Nepadorūs patarimai: kaip keliauti po Aziją traukiniu ir neprarasti savęs

Traukiniai man nuo pat mažumės asocijavosi su kelionėmis, nepažintais kraštais bei nuotykiais ir ta trauka išsirutuliojo į tai, kad dabar keliaujant užsienyje, stengiuosi visada išmėginti to krašto traukinius, net jei kartais tai yra nepatogu, brangu ir nepraktiška. Mėgstu ilgas keliones traukiniu. Deja, ne visur jas gali normaliai įgyvendinti. Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ilgos naktinės kelionės yra nepadoriai brangios ir ne visada patogios. Afrika ar Pietų Amerika turi labai siaurą geležinkelių tinklą.

Taigi, geriausiai tokioms kelionėms tinkamos yra rytų Europa bei Azija. Šį kartą pakeliausime po Aziją.

Azijos žemėlapis

Kelionė Kazachstanu: plackartinis vagonas ir sovietinė dvasia

Kazachstanas yra Azijos valstybė, tačiau priklausanti buvusiai sovietinei erdvei, todėl kelionės traukiniais čia yra panašios į esančias Rusijoje ar Ukrainoje. Čia taip pat važinėja plackartiniai vagonai, kurių niekur pasaulyje, išskyrus posovietinę erdvę nėra. Tai yra vagonai, kurių miegamųjų vietų nuo praėjimo neskiria pertvara, taigi visi keleiviai yra gan intymiai susiję, nes einant per vagoną gali pamatyti, ką koks kaimynas veikia ir kaip miega. Privatumo čia nėra jokio, vyrauja kolūkio atmosfera, bet juk ant to ir statėsi sovietinė valstybė ar ne? Visgi tokiais vagonais kartais yra visai žavu pasivažinėti pramogos tikslais.

Vykome plackartiniu vagonu populiariausiu šalies maršrutu iš Almatos į sostinę Astaną. Keliolika valandų trukusi kelionė buvo įdomi ir net nereikėjo kažkuo ypatingu užsiimi nuvejant nuobodulį - užteko tiesiog stebėti gyvenimą. Mūsų traukinys į Astaną buvo pilnutėlis, todėl gyvenimas čia virė. Stebėjau kaip žmonės bendrauja, susipažįsta, ruošia maistą, smaguriauja savo gėrimais, pamiršdami, kad už kelių vagonų yra restoranas su besišypsančiomis padavėjomis. Visi kaip susitarę valgo kietai virtus kiaušinius, rūkytą vištą ir užpilamų makaronų sriubytes. Karštą vandenį pilasi iš vagono pradžioje esančio katilo. Dar gliaudo saulėgrąžas. Jauku, miela, šilta. Kaip namuose.

Jei nežinote kas yra karščiau nei verdantis vanduo, pabandykite traukinyje įsipilti vandens arbatai iš vagono katilo. Ten yra degantis vanduo, nuo karščio susilydė mano vienkartinis puodelis. Sąvoka besišypsančios padavėjos yra reliatyvi. Kazachų traukinyje jos buvo tipiškos sovietinės „ženščinos“ atrodžiusios labai nepatenkintos, kad kažkas drumsčia jų ramybę. Jų laikysenos davė rezultatus, nes restoranas buvo apytuštis. Netrukus tą pajutome ir savo kailiu. „Jei nepatinka, ką siūlau, stokitės ir eikite iš čia, neužimkite vietos“, - tiesiai šviesiai pasiūlė mums kovinėje pozicijoje stovinti padavėja. Apsidariau - užimti tik du staliukai iš keliolikos. „Tai, kad kaip ir neužimame“, - pabandžiau laikytis, bet supratau, kad esu per silpnas. Pajutau, kad sėdėti čia nebus malonu. Na, nenoriu aš tų jų kazachiškų koldūnų, negi turiu kimšti per prievartą dabar? O daugiau nieko ir nesiūlė. Porcijos koldūnų kaina traukinyje buvo apie septyni eurai. Palyginus su bendru šalies kainų lygiu, tai buvo brangu.

Beje, bilietus į šį traukinį pirkome netoli Almatos stoties esančioje kelionių agentūroje. Plackartinio bilieto kaina buvo 22 eurai. Rekomenduoju bilietus pirkti bent prieš kelias dienas iki kelionės, nes traukiniai greitai užsipildo. Laimė, kad sovietinis požiūris į klientą dažniausiai baigiasi ties buvusia geležine uždanga.

Kelionė iš Stambulo į Siriją: svetingumas ir privatumas

Kitose šalyse yra kitaip. Pavyzdžiui, keliaujant traukiniu iš Stambulo į Sirijos miestą Alepą. Tai buvo ilgas sąstatas, nuo kurio visi vagonai buvo atkabinti Turkijos pasienio mieste Adanoje. Iš jos traukinukas tolyn į Siriją pajudėjo su likusiais dviem apipešiotais vagonėliais. Tuos vagonėlius aptarnavo du palydovai sirai, kurie traukinio keleivius dukart per parą kvietė pas save į kupė, kurioje suko kebabus ir jais vaišino keleivius, pasakodami apie šio siriško maisto ypatingumą. Tai buvo malonus netikėtumas, nes traukinyje restorano nebuvo. Beje, šiame traukinyje kupė buvo dvivietės, todėl privatumas buvo visiškas.

Kelionė Iranu: atskiros kupė ir Kamasutra

Keliaujant Irane yra dar kitaip. Žinia, Irano traukiniuose vyrų ir moterų kupė yra atskiros. Moterys, manau, dėl to jaučiasi saugesnės. Tiesa, sutuoktiniai gali keliauti toje pačioje kupė, tačiau ji turi būti privati. Užsieniečiams galioja tas pats - išsipirk privačią kupė ir išbandyk visą Kamasutrą kiek tik širdis geidžia, tik užsirakink, kad neišvestum iš kelio padorių iraniečių. Naktiniame traukinyje iš Teherano į Isfahaną buvo šešiavietės kupė. Tąkart taip intymiai važiuoti nepanorome ir keturiese išpirkome visas šešias lovas. Nedaug jos kainavo - po šešis eurus už vietą. Tiesą sakant, neįsivaizduoju kaip turėtų atrodyti keliavimas šešiavietėje kupė. Yra ir normalių keturviečių kupė, bet mūsų atveju jos jau buvo išpirktos.

Todėl rekomenduočiau visus bilietus susipirkti tik atvykus į šalį, nes interneto galimybėmis čia nelabai pasišvaistysi, o traukiniai gali būti užpildyti pakankamai anksti. Kiekvieno didesnio miesto stotyje yra agentūros pardavinėjančios bilietus užsieniečiams, taigi viskas yra gana paprasta ir aišku. Irane neteko matyti vagonų restoranų, tad turėkite savo maisto.

Kelionė Mianmaru: privatus vagonas ir budistų vienuolis

Kalbant apie privatumą traukiniuose, geriau nei Mianmare turbūt nėra niekur. Keliaudami iš sostinės Jangono į Baganą trise turėjome visą privatų vagoną. Tai buvo toks sumažintas vagonėlis, bet visiškai atskiras ir nesujungtas praėjimu su kitais vagonais. Į jį negalėjo patekti niekas, nes durys buvo tik išorinės. Tualetas irgi buvo privatus, o lovos buvo pastatytos ne skersai, o išilgai vagono. Niekur taip nebuvau matęs anksčiau.

Prieš šią kelionę buvome labai įkalbinėjami rinktis autobusą važiuojantį dvylika, o ne aštuoniolika valandų kaip traukinys. Buvome gąsdinami, kad iškrisime iš lovų, nes bėgiai labai seni ir duobėti. Bet viskas buvo veltui. Iškeisti traukinio komfortą į visos nakties sėdėjimą autobuse man yra tas pats kas bandyti aploti šunį. Nesupraskite neteisingai, šiame traukinyje komforto išskyrus gulimą poziciją, daugiau nebuvo jokio. Traukinį iš tiesų siaubingai kratė ir buvo toks triukšmas, kad beveik negalėjai bendrauti. Išbūti atsistojus reikėjo fizinių pastangų kaip laive per audrą. Tualete beveik nieko negalėjai padaryti, nes reikėjo abiem rankomis laikytis įsikibus, o valantis dantis nereikėjo daryti valomųjų judesių, nes traukinio kratymasis tą darė už mane. Nuo karščio saugojo tik lubose birbiantis mažas ventiliatoriukas. Tiesa, per visus atidarytus langus traukė toks skersvėjis, kad reikėjo saugotis ne karščio, o kad vėjas paso neišpūstų į lauką. Arba, kad važiuojant per džiungles į vagoną neįšoktų beždžionė ir nepadarytų to paties vėjo vietoj.

Bet buvo galima skaityti, medituoti, miegoti, gerti alų be alkoholio ir gulint lovoje vėpsoti į pro šalį slenkančius Azijos kaimus. Mūsų vagonėlis buvo keturvietis, tad vienoje iš stotelių buvome priversti į ketvirtąją vietą įsileisti dar vieną keleivį - jauną budistų vienuolį. Jis visiškai nekalbėjo, nevalgė, negėrė ir nėjo į tualetą. Maža to - visą naktį jis prasėdėjo vienoje pozicijoje nemiegodamas, nors turėjo lovą. Čia tai pasišventimas.

Mianmare traukinio bilieto įsigijimas internetu irgi neįmanomas, reikia pačiam vykti į stotį.

Europoje kelionės traukiniu yra dar kitokios. Bus pasakojimas ir apie jas.

tags: #lovoje #reikia #but #nepadoriai