Lietuvos Videomeno Raida: Nuo Eksperimentų Iki Pripažinimo

Aštuntojo-devintojo dešimtmečių sandūroje, keičiantis politinei situacijai Lietuvoje, meninė kūryba taip pat įgavo vis daugiau naujų saviraiškos formų, tarp kurių buvo ir ankstyvasis videomenas. Meno kūrinį galėjai pamatyti ne tik parodinėje erdvėje, bet ir viešose vietose, ne tik statišką, bet gyvai atliekamą performansą, meninę akciją.

Vilniaus senamiesčio panorama - miestas, kuriame gimė ir klestėjo ankstyvasis videomenas.

Ankstyvieji Žingsniai ir Pradininkai

Vienas pirmųjų viešų videomeno kūrinių pristatymų Lietuvoje - Gulbino darbo „Nesugalvoti dalykai“ ekspozicija parodoje „Susitikimai“ Klaipėdoje 1988 m. Šioje parodoje abstraktus ir meditatyvus, rankiniu vaizdo generavimo būdu sukurtas trijų valandų trukmės Gulbino kūrinys buvo eksponuojamas šalia Klaudijaus Stepanovo skulptūrų ir Romo Klimavičiaus grafikos darbų. „Susitikimų“ paroda ir savarankiški Gulbino eksperimentai yra tapę vienu iš atskaitos taškų kalbant apie lietuvių videomeno pradžią.

1996 metais išleista videomeno rinktinė „Geriausi lietuvių videomeno darbai“ apima Lietuvos videomeno dešimtmetį - nuo datuojamo pirmo 1988-aisiais sukurto Henriko Gulbino filmo „Du kartus“ iki Gintaro Šepučio 1996 m. sukurto videošokio „Žodžių žaismas“.

Kinotyrininkė, „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė, Sonata Žalneravičiūtė apie rinktinės sudarymą: „Stebėdama, kas vyksta Vilniuje 1990-ųjų pradžioje, vėliau, rinkdama medžiagą apie Lietuvos videomeno pradžią savo menotyros bakalauro diplominiam darbui, ieškodama videomeno kūrėjų kituose miestuose, supratau, kad videomenas, kaip kūrybinė raiška, atsirado pirmiausia dėl naujo techninio įrankio - videokameros. Patekusi į rankas skirtingų sričių menininkams, kamera tapo instrumentu, suteikiančiu naujas, nenuspėjamas galimybes leistis į nepažintas kūrybines teritorijas. Į rinktinę įtraukiau visus tuo metu kūrusius autorius, kuriems tai buvo viena svarbiausių kūrybinės raiškos formų.

Žymūs Kūrėjai ir Jų Darbai

Kristina Inčiūraitė

Kristina Inčiūraitė (g. 1974) - tarpdisciplininio meno kūrėja. Nuo 2020 metų gyvena ir kuria Airijoje. Pasitelkdama skirtingas medijas, Kristina Inčiūraitė kuria fotografijas, objektus, videofilmus, videoinstaliacijas, eksperimentinius filmus, performansus ir garso projektus. Autorė skiria daug dėmesio moters tapatybės analizei bei jos transformacijoms skirtingose socialinėse terpėse. Kita vertus, ji retai vaizduoja moters figūrą, vengia aptariamos veikėjos apčiuopiamumo ar vujeristinio žvilgsnio. Audiovizualiniuose kūriniuose autorė akcentuoja užkadrinį balsą, kuris išjudina ir įprasmina jos naudojamus statiškus vaizdus.

Kiškūnės kūryba ankstyvojo Lietuvos videomeno kontekste išsiskiria tiek dėl savo ištakų, tiek dėl turinio. Kitaip nei dauguma tuo metu kūrusių videomenininkų, Kiškūnė į šią sritį pasuko ne iš vaizduojamojo ar taikomojo meno, o iš antropologijos. Tai lėmė ir jos analizuojamų temų pasirinkimą. Nuo pat pirmųjų projektų Kiškūnę domino mitologiniai reiškiniai, marginalizuotos visuomenės grupės, subkultūros. Vėlesnėje Kiškūnės kūryboje didelis dėmesys skiriamas socialinės atskirties grupėms, žmogaus teisėms, kūrybiškumo ir socialinės realybės santykiams.

Vienas iš unikaliausių Kiškūnės projektų - dokumentinis filmas „Mūsų portretai“, kurtas kartu su kita videomenininke Karla Gruodis. Projekte, kuriame dalyvavo Gruodis vedamo moterų studijų seminaro studentės, kiekviena jų savarankiškai sukūrė pasirinktos moters videoportretą. Šiandien šis kūrinys laikomas vienu pirmųjų dalyvavimo (angl. participatory) dokumentikos projektų, kuomet filmo bendraautoriais tampa patys filmo dalyviai.

Kiškūnė - pirmoji ir vienintelė Lietuvos moteris videomenininkė, kurios kūryba buvo pristatyta Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalyje (Festival Franco-Balte d’art video; 1992 m. - Rygoje, 1993 m. - Vilniuje, 1994 m. - Taline).

Eglė Rakauskaitė

Eglė Rakauskaitė - viena svarbiausių XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos menininkų, savo kūryboje pasitelkia skulptūrą, objektus, instaliaciją, performansus ir videofilmus. Ankstyvojoje Rakauskaitės kūryboje ryškus kūniškumas, organinių medžiagų efemeriškumas, kultūrinių reiškinių tyrinėjimai ir socialinė kritika.

Eglės Rakauskaitės performansas „Meduje“

Dalis ankstyvųjų performansų kurti kaip savarankiški videomeno kūriniai. Vienas iš žinomiausių šio žanro kūrinių - videoperformansas „Meduje“, pirmą kartą pristatytas 1999 m. Šiuolaikinio meno centre vykusioje parodoje „Subordinacija“. Parodoje atkurtas performanso rekvizitas - arti šimto litrų Alpių pievų medaus, supilto į tarp keturių metalinių strypų ištemptą impregnuotą balto audinio kokoną. Performanso metu Rakauskaitė bandė visiškai panirti į šį, už Šveicarijoje gautą menininko stipendiją įsigytą medų, kvėpuodama pro specialią įrangą. Tais pačiais metais performanso dokumentacijos pagrindu sukurtas filmas buvo rodytas ir Venecijos bienalėje, pirmajame Lietuvos paviljone.

Aleksas Andriuškevičius

Aleksas Andriuškevičius - tapytojas, grupės „POST ARS“ (1989 - 2009) narys, vienas iš retų lietuvių videoperformanso menininkų, kūręs 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Jo kūrybinei praktikai būdingos minimaliomis priemonėmis kuriamos situacijos, kylančios iš kasdienio aplinkos patyrimo, nevengiama absurdo elementų, visa tai dokumentuojama laisvai, buitine kamera. Šių situacijų centre - pats autorius ir jo surežisuoti performatyvūs, kartais monotoniški veiksmai, kūriniuose virstantys abstrakčiais, paradoksaliais ritualais.

Festivaliai ir Tarptautinis Pripažinimas

„Festival Franco-Balte d’art video“ - pirmasis, tris metus trukęs Prancūzijos ir Baltijos šalių festivalis, pradėtas rengti Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva (1992 m. - Ryga, 1993 m. - Vilnius, 1994 m. - Talinas). Jame dalyvavo ir lietuvių menininkai Aleksas Andriuškevičius, Laimė Kiškūnaitė, Džiugas Katinas, Gintaras Šeputis, „Akademinio pasiruošimo grupė“ („APG“) bei kiti.

1993 m. festivalis surengtas ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Pastarasis renginys ne tik suteikė galimybę čia kuriantiems menininkams susipažinti su užsienio kūrėjų darbais, bet ir žymėjo videomeno, kaip legitimios ir aktualios kūrybos formos, pradžią Lietuvoje. Festivalyje išrinktam geriausio darbo autoriui būdavo suteikiama galimybė mėnesį reziduoti Paryžiuje.

tags: #lina #lapinskaite #butas