Morfologija yra kurios nors kalbos gramatikos posistemis, apimantis žodžių klases ir jų reiškiamas gramatines reikšmes. Taip pat morfologija yra gramatikos mokslo šaka, nagrinėjanti šį kalbos posistemį. Žodis morfologija sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių morphe - forma ir logos - mokslas, supaprastintai tariant, tai žodžio formų mokslas.
Paprastai kalbėdami perduodame pašnekovui norimą informaciją. Štai paprasčiausias sakinys:
(1) Jonas perskaitė įdomią knygą.
Sakiniu (1) norime perduoti tokią informaciją: kažkas praeityje atliko kažkokį veiksmą su kažkuo. Tai pranešimo turinys. Bet kad klausytojas jį suprastų, reikalingas taisyklingas gramatinis įforminimas. Tai yra, pasakoma ne tik tai, kas norima pasakyti, bet ir kalbai būdinga bei būtina gramatinė informacija.
Štai veikėjas yra ne šiaip Jonas, bet kartu būtinai pasakoma giminė (vyriškoji), skaičius (vienaskaita) ir parenkamas veikėjui reikšti tinkamas linksnis (vardininkas). Atkreiptinas dėmesys - tai būtina, neišvengiama informacija; lietuviškai negalima įvardyti daiktavardžio, nepasakant giminės, skaičiaus ir linksnio. Giminė, skaičius ir linksnis yra žodžių klasės - daiktavardžio gramatinės kategorijos.
Lygiai tą patį matome ir su sakinio (1) objektu knygą - tai daiktavardis, kuris, be leksinės reikšmės, dar rodo gramatinę informaciją - moteriškosios giminės vienaskaitos galininkas. Veiksmažodis perskaitė irgi rodo tam tikrą gramatinę informaciją - laiką, nuosaką, asmenį ir kt. Visi šie gramatiniai rodikliai vadinami gramatinėmis kategorijomis.
Gramatinės kategorijos
Taigi, gramatinė kategorija yra būtinai žymimas tam tikras žodžio klasės gramatinis rodiklis, kuris yra pasirenkamas iš kelių galimybių. Pavyzdžiui, būtinas daiktavardžio gramatinis rodiklis yra giminė - pasirenkama iš vyriškosios ir moteriškosios; kitas daiktavardžio rodiklis yra skaičius - pasirenkama iš vienaskaitos ir daugiskaitos; veiksmažodžio rodiklis yra laikas - pasirenkama iš esamojo, būsimojo ir dviejų būtųjų laikų; būdvardžio rodiklis yra laipsnis - pasirenkama iš nelyginamojo, aukštesniojo ir aukščiausiojo ir t. t.
Vienos žodžių klasės, t. y. kalbos dalys, turi tik joms būdingą gramatinių kategorijų komplektą (pvz.: daiktavardis - giminę skaičių, linksį; būdvardis - giminę, skaičių, linksnį, apibrėžtumą ir laipsnį ir t. t.). Kitos žodžių klasės gali formaliai išreikštų gramatinių kategorijų neturėti (pvz.: prieveiksmis, jungtukas, ištiktukas). Bet visos žodžių klasės turi kategorinę reikšmę.
Kategorinė kalbos dalies reikšmė yra pagrindinis kalbos dalies skyrimo kriterijus. Pagal tai, kokią jos turi kategorinę reikšmę, šiuo metu skiriama 11 kalbos dalių.Jų klasifikacija, kategorinės reikšmės ir būtinosios gramatinės kategorijos pateikiamos lentelėje.
| Kalbos dalis | Kategorinė reikšmė | Būtinosios gramatinės kategorijos |
|---|---|---|
| Daiktavardis | Daiktas | Giminė, skaičius, linksnis |
| Būdvardis | Statinė daikto ypatybė | Giminė, skaičius, linksnis, (laipsnis, apibrėžtumas) |
| Skaitvardis | Kiekybė | (Giminė, skaičius, linksnis) |
| Veiksmažodis | Veiksmas | Laikas, nuosaka, asmuo, (veikslas) |
| Įvardis | Nurodymas | Priklauso nuo įvardijamos kalbos dalies |
| Prieveiksmis | Veiksmo ypatybė | Neturi |
| Prielinksnis | Ryšys tarp žodžių | Neturi |
| Jungtukas | Ryšys tarp sakinių | Neturi |
| Dalelytė | Prasmės modifikavimas | Neturi |
| Jaustukas | Emocija | Neturi |
| Ištiktukas | Garsas | Neturi |
Iš lentelės matome, kad vienos kalbos dalys yra savarankiškos, kitos - tarnybinės, trečios - emocinės-ekspresinės. Kad būtų aiškiau, štai dar vienas sakinys su visomis kalbos dalimis, išskyrus jaustuką ir ištiktuką (mat komunikacijai tai nebūtinos kalbos dalys):
(2) Ūgtelėjęs Jonukas ir meilioji Gritutė tikėjosi sugrįžti iš to miško namo padedami trupinių, tačiau nenumatė paukščių klastos, kurie, deja, per vieną dieną sulesė visus trupinius.
Savarankiškos kalbos dalys yra tokios, kurios sakinyje eina sakinio dalimis. Kaip matome, sakinyje (2) esama daiktavardžių (Jonukas, Gritutė, miškas, trupiniai, paukščiai, klasta, diena), būdvardis (meilioji), prieveiksmis (namo), skaitvardis (vienas), veiksmažodžiai (ūgtelėjęs, tikėjosi sugrįžti, padedami, nenumatė, sulesė), įvardžiai (to, kurie, visus). Visiems šiems žodžiams galime iškelti klausimus ir pagal tai pasakyti, kokia tai sakinio dalis: Jonukas, Gritutė - veiksniai; tikėjosi sugrįžti, sulesė, nenumatė - tariniai; meilioji, ūgtelėjęs, to - pažyminiai; iš miško, namo - aplinkybės; trupinių, klastos - papildiniai.
Tarnybinės kalbos dalys neina sakinio dalimis - jos tik rodo ryšį tarp žodžių, žodžių junginių, sakinių, visaip modifikuoja jų prasmę. Sakinyje (2) tarnybinės kalbos dalys irgi parodytos visos: jungtukai (ir, tačiau), prielinksniai (iš, per), dalelytės (deja). Jokie klausimai iš kitų žodžių tarnybinių kalbos dalių žodžiams nekeliami. Jungtukas ir sujungia du vienarūšius veiksnius (Jonuką, Gritutę). Jungtukas tačiau supriešina du vienarūšius tarinius (tikėjosi sugrįžti, nenumatė). Dalelytė deja parodo, kaip kalbėtojas vertina neutralų konstatuojamąjį sakinį (paukščiai sulesė), t. y. jį modifikuoja.
Daiktavardis
Daiktavardis - komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, skirta daiktams įvardyti. Daiktais gramatikoje suprantama visa, apie ką galima pasakyti, kas tai yra: konkretūs tikrovės daiktai, gyvos, tikros arba menamos būtybės, abstraktai, įvairiausi reiškiniai. Daiktavardis turi giminės, linksnio ir skaičiaus kategorijas. Todėl jis yra kaitomas linksniais ir skaičiais.
Giminės kategorija daiktavardžiui ypatinga, nes gimine jis ne kaitomas, o yra vienos kurios nors. Daiktavardžio giminė yra klasifikacinė kategorija, t. y. visi daiktavardžiai yra suskirstyti į dvi grupes: vieni yra vyriškosios giminės (sijonas, stalas, namas, dangus), o kiti moteriškosios (kelnės, kėdė, lenta, žemė). Todėl giminės kategorija yra smarkiai susijusi su daiktavardžio kategorine reikšme: tai ne tik daikto įvardijamas - kartu daiktas priskiriamas kuriai nors vienai giminei. Daiktavardžio giminė yra dvinarė gramatinė kategorija.
Negyvų daiktų giminė yra nemotyvuota. Dalies gyvų daiktų giminė yra susieta su lytimi (vyras, moteris; brolis, sesuo). Yra kelios grupelės daiktavardžių, išsiskiriančių giminės kategorijos požiūriu:
- kai kurie asmenis žymintys vyriškosios giminės daiktavardžiai gali turėti moteriškosios giminės galūnes: dėdė, tėtė, Venclova, Krėvė…;
- kai kurie daiktavardžiai gali žymėti abiejų lyčių asmenis ir reikšti tiek moteriškąją, tiek vyriškąją giminę: vaikas vėpla (vyr. g.), mergaitė vėpla (mot. g.), didelis nenuorama (vyr. g.), greita nenuorama (mot. g.), naktibalda, elgeta, kūtvėla…;
- esama daiktavardžių porų, žyminčių skirtingų lyčių asmenis pagal profesiją, dirbamą darbą, šeiminę padėtį, bet tai nerodo kaitymo gimine (lytis ir giminė sutampa): mokytojas - mokytoja, prezidentas - prezidentė, Zvonkus - Zvonkė….
Daiktavardžiai kaitomi linksniais (tai vadinama linksniavimu). Linksnio kategorija yra septynianarė - vardininkas (kas? namas, mama), kilmininkas (ko? namo, mamos), naudininkas (kam? namui, mamai), galininkas (ką? namą, mamą), įnagininkas (kuo? su namu, su mama), vietininkas (kur? kame? name, mamoje), šauksmininkas (ei tu, name, mama). Linksnis rodo žodžių junginio santykius.
Paprastai linksnį valdo veiksmažodis: neskaitau knygos, padedu draugui, skaitau knygą, valgau šaukštu, miegu lovoje. Dar linksnį valdyti gali skaitvardžiai ir patys daiktavardžiai: vaikų knyga, namų darbai, dešimt metų, trylika saldainių. Valdomi linksniai tada, kai pagrindinis žodis kaitomas, o linksnis nesikeičia: padedu draugui, padėsiu draugui, padėčiau draugui; vaikų knyga, vaikų knygos, vaikų knygai; trylika saldainių, trylikos saldainių, trylikai saldainių.
Kitas linksnio vartojimo atvejis: veiksnio ir tarinio santykio rodymas (įprasčiausias linksnis čia yra vardininkas): knyga suplyšo, šaukštas pasimetė, lova sulūžo. Dar linksniai gali būti derinami, bet tai labiau būdinga nesavarankiškam būdvardžio, skaitvardžio, dalyvio linksniui: geras vaikas, pamirštas saldainis, devintoji banga. Priedėlio pozicijoje daiktavardis irgi gali būti derinamas: mokytojas Jonas, mokytojo Jono, mokytojui Jonui.
Daiktavardžiai kaitomi skaičiais. Skaičiaus kategorija yra dvinarė - vienaskaita (namas, kėdė) ir daugiskaita (namai, kėdės). Vienaskaita paprastai reiškia vieną daiktą, daugiskaita - daugiau negu vieną. Kartais tarmėse, šnekamojoje kalboje, senesnėje literatūroje pavartojama dar ir dviskaita (du litu, dvi bobi).
Lietuvių kalboje esama formaliai nelinksniuojamų, nekaitomų skaičiais ir iš pirmo žvilgsnio neaišku kuriai giminei priskiriamų daiktavardžių: fojė, ateljė, ledi, buržua, kakadu ir pan. Bet tai tik formaliai, nes su jais esantys būdvardžiai turi būti derinami gimine, skaičiumi ir linksniu: sutikau maloniąją ledi, nematau maloniosios ledi, malonioji ledi nusišypsojo. Paprastai nelinksniuojami daiktavardžiai yra skoliniai iš kitų kalbų.
Kita vertus, labai dažnai tokie žodžiai pritaikomi prie lietuvių kalbos sistemos ir pradedami linksniuoti, kaityti skaičiais visiškai taip, kaip lietuviški žodžiai: prieskonis karis, prieskonio kario; valgau spagečius, nevalgau spagečių; nukrito žaliuzės, užtraukiau žaliuzes ir t. t. Todėl ir toliau reikia stengtis kuo daugiau iš svetimų kalbų ateinančių žodžių linksniuoti: avokadas, bikinis, dingas, ekstazis, martinis, reziumė, sušis, želė ir t. t.
Būdvardis
Būdvardis - komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, skirta statinei daikto ypatybei įvardyti. Ką reiškia statinė? Apskritai kitos kelios savarankiškos kalbos dalys, galima sakyti, tarnauja daiktavardžiui - daiktavardžiu pavadiname daiktą, o būdvardžiu, veiksmažodžiu ir skaitvardžiu jį apibūdiname, pasakome jo ypatybę, požymį: koks gali būti stalas - gali stovėti, gali būti stovintis, gali būti vienas, gali būti tvirtas. Taigi, yra trys apibūdinimo aspektai - kiekis (vienas), nekintama / statinė ypatybė (tvirtas) ir kintama / dinaminė ypatybė (stovi, stovintis).
Todėl visų trijų kalbos dalių kategorinę reikšmę galima apibrėžti per skirtingų daikto ypatybių įvardijimą. Būdvardis, būdamas daiktavardžio palydovas, pakartoja tas pačias gramatines kategorijas, kurias turi ir daiktavardis - giminę, skaičių, linksnį. Tačiau šios būdvardžio kategorijos nėra savarankiškos - jos derinamosios. Todėl ir sakome, kad būdvardis kaitomas giminėmis, skaičiais ir linksniais: meilioji Gritutė, meiliosios Gritutės, meiliajai Gritutei; baltasis gandras, baltųjų gandrų, ir t. t.
Būdvardžiai turi du skyrius - kokybiniai ir santykiniai. Kokybiniai būdvardžiai yra tokie, kurių reiškiamas ypatybės kiekis gali būti kintamas, įvairiai vertinamas ir keičiamas: geras vaikas, geresnis vaikas, geriausias vaikas; aukštas namas, aukštesnis namas, aukščiausias namas. Taip pat kokybiniai būdvardžiai gali padėti daiktavardžiui reikšti apibrėžtumą, t. y. padeda išskirti vieną daiktavardį iš kitų, apibrėžti jį: geras vaikas - gerasis vaikas, aukštas namas - aukštasis namas.
Vadinasi, kokybiniai būdvardžiai, be kaitymo giminėmis, skaičiais ir linksniais, dar kaitomi laipsniais ir gali būti įvardžiuotiniai. Kaitymas laipsniais vadinamas laipsniavimu. Tai reiškia, kad kokybinis būdvardis dar turi laipsnio gramatinę kategoriją. Įvardžio pridėjimas ir įvardžiuotinio būdvardžio funkcija rodo, kad būdvardis turi vadinamąją apibrėžtumo kategoriją. Kokybinis būdvardis turi penkias gramatines kategorijas: giminės, skaičiaus, linksnio, laipsnio ir apibrėžtumo.
Santykiniai būdvardžiai pavadina ypatybę, siejamą su kitais daiktais ir reiškiniais: geležinis vilkas, pieniška sriuba, vilnoniai siūlai. Santykiniai būdvardžiai visi yra dariniai. Šio tipo ypatybės negali būti nei daugiau, nei mažiau, taip pat ir apibrėžti jo neišeina. Todėl šie būdvardžiai neturi nei laipsnio, nei apibrėžtumo kategorijos. Vadinasi, santykiniai būdvardžiai kaitomi tik giminėmis, skaičiais ir linksniais.
Kaip jau sakyta, būdvardžio giminės, skaičiaus ir linksnio kategorijos yra derinamosios, priklausomos nuo daiktavardžio. Tai reiškia, kad šių kategorijų narių būdvardis turės lygiai tiek pat, kiek ir daiktavardis: skaičiai du, giminės dvi, o linksniai septyni. Šios gramatinės kategorijos yra formalios, neturinčios jokios savarankiškos funkcijos, jos tik pakartoja žymimo daiktavardžio savarankiškas gramatines kategorijas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kokybiniai būdvardžiai gali įvardyti ypatybę, nesusietą su daiktavardžiu: man gera, jam linksma. Tai yra senovinės trečiosios (bendrosios) giminės liekana, šiandien jau nepatenkanti į giminės kategoriją, todėl ji vadintina negiminine būsenos forma. Būdvardžio negimininė būsenos forma pažyminiu neina ir yra nekaitoma.
Skaitvardis
Skaitvardis - komunikacijai būtina savarankiška kalbos dalis, skirta tiksliam daiktų skaičiui arba tiksliai jų vietai eilėje įvardyti; kitaip sakant, reiškia kiekybės ypatybę. Šiaip kiekybei reikšti kalboje esama ir kitokių žodžių, ne skaitvardžių: daug, mažai, pusė, tuzinas, velnio tuzinas ir pan. Tačiau jie nuo skaitvardžio skiriasi viena esmine ypatybe - skaitvardis būtinai reiškia tikslų skaičių.
Skaitvardis kaip žodžių klasė yra labai uždara - negalima nei prikurti, nei kitaip prisidaryti naujų skaitvardžių. Jų kiekis iš anksto žinomas, baigtinis ir nekintantis. Galima pasakyti - kiek yra skaičių, tiek yra ir skaitvardžių. Tai kiek yra skaitvardžių? Nuo minus begalybės iki plius begalybės. Begalybė yra daiktavardis, nes nežinia, kiek tiksliai iš tiesų tai yra, bet viskas, kas telpa tarp šių dviejų kraštutinumų, yra visi skaičiai, o įvardyti jie yra skaitvardžiais, pvz.: šimtas aštuoniasdešimt trys milijardai šeši šimtai penkiasdešimt vienas milijonas septyni šimtai keturiasdešimt penki tūkstančiai trys šimtai dvidešimt keturi - tai vienas skaitvardis, esantis tarp dviejų begalybių.
Skaitvardžiai būna kiekiniai (tikslų daiktų skaičių įvardijantys) ir kelintiniai (tikslią vietą eilėje įvardijantys). Kelintiniai skaitvardžiai: pirmas, antras, trečias, dešimtas, penkioliktas, šimtas septintas ir t. t. Kiekiniai skaitvardžiai dar skirstomi į keturias grupes:
- paprastieji (vienas, du, trys, keturi, dešimt, vienuolika, dvylika, dvidešimt, dvidešimt trys ir t. t.),
- kuopiniai (dvejetas, trejetas, ketvertas, penketas, šešetas, septynetas, aštuonetas ir devynetas),
- dauginiai (vieneri, dveji, treji, ketveri, penkeri, šešeri, septyneri, aštuoneri ir devyneri)
- trupmeniniai (viena antroji, septynios penkioliktosios ir t. t.).
Kuopiniai rodo visumą, grupę daiktų kaip vienetą. Jų tik aštuoni. Iš esmės sinonimiškai pasakymai: žaidė penketas vaikų ir žaidė penki vaikai. Bet penketą galime pavartoti ir be daiktavardžio, jei jis numanomas iš konteksto - šaunusis penketas. Su paprastuoju kiekiniu skaitvardžiu taip pasakyti negalima.
Dauginiai skaitvardžiai vartojami tik su daugiskaitiniais daiktavardžiai (tais, kurie neturi vienaskaitos): vienas namas - vieneri metai, dvi adatos - dvejos žirklės, septynios sienos - septynerios durys. Trupmeniniai kiekiniai skaitvardžiai reikalingi trupmenoms įvardyti.
Skaitvardis gali turėti labai įvairias gramatinių kategorijų kombinacijas. Vieni skaitvardžiai yra būdvardiškieji - turi giminę, skaičių, linksnį, laipsnį, apibrėžtumą: pirmas namas, pirmo namo, pirmam namui, pirmoji klasė, atbėgo pirmesnis. Kiti daiktavardiškieji - šimtas kaitomas skaičiais ir linksniais, bet giminę tik turi, o daiktavardį valdo, t. y. reikalauja kilmininko linksnio pvz.: šimtas namų, šimtai namų, šimto namų, šimtui namų. Treti niekaip nekaitomi, bet reikalauja daiktavardžio linksnio - dešimt vaikų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skaitvardžiai reiškia skaičius, todėl skaičiaus kategorija gali logiškai prieštarauti jų prigimčiai, t. y. neturi skaičiaus kategorijos, pvz.: du namai, dvi mergaitės, dviejų namų, dvie...
