Liubavo dvaras, įsikūręs visai netoli Vilniaus, mena turtingą ir ilgą istoriją. Atrodo, kad čia pavasario daugiau nei kitur, galbūt dėl to, kad aplinkui vanduo, o krisdamas nuo malūno užtvankos jis dar skleidžia ir gyvybingą pavasarišką garsą, čiurlena.
Liubavo dvaro vaizdas. Šaltinis: Wikipedia
Pavadinimo Kilmė ir Ankstyvoji Istorija
Pirmą kartą XVI a. paminėto Liubavo pavadinimas kilo nuo čia įsikūrusių prūsų žodžių „liubas”, „šliubas”, kurie lietuvių kalba reiškia „meilė”, „santuoka”. Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a., kaip karališkasis dvaras.
Dvaro istorija mena dar XVI a., o pirmaisiais žinomais jo savininkais buvo LDK politinio veikėjo I Lietuvos statuto autoriaus grafo Alberto Goštauto šeima. Mirus Albertui Liubavą paveldėjo jo sūnus, kaip manoma, Lietuvos metraščio, dar vadinamo Bychovco kronika, parašymo iniciatorius Stanislovas Goštautas (1507-1542). Jis buvo vedęs Barborą Radvilaitę (1520-1551).
Pasibaigus Goštautų giminei, Liubavo dvaras 1542 m. išmaros teise atiteto valstybei. Tuo metu Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam (1506-1548) perėjo ir kitą gausų Goštautų turtą sudarę dvarai: Geranainys, Kėdainiai, Liubčia, Mėguva, Biržai, Trakai, Medininkai, Dieveniškės, Tikocinas ir daug kitų.
Žygimantas Senasis Lietuvoje esančius Goštautų dvarus apie 1544 m. perleido savo sūnui Žygimantui Augustui (1520-1572). Paskutinis Jogailaičių dinastijos atstovas 1547 m. slapta vedė ankstesnio Liubavo dvaro savininko našlę Barborą Radvilaitę.
Jau pirmosiose Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto iždo knygose 1546 m. minimi Liubavo dvare vykdomi tvenkinių remonto darbai. Tuo metu dvaras tiekė ypač vertinamą žuvį valdovo stalui, o dvaro valdos siekė net Siesarčio, Kirneilio ir kt. ežerus netoli Molėtų. Išlikusios 1546-1547 m. sąskaitos suteikia anksčiausių žinių apie dvaro paskirtį ir svarbą. Iš šių dokumentų matyti, kad čionykštėse apylinkėse buvo gausu gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvies.
XVI a. antroje pusėje Žygimantas Augustas Liubavo dvarą išsikeitė į Rokantiškių pilaitę su Radvilaitės broliu Mikalojumi Radvila Ruduoju. Rokantiškių pilaitė ir Liubavo dvaras tuo metu buvo tos pačios vertės.
Liubavo dvaro malūnas
Tai rodo pardavimo aktas, kuriuo 1577 m. Radvila Rudasis valdą pardavė Kasparui Golejevskiui. Dokumente minimi tie patys žuvivaisos tvenkiniai, ūkiniai pastatai, alaus darykla. Naujajam šeimininkui Golejevskiui įsigyti Liubavą buvo labai svarbu, nes tai padėjo sujungti jau anksčiau supirktas žemes. Po jo mirties valdą toliau plėtė sūnus Mikalojus, 1614 m. prijungęs iš Zavišų pirktą Nemenčinės dalį.
1636 m. paveldėjimo teise Liubavo žemes pasidalijo trys Mikalojaus įpėdiniai: Jonas, Martynas ir Samuelis. 1638-1641 m. Liubavas pateko į vieno šeimininko rankas: LDK dvaro iždininkas Jonas Antanas Tiškevičius įsigijo Jono Golejevskio bei Martyno našlės Kristinos Puciankos ir sūnaus Izajo dalis (Liubavą ir Medžiūnus).
1670 m. Jono Antano sūnus Vladislovas Tiškevičius už 14000 lenkiškų auksinų Liubavo dvarą pardavė Plungėnų seniūnui, karališkajam pulkininkui Martynui Krišpinui Kiršenšteinui. Šis, kaip ir Kasparas Golejevskis, stengėsi supirkti daugiau aplinkinių valdų. Pavyzdžiui, dar 1668 m. iš Mykolo Daugėlos Narbuto jis įsigijo Nemenčinę, Girėją ir Zalosę prie Girėjos ir Zalosės upių.
Liubavą paveldėjo Martyno sūnus, Plungėnų seniūnas Kazimieras Krišpinas Kiršenšteinas. Tai buvo sunkus metas, kai kraštą stipriai buvo nuniokojęs Šiaurės karas ir maras, o šalį buvo apėmusi politinė suirutė. Kazimieras itin aktyviai dalyvavo politikoje, galbūt todėl ne visuomet spėjo prižiūrėti valdas. Tuo naudodamiesi kaimynai grobstė vertingus dvaro išteklius.
Po daugybės teisinių ginčų Liubavas teko jauniausiajai, netekėjusiai Kazimiero seseriai Teresei. Ši 1753 m. testamentu Liubavą paliko globotinei Teresei Tyzenhauzaitei, tais pačiais metais ištekėjusiai už Stžalkovo seniūno Antano Kazimiero Tiškevičiaus. Taip dvaras antrą kartą atiteko Tiškevičių giminei.
Painią tolesnę paveldėjimo eigą ženklino tokie asmenys kaip Pijus, Dominykas ir Vincentas Tiškevičiai. Liubavo dvare sumaniai šeimininkavo Antano Kazimiero brolis, Vincento dėdė Vilniaus katedros kanauninkas Mikalojus Tiškevičius. Mikalojaus valdymo laikotarpiu dvare buvo išlaikomas asmeninis orkestras, apgyvendintas didžiuliame puošniame barokinių vartų komplekse.
Vincentas Tiškevičius (1800-1867) 1857 m. Liubavo dvarą perleido savo seserei Kamilei Tiškevičiūtei ir taip dvaras perėjo Slizienių giminei.
Slizienių Valdymas ir Dvaro Klestėjimas
Ilgą laiką dvaras keliavo iš vienų didikų pas kitus. Dvarą valdė Mikalojus Radvila Rudasis, grafas Kasparas Golejevskis, Jonas Antanas Tiškevičius, Martynas Krišpinas Kiršenšteinas. Kiekvienas šeimininkas dvaro valdas plėtė ir vertę didino. Labiausiai dvaras suklestėjo XIX a., jį valdant Slizienių šeimai.
Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą valdė jos vaikai Valdemaras, Rita bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940 m., kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Valdant Slizieniams, XX a. pr. čia buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas. Ypatingų meninių gabumų turintys paveldėtojai labai rūpinosi jiems atitekusiu dvaru.
Naujas šeimininkas valdoms įrengti samdė užsienio meistrus. Jie statė malūną, pertvarkė hidrosistemą, laukuose įrengė drenažą. Kitaip nei medžioklę pamėgusi žmona, Rapolas Jonas Slizienis turėjo silpnybę gėlėms. Jų netrūko nei dvaro oranžerijoje, nei priešais rūmus įrengtose apvaliose klombose.
Prie pat rūmų pašaliniams nebuvo leidžiama vaikščioti. Apie tai įspėdavo užrašas ant pusapvalių aukštų ąžuolinių vartų. Dvaro valdose raštininkas buvo prigaminęs galybę lentelių su įvairiausiomis instrukcijomis. Raštininko parengti užrašai kabėjo net tvartuose. Lentelėse buvo nurodoma, kada šerti gyvulius, kiek pašaro jiems duoti.
Be rašytinių instrukcijų, dvaro darbininkams tekdavo atidžiai sekti ir gongo garsus. Pašaliečių akys dažnai krypdavo į dvaro šeimininko automobilį. Juodą mašiną vietiniai buvo praminę „taksufka“.
Nacionalizacija ir Sovietinis Laikotarpis
Taigi nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko Lietuvos istorijai svarbių asmenų nuosavybe, garsėjo ne tik gamtos turtais, bet ilgainiui tapo mėgstama šviesių aristokratų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.
Paskutinis dvaro šeimininkas Rapolas Jonas Slizienis buvo išvežtas į Sibirą, ten ir mirė. Dvaras buvo nacionalizuotas. Kurį laiką Liubave buvo laikomi politiniai kaliniai, vėliau apgyvendinti iš Baltarusijos atvykę gyventojai.
Sovietinis laikotarpis ypač skausmingai palietė Liubavo dvarą. 1940 m. paskutinis jo šeimininkas Rapolas Jonas Slizienis sovietų buvo išvežtas į Sibirą, netrukus ten mirė. Iki 1947 m. Liubavo dvare neliko senųjų jo gyventojų, jie pasitraukė į Lenkiją. Dvare buvo apgyvendinti kaliniai. Dar po kelerių metų juos pakeitė iš Baltarusijos atvykę nauji gyventojai, kurie nežinojo, kaip tinkamai prižiūrėti dvaro sodybą.
Kaleidoskopiškai keitėsi dvaro priklausomybė skirtingiems subjektams: Maišiagalos tarybiniam ūkiui, Bratoniškių, „Bolševiko", „Neries", Ažulaukės kolūkiams.
Atgimimas ir Dabartis
Dabar skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaras prikeliamas naujam gyvenimui. Įvairiapusiškai tiriant Liubavą, siekiant, kad istorinė atmintis ir atradimai tarnautų Lietuvai, steigiamas Liubavo muziejus. Šiuo metu lankytojams atviras unikalus dvaro vandens malūnas.
2011 m. Gintaro Karoso iniciatyva buvo restauruotas Liubavo dvaro sodybos vandens malūnas. 1902 m. statytas skelto akmens mūro vandens malūnas tapo muziejumi. „Restauruodami Liubavo dvaro malūną siekėme kuo mažiau pakeisti paveldo objektą, išsaugoti kuo daugiau jo autentiškų detalių ir, jei įmanoma, naudoti statybos laikotarpio medžiagas. Norėjome, kad malūne jaustųsi pirmapradė jo atmosfera, pritaikymo elementai darniai įsilietų į bendrą visumą“, - pasakoja Liubavo dvaro muziejaus kūrėjas, viešosios įstaigos Europos parkas vadovas skulptorius Gintaras Karosas.
2012 metais Liubavo dvaro malūnas-muziejus pripažintas vienu iš geriausių Europos kultūrinio paveldo išsaugojimo pavyzdžių. Už kokybišką pastato restauraciją buvo skirtas aukščiausias įvertinimas - Europos Sąjungos kultūros paveldo prizas ir „Europa Nostra“ apdovanojimas.
Dabar apsilankę Liubavo dvaro sodybos vandens malūne-muziejuje turi unikalią galimybę pažinti svarbiausią mūsų šalies tradicinio pramoninio paveldo objektą, nes malūnas, kuriame gaminami miltai duonai, per amžius buvo žmogaus egzistencijos pagrindas. Liubavo dvare yra vienintelis Lietuvoje malūnas, kuriame visiškai restauruota technologinė įranga, ištirti ir demonstruojami visi čia vykę technologiniai procesai: nuo grūdų ir medienos, metalo apdorojimo iki milo ir elektros gamybos.
Pasak Liubavo dvaro ir jo vandens malūno tyrinėtojo ir atstatytojo Gintaro Karoso: „Taip, senieji Lietuvos dvarai turėjo privilegiją išsirinkti gražiausias vietas. O kai vandens tiek daug kaip čia, tai nestatyti malūno buvo tiesiog neįmanoma“. Čia visu 100 procentų restauruotos ir atkurtos visos malūno technologijos, net keliolika procesų - gali miltus malti ir... net pasigaminti ekologiškos elektros.
Gintarą džiugino ir tai, kad iš tiesų malūno pastatas slėpė aukščiausio kalibro inžinierių ir architektų darbą, sukūrusį ir reikiamą estetiką, ir užtikrinusį našų malūno veikimą. Tiesiog reikėjo tai atrasti, suprasti ir žinias paversti veikiančia technologija.
Šiandien Liubavo dvaro sodybos teritorijoje lankytojai gali apalankyti vandens malūną-muziejų, pasigrožėti baroko architektūros buvusia oficina (o galbūt lobynu), taip pat seniausia Lietuvoje oranžerija, kurioje yra išlikusi šildanti siena su ortakių tinklu, pasimelsti buvusios bažnytėlės vietoje prie angelo paminklo skulptūros, ar tiesiog romantiškai pasivaikščioti gražiame gamtos prieglobstyje, kuriame tiek daug vandens ir turbūt meilės, ką ir reiškia šio dvaro pavadinimas (žodis „liubas“, verčiant iš prūsų kalbos reiškia „meilė“, „santuoka).
Meistrų plaktukai tebekaukšti ir toliau - ant senų pamatų atstatomas dvaro paviljonas, sunykęs prieš daugiau kaip 70 metų. Anksčiau dvaro šeimininkams jis tarnavo kaip vasaros rūmas. Dvaro paviljonas buvo pastatytas XIX a. pradžioje, jo architektūra - romantizmo, neogotikinio stiliaus.
Dvaro Sodybos Struktūra ir Išplanavimas
Po 1940 m. Kai Liubavo malūne-muziejuje sustojame prie dvaro maketo, net sunku patikėti, kokią didelę teritoriją sodyba užėmė - daugiau nei viso kaimo. Dabar tarp jo 17 senųjų pastatų yra įsiterpę ir vėlesnio laikmečio namų, todėl dedamos didelės pastangos pirminiam vaizdui atkurti.
Tarp vandens telkinių išsimėtę dvaro pastatai kažkada sudarė vieningą net dviejų rūmų ansamblį ir aplink jį įsikūrusį ūkį. Dideli klasicistiniai rūmai sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, todėl jų funkcija buvo perkelta į ankstyvuosius palivarkinius rūmus, sprendžiant iš 1727-ųjų dvaro inventoriaus ir vėlesnių planų, statytus XVII-XVIII a. prie aukštutinio tvenkinio.
Mediniai rūmai XX a. pradžioje buvo aptinkuoti, buvęs simetriškas fasadas pakeistas priestatu su aštuoniomis kolonomis. Pagrindinis pastato tūris, langai liko nepakitę. Rūmų rytinėje dalyje gyveno Rapolas Jonas ir Stefanija Slizieniai, o vakarinėje dalyje - tarnai.
Palivarkinių rūmų vakarinėje dalyje buvo dvi medinės oficinos. Ankstesniais laikais jose galėjo būti dvaro virtuvė ir skalbykla. Vienoje iš jų, greičiausiai pietinėje, iki 1933 m. Administratoriui Orlovskiui su šeima išvykus į Lenkiją, naujas dvaro administratorius Leonardas Lavinskis (1877 - 1962 04 29) buvo apgyvendintas sudegusių dvaro rūmų mūrinėje oficinoje prie tvenkinio su akmenine salele.
Palivarkinės oficinos rytinėje dalyje apsigyveno dvaro raštininkas Hurčinas, amžininkų teigimu, garbaus amžiaus gana turtingas bajoras. Greičiausiai Liubavo dvaro raštininku dirbo Paberžės ar kito gretimo dvaro savininkas. Hurčinas tvarkė buhalteriją, vedė dvaro knygas. Kitoje palivarkinės oficinos dalyje 1933 m. buvo įkurtos staliaus Vaclovo Mickevičiaus (1886-1945) dirbtuvėlės, o pats stalius su šeima apsigyveno kumetyne, apie 1925 m. pastatytame viename iš dvaro sodų į šiaurės rytus nuo malūno. Liubave Mickevičių šeima gyveno iki 1940-ųjų.
Antrojoje, lygiagrečiai pirmajai stovinčioje palivarkinėje oficinoje buvo įkurta kalvė, kurioje dirbo Ribantovičius, o Juzefas Sokolovskis (1918 10 14 -1994 10 10) buvo jo padėjėju. Po karo Sokolovskis dirbo malūnininku. Kalviai Liubave gan tankiai keitėsi. Šiose dirbtuvėlėse būdavo taisomas ne tik žemdirbystės inventorius, bet ir paties dvaro savininko fajetonas. Kartu su dvaro administratoriumi Lavinskiu oficinoje gyveno jo žmona ir keturi sūnūs. Atskiras butas buvo skirtas dvaro sodininkui Mykolui Dvilevičiui, jis čia gyveno vienas.
Hurčinas buvęs raštingas žmogus, dvaro savininkas jį labai gerbęs. Pavyzdingą tvarką dvare užtikrindavo raštininko iškabintos lentelės su įvairiomis instrukcijomis. Akmens mūro pastate, vadinamojo bravoro antrame aukšte, gyveno keturios šeimos, tarp jų reikėtų paminėti dvaro vežiką Mykolą Stankevičių ir jo brolį, kuris dirbo dvaro darbininku. Seno barokinio pastato stogas buvo aukštas, pusapvalis, sudėtingos konstrukcijos, dengtas čerpėmis, langai gana dideli. Pirmame aukšte tada jau nebuvo alaus gamybos įrangos, jis naudotas kaip sandėlys. Įėjimas į pastatą buvo iš šiaurės vakarų pusės.
Dvaro koplyčioje pamaldos vykdavo kiekvieną sekmadienį nuo 9-10 val. ryto. Kunigą Bytautą iš Nemenčinės bažnyčios automobiliu atveždavo Slizienio vairuotojas Aleksandras Černis. Į pamaldas susirinkdavo apie 50-60 žmonių iš Palaukinės, Skridų, Žalesos, atvykdavo ir girininkas Tučinskis iš Mažojo Liubavo. Po pamaldų kunigas užeidavo pas dvaro savininką pasisvečiuoti.
Dvaro sodybos kelių sankryžoje priešais koplyčią buvusiame mediniame pastate didžiuliais gotikiniais langais ir plačiomis durimis (čia anksčiau galėjo būti administracinis pastatas, dar vadinamas paviljonu), buvo įkurta dvaro parduotuvė. Parduotuvėje dirbo Stanislava Sveckevičienė. Sveckevičiai gyveno to paties pastato pietinėje dalyje, o kitoje pastato dalyje (langais į Žalesos upelį) gyveno dvaro odinių apkaustų arkliams meistras Stempakas, atvykęs iš Lenkijos.
Paviljone buvo prekiaujama cukrumi, druska, sausainiais, bandelėmis, šokoladu, kitais maisto, naftos produktais, taip pat degtine ir namų ūkyje reikalingais daiktais. Amžininkai prisimena ypatingo skonio šokoladinius Liubavo sausainius su skylutėmis.
Kaip minėjau anksčiau, priešais malūną, lygiagrečiai keliui ir malūnui, stovėjo didelis medinis kumetynas, už jo daržinė. Kumetyne gyveno šešios šeimos: Mickevičiai, Andriuškevičiai, Vrublevskiai, Citovičiai, Vilevičiai, Medeišos. Kiekviena šeima turėjo po vieną kambarį, virtuvė buvo bendra.
Malūne tuo metu gyveno malūnininkas Adolfas Damulevskis su žmona, sūnumi Marijonu (g. 1924), dukterimis Vanda (g. 1922) ir Janina (1926-1954). Malūną Damulevskis nuomojo iš savininko. Malūnininkas žuvo 1941 m., dukros 1947 m. Grūdai į malūną buvo įnešami pro pagrindinį aukštą nuo tvenkinio pusės, ten sveriami, o miltus važiuodavo pasiimti į priešingą pastato pusę - vidinį kiemą.
Kepykla, tada vadinta piekarnia, buvo senas medinis, didžiulis, platus dviejų galų pastatas barokiniu stogu. Liubavo dvare šeimos už darbą gaudavo atlygį grūdais, o vieniši darbininkai - pinigais. Pavyzdžiui, Mickevičių šeima per mėnesį gaudavo 10 pūdų grūdų.
Tarp svirno ir tvartų - įrengta vandens kolonėlė, prie jos ant dviejų stulpų kabėjo Liubavo plieninis gongas, kurį mušdavo kasdien 8 val. Keturių dalių tvartas su vidiniu kiemu buvo padalintas į atskiras erdves. Patekti į vidinį kiemą buvo galima per didelius pusapvalius vartus, įrengtus rytinės tvartų sienos viduryje. Vartų zonoje laikyti septyni sportiniai didelio arklių žinovo Rapolo Jono Slizienio žirgai. Iš jų šešis kinkydavo į fajetoną ir jodinėdavo, o vienas buvo laikomas veislei.
Prie į šiaurės vakarus nuo tvartų esančio klojimo stovėjo kuliamoji garo mašina, vadinamasis parovikas. Tai malkomis kūrenamas keturratis į traktorių panašus įrenginys, kuris per maždaug 10 metrų ilgumo plokščią diržinę pavarą suko kuliamąją.
Žemiau bravoro prie upelio esančioje daržinėje, dengtoje malksnomis, buvo laikomas šienas, šiaudai. Žiemomis darbininkai tvenkiniuose pjaustydavo ledą į 70 x 70 x 50 gabalus. Ledo luitai rogėmis būdavo vežami prie ledainės. Ten juos sandėliuodavo, pasluoksniui apipildami pjuvenomis.
Mažai kas žino, kad Liubavo dvaro valdos tęsėsi ir kairiame Neries upės krante. Ir tarpukariu, nežiūrint parceliacijos procesų, šias kelių šimtų hektarų miškingas teritorijas Liubavo dvarui pavyko išlaikyti savo nuosavybėje. Liubavo dvarui priklausė ir Neries upės kairė vagos dalis. Per Neries upę buvo įrengta trosinė persikėlimo sistema. Ši teritorija tęsėsi beveik iki Turniškių Vilniaus link ir turėjo net atskirą pavadinimą - Mažasis Liubavas.
Ant stataus upės skardžio, vaizdingoje vietoje, buvo Liubavo girininko sodyba. Sodybą sudarė du pastatai ir tvenkinys. Dvaro girininku tarpukariu dirbo Tučinskis, čia jis ir gyveno su šeima. Jo prižiūrimose miško valdose dvaro darbuotojams buvo galima laisvai grybauti, uogauti, o pašaliečiams reikėdavo įsigyti bilietus.
Aprašant prieškario dvarą būtų neteisinga nepaminėti dvaro smuklės prie Neries. 1857 m. dvarui priklausė net dvi smuklės. Viena buvo prie Žalesos upelio ant senojo Molėtų kelio Žalesos kaime, čia buvo renkamas ir kelio muitas, antroji - prie palei Nerį einančio kelio.
Sumažėjus abiejų minėtų kelių svarbai, jos neteko ir smuklės su užeigos namais. 1928 m. ūkininkas Františekas Kliukovskis iš Rapolo Jono Slizienio pirko Neries smuklę kartu su 45 hažemės. Tuo metu joje tebegyveno dvi žydų tautybės moterys, atvykęs iš Utenos dvaro stalius Viktoras Pilkauskas. Ir naujiems šeimininkams įsigijus pastatą, Pilkauskas kurį laiką tebegyveno smuklėje, laikė apie 30 avilių bičių. Jo darytą dvaro suolelį galima pamatyti ir šiandien. Dvaro gulbės atskrisdavusios iki pat Neries prie buvusios smuklės.
Liubavo Dvaro Sodybos Kompleksas
1992 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė Liubavo dvaro sodybą valstybės saugomu, nacionalinio reikšmingumo lygmens kompleksinį kultūros paveldo objektu. Į kompleksą įeina:
- Oficina
- Oranžerija
- Vandens malūnas
- Svirnas
- Tvartas
- Kluonas
- Ledainė
- Arklidė
- Antrasis ūkinis pastatas
- Namas
Liubavo dvaro vandens malūnas. Šaltinis: Vilnius-tourism.lt