Lino Mikutos filmai: kūrybos apžvalga

Režisierius Linas Mikuta savo filmuose nebijo rodyti neparadinės Lietuvos užkulisių, o nuoširdžiai bendraujantys pašnekovai apnuogina savo širdį. Dokumentininko darbai yra apkeliavę daugybę tarptautinių festivalių ir pelnę ne vieną apdovanojimą.

Naujausią L. Mikutos filmą „Šaltos ausys“ žiūrovai turėjo progą pamatyti festivalyje „Nepatogus kinas“. Tai pasakojimas apie tėvą ir jo kurčnebylį sūnų, gyvenančius vienkiemyje. Atskirti nuo civilizacijos, dalydamiesi vienu stogu vyrai yra tolimi vienas kitam.

Tėvo ir sūnaus pasaulėjauta labai skiriasi, visi bandymai susikalbėti virsta konfliktu arba mažų mažiausiai nesusipratimu. Panašu, tai bus archyvinės medžiagos filmas, kokių Lietuvos kine pastaraisiais metais daugėja.

Šis filmas ne apie buitį, o apie tai, kaip artimiausi žmonės gali būti patys tolimiausi vienas kitam.

Linas Mikuta apie savo filmų herojus:

„Jūsų filmų personažai - neretai socialiai sužaloti žmonės, žinantys, kas yra skurdas, vienišumas, neturintys stogo virš galvos ar artimųjų. Kaip randasi jūsų istorijos?“

Įvairiai. Kartą pastebėjau pastatą, prie kurio būriavosi ir kažko kantriai laukė žmonės. Paaiškėjo, kad tai labdaros valgykla. Tada panūdau išgirsti nemokamo valgio lūkuriuojančių žmonių istorijas. Jas suguldžiau į filmą „Pietūs Lipovkėje“.

Filmas buvo kuriamas be operatoriaus, tiesiog įduodavau pakeleiviams kamerą į rankas ir jie patys save filmuodavo. Taip atsirado juosta „Pakeleiviai“.

Filmo siužetą išprovokuoja tam tikros aplinkybės. Kai studijavau magistrantūroje, dėstytojas davė užduotį nufilmuoti autostopu keliaujančius žmones.

Kuriant filmą mus labai palaikė valgyklos vadovė Larisa Čerkaskaja. Dauguma valgyklos darbuotojų kadaise pačios buvo pasiekusios dugną. Larisa joms padėjo atsitiesti, kelias ištraukė iš kanalizacijos šulinių, nuprausė. Visoms davė darbo.

Kurso draugo tėvai Dzūkijoje turėjo sodybą, mes ten važinėdavome po egzaminų pailsėti, pirtyje pasimaudyti. Kartais į sodybą užsukdavo keistuolis Jonas - didelis, galingas, stambus vyras.

Mano žmona kino operatorė Kristina turėjo sukurti filmą magistro darbui. Tada prisiminėme Joną, nykstantį kaimą. Filmas pasakojo apie autentiško lietuviško kaimo paskutines gyvavimo dienas.

Kaimo žmonės atsargūs, bet atvėrę širdį tampa prieraišūs. Vis dėlto filmo kūrėjas neišvengiamai turi atsisveikinti su savo herojais.

Jaunas (33) režisierius Linas Mikuta "Dzūkijos jautyje" pratęsė kaimiškąją temą, kuriai dirvą išpureno lietuvių kino klasikai Robertas Verba ir Henrikas Šablevičius.

Jauno režisieriaus Lino Mikutos pilnametražis dokumentinis filmas „Dzūkijos jautis“ (operatorė ir scenarijaus bendraautorė Kristina Sereikaitė) - apie tą patį. Apie nykstantį Lietuvos kaimą, dilginantį netekčių jausmą, vis dar tvirtą, bet jau paskutinį dzūkiško vienkiemio šeimininką Joną Burbą, su kurio išėjimu čia užsibaigs viskas - nes niekam nieko nebereikės.

Šiandien „Respublika“ kalbina Liną Mikutą, jau spėjusį filmo premjerą pristatyti dviejuose tarptautiniuose kino festivaliuose: tuoj po Vilniaus „Kino pavasario“ - Tartu antropologiniame.

Sakralumas tos vietos, kur seni medžiai teikė pavėsį ne vienai kartai. Ir visa tai, kas kurta šimtmečiais, sunaikinta per kelis sovietmečio penkmečius. Kaimuose - tipinės kolchozų gyvenvietės, miestuose - bedvasiai, zombiški nauji kvartalai. Be istorinės atminties, be senumo auros.

Specialiai jo neieškojau. Dažnai nuvažiuodavau į kurso draugo tėvų sodybą Lazdijų rajone. Pasimaudyti, pailsėti. O tas Jonas - kaimynas, žiemą prižiūrintis ištuštėjusią miestiečių sodybą. Pabendravome. Ne kartą ir pas jį apsilankėm. Pamačiau jo aplinką, šeimą, buitį. Net nepajutau, kaip galvoje ėmė ryškėti Jono gyvenimo tema.

Realybėje įsitikinau, kad tie du kraštutiniai poliai turi nemažai jungties taškų. Nėra juodo ir balto atskirai. Viskas susiję. Jonas ir geria, ir mergas kirkina.

Filmo patikrinimas tarptautinėje arenoje visada labai svarbus. Beje, iš kur tas pavadinimas - „Dzūkijos jautis“?

Nelabai buvo linkęs į šnekas. Sužinojau, kad pardavė paveldėtą žemę, mišką, tėviškę. Sentimentų nerodė, tik pasakė: gerai, kad geram žmogui. Gerai supranta, kad po jo čia niekam nieko nebereikės. Tokie kaip jis - paskutinė karta nuo žagrės, iš inercijos vis dar gyvenanti prie žemės. Niekam nereikalinga. Be jokios perspektyvos. Per tokius kaip jis pervažiavo ne tik kolchozai, bet ir dabartinė Lietuvos žemės reforma. Po jo nebebus ir tų arklių, ir karvės, ir kitokios gyvasties. Nes jei vaikai ir atvažiuos, tai tik kaip vasarotojai...

Jų santykiai išties ypatingi. Išoriškai šiurkštūs, bet... jų bendravime esama kažkokio užslėpto švelnumo.

Kaimas yra be sentimentų. Apie tą ranką sakėm ir atsilankiusiai dukteriai: vežkit į ligoninę! Aha, reikėtų... Bet taip ir nenuvežė.

Netgi jau pradėjome. Tai bus trumpo metražo pasakojimas apie benamių valgyklą Liepkalnio gatvėje - „Pietūs Lipovkoje“.

Jie ypatingi, nes neturi užsiauginę socialinės odos, nevaidina jokių socialinių vaidmenų. Be kaukių, be pozų, neturintys už ko pasislėpti.

„Gabrielius iš neprarasto Rojaus“ - naujausias dokumentinio kino režisieriaus Lino Mikutos darbas. Filme atveriamas paauglio Gabrieliaus, turinčio autizmo sutrikimą, pasaulis ir paraleliai vykstanti jo tėvų drama. Apie tai, kaip sekėsi užmegzti ryšį su filmo herojumi ir stebimosios dokumentikos ypatumus, kalbėjome su filmo režisieriumi Linu Mikuta.

Dokumentiniame kine kartais taip būna, kad herojai patys netikėtai ima ir atsiranda. Turime sodybą Anykščių rajone. Vieną dieną, mums ten bebūnant, atėjo moteris su berniuku ir dideliu šunimi. Šiek tiek nustebome, kadangi tai gana atoki vieta. Pasirodo, jie mūsų kaimynai, gyvena netoliese.

Pradėjome filmuoti 2019 metais, daugiau koncentruodamiesi į vaiko pasaulį, tačiau vėliau istorija įgavo platesnę apimtį dėl šeimoje prasidėjusios skyrybų dramos. Žmonės kūrė savo gyvenimą - svajonių sodą - ir jis pradėjo trupėti.

Autistiški vaikai ganėtinai aštriai reaguoja į jiems nepažįstamus žmones, reiškinius, garsus, vaizdus… Iš pradžių nebuvo lengva užmegzti santykį. Pirmuose susitikimuose Gabrielius nuo mūsų tolindavosi, buvome nepažįstami žmonės, atsidūrę toje aplinkoje, kuri jam būdavo pažįstama.

Po susitikimo su Jūrate ir Gabrieliumi, prieš atsisveikinant, jis netikėtai pagriebė mano ranką ir ilgai laikė žvelgdamas tokiu skrodžiančiu, be galo šviesiu žvilgsniu, tiesiai man į akis. Taip magnetiškai, sakyčiau net hipnotizuojančiai. Kokias penkias minutes…

Kažkada teko dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žymaus režisieriaus Roberto Wilsono asistentu. Tai režisierius, visą savo teatrinę sistemą sukūręs remdamasis ženklais, gestais ir kodais, atrastais bendraujant su žmonėmis, ypač vaikais, turinčiais autizmo spektrą ar kurtumą.

Pradėjome filmuoti 2019 metais, praėjus gal porai metų po susipažinimo. Iš viso filmavimai truko apie trejus metus. Gali pasirodyti ilgai, tačiau dokumentikoje, ypač stebimojoje, turi nutikti tam tikri draminiai elementai, turi įvykti tam tikras laiko atotrūkis, kad pasijustų kitimas, gyvenimo tėkmė, jos elementai.

Mane labiau domino paties Gabrieliaus pasaulis, jo kitoniškas suvokimas, kitoks vidinis būvis, negu daugumos žmonių. Man Gabrielius nėra žmogus su negalia, man jis kitoks. Kitokio pasaulio, kitokio gyvenimo, kuris turi teisę egzistuoti, pavyzdys.

Tokie išskirtiniai vaikai kaip Gabrielius gyvena tame rojuje, jiems nereikia įdėti pastangų, jie jau yra tame tyrame buvime, tame rojaus pažade. O mums, sveikiesiems, tą rojų reikia kiekvieną dieną sukandus dantis kurti. Tai nelengvai sukuriamos, labai trapios ir lengvai prarandamos mūsų laimės sekundės, dėl kurių mes, matyt, ir gyvename.

Dabar dirbu su filmu apie dvasinę tėvystę, Benediktinų ordiną Lietuvoje. Apie to ordino vienuolį Tėvą Žerarą, tapusį daugelio žmonių dvasiniu tėvu ir išnarpliojusį daugelio problemas.

Man yra įdomu sugrįžti į Vakarų civilizacijos saulėtekį, žvilgtelti į jos pamatines vertybes. „Sutikęs Gabrielių aš supratau, kad mane labai traukia jo pasaulis, galimybė priimti gyvenimą ir aplinką visiškai kitaip“, - sako kino kūrėjas Linas Mikuta, kalbėdamas apie naują savo dokumentinį pasakojimą „Gabrielius iš neprarasto Rojaus“.

Vieną kartą joje bebūdami pamatėme link mūsų einančią nepažįstamą moterį su vaiku ir šunimi. Tai buvo Gabrielius ir jo mama Jūratė.

Gabrielius - autizmo spektro sutrikimų turintis vaikas ir viskas, kas nepažįstama, jam kelia baimę. Todėl jis stengiasi išlaikyti atstumą, nežiūrėti į tuos dalykus, kurių nepažįsta, būti tarsi kažkur šalia, atsitraukti į savo pasaulį ir jam žinomais būdais palaikyti savo saugumą ir ramybę.

Kai jie atėjo, Kristina, mano žmona ir šio filmo operatorė [Kristina Sereikaitė, aut. past], paruošė kavos ir nešė ją į pavėsinę. Tuo metu Gabrielius su padėkliuku stukseno į namo sieną. Praeinant Kristinai pro šalį, vaikas atsisuko ir tuo padėkliuku kelis kartus stuktelėjo jai į galvą. Ne agresyviai, iš išgąsčio. Kristina labai išsigando, išsigando ir Gabrielius. Jis pabėgo, pasislėpė už tuo metu mūsų sodyboje stovėjusio seno kryžiaus, ir iškišęs pusę veido žvelgė į mus.

Mane labai sudomino šio vaiko pasaulis, visai kitoks aplinkos, erdvės, savęs suvokimas, kitas būvis. Nors Gabrielių giliai palietė autizmo spektro sutrikimas, šalia to prisidėjo ir keletas kitų ligų, tačiau jis išliko toks tyras.

Nuo pat atėjimo Gabrieliaus žvilgsnis visada būdavo į kažką nukreiptas: sieną, stuksenimo objektą - tai gana įprasta šį sutrikimą turintiems vaikams.

Tačiau kai jau reikėjo atsisveikinti, Gabrielius paėmė mano ranką ir ilgai, bemaž penkias minutes, atviru, skaidriu ir šiltu žvilgsniu nepertraukiamai žiūrėjo man į akis. Jau tada man galvoje kažkoks filmas praėjo.

Kito susitikimo metu Gabrieliaus tėvams pasakėme, kad Gabrielius ir jo pasaulis mums atrodo įdomus, paklausėme, ar galime jį pafilmuoti, pažiūrėti, kaip per kameros akį pavyks ar nepavyks jį atskleisti.

Pradėjus filmuoti šeimą, įvyko skausmingos Jūratės ir Juozo skyrybos ir tas idealus pasaulis, Rojus, kurį jie norėjo sukurti, pradėjo trupėti.

Esu labai dėkingas ir Jūratei, ir Juozui, kad jie leido mums tęsti. Galima tik įsivaizduoti, kaip sunku, kai viskas, kas, atrodo, jungė, pradeda skirtis, keičiasi vieno santykis į kitą. O čia dar mes, kinošnikai, bendraujantys ir su vienu, ir su kitu, esantys kažkur šalia. Turėjome nemažą iššūkį nestoti į vieno kurio nors pusę, išlaikyti objektyvumą. Labai stengiausi suprasti ir Jūratę, ir Juozą. Kiekvienas jų turi savo skaudulių, interpretacijų į tuos dalykus, kurie atsitiko.

Mes visi kuriame tam tikras idealybes, įsivaizduojame, kaip norėtume gyventi, koks galėtų būti mūsų Rojus. Visi iriamės per gyvenimą tikėdamiesi, kad kažką pasieksime. O Gabrieliaus būtis, tas jo tyras nepaliestumas, tam tikra autonomija nuo išorinio pasaulio sąlygoja, kad jis visą laiką yra savo Rojuje.

Mes visada pirmiausia ateiname kaip žmonės, o tik paskui mus įeina kamera. Gabrieliaus šeima per visus tuos metus tapo mums artima ir mes jos atžvilgiu esame šiek tiek daugiau negu tik kino kūrėjai. Kai tampi artimu, įgyji pasitikėjimą, santykis pasikeičia. Negali ateiti į kieno nors pasaulį ir su kamera pradaužti intymios erdvės luobo. Ne, žmogus turi pats jį atidaryti.

Filme labai stiprios religijos, tikėjimo temos. Net pasakodamas apie pirmąjį susitikimą su Gabrieliumi minėjote kryžių.

Visi šie dalykai atėjo iš paties Gabrieliaus. Jo tėvai pasakojo, kad būdamas vaikas Gabrielius labai bijojo didelių erdvių, ypač bažnyčių. Tačiau vieną dieną visai šeimai atostogaujant Palangoje ir netikėtai užsukus į bažnyčią, įvyko kažkoks lūžis - vaikas staiga nusišypsojo. Vėliau tos pačios bažnyčios šventoriuje jis pagriebė šventą paveikslėlį, jį apsikabino ir visur su savimi nešiojosi.

Man buvo labai keista ir įdomu, kai juos pamačiau. Paklausiau Jūratės, kodėl jis tuos paveikslėlius ten klijuoja. Jūratė papasakojo, kad kai Gabrieliui šalia autizmo spektro sutrikimo prisidėjo labai stiprūs epilepsijos priepuoliai, jie dažnai keliaudavo į ligoninę. Būtent tose vietose, kur Gabrielius dabar klijuoja savo paveikslėlius, jam būdavo įvedami kateteriai ir leidžiami vaistai. Išėmus juos, liko žaizdelės, kurias jam užklijavo. Ir nors vėliau, žinoma, žaizdelės sugijo, Gabrielius ir toliau prašydavo, kad jam užklijuotų tas vietas.

Arba į Jėzų Kristų. To iki galo ir aš nesupratau, ir net nežinau, ar tai įmanoma suprasti. Arba scena, kai jis koplyčioje bučiuoja mirusį Kristų - tikriausiai pasaulyje niekas nėra taip Kristaus bučiavęs. Mums bežiūrint šiurpas ėjo. Ir vėl atsiranda tam tikra sąsaja: jis tarsi šventasis, kankinys.

Pavyzdžiui, tam tikru metu atsiranda Jūratės kaip Mergelės Marijos provaizdis. Ypač scenoje, kai Gabrielius guli motinai ant kelių, o ji glosto jam galvą - ji tarsi pieta iš senųjų meistrų kūrinių.

Su Gabrieliumi ir jo tėvais susipažinome, berods, 2017 metais, o filmuoti pradėjome 2019 m.

Ne paslaptis, kad dramos vyko daugiau. Tačiau vienu metu supratau, kad jeigu dabar pradėsime giliau lįsti į Jūratės ir Juozo istorijos faktus, aiškintis, kas teisus, o kas - ne, galime nueiti į keistą šeimyninį konfliktą. Nenorėjau to.

Jūratė turėjo svajonę susikurti savąjį rojų - ji, jos vyras ir jų vaikas medžių apsuptoje sodyboje. Netikėtai viskas išsipildo - ji sutinka vyrą, kuris ją nusiveža į tokią vietą. Čia ji pamato apreiškimą - prabėgantį šviesiaplaukį berniuką su vėliavėle. Vizija netrukus virsta tikrove - Jūratė susilaukia sūnaus. Laimingi tėvai pavadina jį archangelo Gabrieliaus vardu.

Deja, tai, kas turėjo reikšti rojaus žemėje pradžią, greitai virsta prakeiksmu. Jūratė su siaubu suvokia, kad sutuoktinis anaiptol ne toks, kokio ji tikėjosi, o Gabrieliui diagnozuojamas sunkios formos autizmas. Moteris ilgus metus gyvena panirusi į depresiją, kol vieną dieną per sūnų Gabrielių ji išgirsta Dievo balsą.

Linas Mikuta (g. 1980 m. Klaipėdoje) - kino režisierius, prodiuseris. Kino srityje dirba nuo 2009 metų. Jo kurti dokumentiniai filmai „Šaltos ausys“, „Romano vaikystė“, „Pietūs Lipovkėje“, „Dzūkijos jautis“ įvertinti ir pripažinti pasaulinio lygio festivaliuose. Nuo 2019 m. Mikuta vadovauja savo įkurtai prodiuserinei kino kompanijai „Lela films“.

Films of Linas Mikuta are widely known around the globe. His films “Dead Ears”, “Roman’s Childhood”, “Dinner”, “Dzukija’s Bull”, “Fellow Travelers” participated in over 50 festivals (such as DOK Leipzig, Krakow Film Festival, FIDBA, Sole Luna Doc, Festival dei Popoli, Camerimage, etc) and was awarded and nominated more then 20 times.

Klaipėdos žiūrovų balandžio 20 d. laukė neeilinis kino renginys - filmo apie iškilų mūsų kraštietį Antaną Mončį premjera, kurią dovanojo kino juostos „Mončys.

Režisieriaus dokumentalisto Lino Mikutos filmas skirtas įamžinti žemaičio nuo Darbėnų, tapusio vienu iškiliausių išeivijos menininkų, Antano Mončio asmenybę. Palikęs Lietuvą po sovietinės okupacijos, jis 1950 m.

Filme atskleidžiamos tampriai persipynusi Mončio lietuviška prigimtis ir prancūziška asmenybė. Jos stiprybės Antanas sėmėsi iš Mončių sodybos medžių ir ąžuolų Mančiuose netoli Darbėnų. „Visa jėga - šaknyse“, - sakė A. Mončys.

Filme daugybė archyvinių kino kadrų su A. Mončio pasakojimais, bendražygių prisiminimų. Nors menininko gyvenime buvo daug skaudžių akimirkų, filme gausu šviesių epizodų, viename iš kurių menininko jaunystės draugės, dvi prancūzų seserys papasakojo linksmą istoriją, kaip vyrus iš pabėgėlių stovyklos, kurioje kurį laiką praleido Mončys, atveždavo į gubernatoriaus namų vakarėlius, nes damoms trūko šokių partnerių.

Lietuvos regionų žemėlapis

Pagrindiniai Lino Mikutos filmai

tags: #linas #mikuta #sodyba