Aniceta Skabickienė-Strikulytė gimė Aukštadvario kaime, Ramygalos valsčiuje, Panevėžio apskrityje.
Šimtmečio ribą peržengusi moteris turi daug ką papasakoti. A.Skabickienės šeimos ir artimųjų gyvenimo istorija - tai pasakojimai apie laisvės kovas, šių žmonių likimus yra analizavę Genocido centro specialistai.
Vilniaus specialiuose socialinės globose namuose „Tremtinių namai“ įsikūrusi moteris nesiskundžia nei prasta atmintimi, nei prastu regėjimu. Anicetos mėgstamiausia vieta - biblioteka, kur perskaityta po kelis kartus ne viena knyga.
„Užpuolė faringitas, skauda gerklę, todėl norėčiau, kad man dar būtų 99-eri, o gimtadienis ateitų po kokių dviejų savaičių. Kokia iš manęs jubiliatė, jei balsas lūžta“, - juokavo 1914-ųjų gegužės 10-ąją gimusi A.Skabickienė.
Anicetos visi artimieji - vyras Petras, sūnus Algimantas, duktė Gražina, taip pat broliai ir seserys išmirę, nuo 1999-ųjų ji tapo globos namų gyventoja.
Skaudžiausia Anicetai, kad iki šiol nežino savo jauniausio brolio Stasio kapo vietos. 1950-ųjų liepą jis žuvo kovodamas kartu su partizanais už laisvę. Ramygalos NKVD kieme jo kūnas buvo laikomas tris dienas, o vėliau užkastas nežinia, kur.
Tremtyje mirė Anicetos motina, kuri buvo išsiųsta kartu su sūnumi Jurgiu. Sibiro neišvengė Anicetos dvi seserys su šeimomis, brolis Kazimieras, jos vyras Petras, o jai pačiai pavyko išvengti lagerio besislapstant pas žmones.
Vaikystė ir Pirmasis pasaulinis karas
Kai prasidėjo Pirmas pasaulinis karas, Anicetai buvo trys mėnesiai, jos tėvai Antanas Strikulis (miręs 1944 metais) ir Antanina Strikulienė (mirusi 1957 metais tremtyje, Tomsko srityje) augino dešimt vaikų: Antaniną, Jurgį, Marytę, Petrą, Bronę, Anicetą, Stefaniją, Anelę, Kazį ir Stasį.
„Šis karas sujaukė mūsų gyvenimą. Visus persekiojo baimė, vaikus - taip pat. „Mes, vaikai, glaudėmės rūsyje, kur buvo laikomos bulvės. Žiūrėjo į mus raudonarmiečiai piktais veidais, tokie suvargę, apsirengę pilkomis milinėmis, aš jų taip bijojau, kad net ašaros išdžiūvo“, - sakė Aniceta.
Bet Anicetos vaikystė vis tiek buvo laiminga, jos tėvai turėjo nemažą ūkį, čia vykdavo ir didelės talkos, į kurias susirinkdavo žmonės iš aplinkinių kiemų. „Atsinešusios didelius dubenis vienos merginos tarkuoja bulves, o kitos - kepa bulvinius blynus, o mes vaikai tarp jų siaučiame, išdykaujame. Nuo tų laikų mėgstu bulvinius blynus, valgau viską“, - pasakojo šimtametė.
Niekada nesiskundusi apetitu Aniceta dar neseniai pati nedidelėje virtuvėlėje kepdavosi blynus. Dabar maisto nebegamina, nes pernelyg sunku, tačiau blynai iki šiol - jos mėgstamiausias patiekalas.
Saikingumas, domėjimasis žmonėmis ir pasauliu - šios savybės padėjo A.Skabickienei nejausti metų naštos. Iki šiol moteris eina be lazdos, be ramentų, jai nereikia įsikibti į kieno nors parankę.
Proto smalsumas - dar viena savybė, dėl kurios Aniceta jaučiasi neatsilikusi per šimtmečius nuo gyenimo. Šilti ryšiai su žmonėms jai padeda jaustis reikalinga.
Anicetos kambaryje kabo ant sienos dukters Gražinos, sūnaus Algimanto ir vyro Petro paveikslai. Jie visi iškeliavo į amžinybę.
1938 metais Anicetos sutuoktinis Petras įamžino vienoje Kauno fotostudijoje, jis buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, šalių būrio ir kuopos vadas, vėliau Marijampolės kooperatyvo vedėjas.
1966-siais moteris neteko sūnaus, po dešimtmečio - ir savo vyro. Beveik prieš 40 metų ji tapo našle. Tuoj bus 20 metų, kai ji neteko savo dukters Gražinos.
Aniceta nesijaučia vieniša.
Nuo mažens imli mokslui Aniceta svajojo tapti mokytoja. Baigusi keturias klases Ramygalos gimnazijoje, 1929 metais A.Skabickienė įstojo į Kauno mergaičių mokytojų seminariją ir ją baigė 1933 metais. Iš pradžių dirbo Biržų apskrityje Klausučių pradinės mokyklos mokytoja, 1936 metasi ištekėjo už Petro Skabicko, baigusio Kauno karo mokyklą bei kooperatininkų mokyklą. Kartu su sutuoktiniu Aniceta persikėlė į Marijampolės apskritį, Nuo 1938-ųjų buvo Sasnavos pradinės mokyklos mokytoja, o vėliau perėjo į Marijampolės Petro Armino pradinę mokyklą.
Kauno karo mokykla, kurią baigė Anicetos vyras Petras Skabickas.
„1940- aisiais birželio 15-ąją grįždama iš mokyklos namo pamačiau, kaip gatve žygiuoja sovietų kariuomenė. Gatvė tuščia, man linksta kojos, nežinau, kaip nenugriuvau ant žemės“, - sakė šviesią atmintį išsaugojusi moteris.
1941 metais trėmimų ir karo pradžią ji sutiko vyro Petro tėviškėje Noreikonių kaime, Pakruojo rajone, kur atostogavo su jaunėliu sūnumi Algimantu (1939-1966). Antrojo pasaulinio karo metais moteris nedirbo, o jos vyras Petras įsidarbino Panevėžio fabriko „Virvė“ buhalteriu.
1944-aisiais gimus dukrai Gražinai (1944-1995), Skabickų šeima persikėlė į Anicetos tėviškę - Aukštadvarį. „Pokaryje slapsčiausi, mano du broliai išėjo į partizanus, tarpukario laikais mano vyras buvo Lietuvos atsargos karininkas. Jis taip pat slapstėsi. Visų bijodavau“, - tikino moteris.
Anicetos vyras buvo suimtas 1945 metais, karo tribunolas jį nuteisė kalėti 10 metų ir 5 metams tremties.
A.Skabickienė negrįžo į mokyklą. Kad vėl galėtų būti mokytoja, jai buvo siūloma išsiskirti su kalinčiu sutuoktiniu.
Iš tremties jos vyras grįžo 1956-siais, bet ramybės nerado, nes buvo persekiojamas ir verbuojamas. 1976-aisiais Anicetos sutuoktinis žuvo autoavarijoje.
Darbas ir išbandymai
Iki 1950-ųjų Aniceta nežinojo, kaip sudurti galą su galu. Kartą Pakruojyje, klebonijoje, Aniceta susipažino su gydytoju Povilu Svilu, ką tik grįžusiu iš lagerio į Lietuvą. Šis gydytojas taip pat mėgo poeziją. Jis buvo Pakruojo ambulatorijos vedėjas, kuriam reikėjo pagalbininkės. Taip Aniceta tapo medicinos registratore. Vėliau moteris buvo pakviesta dirbti į Pakruojo ligoninę medicinos statistike, kur dirbo iki 1987 metų.
Nieko „švento" - Asta
„Bandito žmona“, „Ar čia jai vieta?“ - tokių priekaištų A.Skabickienė stengėsi negirdėti, nors kartą vos ištvėrė, kol ligoninėje baigsis susirinkimas.
Jame viena karininko žmona garsiai piktinosi, kad Aniceta dirba tarybinėje ligoninėje, o jos vyras - nusikaltėlis ir banditas, nuteistas 10 metų ir išvežtas į lagerį.
„Sėdžiu nuleidusi galvą, norisi bėgti, bet nebėgu, tyliu, laukiu, kas bus.
tags: #aukstadvari #sodyba #pas #stefanija