Poeto Jono Mačiulio - Maironio - tėviškės sodyba Bernotų kaime Raseinių rajone paskelbta valstybės saugomu kultūros paveldo objektu. Tuo pačiu kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio įsakymu patvirtintas objekto nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas. 2006 metais Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos inicijavo šio kultūros paveldo objekto skelbimą valstybės saugomu. Tais pačiais metais pradėtas rengti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas.
Pasandravio istorinis draustinis kasmet sulaukia gausaus būrio lankytojų. Traukia žmones Maironio apdainuotos gražios apylinkės, Sandravos ir Luknės pakrantės, poeto išvaikščioti takeliai, šaltinėlis.
Dubysos regioniniame parke įkurtas Raseinių Krašto istorijos muziejaus filialas sodyba-muziejus. Poeto Jono Mačiulio - Maironio (1862 - 1932) tėviškė ir gimtinė - Pasandravio istorinis draustinis Pagojukų seniūnijoje, Pasandravio ir Bernotų kaimai, vietinių dažniausiai vadinami Pasandravys ir Bernotai, Raseinių krašto istorijos muziejaus filialas.
Literatūrologė prof. Brigita Speičytė pažymi, kad „Svarbiausia Maironio kūrybinio palikimo dalis - lyrinė poezija. Maironis sukūrė poetinę kalbą žmogaus vidiniam pasauliui (individualiam asmens patyrimui, jausmams, atminčiai, vaizduotei) perteikti. Jo poezija įkūnija Romantizmo epochos estetinius atradimus, kurie tapo modernizmo meno atramomis. Visų pirma tai poezijos subjektas - individas, pasižymintis neišreiškiama dvasios gelme, stipriais išgyvenimais, siekiantis peržengti regimojo, daiktiškojo pasaulio ribas, besiilgintis begalybės („Nuo Birutės kalno“, „Vakaras (Ant ežero Keturių Kantonų)“, „Vasaros naktys“, „Užmigo žemė“, „Pavasaris“, „J. St.“, „Sudieu“).
Pasandravyje prabėgo keli poeto vaikystės metai, čia formavosi pirmieji gamtos ir pasaulio pažinimo įspūdžiai. Puikūs Sandravos ir Luknės upelių vingiai, Dubysos slėniai tikriausiai ir įkvėpė poetą Maironį apdainuoti Gimtinę, jos išskirtinį grožį.
1862 m. lapkričio 2 d. Pasandravio dvare (adresas: Pasandravio k., Pagojukų sen., Raseinių r.). gimė žymiausias XIX a. pab.-XX a. pr.
Maironio tėvai buvo jau gerokai prasigyvenę karališkaisiais vadinami laisvieji ūkininkai Ona ir Aleksandras Mačiuliai. Jiems nuosavybės teise priklausė beveik už kilometro nuo Pasandravio buvęs Bernotų kaimo viensėdis. Tėvas Aleksandras Mačiulis buvo mažaraštis, bet sumanus ir iniciatyvus ūkininkas, jaunystėje pinigų pasitaupęs dvaruose dirbdamas ūkvedžiu. Jis ne tik savo ūkį Bernuotuose puikiai tvarkė, bet ir už 4 km Steponkaimyje buvusį giminaičių ūkį prižiūrėjo.
Iš Pasandravio dvaro statinių yra išlikęs tik XIXa. svirnas (restauruota akmens mūro pavalkinė - pakinktinė) ir šulinys. Jie, kaip ir pati sodyba, yra įtraukti į Nekilnojamųjų vertybių registrą ir yra Poeto Jono Mačiulio-Maironio gimtinės vietos komplekso (unikalus kodas 10543) sudėtinės dalys. Sodyboje yra išlikę ir buvusio gyvenamojo namo akmens mūro pamatai, auga daug senųjų lapuočių medžių, teritorija tvarkoma. Centrinėje jos dalyje, netoli svirno, yra pastatyta medinių suolų, stovi koplytstulpis, kuriame išdrožtas Maironio bareljefas ir jo eilės: „Už Raseinių, ant Dubysos, Teka saulė, teka; Geltonplaukės puikios visos šneka, oi, ten šneka“.
Mūsų dienų sulaukęs jau minėtas 1820 m. datuojamas šulinys išskirtinis savo didžiuliu lauko akmenų mūro rentiniu. Šioje sodyboje vyksta nemažai kultūros renginių, Maironio gyvenimo sukakčių paminėjimai, muziejininkų šventės. 2020 m. Raseinių krašto istorijos muziejus čia įgyvendino projektą „Pasandravio istorinio draustinio pritaikymas kultūrinėms ir edukacinėms reikmėms“. Vykdant jį, naudojant naujausias informacines technologijas sukurta meninė instaliacija „Pasandravio dvaras“.
Tame pačiame Pasandravio kaime, netoli sodybos, prie Luknės upės, yra taip pat į Nekilnomaųjų kultūros vertbių registrą įtraukti 1863 m. sukilėlių kapai (u. k. 11120). Čia palaidoti Pasandravio ir tolimesnėse apylinkėse kautynėse su Rusijos kariuomenės daliniais žuvę sukilėliai (jų skaičius nežinomas). Šiose kapinėse amažinam poilsiui yra atgulęs ir 1863 m. sukilimo dalyvis Aleksandras Astrauskas (g. 184-04-23, mirė 1919-03-15), Maironio krikšto mama Astrauskienė, keli kiti Astrauskų šeimos nariai.
Kapinaites puošia iškilaus kretingiškio skulptoriaus, tautodailininko Raimundo Puškoriaus sukurtas koplytstulpis su skulptūromis „Šv. Marija sopulingojis“ ir „Kristus Nazarietis“.
Iš Pasandravio sodybos einant apie kilometrą pėsčiųjų taku (jis įrengtas 1987 m. minint poeto 125-ąsias gimimo metines), kertančiu Sandravos ir Luknės upeliukus, pasiekiamas Bernotų vienkiemis. Takas iš abiejų pusių apsodintas medžiais, papuoštas 1991 m. tautodailininkų sukurtais kryžiais, koplytstulpiais (iš viso jų čia 11). Maironio ąžuolų take jau auga daugiau negu pusantro šimto medžių. Daugelį šių ąžuolų pasodino iškilūs Lietuvos žmonės, Maironio giminės, poeto kūrybos gerbėjai. Visus minėtus kryžius ir koplytstulpius medžio meistrai yra padovanoję Maironio tėviškei. Tarp šių darbų yra ir nuo nelaimių prie vandens saugantis „Šv. Jonas Nepamukas“ (aut. anykštėnas Jonas Tvardauskas).
Nuo 1865 m. Maironis kartu su tėvais ir seserimis gyveno Mačiuliams priklausiusiame Bernotų vienkiemyje. Čia prabėgo poeto ir trijų jo seserų (Kotrynos, Marcelės ir Pranciškos) vaikystė ir paauglystė. Berniukas buvo gana geros sveikatos, tik kiek rimčiau sirgo 1927-1928 metais. Tada tėvai jį buvo nuvežę gydytis į Vokietijos kurortą Wildungene. Vėliau, iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo mėnesių, sveikatos problemos jį rimčiau nekamavo.
Bernotuose buvusioje Mačiulių sodyboje augo sodas, iki šiol išlikusi pušis, stovėjo erdvus gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, ledainė. 1915-aisiais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, Bernotuose buvusi Mačiulių sodyba sudegė.
Dabartinis Bernotų vienkiemis suformuotas XX a. trečiajame dešimtmetyje. Sodybą atkūrė Maironio sesers Kotrynos Lipčienės šeima. Vykstant darbams ūkinis kiemas liko ankstesnėje vietoje. Čia buvo atstatytas ir kiek praplėstas tvartas bei pastatytas naujas klojimas. Gerąjį kiemą šeimininkai suformavo naujoje vietoje - už buvusios sodybvietės ribos. Čia buvo pastatytas iš Didžkaimio patvežtas senas namas, o prie jo iškastas šulinys. 1930 m. šią sodybą paveldėjo Kaminskas. Jis gerajame kieme pastatė svirną, šalia tvarto - kiaulidę. Iki mūsų dienų sodyboje išliko gyvenamasis namas, svirnas ir kiaulidė.
Dabar sodyboje veikia Raseinių kašto istorijos muziejaus filialas - poeto Maironio tėviškės muziejus (adresas: Bernotų k., Pagojukų sen., Raseinių r.). Ekspozicija veikia gyvenamajame name. Joje atkurta Mačiulių laikais buvusi aplinka. Muziejinei veiklai pritaikytas ir svirnas. Čia vyksta kultūriniai renginiai, paskutiniais metais svirno palėpėje veikia sukurta projekcija į praeitį.
Maironio paminklas Kaune
Maironis, 1909 m. tapęs Kauno kunigų seminarijos rektoriumi, nusipirkęs namą Kauno senamiestyje, šiame name su seserimi Marcele gyveno iki pat savo mirties. Jam mirus, šiuose rūmuose 1936 m. buvo atidarytas Maironio lietuvių literatūros muziejus (adresas: Rotušės a. 13, Kaunas).
Maironis visą laiką kol buvo gyvas palaikė ryšius su artimaisiais, kai tik rasdavo laiko, lankydavo savo gimtąsias vietas, vasaromis svečiuodavosi Palangoje, per Jonines švęsti savo vardadienio dažnai važiuodavo į Tytuvėnus (Kelmės raj.). Paskutinė jo viešnagė Žemaitijoje taip pat buvo jo apsilankymas Tytuvėnuose. Ten svečiuodamasis 1932-ųjų metų birželio mėnesį jis pasijuto blogai. Prasidėjus dideliems skausmo prepuoliams, grįžo į Kauną, čia iš karto buvo paguldytas į ligoninę ir operuojamas. Paaiškėjo, kad situacija sudėtinga. Poetas mirė naktį į 1932 m. birželio 28-ąją. Per laidotuves atsisveikinti su juo susirinko minios žmonių. Maironį palaidojo Kauno arkikatedros bazilikos kriptoje. 1937 m. čia įrengtas antkapinis poeto paminklas-mauzoliejus (architektas Stasys Kudokas).
Pasandravio dvarelį O. ir A. Mačiuliams dvejiems metams buvo perleidę prasiskolinę, iš Mačiulių paskolą gavę jo savininkai Aleksandravičiai.
2004-2007 m. vyko sodybos pastatų avarijos grėsmės pašalinimo darbai. Darbams, kuriuos atliko UAB „Stagrema“, Kultūros paveldo departamentas skyrė 465 tūkst. litų, Raseinių rajono savivaldybė - 160 tūkst. litų.
Tikimasi, kad ateityje bus galimybė, nepažeidžiant objekto vertingųjų savybių, atkurti senąją sodybą.
Maironio kelias
Maironio tėvonijoje Bernotuose išlikęs senasis sodas, taip mėgtas Maironio, tebeauga pušis, menanti poeto jaunystę, ledainė, teikusi buitinius patogumus. Maironio tėvonijoje Bernotuose išlikęs senasis sodas, taip mėgtas Maironio, tebeauga pušis, menanti poeto jaunystę, ledainė, teikusi buitinius patogumus. Bernotų ir Pasandravio aplinka simboliškai įamžina įdomų, sudėtingą dvasininko, poeto Maironio gyvenimo ir kūrybos kelią.
Šiais metais Maironio take, jungiančiame Pasandravį ir Bernotus bus pasodintas 150-asis ąžuoliukas. Poeto garbei ąžuoliukus sodina žinomi Lietuvos kultūros, mokslo veikėjai, Maironio giminaičiai, poeto gerbėjai. Pasandravio ir Bernotų aplinką, takus ir sodybas puošia 1991 m. Lietuvos tautodailininkų kūrybinės stovyklos metu išdrožti ir Maironio gimtinei padovanoti vienuolika kryžių ir koplytėlių.
1987 m., minint poeto 125 - ąsias gimimo metines, įrengtas pėsčiųjų takas, sujungęs Bernotų ir Pasandravio sodybas. Abiejuose tako pusėse nuo Luknės iki Sandravos upelių susodinti ąžuolai - Maironio ąžuolų takas (apie 1 km). Dabar čia žaliuoja jau 155 ąžuolai, kuriuos poeto garbei pasodino žinomi Lietuvos kultūros, mokslo veikėjai, Maironio giminaičiai.
Pasandravio ir Bernotų aplinką, takus ir sodybas puošia vienuolika kryžių ir koplytėlių, meninė instaliacija „Pasandravio dvaras“ - unikaliai atkurtas tikslus gimtojo Maironio dvaro pastato kontūras, padedantis pajausti prarastojo dvaro aplinką, Bernotuose įkurdinta meninė instaliacija „Maironio tėvų namai“ - prarastojo Mačiulių šeimos gyvenamojo namo vietoje pastatą atkartojanti, erdvėje „tirpstanti“, vizualizacija.
1991 m. Lietuvos tautodailininkų kūrybinės stovyklos metu išdrožti ir Maironio gimtinei padovanoti vienuolika kryžių ir koplytėlių, tarp kurių „Šv. Jonas Nepamukas“ (aut. J. Tvardauskas) saugantis Maironio šaltinėlį ir upelius.
Sudegus senajai Mačiulių sodybai Lipčiai parsivežė iš Didžkaimio seną namą, Bernotuos jį naujai surentė, kad turėtų kur gyventi. Gerąjame gale duris, tradiciškai šviesiausioje patalpos vietoje stovi ilgas stalas, staliaus darbo kėdės, virš jų ant sienos Paties Jono Mačiulio bei jo tėvų portretai. Netoli „gerojo kampo“ prie „šliobankės“ stovi stačiakampis stalelis, prie kurio, parvažiavęs į Bernotus, Maironis sėdėdavo ir rašydavo, bei jo paties iš medžio pasidirbdinta rašalinė. Greta lovos, kuriose įprastai miegodavo tėvai.
Maironio sesers sodyboje dabar įkurtas muziejėlis,. Sudegus tėvų namui Maironis, besimokydamas Kaune, dažnai atvažiuodavo į Bernotus, vaikščiodavo po pamėgtas vietas, keliaudavo pėsčiomis Dubysos atkrantėmis iki Betygalos. Ten, Betygalos Pilkalnio kapinėse palaidoti Maironio tėvai, o krikšto mama ilsisi prie Luknės upės esančiose 1863 m.
Kapinaitėse įspūdingas R. Puškoriaus kūrinys - koplytstulpis su „Šv. Marijos sopulingosios“ ir „Kristaus Nazariečio“ skulptūromis.
Dažniausiai link sostinės pravažiuojame neužsukę čia, o labai vertėtų. Senoji sodyba-muziejus saugo rašytojo dvasią, seklyčioje atkurta rašytojo vaikystės aplinka, eksponuojami šeimos baldai, nuotraukos, knygos. Vasarai įpusėjus sodyba skęsta gėlėse, o visai netoliese - ir Putino „Altorių šešėly“ aprašytas Aušrakalnis su ant jo augančiomis kačpėdėlėmis.
Prieš 50 metų, 1971-ųjų vasarą, čia buvo atidarytas muziejus. Rašytojo brolis Antanas, tuomet gyvenęs sodyboje, užleido tam tikslui pusę stubos - tiksliau, seklyčią, todėl ir buvo galima muziejų įkurti. Taip ir gyvavo per tuos dešimtmečius muziejus, sulaukdamas lankytojų, vis atnaujindamas ekspozicijas, vis pačių Mykolaičių pagarbiai prižiūrimas ir globojamas.
Maironio sodyba
Kai prieš dešimtmetį sodyboje pradėjo dirbti Julija Mykolaitienė, čia tapo dar gražiau - kiekvienas kampelis prižiūrėtas, visur daugybė gėlių. Ramu ir dėl ateities - renginyje patį pirmąjį spausdintą V. Mykolaičio-Putino eilėraštį „Vai eičiau aš eičiau“, pasirodžiusį „Šaltinio“ laikraštyje 1911 metais (taigi būsimam poetui buvo 18 metų), labai vaizdingai, jautriai perskaitė jaunasis Julijos ir Gintauto Mykolaičių sūnus Julius, ir buvo aišku, kad jis neabejingas savo garsiajam giminaičiui, kad tęs ir puoselės jo atminimą.
Tą dieną Pilotiškėse būta ypatingos nuotaikos, paprastumo ir tikrumo. Tad nepravažiuokite šios sankryžos link Vilniaus riedėdami, užsukite - tikrai nepasigailėsite.