Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, socialinio būsto klausimas yra itin aktualus. Deja, ne visada sprendimai būna teisingi ir humaniški. Šis straipsnis nagrinėja sudėtingą situaciją, susijusią su Mariaus Janušauskienės ir kitų šeimų, kurios susiduria su iškeldinimu iš socialinio būsto.
Jauna motina Sandra Smilgiūtė, jos dviejų mėnesių ir dviejų su puse metų mergaitės, taip pat 80-metė neįgali močiutė Marija Janušauskienė varomi į gatvę. Bejėgiai varguoliai metami lauk iš neva savavališkai užimtų patalpų, nors M.Janušauskienė čia niekam neužkliūdama gyveno beveik 30 metų, čia mirė jos dukra, gimė, užaugo ir dabar vaikus augina jos 25 metų anūkė S.Smilgiūtė. Trumpa teisine kalba surašytas Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas skamba sausai ir žiauriai: „iškeldinti su visa joms priklausančia manta, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų.“
Tik iš socialinių pašalpų pragyvenanti šeima tvarkingai mokėjo už elektrą. Daugiau nebuvo už ką: Šančiuose vos ant pamatų besilaikančioje lūšnoje nėra nei dujų, nei vandentiekio. Iš namų Panemunėje varoma ir keturių asmenų Erikos Dulinskaitės šeima, apkaltinta savavališkai užėmusi butą, nors čia ji gyvena nuo gimimo, yra registruota.
Tai - tik dvi iš kelių dešimčių Kaune iškeldinamų šeimų. Jos gali likti be stogo virš galvos dėl praėjusios kadencijos laikais kilusio vajaus išaiškinti socialinį būstą savavališkai užėmusius varguolius, tarp kurių yra nemažai asocialių. Tačiau biurokratijos buldozeris iki šiol traiško likimus žmonių, kurie į savivaliautojų sąrašą pateko arba dėl biurokratinių klaidų, arba dėl savo pačių menkų teisinių žinių.
Situacijos ištakos ir biurokratinės kliūtys
M.Janušauskienė ir jos dukra Laima Smilgiuvienė (mirė 1997 m.) gavo ankštą kambarėlį Šančiuose, Vilnų gatvėje, dar 1987 metais. Joms buvo prsiskirtos pagalbinės patalpos tame pačiame, jau anuomet beveik avarinės būklės name. Pagausėjus šeimai, moterys įsikūrė gyventi ir pagalbinėse patalpose, tačiau teisiškai jų neįregistravo. Ilgą laiką šeima niekam nerūpėjo, bet maždaug prieš dvejus metus socialinį būstą Kaune ištiko krizė, tuomet valdininkai sujudo.
Savivaldybė patalpas Vilnų gatvėje, formaliai buvusias sandėliuku, perregistravo kaip gyvenamąsias (tokios jos faktiškai ir yra). Iš to M.Janušauskienei ir S.Smilgiūtei mažai naudos. Atvirkščiai: jų vargano kampo prireikė savivaldybės Turto departamentui, socialinio būsto spragoms užlipdyti. Savivaldybė kreipėsi į teismą, reikalaudama iškeldinti žilagalvę invalidę ir moterį su dviem mažamečiais vaikais iš savavališkai užimtų patalpų.
Pretekstas: jos nesudariusios būsto nuomos sutarties šiam plotui. Teismas ieškinį patenkino greitai, be įprasto kitų bylų atvejais vilkinimo. „Niekas mums nesiūlė sudaryti tokios sutarties. Ką mums daryti? Na, mane gal greitai kapai priglaus, tokį butą visi gausime nemokamai. Bet kur dėtis Sandrai su mažylėmis?“ - verkdama kalbėjo M.Janušauskienė.
Iškeldinama šeima net neįtraukta į eilę socialiniam būstui gauti. Galimybės be teismo įteisinti savavališkai įrengtą patalpą įstatymas nenumato, nors į ją kiti savininkai ir nepretenduoja. Tiesa, valdišką humanizmą valdininkai parodė, primindami, jog pusę metų juos gali priglausti globos įstaiga „Kartų namai“. Kur gyvens vėliau - jų pačių reikalas.
Monstras už mylinčio tėvo ir gero vyro akių! Valerijus Januškevičius – apsukriausias nusikaltėlis!
Vaikų teisių apsaugos tarnybos pozicija
Vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Birutė Daugėlienė tvirtino, jog žiaurūs teismo sprendimai iškeldinti šeimas su mažyliais ant rankų dažniausiai sušvelninami, ieškoma būdų joms padėti. „Iškeldinimo atvejus svarsto komisija prie Kauno miesto administracijos direktoriaus. Devyniais iš dešimties atvejų šeimos su vaikais į gatvę neišvaromos“, - ramino B.Daugėlienė.
S.Smilgiūtei ir jos dukroms yra reali grėsmė pakliūti į nelaimingųjų gretas. B.Daugėlienė pripažino, kad ši šeima ir jos problemos vaikų teisių gynėjams mažai žinomos. Jie nebuvo pakliuvę į akiratį. Tai dar vienas akibrokštas: vaikų teisių gynėjai puikiai pažįsta asocialias šeimas, bet jiems mažai žinomi sunkiai besiverčiančių, tačiau tvarkingų šeimų rūpesčiai. Teismo posėdyje, kuriame nutarta išguiti į gatvę mažamečius, VTAS atstovai, kviesti kaip tretieji asmenys, nedalyvavo.
Klaidos dokumentuose ir užburtas ratas
Erika Dulinskaitė ir jos trys vaikai valdininkų reikalavimu teismo taip pat paskelbti buto A.Smetonos alėjoje grobikais, nors čia jie registruoti ir gyvena nuo senų laikų. Tik dokumentuose įsivėlė klaida ir E.Dulinskaitė negalėjo laiku pratęsti socialinio būsto nuomos.
Klaidą dokumentuose galima ištaisyti tik teismo keliu, o pinigų bylinėtis E.Dulinskaitė neturi, tad susidaro užburtas ratas be išeities. Paskutines darbo dienas Kauno savivaldybėje leidžianti, atleidimo lapelį jau gavusi Turto valdymo departamento direktorė Virginija Žuromskaitė mano, kad nebereikia terliotis su savavališkai savivaldybės butuose gyvenančiais žmonėmis. O jeigu jiems atrodo, kad iškeldinami neteisingai, tegul kreipiasi į teismą.
„Jeigu teismas nusprendė iškeldinti, teismo sprendimą vykdyti reikia. Kitaip žmonės įpras išspirti negyvenamo būsto duris ir apsigyventi, kai jiems šaus į galvą. Ir nesvarbu, kiek ilgai jie gyvena savavališkai užimtame bute. Nėra tokio senaties termino ir negali būti“,- tvirtino valdininkė.
Nelegalus nuomos verslas ir kova su juo
Smarkią savavališkai užėmusių municipalinius butus nelegalių nuomininkų medžioklę Kauno savivaldybė pradėjo maždaug prieš trejus metus, kai paaiškėjo socialinio būsto srityje tvyranti netvarka. Socialinio būsto eilėje laukia 4 tūkst. 700 pretendentų. Nors butų statoma mažai, tačiau yra ir neužimtų, ir dar įsisuko nelegalus nuomos verslas.
Į užsienį ilgam, net visam laikui išvykę kauniečiai ėmė nuomoti savo socialinius būstus. Paaiškėjo skandalingų faktų, kai viloje prie Viduržemio jūros tvirtai šaknis įleidęs kaunietis savivaldybės sąrašuose figūravo kaip vargšelis, gyvenantis socialiniame bute, kurį iš tiesų buvo išnuomavęs ir užmiršęs. Tokių nelegalių nuomotojų išaiškinama ir dabar, po keletą per mėnesį.
Viltis varguoliams ir naujos valdžios požiūris
Tačiau valdininkai, valydami savo apleistus dirvonus, su piktnaudžiautojais rovė lauk ir žmones, kurie savavališkais socialinio būsto įnamiais tapo dėl nepalankiai susiklosčiusių teisinių aplinkybių. Iš namų vejamiems varguoliams nušvito nedidelė viltis: biurokratijos su žmogišku veidu įvaizdį puoselėjanti naujoji Kauno valdžia mestelėjo gelbėjimosi ratą. Šį pirmadienį savivaldybė išsiuntė prašymą antstoliams atidėti M.Janušauskienės ir S.Smilgiūtės iškeldinimą dviems mėnesiams. Pusę metų galės atsikvėpti ir į būsimųjų benamių sąrašą patekusi E.Dulinskaitės šeima.
Vicemeras Stanislovas Buškevičius teigė prašysiąs savivaldybės teisininkų neskubėti kelti ieškinių socialiniame būste nelegaliai gyvenančioms šeimos, auginančioms mažus vaikus. Anot vicemero, kiekvienas atvejis turi būti įvertintas indvidualiai.
Kiti atvejai ir biurokratų buldozerio aukos
Socialinė įtampa Kaune savaime gimdo benamių ir savivaliautojų gretas. Ties katastrofos riba atsidūrė trijų mažamečių vaikų motina Edita Mikulionienė: septynių asmenų šeima glaudžiasi 30 kvadratų kambarėlyje. E.Mikulionienės dieveris, psichinis ligonis, grasino išprievartauti jos mažametę dukrą.
Nesulaukusi eilės socialiniam būstui gauti, moteris pati rado neužimtą savivaldybei priklausantį kambarį, tinkamą gyventi. „Jeigu valdininkai man jo neskirs legaliai, neturėsiu kitos išeities, kaip ten įsikurti savavališkai. Žinoma, po to mane išmes į gatvę teismų pagalba“, - svarstė nevilties į kampą užspiesta moteris.
Artūras Orlauskas, Kauno miesto tarybos Socialinių, sveikatos ir šeimos reikalų komiteto pirmininkas: „Aš žinau Vilnų gatvės gyventojų M.Janušauskienės ir S.Smilgiūtės bėdas, klausimą svarstėme kabinete, meras Rimantas Mikaitis pritarė sprendimui, kad reikia gelbėti šeimą, negalima išvaryti mažų vaikų į gatvę.
Problema užgimė praėjusios kadencijos laikais, kai paaiškėjo, kad yra daug nelegaliai socialinį būstą užėmusių žmonių. Tačiau Turto skyrius neatsižvelgė į individualius atvejus, vijo lauk visus urmu, veikė buldozerio principu. Paveldėjome labai daug socialinio būsto problemų. Paaiškėjo, kad bankrutavusios savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administravimo išlaidos išaugo iki milijono. Šiai įmonei priklausė bendrabučiai, kuriuos ketinta parduoti kartu su žmonėmis. Laimė, pavyko šios nesąmonės išvengti.“
Šauniausia Lietuvos mokytoja M. Janušauskienė: profesija ir asmeninės savybės
Mariaus Janušauskienė „Šauniausio Lietuvos mokytojo rinkimuose“ sulaukė įspūdingo palaikymo - už ją atiduota daugiau kaip 4,5 tūkst. balsų. Ją nominavusieji negailėjo pedagogei gražių žodžių: „Linksma, išradinga, išklausanti ir girdinti kiekvieną, leidžianti klysti ir tiesiog 100% pozityvi, mažų žmonių Mokytoja“.
Paklausta, kaip reagavo sužinojusi apie savo laimėjimą, mokytoja prisimena, kad prireikė laiko susivokti, kas įvyko.„Ko gero, tai nėra labai didelis pasiekimas profesinėje srityje, pedagoginėje veikloje. Šiuo atveju labiau keista ir neįprasta, kai tave įvertina dėl tavo asmeninių savybių, simpatijų“, - sakė M.Janušauskienė.Ji iki šiol svarsto, kad prie jos dalyvavimo konkurse prisidėjo vyras, nes būtent jis nuolat mato, kiek daug dirba žmona.
„Mokytojavimas nėra tas darbas, kur tu ateini, įsijungi kompiuterį, išgeri kavos, padarai darbą ir išeini namo. Bendravimas su tėvais, veiklų, pamokų rengimas dažniausiai vyksta tik po darbo valandų. O kartais ta darbo diena gali būti net savaitgalį“, - pasakojo M.Janušauskienė.Naujieji mokslo metai su priešmokyklinukais dirbančiai pedagogei prasidėjo itin neįprastai - rugsėjo 1-ąją ji sužinojo, kad yra užsikrėtusi koronavirusu.
„Mokslo metų pradžia pažymėta dideliu stresu, nes atėjo nauji vaikai - jie maži, pasimetę, o jų mokytoja serga. Tai yra vienas svarbiausių vaiko adaptacijos laikotarpių, o jie liko be mokytojos. Tačiau administracija labai tvarkingai viską sudėliojo, nes supranta, kokiais laikais gyvename. Tiesiog ta pradžia buvo kitokia, ji įvyko vėliau, nes kovidas neleido pamiršti, kad jis yra“, - prisiminė mokytoja.
Kadangi dirba su 5-7 metų vaikais, M.Janušauskienė dalijosi patirtimi, jog šią amžiaus grupę supažindinti su technologijomis yra gana sudėtinga. Dėl to, pasak jos, nemažai nerimo sukėlė ir nuotolinis ugdymas.„Nuotolinis mokymasis šiame amžiuje yra iššūkis, ir supratau, kad mokykla niekada nebebus tokia, kokia buvo iki koronaviruso atėjimo. Dabar naudojame daug technologijų, mūsų darbas neatsiejamas ir nuo anglų kalbos.
Šie mokslo metai yra greitesni, atskleidžia ir atveria daugiau galimybių. Jei pernai mes labai bijojome nuotolinio ugdymo ir galvojome, kad vėl viskas sustos, tai šiemet jau esame drąsūs, ir žinome, kad eisime tik pirmyn - su virusu ar be jo“, - tvirtino M.Janušauskienė.Kiek anksčiau šauniausia šalies pedagogė dirbo vaikų darželyje, tačiau vieną dieną atsirado galimybė grįžti į mokyklą, kurioje ir pati mokėsi.
„Kaip tik buvo steigiama priešmokyklinė grupė ir mokyklos administracija manimi patikėjo - jie nusprendė, kad galėsiu padėti mokyklai įkurti ir išauginti šį patį žemiausią laiptelį.Tai yra tas amžiaus tarpsnis, kuris yra labai svarbus mokykliniame kelyje - nors reikia įdėti daug darbo, jis yra labai smagus. Mėgstu sakyti, kad mes čia žaidžiame mokyklą - laikomės mokyklos taisyklių, būname kartu su kitais mokiniais, bet turime laiko ir pažaisti, ir su draugais pasivolioti rudeninių lapų krūvoje, ir žiemą praleisti pusnyse“, - kalbėjo mokytoja.
„Manau, kad vieną dieną ateis toks laikas, kai paaugsiu ir keliausiu toliau, galbūt dirbsiu su pradinukais, bet dabar manęs reikia čia“, - pridūrė ji.
| Metai | Užsikrėtę COVID-19 | Mirę nuo COVID-19 | Paskiepyti pirmąja doze | Paskiepyti abiem dozėmis |
|---|---|---|---|---|
| 2020-2021 | 196 047 | 3 209 | 143 092 | 70 853 |
Pandemijos įtaka ir visuomenės nuotaikos
Šiaurės Italijos miestas Verona, lig tol labiausiai garsėjęs dėl Williamo Shakespeare’o aprašytos tragiškai pasibaigusios Romeo ir Džuljetos meilės istorijos, pernai tapo daugybės tragiškos baigties istorijų Lietuvoje pranašu. Nuo tos dienos iki pat šiandien ir dar, ko gero, ilgokai pagrindinis mūsų visų kiekvienos dienos skaičius buvo ir bus - kiek dar žmonių užsikrėtė klastinguoju virusu? Pirmajai, kuriai Lietuvoje nustatytas COVID-19, pasisekė - ji pasveiko.
Taip pasisekė ne visiems iš 196 047 Lietuvos gyventojų, per pastaruosius metus patyrusių išbandymą COVID-19. Jau kovo 21-ąją virusas pasiglemžė pirmąją auką Lietuvoje - 83-ejų ukmergiškę. Statistikos departamento šio ketvirtadienio duomenimis, nuo COVID-19 Lietuvoje jau mirė 3 209, palyginimui - tai gerokai daugiau nei visa Neringa. Gruodžio 27-ąją pagaliau kasdienėje skaičiuotėje atsirado vilties teikiantis skaičius: tądien pradėta skiepyti nuo COVID-19.
Paskiepytų pirmąja vakcinos doze Lietuvoje - jau 143 092, abiem - 70 853, ir kiekviena diena artina prie svajonės grįžti į gyvenimą iki COVID-19. Bet iki kolektyvinio imuniteto, t.y. kol bus paskiepyta 70 proc. žmonių, dar laukia, optimistinėmis prognozėmis, keturi penki mėnesiai. Neatmestina prielaida, kad rudenį prireiks pradėti visuotinę revakcinaciją. Per metus nuo pirmojo COVID-19 atvejo iš 366 dienų visuotiniame karantine būsime gyvenę 207, tai yra šešis mėnesius ir tris savaites.
Daug kam iššūkiu tapo nuotolinis darbas. Lietuvoje taip nuolat arba kartais 2019 m. dirbo vos 4,5 proc. diarbuotojų, o, pavyzdžiui, Švedijoje, Nyderlanduose, Liuksemburge, Suomijoje, Danijoje - apie 30-40 proc. Nebuvo lengva sutalpinti vienuose namuose ne tik tėvelių darbo biurus, bet ir vaikučių klases. Bet žmonės atrado ir pranašumų. Lietuvos socialinių tyrimų centro (LSTC) apklausoje liepą beveik ketvirtadalis respondentų džiaugėsi sulėtėjusiu gyvenimo tempu, kas penktas - kad atsirado daugiau laiko bendrauti su šeimos nariais, o 13 proc.
Pasak D.Janušauskienės, Lietuva, kitos Baltijos šalys iš kitų išsiskiria tuo, kad nėra aktyvaus ir aršaus organizuoto pasipriešinimo prieš suvaržymus, koks išsiveržė Nyderlanduose ir kai kuriose kitose šalyse. Bet pas mus ir priemonės buvo ne pačios griežčiausios. LSTC gruodžio pradžioje vykdytoje apklausoje septyni iš dešimties palaikė dėl pandemijos Vyriausybės įvestus suvaržymus, bet apie penktadalis - ne, nes mano, kad patys žmonės gali elgtis atsakingai.
Kad būtų efektyviau kovojama su pandemija, apie pusė apklaustųjų sutiktų su draudimu Lietuvos gyventojams keliauti į užsienį, dar daugiau - kad į Lietuvą būtų uždrausta įvažiuoti užsieniečiams, 38 proc. Tačiau yra ir tabu: tik 7-8 proc.
Visuomenėje daug nerimo dėl vaikų mokymo. "Tik trečdalis vaikų turinčių tėvų sutiktų, kad nuotolinis ugdymas truktų iki pat vasaros. Jie baiminasi, kad nuotolinis mokymas gali turėti daug neigiamų ir ilgalaikių padarinių, ypač pradinukams. Tėvai pasakojo, kad vaikai neišmoksta skaityti, nes tai dar ne tas amžius, kai gali pasodinti vaiką prie kompiuterio ir jis gaus tokio pat lygio ugdymą kaip mokydamasis klasėje. Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė Sara Aškinytė pripažįsta: iššūkių buvo daug, reikėjo labiau pasistengti norint pasiekti gerą rezultatą.
Bet, pasak jos, moksleiviai prisitaikė prie naujos kasdienybės, prie naujų taisyklių. S. Nuotolinis mokymas privertė mokyklas modernėti - naudotis moderniomis priemonėmis. Iki COVID-19 skundėmės, kad trūksta laiko pabūti namie su artimaisiais. Tačiau, vos įvedus karantiną, policija jau skelbė, kad pagausėjo smurto artimoje aplinkoje atvejų. Bet iki skyrybų užsidarymas karantine neprivedė: Statistikos departamento duomenimis, palyginti su 2019 m., jų net sumažėjo 1,3 tūkst.
Per visus kovidinius metus buvo 18,9 tūkst. daugiau mirusiųjų nei gimusiųjų, o demografinę pusiausvyrą, net šiokį tokį pliusą pridėjo tik didesnė imigracija. Statistikos departamento duomenimis, pernai 20 tūkst. daugiau žmonių imigravo, nei emigravo. Lietuvos piliečiai sudarė beveik pusę visų imigrantų - į tėvynę grįžo gyventi 20,8 tūkst., o tai 2 proc. daugiau nei prieš metus.
tags: #mano #bustas #direktore #janusauskiene