Pastaruoju metu pasaulyje auga įtampa dėl branduolinių ginklų panaudojimo galimybės. Rusijos karas Ukrainoje, Šiaurės Korėjos raketų bandymai ir kitos geopolitinės priežastys kelia nerimą dėl branduolinio konflikto perspektyvos.
Šiame straipsnyje panagrinėsime hipotetinį scenarijų, jei Vokietija pirma panaudotų branduolinį ginklą, atsižvelgiant į istorinį kontekstą, dabartinę situaciją ir galimas pasekmes.
Branduolinio ginklo istorija ir platinimas
Branduolinis ginklas pirmą kartą sukurtas 1945 metais Manheteno projekto metu. Sukūrusios branduolinį ginklą JAV tikėjosi šios technologijos monopolio, tačiau jos pėdomis netruko žengti SSRS. Vėliau branduolinėmis valstybėmis netruko tapti ir Jungtinė Karalystė, Prancūzija bei Kinija.
Branduolinis sprogimas daugelį nužudė vietoje, dalis mirė nuo radiacijos padarinių. Spėjama, jog apytikslis aukų skaičius siekė nuo 129 iki 246 tūkst. žmonių.
1968 metais JAV kartu su kitomis panašiai mąstančiomis valstybėmis pasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. 1996 metais pasiektas dar vienas svarbus susitarimas - pasirašyta visapusiška branduolinių ginklų bandymo draudimo sutartis.
2003 metais Šiaurės Korėja paskelbė vienašališkai pasitraukianti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir nuo to laiko vykdo branduolinius bandymus. Vakarų šalių abejonės dėl šios šalies intensijų vedė prie griežtų sankcijų ir ilgų derybų, kurių veiksmingumą, greičiausiai, pamatysime tik ateityje.
TATENAI priklauso 168 narės, kurios dalyvauja tarptautinėse konferencijose, skirtose svarbiausiems branduolinės energetikos ir ginkluotės klausimams. TATENAI priklausančioms šalims yra teikiamos saugumo rekomendacijos, aukščiausio lygio specialistų konsultacijos bei visokeriopa pagalba nelaimių metu. Organizacija siunčia savo specialistus-inspektorius į šalis nares, siekdama įsitikinti, kad branduolinė energija yra naudojama taikiems tikslams. 2005 metais ši organizacija gavo Nobelio taikos premiją, tačiau ne visi patenkinti jos darbu. TATENA dažnai kaltinama neefektyvumu.
Šiuo metu pasaulyje egzistuoja 16000 branduolinių galvučių arsenalas. Vis dėlto, manoma, kad šiuo metu JAV turi 6970, Rusija- 7300, Prancūzija - 300, Kinija - 260, Jungtinė Karalystė - 215.
Belgija, Vokietija, Italija, Olandija, Turkija yra NATO branduolinių ginklų dalinimosi politikos narės. Pagal branduolinio dalijimosi programą JAV taktiniai branduoliniai ginklai šiuo metu yra dislokuoti Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Turkijoje.
2010 metais Rusija ir JAV pasirašė Naująją strateginės ginkluotės mažinimo sutartį. Nors kiekybiškai branduolinių galvučių arsenalas mažėja, JAV, Kinija bei Rusija verčiasi per galvą besistengdamos jį modernizuoti. Teigiama, kad tai daroma siekiant saugumo ir patikimumo, tačiau galų gale tai gali reikšti, kad su mažesniu kiekiu ginklų bus galima padaryti tiek pat ar net daugiau žalos nei prieš tai.
JAV, vedinos prezidento, kuris prieš septynerius metus į rinkimus atėjo su pažadu galiausiai išvaduoti pasaulį nuo branduolinių ginklų, patvirtino 3 trilijonų JAV dolerių vertės branduolinių ginklų atnaujinimo programą. JAV ir Kinija jau dabar kuria naujus garso greitį viršijančius branduolinio ginklo nešėjus.
Hipotetinis scenarijus: Vokietija panaudoja branduolinį ginklą
Vokietija yra NATO narė ir dalyvauja branduolinio dalijimosi programoje. Tačiau ji pati neturi branduolinių ginklų. Tad kokios aplinkybės galėtų paskatinti Vokietiją panaudoti branduolinį ginklą?
Viena iš galimų priežasčių - eskalacija karinio konflikto metu. Tarkime, Rusija užpuola NATO šalį, pavyzdžiui, Baltijos šalis. Jei konvencinės pajėgos nepajėgia sustabdyti agresijos, o NATO nusprendžia panaudoti branduolinį ginklą, Vokietija, būdama svarbia aljanso nare, gali būti įtraukta į sprendimų priėmimo procesą ir netgi pati įvykdyti branduolinį smūgį.
Kita priežastis - egzistencinė grėsmė. Jei Vokietijai iškiltų tiesioginė grėsmė, pavyzdžiui, branduolinis smūgis iš priešiškos valstybės, ji galėtų panaudoti branduolinį ginklą savigynai. Tačiau šis scenarijus mažai tikėtinas, nes Vokietija yra saugoma NATO branduolinio atgrasymo.
Vis dėlto, net ir hipotetinis Vokietijos branduolinio smūgio scenarijus sukeltų katastrofiškas pasekmes:
- Masinis naikinimas: Branduolinis sprogimas sunaikintų miestus ir regionus, žūtų šimtai tūkstančių ar net milijonai žmonių.
- Radiacinis užteršimas: Radioaktyviosios medžiagos pasklistų ore ir vandenyje, užteršdamos aplinką ir sukeldamos ilgalaikes sveikatos problemas.
- Eskalacija: Branduolinio ginklo panaudojimas išprovokuotų atsakomuosius smūgius ir galėtų peraugti į pasaulinį branduolinį karą.
- Ekonomikos žlugimas: Branduolinis karas sunaikintų ekonomiką ir infrastruktūrą, sukeldamas ilgalaikę krizę.
- Politinė destabilizacija: Branduolinis karas sugriautų tarptautinę tvarką ir sukeltų politinį chaosą.
Atsižvelgiant į šias pasekmes, bet koks branduolinio ginklo panaudojimas yra nepriimtinas. Būtina dėti visas pastangas, kad būtų išvengta branduolinio konflikto ir užtikrintas pasaulio saugumas.
Šaltasis karas ir dabartinė įtampa
Šiuo metu išgyvename antrąjį Šaltąjį karą, pasikeitė tik viena supergalia - Sovietų Sąjungos vietą užėmė Kinijos Liaudies Respublika. Taip sako pasaulyje žinomas britų istorikas Niallas Fergusonas, skaitęs pranešimą konferencijoje „Lūžio taškas“.
Didžiausias skirtumas tarp pirmojo ir antrojo Šaltojo karo yra tas, kad pagrindinė jėga kitoje pusėje nebėra Rusija. Tai yra Kinija. 1940-ųjų pabaigoje ir 1950-aisiais buvo atvirkščiai. Rusija, Sovietų Sąjunga, buvo aiškiai pirmoji komunistiniame pasaulyje, o Kinija buvo aiškiai antra.
Tai reiškia, kad ir geografija yra kitokia. Pirmasis Šaltasis karas buvo savotiškas transatlantinis konfliktas. Pagrindinė problema iš esmės buvo Vakarų Europos saugumas, tikriausiai Berlynas buvo pagrindinis įtampos taškas. Tačiau antrasis Šaltasis karas yra Ramiojo vandenyno karas, o pagrindinis įtampos taškas yra Taivanas. Vadinasi, tam tikra prasme Europa turi mažiau reikšmės.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą užsiminė apie galimybę panaudoti branduolinius ginklus, jei iškils grėsmė Rusijos „teritoriniam vientisumui“ ar jos egzistencijai.
JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Williamas Burnsas teigė, kad Rusija gali panaudoti branduolinius ginklus iš nevilties, kad žlunga jos invazija.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda teigė, kad Kaliningrado srityje branduoliniai ginklai yra dislokuoti.
Tokia retorika yra pavojinga. Vladimiras Putinas įsakė gynybos ministrui ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkui paskelbti Rusijos kariuomenės atgrasymo pajėgų specialų kovinės parengties režimą.
Kaip jus asmeniškai paveiktų branduolinis karas tarp Rusijos ir JAV?
NATO ir branduolinis atgrasymas
NATO yra gynybinis aljansas, kurio pagrindinis tikslas - užtikrinti savo narių saugumą. Branduolinis atgrasymas yra svarbi NATO strategijos dalis. Aljansas teigia, kad branduoliniai ginklai yra būtini, kad būtų atgrasytas potencialus priešininkas nuo agresijos.
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda teigė, kad Lenkija norėtų dalyvauti Branduolinio dalijimosi programoje.
Šiaurės Korėja tęsia raketų bandymus. „Šiaurės Korėja nepaliaujamai ir vienašališkai aštrina savo provokacijas, ypač - nuo šių metų pradžios“, - teigė Japonijos gynybos ministras Yasukazu Hamada.
Jungtinės Valstijos prieš daugelį savaičių iki vasario 24 d. pradėtos invazijos įspėjo, kad Rusija ketina pulti Ukrainą, siekdamos parengti tam Kyjivą ir sąjungininkes bei galimai atgrasyti Maskvą nuo tokių veiksmų. Ar Vašingtonas atvirai įspės pasaulį, jei sužinos, kad Rusija planuoja panaudoti branduolinius ginklus?
| Šalis | Apytikslis branduolinių galvučių skaičius |
|---|---|
| Rusija | 7300 |
| JAV | 6970 |
| Prancūzija | 300 |
| Kinija | 260 |
| Jungtinė Karalystė | 215 |