Vilnius: Istorija, Savivalda ir Kultūra

Vilnius yra Lietuvos sostinė. Šis miestas nuo seno yra istorinė daugelio kultūrų, tautų ir religijų susikirtimo ir bendradarbiavimo vieta.

XX a. pradžioje šiame, palyginti nedideliame mieste vienu metu ryškėjo net penkių kultūrų apraiškos - lietuvių, lenkų, žydų, baltarusių ir rusų. Žydai vadina Vilnių Lietuvos Jeruzale. Daugelis lenkų, ypač tie, kurie yra čia gimę ar, kurių šaknys yra šiame mieste, jaučia jam didelių sentimentų.

Vilnius įsikūręs pietrytinėje Lietuvos dalyje, visai netoli geografinio Europos centro. Skirtingai nei kitų Pabaltijo valstybių sostinės, jis yra ne prie jūros, o Baltijos aukštumose, kalvotoje vietoje, tarp Medininkų ir Aukštaičių aukštumų, tarp dviejų upių - Neries (Gudijoje nuo ištakų ji vadinama Vilija) ir Vilnios. Senamiestį supa šių upių šlaitai. Neris dalija miestą į dvi dalis ir yra lyg savotiška ašis.

Lietuvių kalbininkai kildina Vilniaus vardą iš upės, prie kurios įsikūrusi Lietuvos sostinė, vardo Vilnia. Šiuo vardu nuo seno buvo vadinamas kairysis Neries intakas, kuris dabar kartais pavadinamas Vilnele.

Vilnius yra Lietuvos sostinė, svarbiausias šalies politinis, ūkio, kultūros ir švietimo centras. Čia dirba Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Aukščiausiasis Teismas, įsikūrusios diplomatinės tarnybos, daugelis švietimo, kultūros, mokslo, gydymo įstaigų, bankų.

Miesto gyvenimui vadovauja Vilniaus miesto savivaldybė. Šiuo metu ji įsikūrusi 2004 m. Vilniaus centre (Konstitucijos pr. 3a) pastatytame, 21 aukšto pastate (archit. T. Balčiūnas, V. Biekša, A. E. Paslaitis, G. Paslaitis, A. Paslaitis).

Po 50 metų trukusios sovietinės okupacijos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. pavasarį buvo demokratiškai išrinkta Vilniaus miesto taryba. Pirmajame tarybos posėdyje 1990 m. balandžio 19 d. buvo išrinkti jos vadovai - tarybos pirmininkas ir pavaduotojas.

Kad būtų lengviau organizuoti darbus mieste, 1990 rugsėjo 13 d. Valdybos sprendimu buvo pavesta įsteigti Vilniuje 20 seniūnijų, patvirtintos jų ribos. 2000 m. kovo 19 d. dar buvo įsteigta Grigiškių seniūnija. Kasmet rengiamos metinės Vilniaus miesto tarybos ir mero ataskaitos miesto gyventojams.

Pvz., „Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ataskaitoje vilniečiams, 2006 m.“ (Vilnius, 2007) buvo pateikta informacija apie svarbiausius mieste vykdomus, jau įgyvendintus ir dar planuojamus projektus, transporto problemų sprendimo būdus, sostinės Savivaldybės darbus, gerinant gyvenimo kokybę mieste. Iš šios ataskaitos gyventojai galėjo susipažinti su miesto valdžia, savivaldybės struktūra, sužinoti, kaip skirstomi miesto pinigai.

Kiekvienas ataskaitą gavęs vilnietis kitų metų biudžeto planavimo lentelėje galėjo įrašyti, kokioms sritims ir kiek lėšų, jo manymu, reikėtų skirti. Leidinyje pateikta naudingos informacijos - viešojo transporto žemėlapis, dviračių trasų tinklo schema, būsimų darbų mieste planai ir terminai. Leidinys buvo atspausdintas 200 tūkst. Miesto mero ir tarybos ataskaitų elektroninės versijos (nuo 2009 m.) pateikiamos Vilniaus savivaldybės svetainėje (žr.

Ši knyga - „yra bandymas rasti miesto sėkmės raktą“, - rašo dvi kadencijas buvęs Vilniaus meras Remigijus Šimašius savo knygoje „Meras ir miestas: Vilniaus pokyčių istorijos“ (Vilnius, 2022). „Norėjau papasakoti, kaip veikia miestas - kaip realiai vyksta pokytis, ir kodėl kartais įvyksta „susimovimai“, - prisipažįsta buvęs miesto vadovas. Jis pasakoja, ką pavyko nuveikti ir su kokiais sunkumais susidurta. „Jaučiuosi taip, lyg per tą laiką būčiau dirbęs tris darbus: pradžioje - tvarkdario, paskui - vadovo, ir galiausiai tai, kas priklauso - lyderio. Reikia keistis toliau“, - rašo autorius įvadiniame knygos skyriuje.

Toliau spausdinami R. Šimašiaus pokalbiai su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte, žurnalistu bei laidų vedėju Andriumi Tapinu, istoriku Norbertu Černiausku, filosofu Viktoru Bachmetjevu, Rygos meru Martiniu Stakiu (Mārtiņš Staķis), architekte Gilma Teodora Gylyte, ekonomistu Aivaru Abromavičiumi, MO muziejaus vadove Milda Ivanauskiene, R. Šimašiaus gimtojo miesto - Tauragės - meru Sigitu Mičiuliu, vyriausiuoju Vilniaus miesto architektu Mindaugu Pakalniu, mero patarėju komunikacijai Karoliu Žukausku, buvusiu savivaldybės administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padėjėju Kipru Krasausku. Viena pagrindinių šių pokalbių temų sukasi apie Vilniaus miestą.

Informacijos apie Vilniaus savivaldybę pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais pateikiama knygoje „Vilnius. Kelias į savivaldą = Vilnius. The way to self-governing = Vilnius.

Vilniaus savivaldos istorija tęsiasi daugiau kaip 600 metų. 1387 m. kovo 22 d. krikščionybės įvedimo proga Lietuvos didysis kunigaikštis Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui Magdeburgo teises. Vilnius buvo pirmas miestas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gavęs šias teises. Magdeburgo teisės padėjo pagrindus miesto savivaldai, davė miestui įvairių privilegijų. Savivaldos vykdomasis organas buvo magistratas arba miesto taryba. Jo veiklą kontroliavo miestiečių prisiekusiųjų kolegija.

Beje, beveik visas Vilniaus savivaldos archyvas sudegė 1655 m. Rusijos kariuomenei užėmus Vilnių. Vilniaus savivaldos istorija nagrinėjama Vilniaus universiteto išleistoje B. Galinienės ir R. Stačioko knygoje „Vilniaus savivaldybė: (nuo seniausių laikų iki 1940 metų)“.

Nemaža su miesto valdymu XIV-XVIII a. susijusių dokumentų pateikiama leidinyje „Vilniaus miesto istorijos dokumentai: Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija“.

Kokie klausimai buvo svarstomi XIX a. pabaigoje Vilniaus miesto tarybos (tuo metu vadintoje Dūma), kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį, galima sužinoti paskaičius Vilniuje leistą leidinį „Протоколы Виленской городской Думы“ (Вильна, 1885-1902.

Švenčiant Vilniaus savivaldos jubiliejų Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos istorijos institutas surengė mokslinę konferenciją. Buvo išleistos šios konferencijos tezės „Vilniaus savivaldai 610 metų“ (Vilnius, 1997). Leidinyje pateikiamos santraukos istorikų skaitytų pranešimų apie miesto savivaldą įvairiais laikotarpiais: „Permainos Vilniaus savivaldoje XVI a. pirmojoje pusėje“ (Z. Kiaupa), „Vilniaus vaitai XVII a. antrojoje pusėje“ (A. Ragauskas), „Vilniaus savivalda ir pirmasis miesto administracinis padalinimas XVIII a. pabaigoje“ (E.

Sostinės savivaldybės pastangomis, vykdant Kanados-Baltijos šalių savivaldybių bendradarbiavimo programą, išleistas leidinys „Vilniaus vizija 2015“ (Vilnius, 1996). Jame apžvelgiamos miesto plėtros reikmės ir galimybės, spręstini uždaviniai. Leidinį sudaro 5 skyriai: Erdvinė-geopolitinė situacija; Kultūrinė aplinka; Ekonominė aplinka; Socialinė ir gamtinė aplinka; Urbanistinė plėtra.

Vilniaus plotas - apie 401 kv. km (2007 m.). 2011 m. duomenimis, Vilniuje gyveno 524406 žmonės. Tai sudaro apie 17% visų šalies gyventojų. Vilnius nuo seno buvo daugiatautis, įvairius tikėjimus išpažįstančių žmonių miestas. Tiksliausia tautinė gyventojų sudėtis nurodoma tik gyventojų surašymo metu. Kitais metais skelbiama tautinė gyventojų sudėtis gaunama apskaičiavimo būdu ir todėl yra tik apytikslė.

Vilniaus miesto tautinė gyventojų sudėtis yra margiausia Lietuvoje. Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis ji buvo tokia: lietuviai čia sudaro 57,8 %, lenkai - 18,7 %, rusai - 14 %, baltarusiai - 4% , žydai - 0,5%, likusieji 3,7% yra kitų tautybių atstovai.

Vienas seniausių Vilniaus statistikos leidinių yra istoriko Mykolo Balinskio (Michał Baliński) lenkų kalba parašytas statistinis Vilniaus miesto aprašymas „Opisanie statystyczne m. Wilna“ (Wilno, 1835). Parengti šį darbą žinomą istoriką įpareigojo ar užsakė tuometinis Vilniaus gubernatorius G. Dopelmejeris. Darbe pateikiama duomenų apie miesto žemės plotų dydį, prekybą, turgus, smukles, cechus ir kt.

Šių dienų istorikai labai teigiamai vertina ir dar vieną XIX amžiuje išleistą statistikos leidinį. Tai gydytojo, Vilniaus medicinos draugijos nario Vilhelmo Zalkindo parengtas darbas „Опыт медико-топогрфического описания города Вильны“ (Вильна, 1891).

Tarpukario metais Vilniuje leisti kasmetiniai statistikos rinkiniai lenkų kalba: „Budżet miasta Wilna“, „Sprawozdanie rachunkowe“ ir „Rocznik statystyczny Wilna“. Beje, pastarajame yra informacijos ir apie tuo metu Vilniuje veikusias bibliotekas. Sovietmečiu statistikos leidinius rengė Vilniaus miesto statistikos valdyba. Ji išleido 1956, 1958, 1967 ir 1976 metų miesto statistikos rinkinius.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vilniaus apskrities statistikos valdyba lietuvių-anglų kalbomis leido rinkinį „Vilnius skaičiais“ (Vilnius, 1993-2002 m.). Jame yra informacijos apie miesto tarybą, jos narius, pateikiama statistikos duomenų apie miesto gyventojus, švietimą, kultūrą, sveikatos apsaugą, pramonę ir t.

Vertingų sostinės demografijos duomenų galima rasti Vilniaus m. valdybos Aplinkos apsaugos skyriaus porą metų leistame statistikos leidinyje „Nuo ko ir kaip miršta vilniečiai“ (Vilnius, 1992-1993). Remiantis mirties liudijimais, atlikti tyrimai apie gyventojų mirtingumą, mirties priežastis. Duomenys išdėstyti pagal seniūnijas. Pateikiami mirusių ilgaamžių sąrašai.

Įvairios informacijos apie Vilniaus miestą galima rasti knygoje „Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“ [9]. Tai knyga, kurioje rašoma apie visus sostinės mikrorajonus ir kai kurias mažesnes miesto vietoves. Rengiant šį leidinį remtasi dabartiniu Vilniaus miesto administraciniu suskirstymu. Knygoje abėcėlės tvarka sudėta informacija apie 21 šiuo metu Vilniuje esantį mikrorajoną (seniūniją) - nuo Antakalnio iki Žvėryno - ir kai kurias mažesnes, šiems mikrorajonams priklausančias, vietoves.

Pažymėtina, kad šios knygos tekstai daugiausia yra publikacijų apžvalgos, jie parengti pasinaudojant įvairių autorių darbais, kurie nurodomi literatūros sąrašuose. Knyga iliustruojama šių dienų fotografijomis, knygų viršelių vaizdais, sena ikonografine medžiaga. Yra vietovardžių rodyklė. Leidinį parengė ir išleido Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos darbuotojai, dizainą sukūrė leidykla „Sorre“, išspausdino „Standartų spaustuvė“.

Kraštotyros veiklos centras sovietmečiu Vilniuje buvo senasis Vilniaus universitetas. 1957 m. čia susikūrė kraštotyros mokslinis būrelis. Jo iniciatoriumi buvo studentas istorikas Antanas Stravinskas. Moksliniu vadovu buvo etnografas Vacys Milius, vėliau - istorikė etnografė Pranė Dundulienė. Būrelis vienijo apie 80 studentų. 1967 m. būsimieji ramuviškiai surengė Rasos šventę Kernavėje. 1968 m. paminėjo Vydūno 100 metų jubiliejų. Šis renginys ir laikomas pirmuoju VU ramuvos renginiu.

1969 m. sausio mėn. buvo įsteigta Vilniaus kraštotyrininkų ramuva. Savo tikslu ramuviečiai laikė domėjimąsi tautosaka, liaudies papročiais ir šventėmis, keliones po Vilniaus krašto kaimus, paminklų lankymą. Ramuvoje buvo susikūręs būrelis dainininkų, kurie mokėsi retesnių liaudies dainų, o paskui jų mokė kitus ramuviečius.

Yra leidžiama Vilniaus universiteto kraštotyros klubo „Romuva” kompleksinių ekspedicijų medžiaga. Lietuvos kraštotyros draugija ir „Vilnijos” draugija skelbė teminius kraštotyros darbų konkursus Vilniaus krašto bendrojo lavinimo mokyklose.

Prie 1988 m. įsteigtos „Vilnijos“ draugijos buvo įkurtas Senųjų (vėliau - Prieškario) vilniečių klubas. Vėliau klubas tapo savarankiška organizacija. Dabar ji vadinama asociacija „Vilniečių ainių klubas“.

Šiam klubui daugiausia priklauso žmonės, kurių tėvai prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Vilniuje, dalyvavo lietuvybės veikloje. Klubo narių tikslas - bendrauti tarpusavyje, prisiminti iškilius Vilniaus krašto lietuvius, siekti, kad būtų įamžintas lietuvybės puoselėtojų atminimas. Klubas yra vienas iš steigėjų apdovanojimo ženklo-medalio ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai” (2009 09 22). Klubui pirmininkavo Stasys Trepšys, Jūratė Burokaitė, nuo 2004 m. - Kazys Kęstutis Šimas (1947-2012 10 16).

1998 m. buvo įkurtas Viešoji įstaiga „Vilniaus klubas“, vienijantis žinomus politikus, menininkus, verslininkus ir visuomenės veikėjus. Miesto savivaldybė yra šio klubo dalininkė. Klubo siekis - puoselėti Vilnių. Pagal klubo įstatus, klubo prezidentu tampa kadenciją einantis sostinės meras. Nuo 2007 m. spalio klubui leista naudotis istorinio pastato Vilniaus senamiestyje (Trakų g.

Daugelis lenkų, po Antrojo pasaulinio karo išvykusių gyventi į Lenkiją, neužmiršta savo gimtojo miesto. Keliose Lenkijos vietovėse nuo 1988 m.

Nepaprastai graži Vilniaus gamtinė aplinka. Vietomis į miestą įsiterpia natūralūs miškai. Ypač vilniečių mėgstami parkai: Vingio, Markučių, Sapiegų, Sereikiškių, Trakų Vokės ir kt. Yra 2 valstybės saugomi regioniniai parkai: Pavilnių ir Verkių.

Literatūra apie Vilnių registruojama miestui skirtose bibliografijose. Sovietmečiu Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Bibliografijos skyriaus darbuotojos buvo parengusios rekomenduojamos literatūros rodyklę „Tarybinis Vilnius“ (Vilnius, 1966). Joje nurodomos 1940-1965 m. išleistos knygos ir 1960-1965 m. straipsniai lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis.

Nepaprastai didelį, tiktai specialistų iš tikrųjų įvertinamą darbą atliko tarpukario metais Vilniuje gimęs, Vilniaus universitete studijavęs teisę, po karo išvykęs gyventi į Lenkiją, ilgametis Torunės M. Koperniko universiteto bibliotekos bibliotekininkas ir bibliografas, dr. Henrikas Baranovskis (Henryk Baranowski) (1920-2011). Didžiausias, tiesiog milžiniškas šio žmogaus darbas iš lituanistikos srities yra trijų tomų Vilniaus bibliografija „Bibliografia Wilna“.

H. Baranovskis pirmiausia parengė Vilniaus universiteto bibliografiją - „Uniwersytet Wileński, 1579-1939: bibliografia za lata, 1945-1982” (Wrocław, 1983), kiek vėliau - Aušros Vartų bibliografiją - „Ostra Brama: bibliografia“ (Toruń, 1991). Čia nurodoma įvairiakalbė literatūra apie Vilnių nuo seniausių laikų iki 1945 metų gegužės. Trečiasis tomas „Bibliografia Wilna“ apima 1999-2005 metų laikotarpį. Nurodoma literatura apie įvairias Vilniaus gyvenimo sritis: istoriją, politiką, religiją, ūkį, švietimą, žymius žmones.

Vilniaus senamiesčio panorama

Vilniaus miesto seniūnijos

Vilniaus miestas yra padalintas į 21 seniūniją. Žemiau pateikiamas seniūnijų sąrašas:

• Antakalnis
• Fabijoniškės
• Grigiškės
• Justiniškės
• Karoliniškės
• Lazdynai
• Naujamiestis
• Naujoji Vilnia
• Paneriai
• Pašilaičiai
• Pilaitė
• Rasos
• Senamiestis
• Šeškinė
• Šnipiškės
• Verkiai
• Vilkpėdė
• Žirmūnai
• Žvėrynas

Vilniaus miesto seniūnijų žemėlapis

Vilniaus miesto gyventojų tautinė sudėtis (2011 m.)

Vilniaus miesto tautinė gyventojų sudėtis yra margiausia Lietuvoje. Paskutiniojo gyventojų surašymo duomenimis ji buvo tokia:

tags: #markas #kausinis #stepono #butas