dėl savo turto.
• Tikėjimas dievybėmis skatino pagarbą gamtai ir jos ištekliams.
• Religinės apeigos ir šventės stiprino bendruomenės ryšius ir padėjo išsaugoti tradicijas.

Šios tradicijos ir tikėjimai yra svarbi lietuvių kultūros dalis, kurią būtina puoselėti ir perduoti ateities kartoms.

Romuvos altorius

Sakmės apie Perkūno šeimą

Mitologinėse sakmėse apie Perkūno šeimą aptinkami tam tikri teonimai. Vienoje sakmėje pasakojama apie berną, kuris tarnavo gaspadoriui ir norėjo užsidirbti avižų bei bulvių. Tačiau metai bėgo, o bernas vis nieko neužsitarnavo. Vieną naktį vilkas papjovė jo kumeliuką. Bernas rado aukštą medį ir įsilipo į jį, kad apsisaugotų nuo žvėrių. Netrukus prie jo prisijungė jaunas bernelis, kuris pasiūlė bernui "laikyti vienybę". Nuėjus į dvarą, jauną bernelį priėmė su noru, o senuką nenorėjo priimti. Ponas liepė gaspadoriui sugauti mešką ir šerną. Bernelis davė jam skepetaitę ir liepė pamosuoti nuėjus į girią. Jam taip padarius, atbėgo meška ir šernas. Ponas liepė parvesti žaibą ir perkūną, grasindamas mirtimi. Gaspadorius priėjo prie dviejų kalnų ir rado urvą, kuriame rado puikius rūmus. Perkūnas davė jam dvi tabokines: vienoje buvo žaibas, o kitoje - perkūnas. Gaspadorius parnešęs padavė ponui. Kai tik pirmą atvožė, sužaibavo, o antrą kai atvožė, perkūnas trenkė ir užmušė poną.

Ši sakmė atskleidžia Perkūno ir jo brolio ryšį su gamtos stichijomis bei jų galią valdyti žvėris.

Lietuvių dievybės

Skaičiaus 2 simbolika

Sakmėje ryškus skaičiaus 2 arba dvejeto simbolizmas. Dvejetas priklauso slenksčiui, pereinamajam laikotarpiui. Slenkstį ženklina Jurginės (persiritimas iš žiemos į vasarą), pirmasis išginimas (gyvulių "persiritimas" iš tvarto būvio į pievų žolę), pirmoji vaga (iš nevaisingos į vaisingą žemę), kiaušinis (iš gemalo į viščiuką) ir kt.

Pavyzdžiui, per Jurgines kepami du duonos kepaliukai, pirmąją vagą verčia dvyniai artojai su pajungtais dvyniais jaučiais, keliamos sūpuoklės, kuriose supamasi po du ir kt.

Perskaitytoje sakmėje taip pat ryškus dualumo pradas. Bernas augino dvi augalų rūšis: avižas ir bulves. Dieną eina baudžiavą, o naktį daboja kumeliuką. Svečias ir nusenęs bernas, "laikydami vienybę", atėjo į dvarą ieškoti darbo: vienas tapo liokajumi, o kitas gaspadoriumi. Ponas įsakė pagauti mešką ir šerną. Naujasis berno bičiulis liepė paprašyti dviejų grandinių, o nuėjus į girią dusyk pamosuoti skepetaite. Dvarponis reikalavo parvesti žaibą ir perkūną. Berno draugas prisipažino, kad Perkūnas - jo brolis. Gaspadorius, eidamas paskui siūlų kamuoliuką, priėjo du kalnus. Žmogelis pareinančio Perkūno laukia kitame (antrajame) kambaryje. Antrasis brolis (Perkūnas) jam davė dvi tabokines: vienoje - žaibas, kitoje - perkūnas.

Šis dualumas atspindi gėrio ir blogio pusiausvyrą, kuri pastebima ir gamtoje: dieną "atsveria" naktis, rytą - vakaras, Rasos (Kupolių) dieną - Kalėdų naktis, baltą - juoda ir pan.

Kol kas lieka neatskleistas bernelio vardas. Santarvės, sutarties (pasiūlymas "laikyti vienybę"), aiškiaregiškumo (svečias iš anksto žino, kad dvare jie gaus darbo ir, ko gero, kaip baigsis ši graudi berno istorija), teisingumo sugrąžintojo, ritualo saugotojo (skatinančio aukoti kumeliukus) bruožai ateivį iš debesų suartina su vilku.

Jeigu bernelis - vilkas, tai ir jo brolis Perkūnas turi būti vilkas. Prisiminus, kad kariai - vilkai, o karių dievas yra Perkūnas, tektų pripažinti ir šią galimybę.

Sakmėje veikia ne tik du skirtingi broliai, bet duali ir perkūnijos prigimtis. Šias dievybes pabandžius susieti su dovanojamų tabokinių turiniu, Perkūnui, be abejo, artimesnis triukšmas, garsas (perkūnas), o anoniminiam berneliui lieka tyla (žaibas arba šviesa).

Gamtoje žinomos abi perkūnijos atmainos: tiek visu balsu griaudžianti, tiek bebalsė. Atrodo, kad abu broliai darbuojasi kartu. Tačiau Perkūnas - gerasis dievas, o jo brolis - blogasis.

Žemės darbų sezono pradžią - Jurgines - galėjo ženklinti vienas dievas (Perkūnas), o pabaigą - Šv. Mykolo dieną - kitas (Perkūno brolis).

Semantiškai "Perkūno brolio" pavadinimas galėjo būti giminiškas žodžių grupei, kurios pirminė prasmė "žemė": sen. indų dievybė Rudra (< ródas - žemė) įasmenina audrą, įniršį, pyktį.

tags: #lietuviu #mitine #butybe #turto #saugotojas