Lietuvos gyventojų genocidas - tai Lietuvos žmonių žudynės ir kankinimas, jos gyventojų deportavimas ir kita nusikalstama veikla, padaryta nacių valdomos Vokietijos (1941-44) ir Sovietų Sąjungos okupacijos ir aneksijos laikotarpiu (1940-41 ir 1944-1990). Šis genocidas atitinka tarptautinės teisės apibrėžiamus genocido nusikaltimo požymius.
2000 rugsėjo 26 priimtame Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse teikiamas platesnis genocido apibrėžimas. Genocido veiksmų įvykdyta jau 1939 rugsėjį Sovietų Sąjungos kariuomenės užimtame Vilniaus krašte. 1940 birželį SSRS okupavus Lietuvą komunistinė totalitarinė valdžia, siekdama sovietizuoti šalį, ėmėsi genocido veiksmų - suimta, žiauriai kankinta, teisiama, nužudyta žmonių ir už 1918-40 veiklą, Lietuvos Respublikoje eitas pareigas, socialinę padėtį.
Istorikai skaičiuoja, kad pirmosios sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos ištremta apie septyniolika tūkstančių gyventojų. Gyvuliniai vagonai link Rusijos gilumos pajudėjo 1941 m. birželio 14-18 dienomis, daug ištremtųjų neišgyveno jau pirmąją žiemą. 1941 m. birželį tremti ir lietuviai, ir žydai, ir lenkai.
Lietuvos trėmimų žemėlapis
Neseniai vykusioje diskusijoje, istorikas dr. Arvydas Anušauskas pirmąsias, 1941 m. tremtis pavadino daugiatautėmis. Kadangi Lietuva buvo daugiatautė, tai ir tremtys buvo daugiatautės. 1941 m. tremtinių sudėtis buvo kitokia nei vėliau, po antrosios sovietų okupacijos, kai daugiausia buvo tremiami lietuviškų kaimų gyventojai. Kaip žinia, sovietai nesivadovavo etniniu kriterijumi - jie norėjo atsikratyti vadinamųjų „socialiai pavojingų elementų“, „klasinių priešų“ ir trėmė pirmiausia visuomenės elito narius. 1941 m. Lietuvos piliečiai-žydai sudarė maždaug 8,9 procentus represuotųjų (apie tris tūkstančius), o bendroje Lietuvos gyventojų populiacijoje jų buvo 8,3 procentai, tad procentaliai gana panašus skaičius, koks ir buvo visuomenėje.
Tremčių naratyvo "sulietuvinimas"
Todėl kad kalbant apie tremčių atminties politiką, akivaizdu, kad Lietuvoje tremties naratyvas yra „sulietuvintas“. Vis dėlto tai nėra išimtinai lietuviška patirtis - 1941 tremtis patyrė ir kitos Lietuvos gyventojų grupės. Atrodo viskas žinoma, bet jei šiandien paklaustumėte ne tik moksleivių, bet ir aukštosiose mokyklose dirbančių žmonių, vargu ar daug jų žinotų, jog tremtis patyrė ir žydai.
Įdomu, kad kalbant apie tremtis, žydai laikomi Lietuvos piliečiais, jie neišskiriami, „sulietuvinami“, taip tarsi pabrėžiant lietuvių tautos traumą 1941 m. Tam yra kelios priežastys. Pirma, reikia prisiminti, kad tremties patirtys buvo labai svarbus visuomenės politinės konsolidacijos faktorius Sąjūdžio metais. Tada buvo formuojamas engiamos, kankinamos tautos pasakojimas ir jis tikrai buvo gana etnocentriškas, egocentriškas.
Be to, tuo metu kai buvo renkami buvusių tremtinių liudijimai, dauguma tremtis išgyvenusių Lietuvos žydų jau buvo išvykę iš Lietuvos, o tie, kurie buvo likę, daugiausia tylėjo ir nedalyvavo tuo metu formuojant tautinį tremčių pasakojimą. Pavyzdžiui, kita respondentė, anykštietė Olga (Golda) E., po tremties dirbusi mokytoja Naujojoje Vilnioje, pasakojo, kad pirmą kartą prisipažino keliems bendradarbiams buvusi Trofimovske tik tuo metu, kai mokytojai aptarinėjo lietuvės tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus. Sužinoję, kad ji irgi buvo Trofimovske, šie apstulbo - ji buvo žydė, rusakalbė, Olga. Galiausiai, toji „mes“ ir „jūs“ perskyra yra susijusi su politine konkurencija dėl aukos statuso.
Oficialioji 1941 m. tremčių atminties politika atrodo mažų mažiausiai komplikuota. Mane nustebino tai, kad tremtyje lietuvių ir žydų santykiai buvo tiesiog puikūs - tai patvirtina daugybė šaltinių. Lietuviai ir žydai tremtyje buvo viena patirties bendruomenė. Daugelis 1941 m. ištremtų žmonių buvo išsilavinę, daug keliavę, gana liberalių pažiūrų. Labai svarbus buvo ir regioninis faktorius - žmonės iš Lazdijų, Utenos ar Anykščių vertino tai, kad jie buvo „žemiečiai“.
Artimą bendravimą rodo ir tokie faktai, kad nemažai lietuvių ir žydų tremtinių tuokėsi. Pavyzdžiui, taip nutiko mano respondentės Saros P. atveju. Su savo būsimuoju vyru, ištremtu drauge su šeima, ji susipažino traukinio vagone, brutalios kelionės gyvuliniame vagone metu. Nė iš vienos pusės tėvai nesipriešino jų vėliau įvykusiai santuokai. Jie drauge išgyveno tremtį, drauge sugrįžo į Lietuvą, pakėlė visus iššūkius. Dėl šios santuokos Sara atsisakė net vyrui mirus išvykti į Izraelį - ji nori būti palaidota Lietuvoje, ten čia palaidotas jos vyras.
Daug kas yra girdėję mokykliniuose vadovėliuose cituojamos tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės istoriją. Bet mažai kam žinoma, kad tremtyje ji susipažino su žydaite Liuba Segal. Ten paauglės merginos tapo geromis draugėmis. D. Grinkevičiūtės istorija tapo vadovėline, L. Segal - ne.
Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvos žydų tremčių istorija dar yra iš esmės nepapasakota. Taip, yra vienas kitas tyrimas, statistikos duomenys, sąrašai, tačiau jiems įprasminti trūksta žmonių veidų, konkrečių istorijų, kurios padėtų geriau suvokti daugialypes mūsų visuomenės istorines patirtis. Yra ir daugiau 1941 metų tremčių unikalių istorijų - pavyzdžiui, kaip žmonės dalinosi iš namų prieš išvežimą pagriebtu maistu ar kartu simboliškai tremtyje šventė Kalėdas.
Įdomu yra tai, kad šis emocinis ryšys nepasikeitė net ir grįžus į Lietuvą bei suvokus, kad dalis jų buvusių kaimynų ar pažįstamų lietuvių prisidėjo prie holokausto. Grįžtant į 1940-41 m. vėlgi atrodo, kad jau tada mus buvo ištikęs keistas paradoksas: pirmąsias tremtis aproprijavome ir tremtinius laikėme savais, tačiau sovietų koloborantai turėjo aiškią etninę priklausomybę.
Holokaustas ir antisemitizmas
Nacių okupacijos metais, vykdant genocidą, buvo surengta labai aktyvi propagandinė kompanija ir, aišku, antisemitizmas buvo esminė šios kampanijos dalis. Ta nusikaltėlių ir aukų etninė priklausomybė buvo nuolatos akcentuojama - pavyzdžiui, didžiuosiuose to meto spaudos leidiniuose lietuvių kalba buvo nuolatos kartojama, kad lietuvius trėmė ne kas kitas, o būtent žydai, t.y., jie yra tikrieji tremčių kaltininkai.
Buvo aktyviai formuojamas „žydo-bolševiko“ stereotipas, sąmokslo teorijos, rasistiniai mitai. Nemažai tų stereotipų prilipo ilgam - manau, kad net iki šių dienų, nes sovietmečiu buvo vykdyta vėl kitokio tipo propaganda, kur žydų genocido apskritai „nebuvo“. Todėl daug kas iki šiandien taip ir liko visai nedekonstruota, nesuvokta.
Pavyzdžiui, nacių genocido propagandinėje kampanijoje dalyvavo nemažai lietuvių intelektualų, bet tai irgi tarsi „užmiršta“ - jų motyvacija, bendradarbiavimo formos, poveikis visuomenei nėra pakankamai išanalizuotos. Šių temų nelabai noriai imamasi, o juk puikiai žinoma, jog kultūriniai aspektai buvo ne periferinė, o labai svarbi nacių okupacinės politikos dalis. Nors dažnai kartojama, jog viskas tarsi žinoma, viskas jau ištyrinėta, iš tiesų taip nėra.
Galima pasakyti, kad Lietuvoje už specialistų lauko ribų nėra pakankamai kritinės nacių propagandos ir jos poveikio visuomenei analizės. Taip, specialistai gal daugmaž ir išsiaiškino, kiek buvo nužudyta, kas žudė, tačiau manau, kad dar neišnagrinėtas visas platus kultūrinis genocido laukas - kas ir kodėl platino mitus, kaip jie veikė, kas iš viso šito yra likę šiandien.
Skaitant tų, kurie sugrįžo iš tremties į Lietuvą prisiminimus, matome, kokia nebeatpažįstama jiems tapo jų pačių gimtoji šalis. Didžioji dalis grįžusių žydų išvyko iš Lietuvos. Žydų tremtinių santykiai su gimtine grįžus iš tremties buvo sudėtingi. Visas jų pasaulis - namai, artimieji, kaimynai - dingęs. Ne vienas sužinodavo apie pažįstamų žmonių dalyvavimą holokauste, pamatydavo pas kaimynus savo namų daiktus. Šis aspektas užfiksuotas daugelio buvusių tremtinių žydų liudijimuose.
Kita respondentė, Aviva Z. Iš Virbalio, pasakojo, kaip ji ir jos šeima tremtyje nejautė jokio atotrūkio nuo kitų, su kitais tremtiniais dainavo „Grįšim į tėvynę, grįšim pas savus“. Bet grįžus jos šeimai buvo daug sunkiau rasti čia savo vietą. Tie, kurie liko, daugiausia taip nusprendė dėl asmenių priežasčių - pavyzdžiui, mišrių santuokų. Čia reikia pasakyti, kad grįžę į Lietuvą žydai tremtiniai negyveno tose vietose, iš kur buvo kilę, kur prieš karą buvo jų namai. Ir ne tik dėl to, kad sovietinė valdžia neleido buvusiems tremtiniams grįžti į gimtasias vietas ir šiaip darė įvairias kliūtis integracijai į visuomenę.
Dauguma ir patys nenorėjo sugrįžti ten, kur vyko jų šeimų žudynės - buvo psichologiškai per sunku. Tad grįžę į Lietuvą jie ieškodavo giminių kitur, dažnai apsigyvendavo greta kitų tremtinių. Panašiai vyko ir emigracija į Izraelį. Pasak kitos respondentės, Polinos (Perlos) P., vieną dieną jai artimi žmonės - draugai, kaimynai, tarp kurių buvo ir buvusių tremtinių - tiesiog nusprendė išvykti.
Sakyčiau, kad iki kokių 2011 m. tyrimuose apie žydų tremtis vyravo nuomonė, kad tremtis buvo išsigelbėjimas, nes ištremtųjų šansai išgyventi buvo daug didesni. Ir tai, žinoma, tiesa. Bet tas argumentas turėtų būti naudojamas niuansuotai, nes toli gražu ne visų tremtinių šeimos galėtų pavadinti šią istorinę patirtį išsigelbėjimu. Pavyzdžiui, iš Rokiškio buvo ištremti keturi mano respondentės Sanos L. dėdės ir trys iš jų buvo nužudyti lageriuose. Jų dukterėčia ilgą laiką net galvojo, kad tremiami buvo vien žydai, nes iš jos šeimos ir aplinkos buvo ištremta ypač daug žmonių.
Iš Anykščių buvo ištremta D. Einhorno šeima su keturiais vaikais. Vienas iš jų pakeliui mirė ir šeimai buvo neleista to vaikučio palaidoti - buvo rusiškai pasakyta „Ir be jūsų palaidos“. Ir nors Einhornų šeima prarado visus giminaičius, likusius Anykščiuose, šį momentą jie prisimena kaip brutaliausią, labiausiai nužmoginančią asmeninę patirtį. 1941 metų tremtys iš Lietuvos buvo brutalios, daug žmonių žuvo pakeliui į Sibirą arba jau ten nuvykus.
Lietuvos gyventojų genocidas atitinka tarptautinės teisės normų apibrėžiamus genocido nusikaltimo požymius. 2000 09 26 priimtame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse teikiamas platesnis genocido apibrėžimas. Genocido veiksmų įvykdyta 1939 09 SSRS kariuomenės užimtame Vilniaus krašte. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvos Respubliką, komunistinė totalitarinė valdžia, siekdama sovietizuoti šalį, jau 1940-41 ėmėsi genocido veiksmų - buvo suimta, žiauriai kankinta, teisiama, nužudyta žmonių už 1918-40 veiklą, Lietuvos Respublikoje eitas pareigas, socialinę padėtį.
Vienas baisiausių genocido veiksmų - masinės Lietuvos žydų žudynės per nacių okupaciją 1941-44 (Holokaustas). Manoma, 1941-44 buvo išžudyta apie 190-200 tūkst. iš 1941 Lietuvoje gyvenusių apie 210 000 žydų (95 %). Jų žudynes organizavo nacių okupacinė administracija, bet į šį nusikaltimą buvo įtraukta dalis vietos gyventojų ir institucijų (vadinamoji lietuvių savivalda, policijos batalionai). Per Holokaustą Lietuvoje (ir kitose Vidurio rytų Europos šalyse) buvo beveik sunaikinta žydų etninė grupė litvakai.
Vasario 16-osios minėjimas prie Lietuvos nepriklausomybės signatarų namų Vilniuje | 2026-02-16
Sovietinė politika (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas) ir represijos buvo atnaujintos Sovietų Sąjungai vėl okupavus Lietuvą 1944 antroje pusėje-1945 pradžioje - siekta sudaryti sąlygas sovietizuoti visuomenę ir palaužti Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui. Genocidas buvo vykdomas pagal SSRS centrinių institucijų nurodymus; jam vadovavo Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto Lietuvos biuras (veikė 1944 11-1947 03; VKP(b) CK Lietuvos biuras), Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas (LKP Centro komitetas), Lietuvos sovietinė administracija ir kuriama partinė nomenklatūra.
Ypač žiaurių represijų ir genocido veiksmų įvykdyta baigiantis II pasauliniam karui ir iškart po jo. Stalinizmo laikotarpiu Lietuvoje itin didelės masinės represijos įvykdytos 1944-45 ir 1948-50, kai siekta susilpninti partizanų pasipriešinimą, vėliau - įvykdyti prievartinę kolektyvizaciją. Nuo represijų ir genocido labiausiai nukentėjo apie 300 000 gyventojų. 1940-41 ir 1944-52 buvo įkalinta daugiau kaip 150 000 žm., daugiau kaip 80 000 jų - politiniai kaliniai; iš esmės ir didelė dalis kitų kalinių buvo įkalinta dėl politinių motyvų - mokesčių nemokėjimo, prievolių nevykdymo, kaip pasipriešinimo dalyvių artimieji.
Kita genocido rūšis buvo trėmimai, atnaujinti iškart po II pasaulinio karo pradėjus įvesti sovietinį okupacinį režimą. Didelės masinio trėmimo operacijos įvykdytos 1948-51 - sovietinė valdžia siekė visiškai nuslopinti ginkluotą pasipriešinimą, įbauginti gyventojus, pirmiausia ūkininkus, ir įgyvendinti kolektyvizaciją, todėl daugiausia tremta ūkininkų šeimos ir asmenys, įrašyti į vadinamųjų buožių sąrašus. Per šias ir kitas trėmimo operacijas (jų 1944-53 iš viso buvo 34) daugiausia į atšiaurias Sibiro, Rusijos šiaurės ir Tolimųjų Rytų sritis buvo ištremta daugiau kaip 132 000, arba daugiau kaip 5 %, Lietuvos gyventojų.
Politiniai kaliniai ir tremtiniai buvo vežami dirbti nemokamą ar menkai mokamą darbą taigoje, rūdynuose ir kitur, ten, kur reikėjo pigios darbo jėgos. Kalinta ir tremta dažnai ištisos šeimos su vaikais; apie 67 % tremtinių buvo moterys (daugiau kaip 50 000) ir vaikai (daugiau kaip 39 000).