Lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir įdomiausių kalbų pasaulyje. Tai ne tik mūsų kasdienio gyvenimo dalis, bet ir kalba, kurioje slepiasi gilios istorijos, kultūrinės reikšmės ir unikalūs bruožai. Nors lietuvių kalba yra mažai vartojama pasauliniu mastu, ji turi daugybę įdomių faktų, kuriuos verta pažinti.
Šiame straipsnyje pateikiame įdomių faktų apie lietuvių kalbą, kurie nustebins ir pradžiugins.
Baltų kalbų schema
Archajiška lietuvių kalbos sandara
Portale „We love Lithuania“ Dainius Sabaliauskas, Lietuvos vertimų biurų asociacijos pirmininkas, įvardija pagrindinius faktus, kurie padės geriau pažinti ir gerbti savo kalbą: Senovės baltai gyveno sėsliai ir nebuvo linkę maišytis su kitomis tautomis, todėl ir išlaikė archajišką kalbos modelį.
Pasaulyje yra apie 7000 gyvų kalbų. Jos pagal panašumą ir giminystės ryšius (bendrą kilmę) skirstomos į kalbų šeimas: indoeuropiečių, kinų ir tibetiečių, Nigerio ir Kongo, afrazijiečių, austroneziečių ir daugelį kitų. Lietuvių kalba priskiriama gausiausiai pasaulyje indoeuropiečių kalbų šeimai, baltų kalbų grupei.
Tai reiškia, kad šiandieninėmis indoeuropiečių kalbomis kalbančiųjų protėviai kažkada bendravo viena kalba - indoeuropiečių prokalbe. Mokslininkai mano, kad būtent tos pirminės kalbos bruožų lietuvių kalba išlaikė daugiausia, t. y. jai būdinga paveldėta labai sena kalbos sandara: linksniavimas, trumpieji ir ilgieji balsiai, dvibalsiai ir kt.
Nosinės raidės atsirado gerokai vėliau, kai junginiai an, en, un, in virto nosiniais balsiais ą, ę, ų, į (pvz., žansis > žąsis). Taigi nosinės raidės nėra archajiškumo bruožas.
Lietuvių kalba turi daug panašumų su sanskritu - senovės klasikine literatūrine Indijos kalba (pvz., sanskrito ákṣi - akis, ávi - avis, dánta - dantis, devá - dievas, dína - diena, sūnu - sūnus).
Beje, sanskritas vis dar vartojamas kaip mokslinė ir liturginė (hinduizmo, budizmo ir džainizmo) kalba. Kuri yra pati seniausia pasaulio kalba, šiandien turbūt niekas vienareikšmiškai negalėtų pasakyti, bet faktas tas, kad lietuvių kalba yra viena iš seniausių ir archajiškiausių gyvųjų pasaulio kalbų, išlaikiusi daugiau nei kitos kalbos indoeuropiečių prokalbės ypatybių.
ISTORIJOS PILIULES Seniausia kalba HD
Šnekamoji kalba sena, bet rašytinė jauna
Nėra žinoma, kada pradėta lietuviškai rašyti. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytinė kalba buvo lotynų, slavų kanceliarinė ir lenkų kalbos. Pastaroji vėliau, 18 a. sulenkėjus aukštuomenei, kėsinosi išstumti netgi šnekamąją lietuvių kalbą, laimei, paprasti žmonės nenustojo šnekėję lietuviškai.
Lietuvių rašomosios kalbos atsiradimas faktiškai siejamas su pirmąja lietuviška spausdinta knyga 1547 m. - lietuvių raštijos pradininko evangelikų liuteronų kunigo Martyno Mažvydo „Katekizmu“. Joje atspausdinta ir pirmoji lietuviška abėcėlė.
Tiesa, buvo aptikta ir anksčiau užrašytų lietuviškų tekstų. Ne kiekvienas lietuvis šiandien sugebėtų perskaityti pirmąją lietuvišką knygą „Katekizme“ nerasite dabartinių lietuviškų rašmenų - nei nosinių, nei varnelių.
„Katekizmas“ užrašytas gotikiniu šriftu, t. y. lotyniškų rašmenų stilizuota atmaina, kuriai būdingos įmantrios laužytos raidės. Štai vienas iš M. Mažvydo „Katekizmo“ puslapių:
Martyno Mažvydo „Katekizmas“
Ištrauką perrašykime lotyniškais rašmenimis: Bralei seseris imkiet mani ir skaitikiet Ir tatai skaitidami permanikiet. Maksla schito tewai iusu trakszdawa tureti, Ale to negaleia ne wenu budu gauti.
Dabartiniais lietuviškais rašmenimis atrodytų taip: Broliai, seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit. Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Šiandieninė lietuvių kalbos abėcėlė - tai papildyta lotynų kalbos abėcėlė
Šiandieninėje lietuvių kalbos abėcėlėje turime 32 raides. Diakritiniai ženklai lietuvių kalboje - nosinės, varnelės, taškeliai ir brūkšneliai (ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž) - atsirado visai neseniai, vos prieš kelis šimtus metų.
M. Mažvydo „Katekizme“ pateiktoje abėcėlėje diakritinių ženklų nėra - matome 23 didžiąsias raides lotynišku šriftu ir 25 mažąsias raides gotikiniu šriftu. Tarkime, vietoj dabartinės š jis naudoja vokišką junginį sch. Beje, nors „Katekizmo“ tekste vartojama w, bet abėcėlėje M. Mažvydas jos kažkodėl neįrašė.
Kadangi lietuvių kalbos garsams užrašyti trūko lotyniškos abėcėlės raidžių, sprendimų ieškota kaimyninėse kalbose. 19 a. raides č, š ir ž pasiskolinome iš čekų kalbos.
Ten jos irgi sąlyginai neseniai buvo atsiradusios - 15 a. jas įvedė čekų tautinio judėjimo veikėjas Janas Husas, rengdamas čekų rašybos sistemą. Nosines raides ą ir ę perėmėme iš lenkų kalbos, o pagal jas pasigaminome į ir ų.
Raidę ė pirmą kartą 17 a. pavartojo lietuvių raštijos kūrėjas evangelikų liuteronų kunigas Danielius Kleinas pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje. Raidę ū prieš gerą šimtmetį sugalvojo lietuvių kalbos tėvu tituluojamas Jonas Jablonskis.
Jis 1901 m. „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ paskelbė tokią lietuvių kalbos abėcėlę, kokią naudojame šiandien.
Nepavykę bandymai lietuviams įbrukti rusiškus rašmenis
Nuo 18 a. pabaigos iki pat 20 a. pradžios Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje ir caro valdžiai vykdant nutautinimo politiką, lietuvių kalba išgyveno sunkius laikus.
Rusijos caro valdžia vertė lietuviškus žodžius rašyti ne lotyniškais, o rusiškais rašmenimis, vadinamąja graždanka. Nors rusiškais rašmenimis buvo leidžiami vadovėliai, knygos, kalendoriai, tačiau stiprėjant lietuvių tautiniam judėjimui jie nepaplito, buvo boikotuojami.
Kauniškių tarmė - lietuvių bendrinės kalbos pagrindas
Lietuvių bendrinė kalba susiformavo kauniškių tarmės pagrindu. Nesupainiokite - tai ne Kauno mieste vartojama šnekta, o vakarų aukštaičių tarmės pietinė dalis - į pietvakarius nuo Kauno (Marijampolė, Prienai, Kalvarija ir kt.), kitaip dar vadinama suvalkiečių tarme.
Kaip žinia, Lietuvoje yra dvi pagrindinės tarmės - aukštaičių ir žemaičių, kurios smulkiau skirstomos į patarmes, šnektas ir pašnektes. Lietuvių bendrinės kalbos formavimuisi didžiausią įtaką darė suvalkiečiai, nes 19 a. antroje pusėje būtent Suvalkijoje aktyviausi buvo tautinio atgimimo veikėjai (Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kt.).
Jie ruošėsi leisti periodinę spaudą, o tam reikėjo visiems lietuviams bendros rašytinės kalbos. Prie lietuvių kalbos norminimo daugiausiai prisidėjo kalbininkas Jonas Jablonskis, taip pat kilęs iš Suvalkijos.
Bendrine kalba buvo leidžiama to meto lietuvių spauda, bene žinomiausi laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“. Tiesa, dėl Rusijos draudimo vartoti lietuvių kalbą lotyniškais rašmenimis, spauda buvo leidžiama Mažojoje Lietuvoje, o platinama Didžiojoje Lietuvoje ir užsienyje.
15 įdomių faktų apie lietuvių kalbą
Štai 15 įdomių faktų apie lietuvių kalbą, kurie nustebins kiekvieną!
- Lietuvių kalba yra viena iš seniausių gyvų kalbų
- Lietuvių kalboje nėra artikuliuotų ir, dažnai, „nervinančių“ klaidų
- Lietuvių kalba yra toninė
- Lietuvių kalboje yra septynios linksnės
- Lietuvių kalba išlaikė archajiškus gramatinius bruožus
- Lietuvių kalba turi daug veiksmažodžių laikų
- Lietuvių kalba - viena iš retų, kuriose išliko „su“ (suprantama pagal atskiras raides)
- Lietuvių kalboje vartojami ilgųjų ir trumpųjų balsių variantai
- Lietuvių kalboje yra specialios klausybinės formos
- Lietuvių kalboje nėra lyčių
- Lietuvių kalba yra gimtosios kalbos
- Lietuvių kalba yra labai ritmiška
- Lietuvių kalboje galima sukurti daug žodžių junginių
- Lietuvių kalbos žodynas - gausus ir turtingas
- Lietuvių kalba turi žodžius, kurie neturi tiesioginių atitikmenų kitose kalbose
1. Lietuvių kalba yra viena iš seniausių gyvų kalbų
Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai ir yra viena iš seniausių gyvų kalbų pasaulyje. Ji išsaugojo daug archaizmų, kurie jau išnyko kitose indoeuropiečių kalbose, todėl dažnai laikoma „gyvąja“ indoeuropiečių kalbos šaka.
2. Lietuvių kalboje nėra artikuliuotų ir, dažnai, „nervinančių“ klaidų
Lietuvių kalboje nėra „a“ ir „an“, „o“ ir „ir“ derinių, kurie daugeliui kalbų sukelia painiavą, tačiau lietuvių kalboje tai nėra problema, nes žodžiai ir gramatika turi aiškų loginį pagrindą.
3. Lietuvių kalba yra toninė
Lietuvių kalba - tai viena iš nedaugelio indoeuropiečių kalbų, kurioje tonas turi reikšmę žodžių prasmei. Tai reiškia, kad kintant žodžio pabrėžimo aukščiui, gali kisti ir jo reikšmė. Pavyzdžiui, „lėkti“ ir „lėkti“ gali turėti skirtingas reikšmes priklausomai nuo akcento.
4. Lietuvių kalboje yra septynios linksnės
Lietuvių kalboje yra septynios linksnės, kurios nurodo, kokią funkciją žodis atlieka sakinyje (pvz., nominatyvas, genityvas, datyvas, akuzatyvas ir kt.). Tai yra vienas iš pagrindinių bruožų, kuris išskiria lietuvių kalbą tarp kitų Europos kalbų.
5. Lietuvių kalba išlaikė archajiškus gramatinius bruožus
Lietuvių kalba išlaikė daugybę senovinių gramatinių bruožų, kurių nebėra daugelyje kitų indoeuropiečių kalbų. Tai leidžia kalbininkams tyrinėti indoeuropiečių kalbų raidos kelią ir suprasti, kaip kalbos vystėsi.
6. Lietuvių kalba turi daug veiksmažodžių laikų
Lietuvių kalboje yra net penki veiksmažodžių laikai, kas suteikia kalbai didelę dinamiką ir galimybę tiksliai išreikšti veiksmų laiką.
7. Lietuvių kalba - viena iš retų, kuriose išliko „su“ (suprantama pagal atskiras raides)
Lietuvių kalba išlaikė ypatybes, kurios atsirado senovėje, kai išliko daugiau rašytinių savybių nei daugelyje kitų kalbų. Todėl yra įmanoma ir aišku atskirti kai kurias lietuvių kalbos raides (kaip „š“).
8. Lietuvių kalboje vartojami ilgųjų ir trumpųjų balsių variantai
Lietuvių kalba turi skirtingus balsių variantus, kuriuos galima naudoti pagal kontekstą. Ilgųjų ir trumpųjų balsių vartojimas daro kalbą skambesnę ir įdomesnę.
9. Lietuvių kalboje yra specialios klausybinės formos
Lietuvių kalba turi unikalią klausybinę formą, kuri skiriasi priklausomai nuo žodžio kategorijos (pvz., koks, kokia, kokie), kad būtų lengviau išreikšti tiesioginį klausimą.
10. Lietuvių kalboje nėra lyčių
Lietuvių kalba neturi lyčių skirtumų tokiu būdu kaip kai kurios kitos kalbos, pavyzdžiui, prancūzų, kur žodžiai turi atskiras vyriškas ir moteriškas formas. Lietuvių kalboje dauguma žodžių neturi skirtingų lyčių.
11. Lietuvių kalba yra gimtosios kalbos
Lietuvių kalba - tai gimtoji ir įstatymų leidžiama kalba šalyje, kuri prisideda prie lietuvių kultūros ir istorijos išsaugojimo. Vartojama ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir visuose švietimo bei politiniuose sektoriuose.
12. Lietuvių kalba yra labai ritmiška
Lietuvių kalba turi ypatingą ritmą, kurio dėka ji skamba labai harmoninga ir muzikali. Tai dažnai pastebi užsieniečiai, mokydamiesi lietuvių kalbos.
13. Lietuvių kalboje galima sukurti daug žodžių junginių
Lietuvių kalba turi didžiulį žodžių junginių potencialą, leidžiantį kurti labai tiksliai apibrėžtas ir originalias reikšmes.
14. Lietuvių kalbos žodynas - gausus ir turtingas
Lietuvių kalba turi labai turtingą žodyną, kuriame atsispindi visa lietuvių tautos kultūra, tradicijos, gamta ir istorija. Tai leidžia išreikšti labai niuansuotas mintis.
15. Lietuvių kalba turi žodžius, kurie neturi tiesioginių atitikmenų kitose kalbose
Lietuvių kalba turi daug žodžių, kurių tiesioginiai atitikmenys neegzistuoja kitose kalbose. Pavyzdžiui, „užsikrėtimas“ ar „galėjimas“ gali būti išversti tik per kelis žodžius kitose kalbose.
| Faktas | Aprašymas |
|---|---|
| Seniausia gyva kalba | Išsaugojo archaizmus, išnykusius kitose kalbose. |
| Septynios linksnės | Nurodo žodžio funkciją sakinyje. |
| Archajiški gramatiniai bruožai | Išlaikė senovinius bruožus, nebūdingus kitoms kalboms. |
| Turtingas žodynas | Atsispindi lietuvių kultūra, tradicijos ir istorija. |
Taigi, nors rašomoji lietuvių kalba yra palyginti jauna (praėjo ne vienas šimtmetis, kol nusistovėjo jos rašyba ir raidynas), tačiau šnekamoji lietuvių kalba yra sena ir archajiška, sugebėjusi išlikti ištisus tūkstantmečius ir išgyventi įvairiais laikais vykdytą nutautinimo politiką.