NVO „Pet Rescue Finland“ istorija prasidėjo vienai suomių šeimai ryžusis susiburti į organizaciją ir padėti perpildytose Lietuvos prieglaudose priglaustiems gyvūnams. Gyvūnus mylinčios suomių šeimos veikla per dešimtmetį išaugo į aktyvią organizaciją, kuri šiuo metu Suomijoje turi 45 savanorius.
„Toliau bendradarbiaujame su įvairiomis Lietuvos prieglaudomis ir kas mėnesį į naujus namus suomių šeimose išvežame apie 20 šunų. Ilgalaikis mūsų išsikeltas tikslas - tuščios gyvūnų prieglaudos Lietuvoje.
Taip pat norime daugiau labiau tiems gyvūnams, kurie dėl įvairių sveikatos ir elgesio problemų turi mažai galimybių rasti namus net Suomijoje“, - pažymi „Pet Rescue Finland“ įkūrėja L. Suomiai suranda mylinčius šeimininkus Suomijoje net tiems keturkojams, kurių Lietuvoje jau niekas nenori.
Dažnai tai būna prie grandinės kaimuose visą gyvenimą praleidę mišrūnai, su kuriais šeimininkai ne tik nebendraudavo, bet juos dar ir mušdavo ar laikydavo pusbadžiu. „Dažnas šuo neturi net vardo, o jei turi, dažniausiai juos vadina Reksais. Labai daug Reksų per mus pereina. Esame turėję ir tokių šunų, į kuriuos, atrodo, šeimininkų buvo šaudyta“, - pasakoja L.
Šunų paruošimas naujam gyvenimui
Šunys gydomi, paskiepijami, kastruojami, sutvarkomi dokumentai, atliekama pradinė šuns socializacija - naujam gyvenimui suomių šeimose šuo paruošiamas ir psichologiškai. Visa tai finansuoja patys suomiai - naujieji šunų globėjai.
Pasak L. Leitzinger, suomiai labai myli šunis, dažna šeima laiko po du ar net daugiau keturkojų, ypač gyvenantys nuosavuose namuose. Šunys Suomijoje gyvena visavertį gyvenimą.
Šuo, kuris visą gyvenimą praleido pririštas lauke ir net buvo mušamas savo šeimininkų, patekęs į tokią aplinką iš pradžių negali susigaudyti, kas vyksta. Gyvenimas jam staiga tampa kone pasaka. Netrukus šuo atsigauna, pagyvėja, pradeda šokinėti, lakstyti iš džiaugsmo, voliotis ant sofos ir žaisti su pagalvėlėmis.
Tai suteikia daug džiaugsmo ir naujiesiems globėjams. „Žmonėms mums pasakoja, kad jie mato šuns dėkingumą...“ - pasakoja „Pet Rescue Finland“ atstovė L.
Moteris paskaičiavo, kad per visą „Pet Rescue Finland“ gyvavimo istoriją ji savo namuose buvo priglaudusi apie 100 prieglaudų šunų. Vien per koronaviruso pandemiją tokių globotinių jos namuose gyveno net dešimt. „Žinoma, jie ne tik gulėdavo ant sofos, bet įsiropšdavo ir į mūsų lovą“, - šypsosi L.
„Tada ieškome šuniui namų. Globa namuose yra puikus būdas geriau pažinti šunį ir surasti jam tinkamus šeimininkus pagal jo charakterį ir temperamentą. Be to, kartais užtenka pasiimti šunį iš prieglaudos namo, jį išmaudyti, nuvesti į kirpyklą, padaryti keletą jo nuotraukų namų aplinkoje ir jam iškart randame naujus šeimininkus, nors prieš tai prieglaudoje į jį niekas net nežiūrėdavo“, - pastebi L.
„Norėjome pradėti nuo mažų dalykų - nuo vieno laimingo šuns, vienos laimingos istorijos. Veiklos pradžioje turėjome labai mažai žinių ir patirties, tačiau labai didelę širdį“, - sako J.
„Tikrasis pokytis ateina keičiant sistemą. Vilniuje nebeliko benamių šunų, o kaimuose žmonės jau nebesipriešina gyvūnų kastracijai.
„Mūsų organizacija turi labai aiškų ir informatyvų šunų priglaudimo procesą ir gerą reputaciją - tai viena priežasčių, kodėl žmonės pasirenka priimti į savo namus šunį būtent iš Lietuvos.
„Labiausiai mane palietė Pupos ir Mopsio istorija. Tai du nedideli šunys iš Lietuvos kaimo - vienas buvo laikomas pririštas, o kitas bėgiojo laisvas, bet jie visada buvo kartu. Žinojome, kad negalime jų išskirti, - ir Suomijoje jie turi gyventi kartu. Taip ir nutiko.
Įdomu tai, kad grandine pririštas šuo pasirodė esąs drąsesnis nei jo bičiulis, kuris buvo laikomas laisvai. Man tai buvo pamoka, kad kiekvienas šuo yra unikalus“, - dalijasi J.
„Tai ir yra tikrasis atlygis - matyti šunį, kuris pagaliau gali būti savimi“, - priduria vienas „Pet Rescue Finland“ įkūrėjų J.
Gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“ vis dar fiksuojami pažeidimai: globėjų laukia šimtai keturkojų
Gyvūnų prieglaudos "Lesė" patirtis
Šiuo metu „Lesės“ prieglaudoje globojama apie 50 kačių ir 20 šunų. „Nepasakyčiau, kad mūsų prieglaudoje mažėtų gyvūnų, ypač - kačių. Kaip pilna, taip pilna.
Lietuviai kitaip žiūri į prieglaudų gyvūnus nei suomiai. Pastarieji mielai priglaudžia ir vyresnius šunis, ir su sveikatos bėdomis, o pas mus norima jaunų, gražių ir sveikų. Mieste kiek geresnė situacija, o kaime problemų dar labai daug“, - priduria „Lesės“ prieglaudos vadovė V.
„Suomių kvietimu lankėmės Suomijoje, kur gyvai susipažinome su šunų globėjais ir kitų prieglaudų atstovais“, - sako V.
Organizuosime dar daugiau gyvūnų kastracijos akcijų Lietuvos kaimuose ir įgyvendinsime naujas programas, kuriomis sieksime pagerinti sąlygas prieglaudose gyvenantiems gyvūnams.
Mūsų visuomenėje senas šuo yra suvokiamas kaip senas kiauras batas: nei vienas, nei kitas nebėra tinkamas naudoti. Nudėvėtą batą išmetame. Neretas išmeta ir šunį, kuris jam dešimt ir daugiau metų tarnavo, saugojo namus, laižė rankas ir su džiaugsmu pasitikdavo prie durų.
Humaniškesni individai nusprendžia už visa tai atsidėkoti bent oresne mirtimi ir savo keturkojį nuveda pas veterinarą migdyti. Tačiau tiek iš vienų, tiek iš kitų savo gyvenimą ištikimybei žmogui paaukoję gyvūnai sulaukia ne ramios senatvės, o sugedusio prietaiso baigties. Tu nebereikalingas.
Net iš tų žmonių, kurie eskaluoja meilę gyvūnams, neretas, iš tikrųjų, myli tik sveikus ir jaunus, o garbaus amžiaus sulaukę padarai ir jų akyse - tarsi prekės, kurių galiojimo laikas pasibaigė.
Neretai toks požiūris yra dangstomas pseudohumanizmu - kalbomis apie tai, jog gyvūno numarinimas yra žmoniška išeitis, nes pastarasis jau ne gyvena, o tik egzistuoja. Tačiau tokios pseudožmogiškumą aukštinančios kalbos, savo ruožtu, iš tikrųjų, dangsto žmogaus egoizmą ir tingumą.
Kaip ir žmonėms, garbaus amžiaus sulaukusiems gyvūnams neretai reikia aplinkinių pagalbos. Neretai sergama ir senatvinėmis ligomis - skauda kojeles, akys prastai mato, dėl iškritusių dantų nebetinka bet koks maistas.
Mes nekalbame apie tokias ligas, kurių metu gyvūnas kankinasi, jam skauda. Turim galvoje tas sveikatos problemas, kurios aplanko mūsų tėvus, senelius, o anksčiau ar vėliau aplankys ir mus. Ar patinę sąnariai ir mums patiems atrodytų bilietu į nebūtį?
Ir retas kuris iš tų, kurie rauko nosis, pamatę senukus pražilusiais snukiais, susimąsto, kad šie keturkojai meilės ir rūpesčio nusipelnė labiau, nei jauni ir sveiki.
Pastariesiems dar viskas priešaky - pakliuvę į geras savanorių rankas, jie greitai suranda naujus namus. Ateity jiems dar daug skanių kaulų, kamuoliukų mėtymo ir lakstymo po kiemą.
Senolių praeitis kupina tarnystės, dažnai ir skausmo, traumų ir išdavysčių. Ateitis - troškimo ramiai ir oriai sulaukti sunkaus gyvenimo galo.
Nes jie, lėtai trepenantys ir besižvalgantys pavargusiomis akimis, nereikalingi niekam. Dėl šių priežasčių gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ Kauno skyrius steigia pirmąjį analogo Lietuvoje neturintį keturkojų senjorų pensionatą.
Ši mintis atėjo kartu su šešiais keturkojais senukais, kurie, nešini savų istorijų ir sunkumų bagažu, rado kelią į savanorišką gyvūnų prieglaudą.
Klevukui apie 10-15 m, jis yra aklas ir kurčias, kailis ant nugaros vietomis visai nuplikęs. Kauno prieglaudoje jis atsirado prieš beveik metus, kai su mumis susisiekęs pakaunėje gyvenantis vyras paprašė iš jam priklausančios teritorijos išvežti atklydusį benamį šunį.
Kaip žiemą pamiškės krūmuose atsirado aklas, kurčias ir pusplikis keturkojis, dabar jau nebeatsakysi. Tik remdamiesi savo darbine patirtimi, savanoriai galėtų spėti, jog Klevukas į laukų pakraštį buvo atvežtas ir paliktas mirti.
Nebetinkamas naudoti, išmestas savųjų šeimininkų lygiai taip, kaip broliai tautiečiai išsirenka kur laukymę miške ir atvežę išverčia savo buitines šiukšles.
O ši gyva ir kvėpuojanti „šiukšlė“ nuslinko iki artimiausių krūmų, susiraitė ant sniego ir, susitaikęs su savo kažkam nebereikalingos atliekos likimu, pasiruošė laukti savojo galo.
Apžiūrėjęs šunį, veterinaras galėjo daugiau pasakyti apie jo gyvenimą: baisūs dantys papasakojo apie atliekas, kurias teko valgyti, išplikimai - apie nuplikymą arba labai apleistą odos ligą, randai ant kaklo - apie iki smaugimo veržtą antkaklį, nuospaudos ant letenų - apie nuolatinį tupėjimą ant gryno betono.
Šiuo metu Klevukas gyvena Kauno „Lesės“ prieglaudoje, kačių kambaryje. Dažniausiai snaudžia ant sofos, apsuptas pūkuotų uodeguotųjų, kurios jį mėgsta dėl skleidžiamos šilumos. Džiaugiasi puikiu apetitu, o, pavasariui atėjus ir užsidėjus plikas nugaros vietas apsauganį megztinuką, Klevuką vėl nešiosim į lauką pasivaikščiojimams po pievą, kuriuos jis labai mėgsta, tik bijo pats lipti laiptais.
Nuo Klevuko, galima sakyti, ir prasidėjo mūsų senjorų pensionatas. Bedančiame snukelyje atnešęs „pirmąją plytą padėjo“ būtent jis. Stebėję tą nuostabią transformaciją, kai senas, vilties nebeturintis, iškankintas, ir bijantis žingsnį žengti šuo pamažu virto į patenkintą, mylimą ir mylintį senuką, mes užsikrėtėm šiuo virusu.
Kai jisai krūpčiojo, krūpčiojom ir mes, kai pradėjo kelti savo iki žemės nunarintą galvą, kaklą kartu tiesėme ir mes. Kartu vaikščiojom pirma pavasario žole, kartu nieko nematančiomis akimis ir negirdinčiomis ausimis tyrinėjome naują aplinkinį pasaulį.
Visi, kas jį nešiojo į lauką pasimėgauti saulute ir grynu oru, žino tą „firminį“ Klevuko išmoktą judesį pas mus - kaip jisai, pajutęs rankas sau ant pilvo ir krūtinės, pats šokteldavo į viršų it arkliukas, taip bandydamas padėt mums jį pakelti...
Klevukas tapo tarsi mūsų simboliu. Beviltiškos, bet laimėtos kovos, atsipirksių pastangų, kuriomis niekas netikėjo, ištaisytos skriaudos, atstatyto gyvenimo... Ir išmokė mus daug, ir labai daug mums davė.
Šis šunelis tokį vardą gavo neatsitiktinai - pažintis su savanoriais dovanojo jam naują gyvenimą ir padėjo per plauką prasilenkti su mirtimi (angl. „Lucky“ - tas, kuriam pasisekė, laimės kūdikis).
Į Kauno „Lesę“ paskambino kėdainiškė mergina, kuri, vedžiodama savo pačios šunį, po daugiaaukščio balkonu pamatė kažkokią jau sunkiai bekvėpuojančią gyvą masę. Tai būta didelio perkarusio šuns, ant kurio sprando žiojėjo vyro plaštakos dydžio ir tokio pat pločio žaizda.
Žaizda, kurios gylis buvo apie 5-6 cm, buvo kupina pūlių ir nekrotinių audinių. Geros širdies kėdainiškė sugebėjo šunį šiaip taip įprašyti į savo rūsį, proceso metu vis išgirsdama „jautrias“ aplinkinių racionalizacijas apie tai, kad be reikalo čia tamposi su kažkokiu niekieno dvėsena.
Parsivežtas į Kauną, Lakis iškentė dvi operacijas ir visą eilę perrišimų, žaizdos plovimų, valymų, dreno dėjimų ir panašių procedūrų.
Visa tai lydėjo keturkojo stoicizmas ir apatija - jis kentė viską nė necypteldamas, tačiau jau, vargu, ar betikėjo, kad dar yra vilties nekentėti. Ir staiga, su vis gerėjančia sveikatos būkle, ta viltis grįžo pas Lakį.
O Lakis, ko gero, pirmą kartą mylimas ir tinkamai prižiūrimas, grįžo į šunišką vaikystę. Visiškai atsigavęs maždaug 10 m. šuo šiuo metu elgiasi kaip 2-3 mėn. šunytis: laksto, kvailioja, žaidžia, krenta savanoriams po kojomis ir daro salto ore.
Tai, kad ieškant namų taip trukdo jo amžius, mums ypatingai širdį spaudė dėl to, kad Lakis niekada nebuvo eilinis senjoras. Išgyvenęs protu nesuvokiamą traumą (plėštinę plaštakos dydžio ir maždaug dešimties centimetrų gylio žaizdą nugaroje, kuri atvėrė kelią iki plika akimi matomų sprando kaulų), šis šuo stebėtinai greitai atsigavo ir visada stulbino savo energija, judrumu, gyvybingumu.
Todėl visada širdį spausdavo matant, kai po didelį kiemą lakstyti, namus narsiai saugoti ir su vaikais bėgioti iškeliaudavo kiti, daug jaunesni šunys, o senjoras Lakis liūdnai žvelgdavo pro voljero grotas.
Atvažiavę prieglaudėlėn, „Vieninteliai“ iš pradžių labai susidomėjo mūsų Betmenu, nes tai taipogi reto grožio ir meilumo šuo. Tačiau, kad ir kaip rankos tiesėsi link šilkinės juodos Betmeno kaktos, protas ir logika ėmė viršų - šuo būtų paleidžiamas lakstyti didelėje aptvertoje teritorijoje, kur galėtų, būdamas aklas, lengvai susižeisti.
Kadangi Lakis ir Betmenas yra vizualiai panašūs, „Vieninteliai“ buvo nuvesti ir prie pastarojo voljero. Ir kaip pirštu į akį!
Šuo atrado savo žmones, o žmonės, kad ir labai vėluodami, pagaliau atvažiavo pasiimti namo savo šuns. Neseniai skambinomės su naujaisiais Lakio šiemininkais - nieko, išskyrus susižavėjimo ir meilės kupinus žodžius, neišgirdome. Koks jis protingas, koks jis meilus, koks jis gražus...
Kai Rembo, kuriam yra apie 9-12 m., pateko pas mus, jis svėrė 4,5 kg. Pro savo namo Rukloje langą besižvalganti moteris pastebėjo gatve klupinėjantį šunį.
Savanorių pirmas spėjimas - kad šuo yra patyręs sunkų galvos smegenų sutrenkimą - nepasitvirtino. Jokių avarijų, jokių dramatiškų aplinkybių, tik visiškas išsekimas ir dehidratacija.
Kiek laiko gyvūnas praleido, nė kąsnio burnoje neturėjęs, kiek dienų negėrė, kiek savaičių prasiblaškė, kiek žmonių jį matė tokį, ir nieko nedarė - tai vėl klausimai, į kuriuos atsakymų nėra, o savanoriai jų ir neieško.
Po vizitų pas veterinarus, organizmą atstatančių procedūrų, dovanojamo dėmesio ir gero maisto šunelis pradėjo taisytis ir pavirto į atsidavimu ir ištikimybe alsuojantį padarą.
Juokais mūsų pavadintas Rembo (nes iš pradžių dėl liesumo pečių linija atrodė nenatūraliai išreikšta), šis keturkojis džiugina savanorius kiekvieną dieną. Džiugintų bet kieno namus, tik niekas seneliu susidomėjimo nerodo.
Mūsų pirmoji moteriškosios lyties keturkojė senjorė atkeliavo į prieglaudėlę iš Stakliškių. Nuo kitų „Lesės“ senjorų Senolės istorija skiriasi tuo, kad šalia jos vyniojasi ir žmogiškosios tragedijos siūlas.
Buvęs garbaus amžiaus (apie 10 m.) kalytės šeimininkas turėjo rimtų psichikos problemų. Ir vieną dieną tos problemos tapo nebevaldomos. Ištikto priepuolio metu vyras blaškėsi po miestelio centrą, iš kurio jį ir išsivežė atvykusi greitoji pagalba. Ir nebeparvežė atgal.
O Senolė liko gulėti po miestelio centre augančia liepa, iki kur nerimastingai atsekė savo tokį sunkų momentą išgyvenantį žmogų. Gulėjo ten dieną naktį, laukdama jo grįžtant, kol p. Anė ją parsivedė namo, o vėliau išsiuntė į Kauną.
Senolės gyvenimas turėjo baigtis tą dieną, kai jos šeimininką apleido sveikas protas, ir ji tapo niekam nereikalinga. Tačiau likimas jai dovanojo dar porą gražių ir saugių gyvenimo metų.
| Šuns vardas | Amžius | Būklė | Istorija |
|---|---|---|---|
| Klevukas | 10-15 metų | Aklas, kurčias, nuplikęs | Atvežtas į laukų pakraštį mirti |
| Lakis | Apie 10 metų | Su didele žaizda ant sprando | Išgelbėtas iš rūsio Kėdainiuose |
| Rembo | 9-12 metų | Išsekęs, svėrė 4,5 kg | Rastas gatvėje Rukloje |
| Senolė | Apie 10 metų | Neteko šeimininko dėl psichikos problemų | Rasta gulinti po liepa miestelio centre |