Vytautas Mačernis - meteoras lietuvių literatūroje, staiga sužibęs ir anksti užgesęs. Poetas, kurio kūryba apgaubta legendomis, o gyvenimas - paslaptimi. Šiandien, birželio 5 d., Vytautui Mačerniui būtų suėję 99-eri.
Šiame straipsnyje keliausime po Mačernio gyvenimo ir kūrybos vietas, prisiliesime prie jo poezijos šaknų ir pabandysime atskleisti jo asmenybės žavesį.
Vytautas Mačernis
Gimtinė Šarnelė: Poezijos Lopšys
Šarnelė - tai vieta, kur užgimė Vytauto Mačernio poezija. Iš 209 mums žinomų jo eilėraščių apie 200 sukurta Šarnelėje. Už keturių kilometrų nuo Žemaičių Kalvarijos - gimtasis Šarnelės vienkiemis, ligi šiol vadinamas Mačernine, kur kalnelyje už sodybos palaidotas poetas. Čia jis sustojo, čia ieškojo atsakymų, kuriuos jam kėlė neramusis pasaulis. Atsakė eilėraščiais.
Šarnelė buvo didelis kaimas. Čia gyveno visi didžiažemiai ūkininkai. Todėl visi ir buvo ištremti.
Valerijos Prisiminimai: Brolio Meilė Tėviškei
Prieš šešerius metus mirė poeto sesuo Valerija Šilinskienė, mylėjusi ir globojusi brolį, bene geriausiai iš artimųjų supratusi jo sielą. Prisimenu vienintelį apsilankymą poeto sesers Valerijos namuose Žemaičių Kalvarijoje. Tą vasarą buvo minimas V. Mačernio devyniasdešimtmetis, surengta literatūrinė ekspedicija į jo tėviškę Šarnelę. Pirmiausia užsukome į nepaprasto grožio Žemaitijos miestelį su garsiosiomis Kalvarijų koplyčiomis. Susiradome linksma mėlyna spalva dažytą medinį namą.
Čia, vėsioje, vasarą nekūrenamoje virtuvėje su ilgais, plačiais suolais ir baltai apdengtu stalu, susitikome su poeto seserimi Valerija. „Sunku apsakyti, kaip Vytautas mylėjo tėviškę. Užlipęs ant tos kalvelės, kur dabar guli, apžiūrėdavo savo laukus. Jis ten kartais rašydavo ir skaitydavo. Seniau nebuvo medžių, aš iš kiemo matydavau jį ten sėdintį“ - žemaičiuodama pasakojo V. Šilinskienė.
Išleidę į gyvenimą vaikus, abu su vyru Zenonu atsikėlė į Žemaičių Kalvariją, kad arčiau būtų gimtoji Šarnelė, kur yra brolio amžino poilsio vieta. „Esu dėkinga savo vyrui, kad jis man padeda, nebara už išlaidas - juk abu gauname menkas pensijas, - sakė Valerija. - Reikia samdyti žmogų, kad nuvežtų prie kapo, kaskart perkame gėlių. Ankščiau to kapelio niekas nežiūrėjo. Net tvorelės nebuvo, tad ir palaidi gyvuliai užklysdavo. O man visą gyvenimą tas kapas gildė širdį - taip mylėjau Vytautą.
Valerija būdavo nepatenkinta, kad atsiranda perdėm uolių kapo tvarkytojų, kurie sugadina jos darbą. „Buvau Vytauto galvūgaly pasodinusi vijoklinę rožę, labai graži suaugo, bet kažkas ją išpjovė, mat sumanė pastatyti didelį kryžių. O jis visai nederėjo prie kuklaus paminklėlio. Tiems katalikams parūpinau Dievo mūkelę ant paminklo, o kryžių iškėlėme. Jeigu jie nori, tegu įkelia į pušį, bet čia jis netinka“, - kalbėjo griežtoką ir tiesų motinos būdą paveldėjusi Valerija.
Vytauto Mačernio kapas Šarnelėje
Tremties Metai: Išbandymai ir Stiprybė
1945-ųjų pavasarį poeto motina Elžbieta Mačernienė buvo ištremta į Kareliją. „Aš viena nuo keturiolikos metų vargau su keturiais broliais, - prisiminė Valerija. - Ir bado, ir visko matėme. Gyventi leido savo namuose, davė du kambarėlius, o kituose gyveno svetimi. Turėjome karvę, upelis buvo netoli - prisigaudydavome žuvų. Vasarą grybaudavome, uogaudavome. Vis ne svetur, o namie.“
Tačiau 1950-aisiais ir ji buvo ištremta į Krasnojarską, kur išvargo 9 metus. Čia susipažino ir susituokė su Zenonu. Pirmoji duktė Vitalija gimė tremtyje. Grįžus į Lietuvą, šeimoje atsirado dar trys vaikai - Virginija, Antonijus ir Naktis. Jauniausiajai dukrytei vardą parinko iš brolio eilėraščio, kuris buvo cikle „Žiemos sonetai“: „Pasiilgau savo mylimos dukrytės, / Ji vadinasi Naktis. „Tik plaukų spalva neatitiko, nes mūsų Naktelė buvo šviesaus gymio, o taip viskas kaip tame eilėraštyje.
Tada Valerija mums pasakojo, kad jų šeimą nuolatos persekiojo nelaimės. Kai motinai buvo 38-eri, dar jaunas žuvo tėvas Vladislavas Mačernis, našlaičiais palikęs 13 vaikų. Jį subadė penkiametis bulius, kurį laikė ūkio bandoje. Po šešerių metų žuvo Vytautas, būdamas 33-ejų mirė Antonijus. 1948 m. ties Plateliais žuvo į mišką pasitraukęs Vladas Mačernis - vyriausias Mačernių sūnus. Likusieji gyvi buvo ištremti į Sibirą.
Kūrybos Kelias: Nuo Gimnazijos Iki „Vizijų“
Vytautas Mačernis rašyti eilėraščius pradėjo gimnazijoje, kur jo pirmuosius kūrybinius žingsnius rūpestingai sekė literatūros mokytojas Feliksas Kudirka, subtilios dvasinės kultūros žmogus. O pirmąsias filosofines pamokas jam davė kapelionas Petras Patleba, globojęs poetą po tėvo mirties. Jau tada aiškiai jausdamas sielos polinkį į refleksiją, Mačernis stengėsi suformuoti savo etinę ir estetinę programą, kuri tuomet ieškojo atramos krikščioniškoje pasaulėjautoje. Tokiai poeto orientacijai įtakos turėjo iš namų atsinešta tradicija ir kapeliono autoritetas.
Jo paskatintas, V. Mačernis įsitraukia į ateitininkų veiklą, net jiems vadovauja. Eilėraščius rašyti Mačernis pradėjo penktoje klasėje būdamas. Septintoje klasėje jau skelbė savo poeziją moksleivių spaudoje („Ateities spinduliuose“, „Ateityje“) ir dalyvavo viešuose moksleivių literatų pasirodymuose. 1939 metais Mačernis dalyvavo rinktinės moksleivių poezijos almanache „Pirmieji žingsniai“, tuo lyg ir oficialiai užbaigdamas pirmąjį savo kūrybos periodą, nes kaip tik tuo metu įvyko staigus kūrybinis persilaužimas: atvykęs į universitetą, Mačernis staiga pasirodė su nauju ir ligi tol negirdėtu poetiniu žodžiu.
Tai buvo pačios pirmosios „Vizijų“ ciklo eilėraščių redakcijos ir kai kurie kiti eilėraščiai („Ten saulė rytmečiu sugrįžta“, „Ne ji“ etc.) Tačiau ir po to Mačernis ilgą laiką pasiliko tarp universiteto sienų, platesnei publikai visiškai nežinomas, nes, tiesą sakant, jis savo publikos plačia šio žodžio prasme dar neturėjo.
„Vizijos“: Poezijos Viršūnė
Tikruoju poeto debiutu laikytinos „Vizijos“, kurios taip pat yra ir aukščiausia jo poezijos viršūnė. Priešvizijinio laikotarpio eilėraščiai niekuo nesiskiria nuo visų kitų tuolaikinėje moksleivių spaudoje savo poetinius bandymus skelbusių literatų kūrybos. Tad šių pirmųjų eilėraščių perspektyvoje Mačernio žygis į estetinį „Vizijų“ pasaulį įgyja ypatingos reikšmės ir prasmės.
Pasitelkdami kūrybą, bandykime rekonstruoti Vytauto Mačernio trumpą, bet intensyvų kūrybinį gyvenimą. Nė dešimtmetį netrukusi Mačernio literatūrinė veikla akivaizdžiai keitėsi, stiprėjo. Jo poetinis žodis padarė ilgą kelionę nuo įprastos ir niekuo iš kitų to meto poetų nesiskiriančios poezijos, apdainuojančios čiobrelius, diemedį, gimtąjį sodžių - iki filosofine mintimi pulsuojančios ir žvelgiančios į žmogaus būtį ir nebūtį, norinčios suprasti žmogiškosios kelionės „iš anapus į anapus“ prasmę lyrikos.
Šarnelės apylinkės
Legenda Apie Poetą
Vytautą Mačernį ir jo kūrybą ištiko keistas likimas. Poeto asmenybę, jo biografiją iš dalies apgaubė net savotiškos poetinės legendos, kurios turėjo nemažai realybės požymių, nes formavosi iš gyvų liudininkų, poeto bičiulių, pasakojimų. Taip pat ir iš asociacijų, kurias sukeldavo Mačernio laiškai ir jo eilėraščiai, nuorašais paplitę tarp poezijos mėgėjų.
Tų nuorašų istorijos pradžia tokia: vokiečių okupacijos metais daugelį Mačernio eilėraščių studijų draugai nusirašydavo. Pats autorius daugybę savo eilėraščių padovanodavo bičiuliams. O kai vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą, Mačernis sugrįžo į savo tėviškę - Šarnelės vienkiemį netoli Žemaičių Kalvarijos. Ten gyvendamas kartu su laiškais mėgdavo pasiųsti draugams naujai parašytų eilėraščių. Tai ypač buvo būdinga 1943-1944 metų laikotarpiui. Kai kuriems draugams jis atsiųsdavo beveik kiekvieną naujai parašytą eilėraštį.
Šiuos iš originalų nusirašydavo kiti. Jo kūryba tuo metu buvo labai domimasi - ypač moksleivių, studentų ir jaunosios inteligentijos sluoksniuose.
Žemaitijos Peizažas: Atžvilgos Kalnas
Jis ateina, sugrįžta į tą žemę - ir visas pasaulis pasilieka ten, už jos ribų. Ji - čia pat. Ją gali aprėpti akimis iš Kalvarijos bokšto ar įkopęs į Gegrėnų aukštumą. Tačiau įeiti į ją gali tik tas, kuris jon nužengęs, pajunta, kaip pradeda „degti kojos“. Vaikščioja Vytautas po tą žemę - žiūri į nakties šviesulius, klausosi, kaip klykia išgąsdintas, tolstantis pelkių paukštis, laiko rankose surastą molio šukę - ir iš jos kaip Dievas stato pasaulį.
Ta žemė - jo Atžvilgos kalnas: nuo jo atsižvelgęs, jis mato akmens amžių, įžvelgia Mėnulio kalnus. Poetui Dievas jau yra ne Rūpintojėlis, kuriam gali pasiskųsti, „kad gyvent sunku“, bet jis nebeteigia, jog „pasaulis, Dievas - tai dalykai be prasmės“. Dabar jis supranta, kad yra svarbiausia vertybė, kurios tvirtumas „kančia paženklintas - tai Absoliuti meilė“.
…Kelias iš Žemaičių Kalvarijos į Barstyčius veda per Šarnelę, dalydamas ją į dvi dalis. Žemės paviršius, kuris teko senajai Šarnelei, susideda iš kalvų ir daubų. Aplink tuos kalvotus sambūrius plyti platūs duburiai. Šarnelės laukuose jų keletas: Ertenio ežero duburys, prie Šarnelės pilies kalno vėl duburys, o į vasaros rytus - įspūdinga Žemgrindos pelkė. Tuose duburių kloniuose lygu ir erdvu. Pelkėmis iškloti jų dugnai.
Tačiau Vilnius gali pasigirti ne tik žaliaisiais plotais, bet ir išskirtiniu reljefu, kuriame jis yra įsikūręs. Vaizdingiausiai apie tai yra pasisakęs profesorius Česlovas Kudaba, kurio palyginimams nėr lygių: „Mūsų Vilnius ne bet kaip ant Žemės „numestas“. Rodos, galiūno ranka jį nešiojo, įvairiai taikė prie nelygumų ir tarus „dailiau nebus niekur“ padėjo čia prie Neries.“ Profesorius matė daugiau nei kiti ir apie visai šalia miesto centro esančias Ribiškių kalvas jis rašė taip: „Tokio reljefo analogo Lietuvoje nėra, ir nežinau panašaus kitur Europoje. <…> Čia žemės paviršiaus skulptorius darbavosi ne lipdydamas, o skaptuodamas“.
Ribiškės pasižymi ypač raiškiu reljefu, kuriuo ir driekiasi Ribiškių takas. Jame laukia nuo kalvų viršaus atsiveriančios Vilniaus panoramos, raguvų dugnuose įsikūrusios sodybos ir mitologiją menantis Kaukysos upelis. Pakeliui aplankoma Ribiškių dvarelio vieta ir vabzdžių viešbutis. Statūs pakilimai ir nusileidimai pareikalaus šiek tiek ištvermės, tačiau tai tik dar labiau padės pajausti šių vietų reljefo unikalumą.
Šarnelėj užgimė Vytauto Mačernio poezija: iš 209 mums žinomų jo eilėraščių apie 200 sukurta Šarnelėj.
Vytautas Mačernis išsiskiria iš daugelio, iš savo apsupties įgimtu gebėjimu patirti tą už save didesnę jėgą. Gal dėl to jis toks nuolat susimąstęs, užsisklendęs, į save įsirausęs, „balta varna“, kad „bendrauja“ su tomis kitiems nematomomis jėgomis? Žemės nakty jis išvysta keistų regėjimų. Pamato savo septynias vizijas. Jos - žodžiu pasakyta teisybė apie tą iš kosmoso aukštybių, iš žvaigždžių šviesos - o gal iš jo širdies - atplūdusią energiją. Ji pasotina dvasios alkį. Ji - neišnykstanti, neprapuolanti.