Justinas Marcinkevičius ir būties savimi paieškos

Justinas Marcinkevičius - iškili asmenybė Lietuvos kultūroje, palikusi ryškų pėdsaką literatūroje ir visuomenės gyvenime. Jo kūryba, persmelkta tautos istorijos, kultūros ir žmogaus būties apmąstymais, nepraranda aktualumo ir šiandien. Šiame straipsnyje panagrinėsime J. Marcinkevičiaus kūrybą, jo požiūrį į kalbą, tautą ir menininko vaidmenį visuomenėje.

"Katedra" - tautos ir žmogaus dvasios simbolis

Skaitytojui pačiame paviršiuje guli klausimas, kodėl ši trilogijos dalis buvo pavadinta „Katedra“.

Kitos trilogijos dalys, o taip pat epilogas buvo pavadinti pagrindinių veikėjų vardais: „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir net „Daukantas“.

Kodėl šioje trilogijos dalyje katedra tampa tokia svarbi, gerokai svarbesnė už žmogiškąją dimensiją, kuria pažymėtos likusios trilogijos dalys?

Ar tai reiškė, kad J. Marcinkevičius dar neturėjo galutinės trilogijos vizijos, o gal tai signalizuoja apie tai, kokia reikšmė buvo suteikta Katedrai kaip simboliui?

Jeigu ši trilogijos dalis būtų pavadinta „Laurynu“ ar „Stuoka-Gucevičiumi“, ji būtų be didesnių problemų įsikomponavusi į trilogiją.

J. Marcinkevičius, rašydamas šią trilogijos dalį, neslepia, kad mato katedrą daugiau negu pastatą.

Katedros samprata gerokai išplečiama.

Joje matoma istorinė dimensija, kuomet katedra įvardijama tautos panteonu ir nekropoliu.

Šis motyvas kartojamas ne tik tiesiogiai, tačiau apie jį nuolat primena moters rauda, kuria klausiama žuvusio ir po katedros griuvėsiais palaidoto sūnaus, kaip jis guli šalia karalių ir kunigaikščių.

Taip plėtojama valstybingumo idėja, tautos istoriškumo klausimas.

Tačiau be to katedra turi žymiai platesnę simboliką: jos griuvėsiai žymi valstybės nuopuolį.

Negebėjimas atstatyti katedros, nesirūpinimas ja aiškiai parodo, kad net svarbiausiais klausimais nėra konsensuso ir sutarimo.

Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į Ignoto Jokūbo Masalskio portretą.

Jis, būdamas Vilniaus vyskupu, labiau rūpinasi savo rūmų Verkiuose statyba, negu galvoja, kaip atstatyti katedrą.

Palikdamas rūpestį katedros atstatymu karaliui ir Vilniaus magistratui, jis rūpinasi tik savo patogumais.

Akcentuodamas, kad visi turi pirmiausia rūpintis savimi, pagal savo išgales, priverčia Lauryną Stuoką-Gucevičių ironizuoti apie „bepinigį“ Dievą.

Žinoma, vyskupas I. J. Masalskis puikiai tiko antagonisto portretui kurti: kunigaikštis, vyskupas, didikas.

Tačiau jis nėra plokščias, kartu jis ir mecenatas, ir Bažnyčios vadovas, sugebantis savo pamokslais žmones sujaudinti iki ašarų.

I. J. Masalskis klystantis, suvokiantis savąsias klaidas, dėl jų besigailintis, tačiau nesugebantis pasitaisyti.

Kartą pradėjęs slysti žemyn, jis nebegali sustoti, kas jį atveda iki kartuvių.

Tuo tarpu Laurynui katedra yra šventovė.

Jis kalba apie realią katedrą, kurią pradėjo nuo savosios vizijos, tačiau taip pat jai suteikia ir žymiai platesnį vaizdinį, kalbėdamas apie vidinę žmogaus katedrą, kurioje ugdomas gėris, kuri įprasmina žmogaus būtį.

Katedra virsta viso ko centru, žmogaus orientyru pasaulyje ir kiekvienas žmogus privalo pasistatyti Katedrą savo viduje.

Žvelgiant į dramos tekstą, būtina atkreipti dėmesį į dar kelis katedros svarbos aspektus.

Pirmiausia - katedros vieta konstruojamoje įvykių eigoje.

Ruošiantis sukilimui (tiesą pasakius, skaitant dramos tekstą, nelabai aišku, prieš ką tas sukilimas ruošiamas), ieškant jam šūkių ir organizuojant darbus, veiksmas buvo perkeltas į katedros požemius.

Tautos laisvė, kalba ir jos išlikimas buvo susietas su katedra, todėl būtent čia renkasi sukilimo organizatoriai.

Jie supranta, kad katedros požemiai turi tik vieną įėjimą, o tai reiškia, kad ir vieną išėjimą ir pabėgti ar išsivaduoti iš jos neįmanoma.

Tačiau būtent katedra turi tapti ta vieta, iš kurios prasideda atgimimas: lingvistinis, socialinis ir dvasinis.

Svarstomi klausimai, susiję su šūkiais, telkiančiais tautą, ir to padaryti geresnėje vietoje negu katedros požemiai neįmanoma.

Simboliška ir tai, kad ties tautos atmintį ir jos istoriškumą liudijančiu panteonu susitelkę sukilimo organizatoriai čia yra ir sučiumpami - katedra juos įkalina ir pražudo.

Taigi, katedra čia kultūrinis ir dvasinis tautos centras, katedroje rengiamasi tautos atgimimui, todėl katedra turi būti amžina.

Būtent čia iškyla antrasis svarbus katedros aspektas.

Laurynas, svarstydamas apie katedros reikšmę, tarsi priekaištą pateikia katedros kaip sandėlio vaizdinį.

Sudėtinga dabar pasakyti, kiek sąmoningi buvo šie J. Marcinkevičiaus žodžiai, tačiau neabejotina, kad tai atspindėjo dramos parašymo laikmečio realijas.

Katedra, paversta paveikslų galerija, išties buvo desakralizuota ir profanuota.

Ji neteko tos funkcijos, kurią turėjo turėti.

Ir toks priekaištas susidariusioje situacijoje buvo akivaizdus.

Katedra tebuvo paveikslų sandėlis, kurioje tauta nebegalėjo ieškoti dvasinių ir istorinių šaknų.

Ir vis dėlto tai, jog katedra turi būti amžina, signalizavo, kad ir ši situacija pasikeis.

Taigi, išliko viltis, kad katedra sugrįš į centrinę tautos gyvenimo vietą.

Kalbant apie dramos struktūrą, ji padalyta į dvi dalis, kurios taip pat žymi J. Marcinkevičiaus virsmą. Pirmoji dalis skirta talento problematikai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis jis realizuojamas. Keliama menininko laisvės, o tuo pačiu jo prisitaikymo problema. Akcentuojama, kad menininkas, norėdamas būti laisvas, vis tik dėl materialinių aplinkybių yra paverčiamas galios pozicijas turinčiu žaisliuku. Juo manipuliuojama siekiant savųjų tikslų. Antroji dalis - maištas. Pirmiausia, tai menininko maištas prieš susidariusią situaciją, jo siekis būti laisvam ir nepriklausomam. Ir čia taip pat kyla problemų: tai, kas atlikta - yra atlikta. Laurynas, pagriebęs kardą, gali kapoti katedros koloną, tačiau jai nuo to nei šilta, nei šalta. Kūrinys jau sukurtas ir paleistas į pasaulį, jis nebepriklauso pačiam menininkui, jis nebepriklauso niekam, jis - laisvas. Todėl gali grįžti pas menininką ir jį kankinti. Tai sena kūrėjo ir jo santykio su savąja kūryba dilema. Kiek kūrinys dar priklauso menininkui ir kiek jis tampa savarankišku po pristatymo visuomenei. J. Marcinkevičius šias dilemas gerai jautė, buvo primarginęs puslapių, kurių nebegalėjo išplėšti. Tačiau man atrodo, kad rašydamas „Katedrą“ jis žymiai geriau suvokė savo padėtį, išsakydamas menininką kankinančias abejones, apibūdindamas, kokiomis sąlygomis jis turi kurti. Ir čia įvyko ne tik trilogijos idėjos, bet ir paties J. Marcinkevičiaus transformacijos. Mąstydamas apie tautą ir jos likimą, jis sugebėjo atrasti save.

Tautos dainius ir kalbos gynėjas

Galvojant, kaip galima būtų apibūdinti J. Marcinkevičiaus trilogiją ir jos reikšmę mums, turime labai aiškiai tai suformuluoti ir išsakyti.

Nors pati J. Marcinkevičiaus biografija turi juodų dėmių ir jis laikytinas išsipurvinusiu rašytoju, dariusiu nuolaidų prieš save, bendradarbiavusiu su okupacine valdžia.

Tačiau į Atgimimą jis atėjo kaip tautos dainius.

Tokiu jį padarė pirmiausia trilogija.

Ir jeigu jis buvo išsitepęs bendradarbiaudamas su komunistiniu režimu, trilogija tapo tuo muilu, kuris padėjo nuplauti viską, prie ko buvo prisilietęs.

Būtent todėl jis virto vienu geriausių Sąjūdžio oratoriumi, ir tai neabejotinai didelė vertybė.

Eidamas į Sąjūdį, jis norėjo užmiršti bet kokias savo nuodėmes, bet nesugebėjo pats, nesugebėjo ir kiti.

Tačiau Sąjūdžio audrose visi žiūrėjo į rašytojo švariai nuplautas rankas.

J. Marcinkevičius ne tik kūrė literatūrą, bet ir aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime, gindamas lietuvių kalbą ir kultūrą.

Jo pasisakymai dėl kalbos politikos, svetimžodžių vartojimo ir tautinės savimonės išsaugojimo išlieka aktualūs ir šiandien.

Jis pabrėžė, kad kalba yra tautos tapatybės pagrindas, todėl būtina ją puoselėti ir saugoti nuo iškraipymų.

Kaip ir visi, esu kalbos vartotojas.

Regime štai ką: lietuvių kalba tapo politikos įkaite, politizuotų kalbininkų ir kalbos tvarkytojų belaisve.

Ji prievartaujama savo namuose.

Jai stengiamasi žūtbūt įpiršti, įbrukti, savo kažkokiu 60-uoju nutarimu prikergti tai, kas jai svetima, kas ardo, griauna mūsų rašybą, naikina linksniavimą, daro jį neįmanomą, sutrauko žodžių sintaksinius ryšius.

Pavyzdžiui (čia aš šiek tiek utriruoju), tačiau įmanoma, kad mūsų kalboje (rašytinėje) atsirastų (o gal jau atsirado?) kad ir toks sakinys: „Churchill’iui patiko Shakespeare’o „Hamlet’as“.

Lietuvių linksniavimą smagiai galėtų pakeisti artikeliai - kodėl gi ne?

Vienas televizijos kanalas rodo humoristinę laidą „Le Broniaus šou“.

Juokinga?

Atrodo, neįsivaizduojama, nesuvokiama, bet kodėl gi ne?

Esame kalbinio imperializmo puolami, jam nėra valstybių, nėra sienų.

Nori to ar nenori, bet objektyviai jam patarnauja - ir gan uoliai patarnauja - ir kai kurie garbūs kalbininkai, ir net pati Valstybinė kalbos komisija.

Tarytum mums dar neužtektų kiekviename žingsnyje rėkiančios viešųjų užrašų agresijos.

Pilnu balsu deklaruojame savo paklusnumą, tarnystę ir ištikimybę ne gimtajai kalbai, ne jos dėsniams, tradicijoms, logikai, o politikos ir kalbos biznieriams, verslo arba karjeros interesams.

Prieš porą metų minėjome Didžiojo Vilniaus Seimo šimtmetį.

To meto Lietuva neturėjo savo valstybės, žinoma, neturėjo ir valstybinės kalbos, tad Vilniaus Seimas savo nutarimuose naudojo terminus „prigimta kalba“, „žmonių kalba“.

Apie kalbą, kuri dabar teikiama „visuose valsčiuose“, nepasakysi, kad ji „prigimta“ arba Lietuvos „žmonių“ kalba.

Mums jau lyg ir per ankšta žodyje „lietuvių“.

Per 100 metų po Didžiojo Vilniaus Seimo lietuvių kalba labai nepalankiomis sąlygomis išliko, apsivalė, išpruso ir sutirštėjo, o kalbos mokslas pasiekė reikšmingų aukštumų.

Iš tikrųjų štai jau beveik dešimtmetis, kai tęsiasi mūsų ginčas ir polemika dėl kitų tautų tikrinių vardų rašybos.

Teko ir man ne sykį, kaip dabar sakoma, sudalyvauti.

Nuoširdžiai stengiausi suprasti, kodėl turime juos, tuos svetimžodžius, nurašinėti, aprūpinti juos apostrofais ir lietuviškomis galūnėmis, o tada jau iš visų jėgų kibti juos linksniuoti, t. y. linksniuoti lietuviškąsias galūnes.

Tuo būdu į mūsų linksniavimo ir sintaksinių žodžio ryšių sistemą įleidžiamas virusas, kuris ją sunaikins.

Žinoma, ne per metus, bet šimtmečio irgi neprireiks.

Dažniausiai išgirstame arba perskaitome: taip yra Vakaruose, taip yra Europoje, mūsų nesupras, kaltins, išjuoks, pasmerks ir pan.

Koks nors lordas išvadins vienakojais gėjų šokėjais.

Ką čia galima pasakyti?

O pasakyti reikia štai ką: tauta susikuria kalbą sau.

Prieš įsileisdama kokį naujadarą ar svetimžodį, ilgai jį apžiūrinėja, išmėgina, kaip jis dera prie vieno ar kito dėsnio, tradicijos, kaip jį priima įvairaus lygio vartotojas ir pan.

Niekas negali (net ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija) iš šalies nurodyti, įsakyti ar kaip kitaip veikti kalbą, kad ji įsileistų ir įsisavintų, įsistemintų vieną ar kitą svetimybę.

Europos Sąjungos - į kurios pusę dažniausiai nukreiptos mūsų akys ir ausys - taigi Europos Sąjungos sutartyje pabrėžiama, kad reikia skatinti (cituoju) „Bendrijai priklausančių šalių kultūrų klestėjimą, gerbti jų nacionalinę ir sričių įvairovę“.

Vadinasi, tautinės kultūros - taigi ir kalbos - likimas bus amžinas mūsų pačių, mūsų vienų rūpestis.

O Europos kultūros, jos dvasios paveldas bus nepilnas be lietuvių kalbos.

Eskaluojamas dar vienas „nurašinėtojų“ (tai knygos autoriaus prof. Vinco Urbučio terminas) argumentas.

Buvusi Valstybinės kalbos komisijos pirmininkė prieš kelerius metus „Lietuvos aide“ paskelbė (aišku, ne savo vienos) nuomonę, kad užsienietiškus tikrinius vardus perdirbti pagal tarimą norėtų tik vyresniosios kartos žmonės - prisipažįstu, pasidarė gėda, pasijutau lyg koks progreso stabdys.

Aišku, ir man, ir mano bendraamžiams sunku būtų varžytis su jaunimu.

Štai Teisės universitete iš 58 pirmo kurso studentų, atsakiusių į Lietuvos vartotojų asociacijos anketą, 44 pritarė asmenvardžių rašybai pagal tarimą, 11 pasisakė už autentišką rašybą, 3 neturėjo savo nuomonės.

Vilniaus universiteto Anglų filologijos (pabrėžiu: anglų) vienoje pirmo kurso grupėje iš 9 tik 3 buvo už „autentiškąją“ rašybą.

Toliau aš neprognozuoju.

Dar smagiau būtų, jeigu paskui mane į šią komisiją užeitų žmogus su dienraščio numeriu…

O jeigu dar pridėtume Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomus, kitą informacinę ir mokslinę literatūrą, visas muzikines ir šou grupes, apsinuoginusias žvaigždes ir jų dainas, ir net mano mylimą „Dainų dainelę“, kuri jau irgi tarsi mėgina pereiti prie anglų kalbos (kaipgi, juk žvaigždės dainuoja tik angliškai), pagaliau jeigu pridėsime visus viešuosius užrašus ir visa kita, ir visa kita - tai pamatysime, kad lietuvių kalbai jau beveik ir nelieka vietos.

Ir negali nieko kaltinti - patys lipame jai ant gerklės.

Iš tikrųjų dėl tų svetimvardžių rašybos sulaužyta jau daug iečių, prirašyta aibė straipsnių su dar didesne aibe parašų.

Kaip čia nesutiksi su prof. Vinco Urbučio šio reiškinio įvardijimu: lietuvių kalbos išdavystė.

Pridursiu: ir mūsų visų, kurie ja kalbame ir rašome, išdavystė.

1988 m. lapkričio 18 d. man teko kalbėti teikiant to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine - po 50 metų!

Tą dieną buvau laimingiausias žmogus.

Galvojau (naiviai!): štai dabar mes jau beveik amžini, niekas neatims iš mūsų kalbos ir Lietuvos.

Pasirodo - nė velnio!

Deividas Krystalas (David Crystal) (skaitau, kaip parašyta) knygoje „Kalbos mirtis“ cituoja vieną kalbininką, renkantį duomenis apie mirštančias kalbas.

Skelbta 2007 m.

Ši citata atspindi J. Marcinkevičiaus rūpestį dėl lietuvių kalbos ateities ir jo įsitikinimą, kad kalbos išsaugojimas yra kiekvieno piliečio pareiga.

Jo žodžiai įkvepia mus būti atsakingais kalbos vartotojais ir saugoti savo tautos kultūros paveldą.

Justinas Marcinkevičius paliko mums ne tik turtingą literatūros paveldą, bet ir svarbius pamąstymus apie tautą, kalbą ir žmogaus vietą pasaulyje.

Jo kūryba skatina mus būti savimi, puoselėti savo kultūrą ir saugoti tai, kas mums brangiausia.

Aptariant Justino Marcinkevičiaus kūrybą, svarbu prisiminti jo nuopelnus ir įtaką lietuvių literatūrai bei visuomenei, nepamirštant sudėtingo jo gyvenimo ir kūrybos konteksto.

Svarbiausi Justino Marcinkevičiaus kūriniai:

• Poemos: "Dvidešimtas pavasaris", "Donelaitis", "Siena", "Kraujas ir pelenai"
• Dramos: "Mindaugas", "Mažvydas", "Katedra"
• Eseistika: "Dienoraščiai be datų"

Justino Marcinkevičiaus kūryba ir veikla paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Jo darbai tebėra svarbūs ir aktualūs, skatinantys apmąstyti tautinę tapatybę, kalbos svarbą ir kūrybos prasmę.

Justinas Marcinkevičius

Vilniaus Katedra

tags: #marcinkevicius #ir #buti #savimi