Santykiai su motina yra pagrindas, ant kurio statoma savigarba ir moteriška tapatybė.
Artėjant mamos dienai, sunku darosi tiems žmonėms, kurių santykis su mama nėra malonus, sveikas ar gražus. Mamos dienos minėjimas tarsi įpareigoja mamas išaukštinti, padaryti jas beveik šventosiomis. Nors toli gražu ne visos mamos yra vertos aukštinimo ar net pagarbos. Šį kartą norisi aptarti, koks gi yra sveikas suaugusios dukros ir mamos santykis.
Sakoma, kad „motinos - dukters“ santykis pats sudėtingiausias iš visų galimų variantų: „motinos - sūnaus“, „tėvo - dukters“, „tėvo - sūnaus“ ryšiai yra daug mažiau prieštaringi, perpildyti jausmais ir emocijomis.
Kaip įveikti santykių atšalimą
Konfliktų priežastys
Ne kiekvienas ginčas tarp mamos ir dukros yra toksiškas. Konfliktai yra natūralūs, jie kyla tada, kai dukra mokosi ginti savo ribas ir nepriklausomybę.
VU docentė, Individualiosios psichologijos instituto direktorė psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė primena, kad kelioms kartoms dalijantis vienu stogu svarbu bendro gyvenimo susitarimai, taisyklės. Reiktų sąmoningai apmąstyti ir aptarti, kaip dėliojamas gyvenimas kartu, koks kieno vaidmuo, kaip sprendžiami konfliktai, priimami sprendimai, kokie susitarimai privalomi.
Verta atskirti laikinuosius konfliktus ir krizinius vystymosi momentus nuo toksinių elgesio modelių, kurie griauna pasitikėjimą ir daro žalą.
Kai kuriose šeimose konfliktai perauga į kaltinimus, bet koks dukros sprendimas traktuojamas kaip jos „nedėkingumo“, „silpnumo“ ar „nesugebėjimo gyventi teisingai“ įrodymas. Tradicinėse kultūrose dažnai remiamasi įsakymu „gerbk tėvą ir motiną“.
Štai keletas dažniausiai pasitaikančių konfliktų priežasčių:
- Mamos įsitikinimas, kad dukra turi būti tokia, kaip ji (t.y. būti jos kopija). Kitaip tariant - elgtis ir mąstyti taip, kaip ji, būti tų pačių pažiūrų, turėti tokį pat skonį ir pomėgius.
- „Netikėtas“ dukters augimas. Kartais mama niekaip nesupranta, kad dukra užaugo, ir vis dar žiūri į ją kaip į savo mažylę, kuriai reikia globos, pamokymų ir patarimų.
- Mamai nepatinka ištekėjusios dukters vyras. Vyras daro įtaką jos pažiūroms, keičiasi jos elgesys, tada prasideda mamos priekaištai: ne taip apsirengei, ne taip elgiesi, ne taip auklėji mano anūką ir t.t.
- Kita gyvenimiška patirtis ir kitos vertybės. Pavyzdžiui, mamai atrodo, kad ištekėti reikia kartą ir visam gyvenimui, ir būtinai iš karto susilaukti vaikų, o dukra keičia vyrus ir ieško savo princo, arba mano, kad prieš kuriant šeimą ir susilaukiant vaikų reikia tvirto pamato po kojom.
- Itin glaudūs ryšiai su tėvais (emociniai, dvasiniai). Kuo žmogus artimesnis, tuo labiau jis skaudina, ir čia visa mamų ir dukrų konflikto esmė.
Toksiški santykiai
Vietoj to, kad išklausytų dukrą, motina į bet kokį nesutarimą reaguoja šauksmais, bausmėmis ar atstumimu. Vaikystėje tai gali pasireikšti draudimu išeiti į gatvę arba „ignoravimu“.
Tokios frazės kaip: „Jei darysi savo, gali pamiršti kelią į mano namus“ arba „arba klausysi manęs, arba aš tavęs nepažįstu“ - tai kraštutinis toksinių santykių pasireiškimas.
Susikeitimas vaidmenimis
Bene pavojingiausias - vadinamasis susikeitimas vaidmenimis, kai mama yra įsitikinusi, kad išmano gyvenimą ir buitį labiau nei dukra, gali geriausiai padėti susitvarkyti kiekvienoje situacijoje.
Psichologė konstatuoja, kad neretai moterys būna labai kritiškos jau suaugusių dukrų atžvilgiu, jas vis dar auklėja, nepasitiki jų gebėjimu pačioms tvarkytis gyvenimą, nerimastingai laukia, kad atsitiks kas nors bloga. „Tokiu atveju verčiau turėti auklę ir nuo tokios mamos / močiutės tiesiog bėgti“, - mano specialistė.
Gerokai rečiau pasitaiko priešingas variantas: mama tampa nuolankia amžinai nelaimingos, iš problemų rato neišsikapstančios dukters tarnaite. Tiesą sakant, tada dukra problemų sąmoningai nesprendžia, nes reiktų atsisakyti mamos tarnaitės ir pagaliau įžengti į suaugusiųjų pasaulį.
Vieniša mama, vieniša dukra
Šiandien, išsiskyrusių, vienišų moterų epochoje, vis dažniau pastebimas šeimos be vyro, bet su dviem suaugusiomis moterimis - mama ir dukra - modelis. Toks gyvenimas gali turėti privalumų, jei tai laikinas etapas, tačiau kai jis užsitęsia, problemos neišvengiamos.
Skyrybos - ne tik sunkus emocinis potyris, bet ir nauji buitiniai, finansiniai iššūkiai. Kai reikia suspėti po darbo iš darželio paimti vaikus, išklausyti jų skundų ir pasakojimų, paruošti valgyti ir apsipirkti, mama būna ta geroji gelbėtoja, kuri išėjusi į pensiją mielai padeda rūpintis mažaisiais ir gali paguosti nuskriaustą dukrą.
Laikui bėgant širdies skausmas blėsta, buitis susitvarko, tačiau atsiranda naujų ir, beje, labai nemalonių potyrių.
Bene sunkiausia žengti į savarankišką gyvenimą toms, kurias augino visur spėjančios, abu tėvus atstoti besistengiančios mamos. Juk tai mama atsisakydama geresnio kąsnio, brangesnio drabužio stengėsi, kad dukra nesijaustų prastesnė ir nieko nestokotų. Dabar, kai mama paseno, supratimas, kaip ji aukojosi, verčia dukrą atsidėkoti, o kaltės jausmas neleidžia atsiskirti ir pradėti savarankiško gyvenimo.
Sudėtingus santykius su suaugusiais vaikais vienišos moterys ima programuoti dar jiems esant mažiems. Tokia didelė investicija į vaiką nėra naudinga niekam: mama aukoja savo gyvenimą, kad dukrai būtų geriau, o užaugusi dukra jaučiasi skolinga.
Psichologė dr. R.Bieliauskaitė primena, kad klaidinga manyti, jog konfliktinės situacijos, pyktis yra savaiminis blogis. „Kartais žmonės tramdo neigiamus jausmus, manydami, kad pykti nedera. Tačiau pykstant gali būti lengviau atsiskirti, nes per lūžius, konfliktus ir išsprendžiamos problemos.
Kaip spręsti konfliktus?
Svarbu turėti galimybę kalbėti atvirai ir neslėpti savo jausmų. Nutylėti dalykai, gali virsti šaltuoju karu, atitolimu arba emociniu sprogimu. Visada apsimoka nepraryti savo emocijų, o aiškiai išsakyti savo poreikius ar nuomonę. To paties tikintis ir iš kito žmogaus.
Jei vis dėlto susipykote, ieškokite kompromiso. Kad nepiltumėte žibalo į ugnį, paaiškinkite, kodėl taip galvojate ir elgiatės („Aš tai darau, nes...“). Pokalbyje venkite asmeniškumų ir įžeidinėjimų.
Psichoterapeutas Olegas Lapinas pataria, kad jei jūs pažiūrėtumėt iš šono į jūsų bendravimą , tai greičiausiai pasirodytų štai kas - jūs pasakojate motinai kažką, mama priima tai kritiškai, jūs supykstate, mama įsižeidžia. Iš pradžių auka esate jūs - ji jūsų nesupranta, nepalaiko. Po to auka tampa ji - jos negerbia dukra. Taigi, auka ir persekiotojas apsikeičia vietomis.
Pasidalinsiu su jumis, kaip tokios situacijos sprendžiamos psichoterapijoje, tarkime, šeimos konsteliacijos metode. Šio metodo esmė - šeimos narius ir patį žmogų gali pavaduoti kiti asmenys, vadovaudamiesi savo įsijautimu ir padedami patyrusio vedančiojo.
Konsteliacijos požiūriu, žmonės dažnai įsivelia į konfliktus dėl to, kad visiškai nesąmoningai užima šeimoje vietą, trukdančią meilės tėkmei. Ir konsteliacijos metu jiems ieškoma geresnės vietos.
Pirmas žingsnis, kuris būtų padarytas šeimos konsteliacijoje, greičiausiai būtų toks: suteikti jūsų motinai galimybę išsakyti savo skausmą, pyktį ir priekaištus tam žmogui, kuriam jie adresuoti. Tai gali būti jūsų tėvas, arba mamos mama arba koks nors kitas žmogus. Mama išsakytų savo priekaištus jam, ir jums gerokai palengvėtų.
Antras žingsnis būtų toks: jūs galėtumėte pasižiūrėti į motiną iš apačios. O ką jei išbandytumėt tai ir gyvenime? Aš turiu omenyje ne perkeltinę, o tiesioginę prasmę, tarkime, kokią padėtį beužimtų motina, įsitaisytumėte žemiau jos. Jei ji stovi, jūs sėdite, jei ji sėdi, jūs gulite. Jei ji guli ant sofos, jūs sėdite ant grindų. Tada jūs pažvelgtumėte į motiną mažo vaiko akimis ir pasakytumėt tik vieną frazę: „Tu - mano mama, o aš - tavo dukra. Aš maža, o tu - didelė“.
Sveiki santykiai tarp mamos ir dukros
Sveikuose santykiuose net ir esant skirtingiems požiūriams yra vietos diskusijoms. O toksiškuose santykiuose mama arba menkina dukros pasirinkimą, arba tiesiog atsisako klausytis.
Sveikas suaugusios dukros ir mamos santykis pasižymi šiais bruožais:
- Jos leidžia laiką kartu, bet ne nuolat būna drauge.
- Jos nekelia viena kitai kaltės jausmo.
- Mama leidžia dukrai daryti klaidas, o dukra mamai atleidžia jos padarytas klaidas.
- Jos nesistengia viena kitos pakeisti.
- Abi stengiasi dėl santykių.
- Jos nevengia konfliktų, nes jie yra neišvengiami ilgalaikiuose santykiuose.
- Jos nemanipuliuoja viena kita ir leidžia viena kitai gyventi savo gyvenimą.
Priėmimas savo mamos tokia, kokia ji yra - tikrasis brandos požymis, kaip ir gebėjimas priimti, mylėti ir palaikyti savo vaiką toks, koks jis yra. Pastangos pakeisti artimą žmogų visada baigiasi nesėkme. Mes galime keisti tik patys save arba santykį su tuo žmogumi.
Juokaujama, kad esi suaugusi tada, kai elgiesi taip, kaip nori, net jei tai ir patinka tavo mamai. Sėkmingas emocinis atsiskyrimas teikia laisvės išgyvenimą ir džiugesį.
Jei atsiskirti sunku, jei tam nėra postūmio iš motinos, būtina savęs klausti: kodėl negaliu pati viena keliauti savo keliu?.. Kas mane laiko? Ko bijau?
Per daug meilės - ar tai įmanoma?
Pas psichologą atėję klientai paprastai skundžiasi tėvų meilės stoka vaikystėje. Atvedę savo vaikus mylintys tėvai dažnai klausia: „gal jam dėmesio, meilės trūksta?“ Ir niekas nekalba apie tai, kad tos meilės galėjo būti per daug.
Per daug mylinčių, perdėtai globojančių tėvų vaikai serga dažniau, užaugę nesukuria sėkmingų ilgalaikių santykių, įsimyli netinkamus žmones, sunkiai save realizuoja veikloje, neranda darbo, įninka į priklausomybes, netampa savarankiškais ir t.t.
Nesugebėdami ar nenorėdami mylėti savo partnerio, tėvai ar vienas iš jų visą savo meilės energiją skiria vaikui. Per didelė meilė vaikui nėra tikra, po ja slepiasi egoizmas, puikybė, gailestis, noras turėti valdžią, globoti. Tikra meilė yra paleidžianti, suteikianti laisvę.
Tokios mamos, pavyzdžiui, kartais padejuoja, kad jau būtų metas sūnui ar dukrai susirasti antrąją pusę, tačiau vos tik „potenciali antroji pusė“ pasirodo horizonte, mylinti mamytė ima tol ją vertinti, kritikuoti, kol pora ar jaunoji šeima išyra.
Kodėl tokia apdainuota ir laikyta šventa motiniška meilė yra žalinga? Pirma, yra neteisingai sudėlioti prioritetai, vertybės; antra, todėl, kad tai netgi ne visai meilė. Tai - pripažinimo ieškojimas per vaikus. Ir, drįskime pavadinti, egoizmas. Tėvai bando save realizuoti per vaiką ir taip jam užkraunama atsakomybė gyventi ne savo, bet tėvų gyvenimą.
Ką daryti?
Vaistas nuo visų šių ligų būtų paprastas ir kartu sunkus - ugdyti savo lyties savybes (vyriškas ar moteriškas), o prioritetu laikyti savo porą, vyrą ar žmoną. Ne vaikus/tėvus/darbą/pinigus, bet savo antrąją pusę. Kurti stiprų ryšį su juo, palaikyti vienas kitą, kad ir kas benutiktų.
Taip pat klauskite savęs: „ką daryčiau (kaip elgčiausi, ką jausčiau, ką galvočiau), jei jis (ji) man būtų svarbiausias(-a) pasaulyje? Kaip jis norėtų, kad aš jam parodyčiau savo meilę?“ ir taip darykite.
Jei tėvai yra per daug mylintys, kontroliuojantys bei manipuliuojantys, tiesiog paleiskite tėvus. Todėl siūlau padėkoti tėvams ir priminti, kad esate suaugęs, todėl tvarkotės pats. Gerbiate jų nuomonę, tačiau darote savo sprendimus, tegu ir neteisingus. Ir, patinka jiems tai ar ne, dabar jums svarbiausias žmogus - jūsų partneris.
