Mažeikiai - miestas, turintis turtingą istoriją, kuri atsispindi jo gatvėse ir pastatuose. Šiame straipsnyje panagrinėsime miesto raidą, svarbiausias gatves ir įmones, tokias kaip "Mažeikių butų ūkis", bei jų įtaką miesto gyvenimui.
Vasario 16-Osios Gatvė: Nuo Ištakų Iki Šių Dienų
Vasario 16-osios gatvė - viena seniausių Mažeikių gatvių, nuo kurios 1880 metais pradėjo kurtis miestas. Iš pradžių, caro laikais, ji buvo pavadinta Vokzalnoje (Stoties) gatve. Tarpukariu jai buvo suteiktas dabartinis pavadinimas, o sovietiniais metais ši gatvė buvo perkrikštyta į Pergalės.
Vieni seniausių iki dabar išlikusių pastatų šioje gatvėje yra S. Dakinevičiaus namai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis čia nusipirko sklypą ir pastatė modernų gyvenamąjį namą su parduotuvėmis apačioje. Pasak V. Ramanausko, tai buvęs gražiausias namas šioje gatvėje. Raudonų plytų pastatą puošė turtingos dekoratyvios detalės, du prašmatnūs balkonai. Tačiau rekonstruojant pastatą, plytos pasislėpė po tinko sluoksniu, ir visas gražumas dingo. 1941-aisiais S. Dakinevičių ištrėmė į Sibirą.
Jau karo metais buvusiame H. Groso name vykdavo Mažeikių gimnazijos mokinių fizinio lavinimo užsiėmimai. 1943 m. čia surengta pirmoji Mažeikiuose dailės paroda, kurią organizavo mokytojo, dailininko Česlovo Kontrimo vadovaujami M. K. Čiurlionio draugijos nariai.
Trečiajame pastate, prijungtame prie kitų dviejų Dakinevičiaus namų, tarpukariu buvo įsikūręs Šaulių sąjungos Mažeikių skyrius, taip pat buvo bankas, parduotuvės. Muziejuje yra nuotrauka pastato, kuriame po karo įsikūrė paštas, čia jis tebėra ir šiandien. Šį pastatą tarpukariu varžytynėse iš Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungos Mažeikių skyriaus nusipirko Mažeikių apskrities savivaldybė.
Iki pat 1922 metų Stoties ir Didžiosios (dabar Laisvės) gatvių susikirtimo vietoje buvo turgus. Tik perkėlus jį prie Laižuvos gatvės, turgaus aikštės kvartalas buvo padalytas į sklypus, ir kampe prekybininkas Švarcas pasistatė vaistinę. Ji konkuravo su kita vaistine, kuri ir tarpukariu, ir vėliau buvo minėtame dabartinio pašto pastate.
Vieni seniausių šios gatvės statinių - viešbučiai, kurių buvo net du. Stoties gatvės pradžioje XIX a. pabaigoje, dar caro laikais buvo pastatytas Širvinskienės viešbutis. Šalia Širvinskienės viešbučio atidarytas pirmasis Mažeikiuose lietuviškas šv. Jurgio knygynas. Kitoje Stoties gatvės pusėje, beveik priešais geležinkelio stotį, panašiu metu iškilo Bliumentalio viešbutis. Jo savininkas buvo atsikėlęs iš Latvijos. Dalis pastato pirmajame aukšte tarpukariu ir dar anksčiau buvo skirta restoranui. Čia vykdavo oficialios vakarienės, verslininkų susitikimai. Likusį plotą ir antrąjį aukštą užėmė gyvenamieji kambariai. Pirmojo pasaulinio karo metais šiame viešbutyje veikė karo ligoninė. Sovietmečiu čia yra buvusi ambulatorija.
A. Muturas, besidomintis Mažeikių žydų tema, sako, kad dabartinės Vasario 16-osios ir Respublikos gatvių kampe esančio skverelio vietoje tarpukariu stovėjo medinis Avsiejaus Trigubovo tėvų namas. Trigubovai vertėsi prekyba ir savo name turėjo mišrių prekių parduotuvę. A. Trigubovas 1939 metais baigė Mažeikių gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos fakultetą. Vokiečių okupacijos metais jis slapstėsi Dzūkijoje. Karui baigiantis pasitraukė į Vakarus. Pokario metais Vokietijoje baigė Lietuvoje pradėtus mokslus. Išvyko į Izraelį, per 30 metų dirbo Izraelio ambasadoriumi JAV.
Vasario 16-osios gatvėje, anot A. Muturo, buvę pilna žydų parduotuvių. F. Rabinavičienė šioje gatvėje turėjo transporto kontorą, o C. Lampė - kepyklą. E. Edelsonienė buvo viešbučio savininkė. Šioje gatvėje gyveno linų fabriko savininkas M. A. Sprendžiant pagal pavardes, tai buvo beveik išskirtinai žydų tautybės žmonės.
Irena VaitkutėBalanavičienė, istorijos mokytoja, dabar pensininkė, gyvena Vasario 16-osios gatvės 8ajame name nuo 1961-ųjų, t. y. nuo tada, kai jis buvo pastatytas. Iki tol po karo tėvų šeima buvo įsikūrusi Stoties gatvėje, kuri ir dabar išlaikė senąjį pavadinimą. Taip pat aštuntuoju numeriu paženklintame name gyveno šešios šeimos. Tai buvęs ilgas medinis namas, kaip ir kiti šioje gatvėje iki šiol išlikę geležinkelininkų namai. Šioje vietoje sovietmečiu buvo pastatytas naujas namas, kuriame įsikūrė karinis komisariatas.
Nuo karo nukentėjęs namas sovietų valdžios buvo nacionalizuotas. Jį suremontavus, apie 1953-iuosius čia įsikūrė kultūros namai, kurie šiose patalpose išsilaikė iki pat 1996-ųjų metų. Kaip prisimena Irena, šiame pastate vėliau taip pat išsiteko komunistų partijos ir komjaunimo rajono komitetai, įeinant iš kampo - muziejus. Kitame namo gale, kur dabar yra kavinė „Vega“, aštuntajame dešimtmetyje buvo įrengta daržovių parduotuvė „Kopūstas“.
Vienas gatvės galas remiasi į Geležinkelio stotį, priešingame jo gale, jau Laisvės gatvėje - dviejų aukštų pastatas, kuriame dabar yra paštas. Irena sako, kad pirmajame aukšte buvusi salė, taip pat vaistinė ir dar kažkas, nebepamenanti.
Pergalės gatve Irena eidavusi į kiną. Žinoma, tik dieną, kai būdavo mokiniams skirti seansai. Toje pačioje kino salėje, kurioje buvo ir scena, vykdavo švenčių minėjimai, koncertai, su spektakliais atvažiuodavo dramos teatrai. Ten ir buvo pirmieji kultūros namai. Ta pačia gatve ir į tą patį pastatą Irena dažnai kulniuodavusi į biblioteką. Vėliau kultūros namai persikėlė į S. Dakinevičiaus namus.
Petronėlė PoškutėJasevičienė, ilgametė Mažeikių spaustuvės darbuotoja, Pergalės gatvėje apsigyveno 1950-aisiais. Prie pat geležinkelio stoties kairėje gatvės pusėje stovėjo medinis dviejų aukštų pastatas, kuriame buvo Mažeikių viešbutis. Vėliau, atrodo, čia buvo įsikūrusi ambulatorija. Priešais geležinkelio stotį esančią aikštę prieš karą puošė apskrita gėlių klomba, vėliau virtusi fontanu, prie kurio rinkdavosi jaunimas, mėgo lankytis jaunos šeimos su vaikais.
Šalia viešbučio pastato, kur dabar įsikūrusi „Sodra“, stovėjo kitas dviejų aukštų namas. Jo pirmajame aukšte buvo maisto parduotuvė. Antrajame aukšte buvo gyventojų butai. Toje pačioje gatvės pusėje ant kampo su Respublikos gatve stovėjo dar vienas dviejų aukštų namas, už kurio buvo mažas namelis. Jame po karo gyveno „bliekorius“ Navickas, kuris gamindavo indus pienui, voneles, kitus gaminius iš skardos.
S. Dakinevičiaus name po karo įsikūrė komunistų partijos ir komjaunimo rajono komitetai, vėliau ir kultūros namai, nes per karą pastatas buvo apgriautas. 1951 metais tame name jau buvo įsikūrusi spaustuvė - Petrutė tais metais joje pradėjo dirbti. Šiose patalpose taip pat buvo ir laikraščio redakcija. Kai 1957 metais, pastačius naują spaustuvės pastatą Laisvės gatvėje, ji išsikėlė, redakcija čia dar liko.
Ant kampo, kur šiandien stovi bibliotekos pastatas, Smetonos laikais buvo vaistinė. Anot Petrutės, sovietiniais laikais čia buvęs paštas. Ten, kur dabar paštas, nuo gatvės to pastato pirmojo aukšto dešinėje pusėje buvo bilietų kasa ir salė, kairėje - vaistinė. Aldona NagytėVaičienė maždaug nuo 1949-ųjų pradėjo ir 10 metų dirbo vaistinėje, kuri tada buvo dabartiniame pašto pastate.
Vietoje Vasario 16-osios g. 8-ojo namo, kuriame jos dabar gyvena, prieš karą buvo keli mediniai namukai. Pasak Aldonos, viename iš jų buvo universali parduotuvė, kurioje kaimo žmonės galėjo nusipirkti įvairių prekių. Dabartinės „Sodros“ pastato vietoje stovėjęs didelis geltonas dviejų aukštų namas, kuriame prieš karą buvo Lampienės parduotuvė.
Žvelgiant į Vasario 16-osios gatvės istoriją, galima teigti, kad ši gatvė buvo svarbi Mažeikių miesto gyvenimo dalis. Čia buvo įsikūrę svarbūs visuomeniniai pastatai, prekybos vietos ir gyvenamieji namai. Gatvė patyrė įvairių pokyčių, tačiau išliko svarbi miesto ašis.
Laisvės gatvė Mažeikiuose
Laisvės Gatvė: Pagrindinė Mažeikių Arterija
Laisvės gatvė, anksčiau vadinta Didžiąja gatve, yra Mažeikių miesto centrinė gatvė ir ilgiausia gatvė mieste. Ji prasideda ties Vytauto gatve, prie Mažeikių-Šiaulių geležinkelio pervažos, ir tęsiasi į šiaurės vakarus ir į šiaurę iki Reivyčių mikrorajono.
Gatvė pradėjo formuotis XIX a. 8 deš. Nutiesus geležinkelį iki 1-o pasaulinio karo pabaigos ši gatvė vadinosi Didžioji. 1895 m. ji buvo išgrįsta akmenimis. Šios gatvės gale 1894 m. buvo pastatyta medinė cerkvė. Šalia cerkvės 1896 m. buvo pastatyta pirmoji Mažeikiuose švietimo įstaiga - Valstybinė pradinė mokykla „Cerkovnaja škola".
1919 m. rudenį buvo leista reorganizuoti į Mažeikių vidurinę mokyklą, o nuo 1923 m. rugpjūčio 1 d. jai suteiktas progimnazijos statusas, direktoriumi paskirtas Merkelis Račkauskas vėliau Kauno, Vilniaus universitetų profesorius . 1925 m. progimnazija tapo gimnazija (iki 1949 m.). 1952 m. Švietimo ministerija skyrė 3 mln. rublių Mažeikių vidurinės mokyklos naujo pastato statybai. Pastatas pradėtas statyti šalia senosios medinės gimnazijos. 1955 m. pabaigoje įvyko iškilmingos naujosios mokyklos atidarymas.
XIX a. pabaigoje Didžiosios ir Stoties (dabar - Vasario 16-osios) gatvių sankryžoje buvo turgaus aikštė. Šalia esančiame pastate buvo įsikūrusi daboklė ir vietinė valdžia. Tuo metu Didžioji ir Stoties gatvės buvo apšviestos dujiniais žibintais. Visi pastatai buvo mediniai, tik vienas kitas mūrinis.
Dabartinio SEB banko vietoje, arčiau gatvės, buvo mūrinis raudonų plytų namas, kuriame 1920 m. įsikūrė Žydų liaudies bankas. Šalia jo stovėjo kitas dviejų aukštų namas (dabar-paštas), kuriame vėliau įsikūrė Šiaulių srities vartotojų sąjungos Mažeikių skyrius. 1927 m. šį pastatą nusipirko Mažeikių apskrities savivaldybė ir antrame aukšte įrengė miesto salę, čia buvo rodomas kinas, pastate įsikūrė Savivaldybės vaistinė.
Ten, kur stovi DnB NORD bankas, buvo verslininko Jono Kleinbergio) gyvenamasis namas ir sandėliai. Šalia Kleinbergų ilgo medinio namo viename gale gyveno Avrachas, kitame - Todorovičius. Avrachas turėjo dirbtuvę, kurioje gamino koklius. Už negrąžintą skolą iš J. Kleinbergio buvo atimta žemė su visais pastatais. Gyvenamąjį namą reikėjo nugriauti arba perkelti į kitą vietą. Kadangi namas buvo gana didelis, jis buvo perpjautas per pusę ir dalimis pergabentas į dabartinę P. Vileišio gatvę. Likusioje tuščioje vietoje pastatytas bankas.
Už dabartinio DnB NORD banko, netoli geležinkelio bėgių stovėjo tinkuotas pilkas mūrinis pastatas, kuriame mažeikiškiai apsirūpindavo žibalu ir benzinu. Dar viena prekiavimo degalais vieta buvo ten, kur dabar V. Burbos ir Laisvės gatvių kampe yra skveras.
Kitoje Laisvės gatvės pusėje, priešais banką (dabar - Mažeikių butų ūkis) stovėjo Aniceto Baužinsko spaustuvė. 1923 m. Laisvės g., kur dabar yra „Swedbank" (seniau „Hansabankas"), buvo „Geltonąja" vadinamas restoranas. Pastatas buvo dviejų aukštų, dažytas geltonai. Pirmajame aukšte buvo restoranas, antrajame - salė ir gyvenamosios patalpos. Žmonės dar šį restoraną vadino „Zubino traktieriumi".
Kur dabar yra Lietuvos paštas, buvo kino teatras „Žvaigždė" (antrame aukšte, salė talpino 50 žiūrovų). 1961 m. gegužės 1 d. atidarytas kinoteatras „Draugystė" (dabar prekybos namų „Durbė" patalpose); jame techniniu vadovu dirbo Jonas Tomanas. Tarp Vytauto gatvės ir buvusio geležinkelio į Rygą, kur dabar yra automobilių stovėjimo aikštelė ir vyksta malkų turgus, prieš II pasaulinį karą buvo pirmoji degalinė Mažeikiuose; šioje vietoje jos liekanos buvo iki maždaug 1955-1956 m.
Laisvės ir J.Jablonskio gatvių kampe, priešais dabartinę Mažeikių seniūniją, buvo Mažeikių dyzelinė elektrinė. Tik ligoninė ir komunistų partijos komitetas elektra buvo aprūpinami visą parą. Kur dabar yra Mažeikių seniūnijos pastatas, stovėjo vieno aukšto geltonai dažytas namas, kuriame buvo įsikūrusi Mažeikių elektrinės kontora. Šalia iš vakarų pusės, kur dabar liuteronų bažnyčia, sovietmečiu ilgus metus buvo gaisrinė. Priešais elektrinę, kitoje gatvės pusėje buvo Mažeikių spaustuvė.
Prekybos centro „Maxima" vietoje apie 1951-1952 m. buvo aikštė, kurioje numatyta įrengti turgaus aikštę. Ties šia vieta tada ir baigėsi Laisvės gatvė. Laisvės ir V. Kudirkos gatvių kampe tebestovi namas (dabar jame prekiaujama dėvėtais drabužiais), kuriame karo pabaigoje buvo įsikūręs maršalo Leonido Govorovo štabas. Laisvės ir Reivyčių gatvių kampe po karo stovėjo sandėliai, kuriuos žmonės vadino „šieno punktu". Vėliau čia įsikūrė stiklo taros sandėliai.
Važiuojant nuo miesto centro Laisvės gatve, kairėje pusėje, netoli Elektrotechnikos gamyklos, sepinta aštuntą dešimtmečiais buvo oro uostas. Elektrotechnikos gamyklos vietoje po karo buvo Mažeikių mašinų ir traktorių stotis (MTS). Vėliau MTS bazėje įsikūrė atsarginių dalių gamykla, dirbo 89 darbuotojai, gamino elektros variklius. Netrukus gamykla buvo likviduota ir įkurta Mažeikių elektrotechnikos gamykla.
2010 m. rugsėjo 8 d. Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčios kieme pradėjo kurtis UAB „Žemaitijos keliai“ darbininkai, netrukus pradėsiantys vykdyti Laisvės gatvės dalies viešųjų erdvių kompleksinio sutvarkymo darbus. UAB „Žemaitijos keliai“ yra įsipareigojusi sutvarkyti Laisvės gatvės atkarpą nuo Vilniaus iki Viekšnių gatvės.
Laisvės gatvėje tarpukariu taip pat buvo Arešto namai, „Spuados Fondo" knygynas, „Lietūkio" mažeikių sandėlis, bendrovė „Žemaitijos pakulų eksportas" su kontora, kurios savininkai buvo M. Tuvjė, M. Peiras ir A. Laisvės gatvėje buvo trys vaistinės: Apskrities savivaldybės vaistinė, priešais ją Laisvės ir Vasario 16-osios gatvių kampe, kur dabar yra Viešoji biblioteka - buvo P. Švarcinės „Centralinė vaistinė". Kitame Laisvės gatvės gale, prie geležinkelio, chemikas vaistininkas J. Kaganskis turėjo vaistinę „Pirmoji".
Šioje gatvėje veikė gydytojų kabinetai: Frumos Braudaitės-Gurvičienės, dantų gydytojų Magdelenos Matulionytės ir O. Vindzbergo, akušerės S. Movšovičiūtės-Markusienės. Žydai Isaakas Avrakas ir S. Deletickienė turėjo kolonialinių preikių krautuves, broliai Berkmanai - odų, kaliošų ir avalynės parduotuvę, B. Blochas ir Z. Gusevas vertėsi geležies prekyba. Joselis Peresas buvo miško, o Mauš Duchinas ir Moisiejus Leibavičius - linų ir javų pirkliai. Šioje gatvėje buvo du urmo sandėliai: C.
Apibendrinant, Laisvės gatvė yra pagrindinė Mažeikių arterija, kurioje vyko svarbūs istoriniai įvykiai, veikė įvairios įstaigos ir gyveno žymūs žmonės. Gatvė nuolat keitėsi ir modernėjo, tačiau išliko svarbi miesto dalis.
Atnaujinta Laisvės gatvės atkarpa
UAB "Mažeikių Butų Ūkis": Istorija Ir Dabartis
UAB „Mažeikių butų ūkis" yra Mažeikiuose, Laisvės g. 19. Įmonės veikla: daugiabučių namų priežiūra. Įkurta 1995 m., reorganizavus Valstybinę butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonę. Ją sudaro: Senamiesčio tarnyba, Naujamiesčio tarnyba, Reivyčių tarnyba, Statybos tarnyba, energetiko - mechaniko tarnyba, laboratorija. Klientų patogumui tarnybos išsidėsčiusios trijose skirtingose miesto vietose: senamiestyje, naujamiestyje ir Reivyčių mikrorajone.
Mažeikiškis Virginijus Sungaila yra tas žmogus, kuris pirmasis pradėjo viešinti galimą savivaldybės ir minėtų įmonių įtartiną veiklą. Jis teigia, kad dabar turi svajonę - susitikti su savivaldybe ir minėtomis įmonėmis teisme. Jis išdėstė chronologiškai visą istoriją, kaip susidarė tokia situacija Mažeikiuose. Viskas, anot jo, tęsiasi jau trečią dešimtmetį.
V.Sungaila primena, kad visos įtartinos sistemos šaknų reikėtų ieškoti gerokai anksčiau - 1994 metais, kai buvo reorganizuota Mažeikių rajono Valstybinė butų ūkio remonto eksplotavimo įmonė į UAB „Mažeikių butų ūkis“ ir į „Mažeikių Valstybinę butų ūkio ir paslaugų įmonę“, kuri tapo privati. 1995 metais vietoje „Mažeikių valstybinės butų ūkio ir paslaugų įmonės“, buvo įkurta UAB „KAMPELIS“.
2004 metais buvo sugalvota dar viena apgavystė - įkuriamas UAB „Admituras“, ir šiai bendrovei perduodami visi administruojami namai, neatsiklausus gyventojų. Mažeikiuose veikė dar dvi administruojančios įmonės UAB „Tavo būstas“ ir VI „Mažeikių nafta butų komunalinis ūkis“ kurių namai stebuklingu būdu irgi atiteko UAB „Mažeikių butų ūkis“ be jokių gyventojų sutikimų. Tai padarė ne kas kitas, o miesto savivaldybės administracija“.
V.Sungaila tvirtina, kad UAB „Admituras“ ir UAB „Mažeikių butų ūkio“ savininkas yra vienas ir tas pats žmogus, kuris žongliruoja abiem įmonėm taip, kad nereikėtų skelbti viešų konkursų ir vykdyti apklausų. „Dabar UAB „Mažeikių butų ūkis“ yra pakeitęs pavadinimą į UAB „Elotus“.
Laisvės gatvės 12 name įsikūrusios bendrovės „Mažeikių butų ūkis“ ir „Admituras“ - tai, kas liko iš buvusios Mažeikių valstybinės butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonės. Kai kurie mažeikiškiai, gyvenantys daugiabučiuose namuose, iki šiol nesuvokia, kodėl rajone egzistuoja trys šiuos namus prižiūrinčios bendrovės: „Mažeikių butų ūkis“, „Admituras“ ir „Tavo pastogė“, kai visi namai „padalyti“ į dvi dalis - didžiojoje (per 270 namų) tvarkosi pirmosios dvi bendrovės, apie 15 proc.
1994 metų rugpjūčio 31 d. Reorganizavimo reikalus tvarkanti komisija iš MVBŪREĮ balanso perdavė naujai steigiamai įmonei patalpas, esančias Mažeikių mieste, V. Burbos g. 2, Laisvės g. 19, 23 ir 26, mašinų saugojimo aikštelę, mažavertį inventorių.
Apibendrinant, UAB „Mažeikių butų ūkis" yra svarbi Mažeikių miesto įmonė, kuri rūpinasi daugiabučių namų priežiūra. Tačiau įmonės veikla susijusi su įvairiais skandalais ir gyventojų nepasitenkinimu.
Laisvės Banga -2019 (Mažeikiai)
"Mažeikių Naftos" Parduodavimo Istorija
Komikas Lukas Ramonas šviežiomis akimis žiūri į sutartį su „Williams“ - pirmąjį tokio masto Lietuvos prisilietimą prie vakarietiško verslo. „Mažeikių naftos“ pardavimas, anot autoriaus, „įsirašė į Lietuvos mitologiją, o ne istoriją“.
Istorija vienu sakiniu būtų tokia: „Mažeikių naftos“ situacija buvo bloga, bendrovę reikėjo parduoti bet kam, tik ne rusams, todėl po skandalingo derybų proceso ją pardavėme amerikiečių įmonei „Williams“, kuri gamyklą po kelerių metų vis tiek pardavė rusams.
1999 m. spalio 18 d., statiška kamera, vidutinis planas. „Brangūs Lietuvos žmonės“, - į Lietuvą kreipiasi konservatorių premjeras Paksas. Kostiumas, šlipsas, nekaltai jaunas veidas, kiek pavelti plaukai. Paksas sėdi už darbo stalo, fone - valdiškų kabinetų fanerinė siena ir Lietuvos vėliava. Konservatoriai Paksą vos prieš 5 mėnesius iš mero pertvarkė į premjerą ir įmetė į jau toli pažengusias derybas dėl strateginės reikšmės objekto.
Tada Paksas prideda metaforinį ginklą prie konservatorių smilkinio ir šauna: „Yra vienas skaičius, kurį šiandien turėtų išgirsti ir suvokti kiekvienas Lietuvos pilietis, nes tas skaičius liečia kiekvieną. Pasirašydama sutartį su „Williams“ Lietuva turėtų perduoti „Mažeikių naftai“ vieną milijardą keturis šimtus milijonų litų, - ir tada legendinė frazė: - Tiek pinigų, kiek reikalauja „Williams“, Lietuva turi.
Po savaitės Paksas atsistatydina iš pareigų. Tai viena žymiausių kalbų Lietuvos politikos istorijoje. Tai lyderio, žmogaus, kuris paliks pėdsaką - ar bent jau pėdsakiuką - mūsų atmintyje, gimimas. Bet „Williams“ istorija - Pakso karjeros katapulta - liko paslapčių ir legendų žanro. Ir ne be priežasties. Čia susiriša naftos verslas, geopolitika, Pakso drama, dešimtojo dešimtmečio prichvatizacija ir postsovietiniai kompleksai.
1998 m. vasario 25 d. Europos reikalų ministrė Laima Liucija Andrikienė geria kavą, tikrina elektroninį paštą. Laiškas nėra malonus. „Banque Paribas“ nesupranta, kas dedasi - juos pasiekė informacija, kad „Mažeikių nafta“ bus parduota „Williams“. Bet juk joks privatizavimas dar negalėjo prasidėti. Prie laiško kabo susitarimas su „Williams“.
Raktas į magiško „Williams“ atsiradimo mįslę yra Vincas Kęstutis Babilius, šiuo metu amžinatilsis, tuo metu - ūkio ministras konservatorių Vyriausybėje. Viskas prasideda ir baigiasi Babiliumi.
Svarbiausi "Mažeikių Naftos" pardavimo etapai:
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1997 m. gruodžio 1 d. | Prasideda slaptos derybos. |
| 1998 m. vasario 14 d. | Babilius pasirašo Susitarimą dėl principų. |
| 1998 m. kovo 17 d. | Babilius pasirašo Susitarimą dėl principų. |
| 1998 m. kovo 19 d. | Seimas pritaria deryboms su „Williams“. |
Apibendrinant, "Mažeikių naftos" pardavimas "Williams" buvo sudėtingas ir prieštaringas procesas, kuris turėjo didelės įtakos Lietuvos ekonomikai ir politikai.