Ar Tu džiaugiesi gyvenimu? Jei ne - paskaityk, galbūt rasi idėjų kaip tai pakeisti. Jei taip - paskaityk vis tiek, galbūt rasi idėjų kaip savo gyvenimą paversti dar geresniu. Pagaliau yra atsakymas į šį seną kaip žmonija klausimą - man jau aišku kur tas džiaugsmas slepiasi ir kaip jį surasti. Tik perspėju - aš žinau kelią, ne kokį teleportacijos būdą, bet kelią, o keliu reikia eiti.
Visas šis tinklaraštis prasidėjo nuo to, kad gyvenimo džiaugsmas pranyko ir aš mėginau ieškoti kur jis. Dariau daug visokių dalykų, asmeninių eksperimentų ir vienas jų buvo aiškiai suvokti kaip veikia pasaulis. Maniau, kad suvokus tai, galbūt pavyks suprasti kurioje vietoje ir tas džiaugsmas pasislėpęs. Ir pagaliau, po 1,5 metų tyrinėjimų ir paieškų priėjau prie tam tikros išvados. Bet rekomenduoju skaityti viską iš eilės. Nes jei tiesiog perskaitysi atsakymą - palinguosi galva: „taip taip, žinoma”. Bet jei skaitysi iš eilės, galbūt pamatysi kaip iki to „žinoma” nueiti. Jei nekantrauji sužinoti, kur tas gyvenimo džiaugsmas - šok tiesiai į skyrelį „Teoriniai džiaugsmo principai”.
Pirmas žingsnis: Mėgti tai, ką darai
Visų pirma, žmogus atsidūręs sudėtingoje padėtyje, kurioje, atrodytų, viskas yra nemėgiama ir nemylima prisimena seną gerą patarimą: „Daryk ką mėgsti, mėk ką darai.” Tai kas pirma, višta ar kiaušinis? Kiaušinis - nusprendžiau aš ir pamėginau pamėgti tai ką darau.
Visų pirma, jeigu darai tai ko nemėgsti, vadinasi kas nors to paprašė. Vadinasi tai yra kam nors naudinga. Argi nėra džiaugsmas daryti tai, kas yra kam nors naudinga? Tačiau gal yra daugiau naudingų dalykų, kuriuos norisi padaryti bet niekas neprašo? Būtent! Todėl reikia pačiam tuos dalykus padaryti ir parodyti - va kaip moku! Gal aplinkiniams patiks ir jie paprašys vėl. Čia apie darbą. Jei darbas nemielas ir yra nors kažkiek laisvės, galima rodyti iniciatyvą ir daryti tai kas patinka.
Visai gali būti, kad iniciatyva bus įvertina (netgi pinigais), o patinkanti veikla taps viena iš pareigų. Taip pat apie laisvalaikį. Jeigu laisvalaikio leidimo būdas nemielas, atėjo pats laikas siūlyti savo idėjas. Ne tik draugams paburbėti „o kodėl mes niekur dviračiais nevažiuojam?”, bet sėsti ant dviračio ir feisbuke paskelbti „aš važiuoju tada ir tada - kas prisijungs?”. Va Tau ir idėja, kaip susigražinti gyvenimo džiaugsmą: Daryk tai kas Tau patinka nors po truputėlį ir rodyk visiems ką padarei.
Atsisakykite saviapgaulės ir klausykite savo jausmų
Man pasidarė įdomu, o kodėl man nepatinka tai kas nepatinka? Ar iš tikrųjų nepatinka? Taip aš nustojau viską vertinti ir meluoti sau, įtikinėti save visokiais dalykais, o pradėjau klausyti. „Šitas darbas yra puikus, nes: pirma … antra … trečia …” - gana! Kaip aš iš tiesų jaučiuosi? Kas konkrečiai man nepatinka?
Stebėdamas supratau, kad iš tiesų labai daug sau melavau - nuolatos sau aiškindavau, kodėl vieni dalykai yra gerai, o kiti blogai. Ignoruodavau savo jausmus ir viską bandydavau racionalizuoti. Keliuosi ryte surauktu snukiu ir sakau sau kaip rekomenduoja gudrūs vadovėliai: „taigi šiandie tokia puiki diena laukia”. Vienas iš tų dalykų kuriuos norėjau pabandyti ir pagaliau pabandžiau buvo meditacija.
Ji man labai padėjo nustoti sau meluoti ir pradėti jausti tai, ką iš tikrųjų jaučiu. Nežiūrėti per rožinius akinius, nevynioti į vatą, nespalvoti, neužtušuoti, nepagražinti, bet ir ne apjuodinti. Jeigu jaučiuosi blogai - pripažįstu, kad jaučiuosi blogai. Jeigu jaučiuosi piktas ant ko nors - pripažįstu, kad jaučiuosi piktas. Tai davė labai daug. Pagaliau aš supratau kas man patinka, o kas nepatinka! Ir netgi supratau, o ką apskritai reiškia „patinka”. Patinka tada, kai jaučiuosi toje padėtyje gerai. Nepatinka tada, kai jaučiuosi blogai.
Aišku, vien patinka-nepatinka negali tapti gyvenimo vedliu, nes greitai nueisi laikinų malonumų klystkeliais, bet jau pripažinti tai pačiam sau buvo didelis žingsnis. Jau nebetikiu kai kas nors aiškina, kad remiantis tokiais ir tokiais moksliniais tyrimais arba tokia ir tokia filosofija aš neturiu priežasties jaustis nelaimingas. Jaučiuosi! Ir dar svarbu suprasti, kad nėra universalaus gėrio. Tai kas vienam patinka, kitam galbūt nepatinka. Tai jeigu nepatinka kokia nors vieta, o ten sėdi - išeik. Kažkas tikrai labai nori ten atsisėsti! Tikrai žinau žmonių kurie NEMĖGSTA gyventi palapinėje arba valgyti morkų, ir žinau tokių, kurie MĖGSTA šokti arba burokus.
Būsena ir fizinis aktyvumas
Jei jau kalbu apie jausmą, metas užsiminti ir apie būseną. Būsena - tai toks ilgalaikis jausmas, kurio apibrėžti nesiimsiu. Bet galima įkristi į negatyvią būseną ir tada kyla klausimas kaip iš jos išeiti. Vėlgi, rodydamas iniciatyvas įvairiose srityse pamačiau, kad atliktas veiksmas, fizinis judesys padeda išlipti iš negatyvios būsenos. Net nedidelė mankšta gali padaryti stebuklą.
Tai jeigu mokame jausti tai ką jaučiame, visa tai identifikuoti, pripažinti, nemeluoti sau, vadinasi galima tą jausmą pakeisti, jeigu jis užsitęsė. Tiesiog reikia atlikti fizinį veiksmą. Tinka viskas, nuo kūno pozicijos pakeitimo iki atsistojimo nuo kėdės ir nuėjimo pakalbėti su kuo nors. Kuo daugiau iniciatyvos, tuo daugiau įvairių veiksmų atlieki, padedančių neužstrigti toje pačioje būsenoje. Kuo daugiau veiksmų, tuo labiau norisi kažką daryti ir tuo daugiau iniciatyvos, nes pajauti kaip gerai tai veikia.
Beje, kartais mes ieškome priežasčių ir pasiteisinimų, kodėl vienus ar kitus dalykus keisti arba nekeisti, daryti arba jų nedaryti. Esmė paprasta - niekam neprivalai teisintis dėl daugelio savo veiksmų ir ypač dėl to ką jauti. Jeigu jautiesi blogai, nereikia to užglaistyti pasiteisinimais, reikia tai pripažinti. Jeigu norisi ką nors padaryti, nebūtina aiškintis kodėl, galima tai tiesiog padaryti. Jau parašiau apie tai ilgą ir gerą straipsnį „Nustok teisintis!”.
Asmeniniai projektai
Kas toliau? Taigi pamačiau, kaip yra gerai pradėti daryti įvairius veiksmus savo iniciatyva. Visai netrukus tai išvirto į tą, kas pasirodo jau yra visur daug kartų aprašyta ir papasakota seminaruose. Į „Asmeninius Projektus“. Tai yra tokie projektai, kurie pradžioje atrodo niekam nenaudingi, tik Tu jauti, kad jie gali būti įdomūs.
Žinau žmogų, kuris sukūrė tinklaraščių platformą (tą pačią, kurioje ir mano tinklaraštis kadaise gulėjo), po to sukūrė keletą muzikinių albumų, nors dirba programuotoju. Žinau tokį kuris padarė 100 atsispaudimų, po to pagamino kažkokį ypatingą energetinį gėrimą iš imbiero, nors yra architektas. Tai yra Asmeniniai Projektai. Jų filosofija paprasta - išsirink sritį kuri Tau patinka šiuo momentu ir išsikelk joje tikslą kurį nori pasiekti po 30 (arba 60, arba 90) dienų.
Kai praeina laikas arba pasieki tikslą - gali tęsti kas pradėta arba pasirinkti ką nors kitą. Svarbu, kad tas projektas Tave ko nors naudingo išmokytų, kad jo metu ką naudingo pamatytum, įgytum vertingos patirties, arba tiesiog ką nors sukurtum. Ir tai jokiu būdu neturi būti viso gyvenimo sprendimas! (Nuo šiandien kas dieną darysiu rytinę mankštą po 30 minučių!!! - nesėkmė po savaitės garantuota) Pasiryžk daryti mankštą 30 dienų po 5 minutes ir žiūrėk kaip sekasi. 30 dienų praėjo ir nebesinori? Daryk ką nors kitą. Norisi tęsti? Mėgink 10 minučių. Nežinai ar nori būti muzikantu? Užsirašyk į gitaros (pianino, smuiko, džembe, didžeridu ar kokio kito daikto) kursus. Tik 30 dienų.
Norisi pabandyti rašyti tinklaraštį? Šitas metodas eliminuoja baimę padaryti neteisingą visą gyvenimą įtakojantį sprendimą. Gali tiesiog pamėginti ir sužinoti - patinka ar ne, kaip jautiesi, kai tai darai. Naudos yra dvi. Pirma - Tu išsikeli tikslus ir atlieki veiksmus juos pasiekti, dėl to sunku užsilaikyti blogoje būsenoje. Antra - Tu išbandai daug visokių veiklų ir sužinai kurios patinka, o kurios ne.
Komforto zona
Ir galų gale pereinu prie komforto zonos. Vienos prezentacijos metu laisvų pažiūrų jaunimo su dredais ir barzdomis paklausiau kuris žmogus yra už komforto zonos ribų: tas kur nuobodžiai sėdi ofise, ar tas kuris žygiuoja kalnuose per lietų. Esmė tokia - kad ir ką darai, ar tai būtų nuolatinis darbas, mokslai ar asmeninis projektas, ko nors naujo išmoksi tada, kai atsidursi ant komforto zonos ribos.
Kai jau lyg ir nežinai kaip reikia daryti, kai viską reikia daryti kažkaip naujai, kai ne taip kaip įprasta, kai reikia ko nors išmokti, susižinoti, pačiam, kai nieks neverčia. Jei iššoksi už komforto zonos - gali susižaloti visam gyvenimui. Pavyzdžiui jei ofisas nėra komforto zona - gali sužaloti savo nervų sistemą. Jei kalnai nėra komforto zona - gali pasiklysti ar šiaip užsimušti. Todėl labai svarbu yra JAUSTI tai ką JAUTI ir suprasti kur yra TAVO komforto zona. Jei išėjai už ribų - pavojinga. Jei esi pakraštyje - įdomu. Jei esi viduje - nuobodu. Net jei sakai, kad nenuobodu, pabandyk įsijausti. Ar tikrai nenuobodu? Kaip link tos komforto zonos pakraščio judėti? Arba rodyk iniciatyvą, imkis naujų projektų tose srityse kur jau dirbi.
Stebėjimai: ką daro laimingi žmonės?
Taigi, čia papasakojau tai, ką patyriau pats, kokia yra mano patirtis. Bet aš dar ir aplinką stebėjau. Visų pirma, stebėjau žmones, kurie iš tiesų džiaugiasi gyvenimu. Stengiausi su jais susitikti, kviečiau į draugus feisbuke, stebėjau jų pranešimus. Supratau vieną dalyką - jei žmogus džiaugiasi gyvenimu, jis nesugeba paaiškinti kaip šioje būsenoje atsidūrė. Na, jis paaiškina kas jį džiugina: va, paukščiukai čiulba, kaip gerai kad yra žiema ir vasara, esu sveikas, turiu nuostabią šeimą, daug dirbu ir panašiai.
Pamatau savaitgalį įkeltas nuotraukas, kuriose - besišypsantys prie kompiuterių palinkę žmonės, o prierašas skelbia: „laimingi žmonės laiko darbe neskaičiuoja“. O kaip to pasiekti? Jie nežino. „Taigi tiesiog va! Galbūt čia ir yra paslaptis - tiesiog nesirūpinti tuo gyvenimo džiaugsmu, tiesiog eiti per gyvenimą, užsiimti veiklomis, daryti kas reikalinga ir džiaugsmas atsiras pakeliui? Ir man anksčiau buvo panašiai, bet tas džiaugsmas ėmė ir nuplaukė. Vadinasi ką nors visgi reikia daryti, kad jis nenuplauktų.
Yra toks principas „Pirma mokėk už save“, kurį perskaičiau labai nuobodžioje knygoje „Du Tėčiai - turtingas ir vargšas“. Ilgai tai buvo tik teorinis principas ant popieriaus, kol nepamačiau žmonių, šį principą taikančių savo gyvenime. Žmonės pirma reikalauja iš kitų, o tik tada jiems atsilygina (Bet koks darbdavys taip daro). Pirma pasirūpina savimi, o tik tada rūpinasi kitais (Daug uždirbęs verslininkas užsiima labdara). Arba itin galingas reikalas - pirma nudirba savo darbus, tik tada dirba kitiems.
Netgi darbe pirma reikia nudirbti savo darbus, o tada galima padėti kolegoms nesusitvarkantiems su savaisiais. Būtent taip žmonės ir daro. Tik tada gali efektyviai padėti kitiems, kai susitvarkei savo darbus, kai turi resursų, žinių, gebėjimų padėti kitiems. Tos kelios akimirkos skirtos sau, padeda neapleisti savęs, nepamiršti savęs, o tai yra svarbu, nes, jeigu sugebi jausti kas Tau patinka, reikia rasti šiems dalykams laiko. Šitaip dirbdami žmonės pasiekia tai, ką aš vadinu harmonija. Ji būna tada, kai žmogus daro tai ką galvoja, galvoja tai ką daro, sako tai ką daro, daro tai ką sako, galvoja ką sako ir labai dažnai sako ką galvoja. Kitaip tariant sako, galvoja ir daro tą patį. Ir ne bet kaip, o sako, galvoja ir daro tai ką jaučia.
Mane nuolatos stebino laimingų žmonių gebėjimas būti atviriems ir tiesiog nedaryti to kas nepatinka. Neiti į universitetą pavyzdžiui. Gebėjimas garsiai pasakyti savo nuomonę. Taip pat gebėjimas daryti tai kas patinka. Vėlgi - iniciatyva jau esamose veiklose arba nauji Asmeniniai Projektai. Ko dar žmonės nepamiršta, tai pusiausvyros. Kas ta pusiausvyra? Tai yra fizikos, biologijos, ekonomikos, psichologijos, socialinių ir kitų dėsnių paisymas. Tai duoti ne daugiau nei gali ir imti ne daugiau nei reikia. O prieš norint ką nors pasiimti, paklausti savęs ką galiu duoti mainais? Galiu dirbti dėl savo svajonės? Galiu ją nusipirkti? Būtent šis klausimas išvaiko iliuzijas, kad pinigai auga ant medžių, kad sėkmė randama po krūmais, o laimė sklinda iš dangaus. Dėl visko reikia dirbti ar bent jau duoti ką nors mainais.
O taip norėtųsi - suvokei gyvenimo prasmę (kaip kad šis vaikinas) ir VISKAS! LAIMĖ ir DŽIAUGSMAS! Pasirodo nė velnio. Tai jeigu laimingi žmonės dirba dėl savo svajonės, ar tikrai jau taip visą laiką laimingi? Ne. Kiek teko leisti laiką su laimingais žmonėmis, dažnai jie visai nėra laimingi. Jie būna pavargę, susirūpinę, prislėgti, pasimetę. O kai vėl išaušta laimės akimirka, tada jie puola fotografuotis ir kelti nuotraukas į feisbuką. Tada mes jas matome ir mums atrodo, kad tie žmonės laimingi visada.
Labai daug visokių Budų ir Budos pasekėjų kalbančių apie laimę sudaro įspūdį, kad teisingas kelias yra visą laiką skendėti laimės spinduliuose. Jie pamiršta paminėti, kad visą laiką laimės spinduliuose skendi tik aukščiausio lygio vienuoliai-atsiskyrėliai. Taigi, nesvarbu kaip viskas atrodo aplinkui, tačiau būti tik pusiau laimingam jau yra gerai. Nereikia STENGTIS džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Tačiau kad ir apie ką svajotų laimingi žmonės, visi jie atlieka veiksmus vienaip ar kitaip artinančius prie tų svajonių.
Šioje vietoje verta prisiminti vieną anekdotą: „Dieve, prašau padėk man laimėti loterijoje!” - prašo žmogus, prašo nuoširdžiai ir taip jau nebe pirmą kartą. Galų gale angelai nusprendė užtarti šį žmogų ir nuėjo pas Dievą. „Kodėl tu jam nepadedi laimėti?” - paklausė jie.
Tai va, galima svajoti, tas svajones vizualizuoti, užsirašinėti, kontempliuoti, medituoti, piešti, sapnuoti, bet jeigu neišeisi į gatvę ir ko nors nepadarysi - visos tos mintys neturės kaip materializuotis. Ką galima padaryti? Galima pasakyti žmonėms, kad Tavo svajonė yra tokia ir tokia, ir ieškai bendraminčių ją įgyvendinti arba mokytojų, kurie patartų kaip. O tai ką daryti? Iš tiesų - bet ką. Kaip pastebėjau, labai svarbi savybė yra gebėti priimti sprendimus (Jei šios savybės neturi - galima naudotis sprendimų priėmimo metodais).
Jeigu turi daug idėjų Asmeniniams Projektams - išsirenki vieną, pažiūri ką gali artimiausiu metu nuveikti šio projekto labui ir eini daryti. Kol nepadarei sprendimo - nepasirinkai kuriuo keliu eiti, tol stovi vietoj. Kai pradedi judėti - galbūt sužinosi, kad pasirinktas kelias neteisingas, galėsi peršokti ant kito, arba grįžti atgal, bet jau turėsi naujų patirčių ir naujų žinių.
Kodėl dingo gyvenimo džiaugsmas?
Gerai, viską jau žinau. O kodėl gi mano gyvenimo džiaugsmas dingo? Kodėl gali dingti gyvenimo džiaugsmas? Mano atveju buvo taip: visų pirma aš pajutau, kad stoviu vietoje ir degraduoju. Tas tikrai nebuvo tiesa, nes aš buvau labai užimtas žmogus. Vienu metu studijavau ir vysčiau didžiulį projektą universitete, kitu metu dirbau ir studijavau, kitu metu dirbau per du darbus ir dar labai intensyviai, vienu žodžiu - labai užimtas žmogus. Atrodytų visiška nesąmonė, nes juk logiškai pamąsčius progresas buvo.
Esmė buvo ta, kad aš atidaviau savo gyvenimą kitiems, taigi jie sprendė ką man daryti, kur man eiti, ką man dirbti ir taip toliau. Aš įgijau tų patirčių, kurių reikia jiems, išmokau tų dalykų, kurie įdomūs jiems ir leidau laisvalaikį taip kaip įdomu jiems. Nors anksčiau dariau nemažai įvairių Asmeninių Projektų (kompiuterinių žaidimų kūrimas, komiksų piešimas, muzikos kūryba, apsakymų rašymas), teko juos visus apleisti dėl rimtesnių projektų. Taigi reikia...
tags: #man #paprasciau #butu #nusipirkti #tave #ir