Mažųjų miestelių renovacijos problemos Lietuvoje

Koks turi būti miestas, kad žmonės jame gyventų patogiai ir jaustųsi gerai? Ar Lietuvos miestai tuo pasižymi? Kaip vertinate didžiuosius, ką manote apie mažesnius? Kriterijų sąrašas būtų ilgas, tačiau kaip būtiniausias sąlygas galima išskirti stiprią vietinę ekonomiką, stiprią savivaldą ir stiprias bendruomenes.

Lietuvos miestų problemos kyla iš to, kad urbanistika vis dar suvokiama pakankamai ribotai, o tie, kurie ją suvokia plačiau ir siekia kažką keisti, atsitrenkia į įstatymuose užprogramuotas kliūtis. Be to, gyventojai vis dar retai suvokia, kad miesto formavimas priklauso ir nuo kiekvieno iš jų. Kai tai keisis, į gerą keisis ir mūsų miestai.

Viena didžiausių Lietuvos didmiesčių problemų - chaotiškai ilgą laiką augę naujieji priemiesčiai, kurie plėtėsi tiesiog pagal vystytojų čia turėtų buvusių agrokultūrinių sklypų formas. Todėl dabar miestų pakraščiuose turime naujuosius gatvių labirintus, dažniausiai - jau už miestų administracinės ribos. Ten nėra asfaltuotų gatvių, o gyventojai toliau naudojasi pačiame mieste esančia socialine infrastruktūra.

Dalis mažų miestų nyksta akyse - tai lemia ir gyventojų mirtingumas, ir išvykimas kitur, perspektyvų stoka. Nerimas dėl nykstančios provincijos ilgą laiką buvo kiek perspaustas - dėl okupacijos urbanizacijos lygis vis dar gerokai mažesnis nei anapus geležinės uždangos buvusių valstybių. Tai, kad mažosios gyvenvietės mažėja - natūralus procesas.

Kita vertus, sakyti kad atvejis, vykstantis Lietuvoje yra identiškas (tik spartesnis) tam, kas vyko pokariu Vakaruose, - klaidinga. Mažieji miesteliai, ypač smulkieji regioniniai centrai, valstybėse, nepatyrusiose okupacijos, tebesudaro pakankamai svarbią šalies dalį, o demografinė kreivė amžiaus atžvilgiu išsidėsčiusi kur kas tolygiau. Čia labai tinkama būtų palyginti mūsų to paties dydžio miestelius su jų ekvivalentais Suomijoje ar Danijoje, kurios iki 1940 m. gyveno panašiomis sąlygomis.

Didžiausia mūsų problema - nevykęs administravimas, pastaruoju metu vaizdžiausiai atsiskleidęs kad ir per tą masinį trinkelių klojimą už ES paramą: pakeisti trinkeles lengva, o sukurti nuoseklią strategiją ateičiai jau reikalauja rimto darbo.

Kalbant apie smulkesniąsias gyvenvietes, daugelis mažųjų kolūkinių gyvenviečių yra visiškai dirbtiniai dariniai, suformuoti pokariu ir daugeliu atvejų netekę reikšmės - daugelis jų pasmerkti. Trečiuoju dešimtmečiu vykusios žemės reformos metu senieji iš baudžiavos likę gatviniai kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, o kiekvienas bent kiek labiau pasistengęs galėjo gauti savo žemės sklypą. Taip buvo formuojama normali lietuviška provincija.

Po 20 metų ta žemė iš žmonių buvo atimta, o žmonės suvaryti į naujas gyvenvietes, iki šiol sudarančias mūsų provincijos pagrindą. Kolektyvizacija sukūrė ir nenormalią psichologinę atmosferą - pavyzdžiui, užtenka nuvykti į kolektyvizacijos nepatyrusias lietuvių gyjamas žemes Lenkijoje, kur daug ką rodo faktas, kad alkoholizmas nėra plačiai išplitęs.

Grįžtant prie prastos administracijos ir strategijos trūkumo klausimo - yra daugybė mažųjų gyvenviečių, kurios gali turėti potencialo, pavyzdžiui, turizmo srityje. Pavyzdžiui, Daugai, Dusetos - nuostabiose vietose esantys miesteliai, apsupti ežerų, bet to beveik neišnaudojantys. Statistika rodo, kad būtent šie miesteliai buvo tarp tų, kurie per pastaruosius 30 metų neteko daugiausiai gyventojų - kiekvienas demografiniu atžvilgiu susitraukė maždaug 60 proc. Paklauskime savęs - kodėl taip yra?

Viešųjų erdvių kultūra Lietuvoje yra gana menko lygio, o nemažai architektų vis dar nemoka atsižvelgti į miestiečių poreikius. Čia galima paminėti, kad jaunosios kartos architektai į viešąsias erdves žiūri jau visiškai kitaip, tad belieka laukti. Dabar daugelis kalba apie Kauno vienybės aikštės rekonstrukciją ir, be abejo, tai nėra atvejis be nuodėmių. Bet visi pamiršta, kad aikštė tokia neinteraktyvia, negyva buvo padaryta būtent sovietmečiu - apstačius administraciniais projektavimo institutų korpusais iš kauniečių sąmonės dingo aikštės, kaip susibūrimo erdvės, suvokimas.

O kaip gyventojams parodyti aikštės potencialą, jeigu jau nebe pirma karta jos gyvybingos niekada nematė? Nesigilinant į Lukiškių aikštės sprendinį galima pabrėžti, kad labai trūksta aikštės integravimo į platesnį miesto kontekstą. Jei plačiai šnekama apie reikmę ant Tauro kalno statyti kultūrinės reikšmės pastatą, kodėl nėra numatomas platesnis aikštės ryšys su tuo per tiesioginę ašį - Aukų gatvę?

Dar tarpukariu lenkai suvokė, kad ši aikštė nėra vien stačiakampis - į šią erdvę taip pat integruotinas ir trikampis skveras šiaurinėje dalyje bei dabartinė Vašingtono aikštė. Bet šiandien tai pamiršta ir aikštė egzistuoja pati sau. Pamiršta ir Vasario 16-osios gatvė, kuri vienintelė turi potencialų pirmųjų aukštų ir čia esančių ar galinčių būti pasilinksminimo vietų sąryši su aikšte. Dabar gatvė paprasčiausiai atskirta medžių juostos. Tiesa, šios ydos užkoduotos jau anksčiau - pastarosios gatvės ašis būtų buvusi kur kas tinkamesniu sprendiniu pėsčiųjų tiltui per Nerį, taip kartu neužkertant kelio taip reikalingam transporto tiltui Vaižganto gatvėje.

Lietuvio konservatyvumas pasireiškia per „kad tik per daug neišsišokti“ filosofiją. Štai tas pats Lukiškių aikštės atvejis - realizmo bijoma, nes jau nebemadinga, tačiau konceptualūs sprendimai tai pat nėra pakankamai drąsūs, kad būtų efektyvūs. Todėl dažniausiai yra apsistojama kažkur ties viduriu, o pralošia visi.

Be abejo, geriausias sprendimas būtų juos pakeisti, tačiau tai skamba pakankamai utopiškai ne tik dėl tokios operacijos mastų, tačiau dar ir dėl to, kad praktiškai visas gyvenamasis būstas po nepriklausomybės paskelbimo buvo masiškai privatizuojamas, kas sukūrė daugybę papildomų problemų. Daugelyje valstybių anapus geležinės uždangos tokie pobūdžio pastatai nors ir buvo statomi, tačiau nesudarė esminės gyvenamojo ūkio dalies, o jų nuosavybė pasilikdavo valdiška, tad prireikus juos nugriauti problemų nekildavo. Vokietijoje būta itin įdomių projektų, pavyzdžiui, iš buvusių išardytų daugiaaukščių plokščių buvo statomi individualūs namai.

Dar kalbant apie mūsų šalies miegamuosius rajonus, reikia nepamiršti, kad jie buvo pritaikyti planinei ekonomikai, su jau iš karto suprojektuotais aptarnavimo (prekybos, paslaugų) centrais. Įmanoma padaryti tuos rajonus patrauklius, tačiau tam reikia nuoseklios strategijos. Deja, viskas ilgą laiką buvo palikta savieigai ir chaosui. Masinė renovacija irgi nevyksta taip, kaip turėtų. Ji tik pailgins šių rajonų agoniją. Kaip ir trinkelinės gyvenviečių rekonstrukcijos, ji nesprendžia gilesnių problemų. Jau dabar seniausieji miegamieji rajonai nėra itin patrauklus, o ateityje rizikuojame aplink miestą susikurti getų žiedą.

Nekilnojamo turto bendrovės „Hanner“ steigėjas ir bendrovės valdybos pirmininkas Arvydas Avulis skaičiuoja, kad vidutiniško daugiabučio renovacijos darbai kainuoja apie 1 mln. Tiek galėtų kainuoti didesnio nei 60-ies butų penkiaukščio renovacija. Vidutiniškai vienam butui už renovaciją gali tekti mokėti 10-20 tūkst. litų, priklausomai nuo jo ploto ir butų kiekio name, tačiau kai kuriuose Lietuvos miestuose butų kaina yra artima 20-iai tūkst.

Skelbimų tinklalapių duomenimis, vieno kambario butas Naujoje Akmenėje kainuoja 8,5 tūkst. litų, Visagine - 14 tūkst. litų, Kalvarijoje - 22 tūkst. litų, Jonavoje - 23 tūkst. litų. Didžiasalyje būtų kainos vienos žemiausių - butai siūlomi už 5 tūkst. Labai realu, kad mažesniuose miesteliuose renovacija žmogui gali kainuoti daugiau, nei įsigyti kitą būstą. Yra vietų, kur būstai yra parduodami už labai mažą kainą arba apleidžiami, pasitaiko ir nuomos atvejų, kai prašoma susimokėti tik už komunalines paslaugas.

Esu savarankiškai renovavęs ankstesnį savo butą Vilniuje, tačiau tai nebuvo kompleksinė pastato renovacija. Rezultatas buvo tas, kad jame tapo šilčiau gyventi. Manau, sąskaitos už šildymą mažėtų, jei būtų pakeistos ir šildymo sistemos, tačiau tai papildomai kainuotų ir, manau, apsimokėtų tik didmiesčiuose“, - mano A. Mažuose miesteliuose yra pasirinkimo problema, nes didmiesčių gyventojai turi alternatyvą: jeigu jiems nepatinka senos statybos būstas, jie gali, jei turi pinigų, įsigyti naujos statybos būstą. Mažuose miesteliuose būstai yra arba seni, arba gali būti renovuoti, nes pastatyti naują kainuoja dar brangiau.

Galbūt yra namų, kuriuos lengviau ir pigiau yra nugriauti nei renovuoti, tačiau jeigu namas yra neblogos būklės, bet energetiškai neefektyvus, manau, tokiu būdu tikrai galima išspręsti tą problemą“, - sako S. Šio scenarijaus irgi negalima atmesti, aišku, kalba eina apie didesnius miestus, o ne tuos, kuriuose yra apie 2-3 tūkst. gyventojų ir sandoriai vyksta vieną ar du kartus per metus. Tačiau galima galvoti ir taip: jeigu egzistuoja paklausa aukštesnės kokybės būstui, galbūt renovavus vieną namą mažesniame miestelyje atsiras žmonių, kurie norės brangiau sumokėti už jį, nei už seną ir skylėtą butą.

Bet reikia nepamiršti, kad nors didžiuosiuose miestuose yra pirkėjų, kurie gali susimokėti už renovaciją, tačiau egzistuoja ir tas pirkėjų sluoksnis, kurie negalės įpirkti naujos statybos, todėl reikia galvoti ne tik apie ekonominę, bet ir apie socialinę reikšmę. Negali visi žmonės eiti į bankus, imti paskolas ir mokėti naujos statybos būsto kainą, todėl reikia spręsti ir senų daugiabučių problemas. A. Reikia įvertinti, kiek miestelyje gyventojų ir kokios tos vietovės vystymosi perspektyvos: ar ten yra pramonės, paslaugų. Jeigu tame miestelyje veikia įmonės, joms reikės darbo jėgos, o žmonėms - gerų gyvenimo sąlygų.

Anot A.Avulio, su sunkumais renovuotuose namuose gali susidurti ir gyventojai: jei mažuose miesteliuose renovacija labai padidins būstų kainas, gali kilti rizika, kad butų savininkams nepavyks jų parduoti, kai jie norės tai padaryti. Reikia įvertinti, kada namas pastatytas ir iš kokių medžiagų - svarbu, kaip namas atrodo ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Namo vonių, tualetų, virtuvių dydžiai gali neatitikti šiuolaikinių reikalavimų, pavyzdžiui, prieš 15 metų nebuvo akustinių reikalavimų, o šiandien tarpbutinėms sienoms yra keliami pakankamai aukšti reikalavimai. O kai kuriais atvejais, anot jo, vertinant iš gyvenimo kokybės aspekto, dalį namų vertėtų nugriauti ir vietoje jų pastatyti didesnius namus - taip atsipirktų ir namo griovimo, ir statymo darbai.

Deja, dabar kai kalbama apie renovavimą, dažniausiai mintyje turimas namo apšiltinimas, o jei buvo blogai sumontuotos kokios nors konstrukcijos, arba jos laikui bėgant buvo pažeistos, kyla grėsmė, kad dalis konstrukcijų gali neatlaikyti. Praėjusią savaitę Aplinkos ministerija skelbė, kad iš viso pasiryžimą atnaujinti daugiabučius iki kovo 13-osios išreiškė 1,459 tūkst. daugiabučių gyventojų. Planuojame, kad pirmuoju etapu prasidės 840 daugiabučių, kuriuos atrinks savivaldybės, pasirengimo renovacijai darbai.

Remiantis Valstybės duomenų agentūros (buvusio Statistikos departamento) duomenimis, kai kurios Lietuvos seniūnijos nuo 1990-ųjų metų neteko daugiau nei 50 proc. gyventojų. Pavyzdžiui, 2020 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,1 tūkst. nuolatinių gyventojų, t. y. 94 tūkst. asmenų mažiau negu 2019 m. pradžioje. Tai - ne abstraktūs skaičiai, o realūs žmonės, išvažiavę į miestus, emigravę ar mirę. Remiantis 2021 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo užfiksuota 16 039 kaimo gyvenviečių. Šis gyventojų mažėjimas dažnai lemia viešųjų paslaugų, tokių kaip mokyklos, sveikatos priežiūros įstaigos ir kultūriniai renginiai, mažėjimą ar net visišką jų išnykimą.

Pagal 2021 m. gyventojų surašymo duomenis, Kazliškio seniūnijoje (Rokiškio r.) gyveno 517 gyventojų. Ankstesnių metų duomenys rodo, kad 2001 m. čia buvo 659 gyventojai, o 1990-aisiais - daugiau kaip 1000. Tokiose vietovėse išgyvenimas tampa tikru iššūkiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Kitose vietovėse situacija dar dramatiškesnė. Kaip rodo savivaldybių pateikti duomenys, likę vos keliolika ar kelios dešimtys gyventojų. Dauguma jų - vyresnio amžiaus, neturintys galimybių nei persikelti, nei aktyviai naudotis sveikatos ar socialinėmis paslaugomis.

Urbanizacija yra globalus reiškinys, tačiau Lietuvos atveju ji ypač ryški ir paveiki. Vis dėlto ši demografinė ir socialinė tendencija nėra neišvengiama lemtis. Yra šalių, kurios sėkmingai įgyvendino regioninio gyvybingumo atkūrimo modelius. Vokietijoje kai kurios federalinės žemės skiria dotacijas žmonėms, kurie persikelia į mažus miestelius - jiems padengiamos renovacijos išlaidos ar skiriami kreditų lengvatiniai paketai. Be Estijos, verta atkreipti dėmesį ir į Švedijos bei Suomijos iniciatyvas.

Švedijoje mažų miestelių regeneracijai pasitelkiama vadinamoji „Smart Villages“ strategija - kaimai tampa technologinių inovacijų pilotinėmis teritorijomis, kur diegiamos atsinaujinančios energijos, e. sveikatos, e. Suomijoje „Village Action“ tinklas apjungia šimtus vietos bendruomenių, kurios keičiasi patirtimi, gina savo interesus ir inicijuoja projektus, finansuojamus tiek ES, tiek nacionalinių fondų. Kai kurie miesteliai atranda kitą kvėpavimą. Kultūriniai projektai ir alternatyvūs verslo modeliai leidžia provincijai atgimti.

Biržų rajone, Pačeriaukštės kaime, veikia meno rezidencija, kurioje kasmet apsistoja dešimtys kūrėjų iš Lietuvos ir užsienio. Jie ne tik kuria, bet ir įtraukia vietos gyventojus į edukacines veiklas. 2023 m. Tuo tarpu Kelmės rajone Užventyje įkurta bendruomeninė kavinė „Kultūrkė“ tapo nauju bendruomenės traukos centru. Kai kurios savivaldybės taip pat siekia pritraukti vadinamuosius skaitmeninius klajoklius (angl. digital nomads), kurie dirba nuotoliniu būdu. Ignalinos rajono savivaldybė įrengė kelias bendradarbystės (angl. coworking) erdves, kuriose nuotoliniu būdu dirbantys žmonės gali įsikurti ar laikinai gyventi gamtos apsuptyje.

Be to, bendruomenės savanoriškai steigia kultūros punktus, organizuoja amatų dienas, viešas diskusijas ar net bendruomenines šventes, kurios tampa proga susitikti, pabūti kartu ir sugrąžinti gyvybę į nykstančias erdves. Nepaisant lokalių sėkmės istorijų, nacionaliniu lygmeniu provincijos nykimas vis dar nėra sprendžiamas nuosekliai. 2021-2030 m. Europos Sąjunga per 2014-2020 m. finansinį laikotarpį Lietuvai skyrė daugiau nei 1,6 mlrd. eurų regioninei politikai. Didžioji dalis šių lėšų buvo panaudota infrastruktūros projektams - kelių, vandentiekio, viešųjų pastatų modernizavimui.

Ekspertai ir nevyriausybinės organizacijos vis garsiau ragina perskirstyti prioritetus - nukreipti investicijas į „žmones, o ne tik į betoną“. Skatinti kultūros decentralizaciją: kultūros įstaigos galėtų veikti ne tik miestuose. Tušti langai ir užkaltos durys - ne tik fiziniai ženklai. Tai - kultūrinė, socialinė ir emocinė žinia, kurią siunčia provincija. Ji sako: „Mes dar esame. Gal ir tyliai. Bet laukiam, kol kažkas sugrįš.“ Sprendimas - mūsų rankose. Ar mes pasirinksime laukti, kol liks tik atminimas, ar ieškosime naujų kelių gyvybei grįžti?

Prienų miestelyje daugybė žmonių tik ir laukia, kada ateis eilė jų namų renovacijai. Daugiausiai renovuojamų daugiabučių administruojančios šiame mieste įmonės direktoriaus Algio Valatkos teigimu, gyventojai yra itin aktyvūs ir patvirtina visus parengtus investicijų projektus. Visgi jis pasakoja, kad šitaip buvo ne visada - miestelio gyventojai visų pirma norėjo pamatyti kitų namų sėkmės istorijas, kad galėtų pasekti jų pavyzdžiu ir prisijungti prie Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos.

Prasidėjus atsinaujinimo procesui visada trūksta žinių ir ne visi gyventojai gali įvertinti būsimą poveikį. Pasak A. Valatkos, lūžis įvyksta po pirmųjų renovuotų namų mieste. „Šiuo metu gyventojų nuomonė kardinaliai pasikeitusi. Jie pamatė, kad visos dirbusios įmonės darbus atlikdavo laiku ir be nesusipratimų, o sumažėjusios šildymo kainos buvo dar svaresnis argumentas. Gyventojams nebereikia aiškinti, kiek kainuos projektas ir kam jis reikalingas. Jie tik klausia, kada renovacija prasidės jų name“, - pasakoja direktorius. Gausus palaikymas atsinaujinimui leido Prienams pasiekti puikių rezultatų. Iš 86 daugiabučių jau renovuoti 34 namai, o šiais metais prie renovacijos starto linijos norėtų atsistoti dar 10 daugiabučių. Net 12 namų pasiekė labai įspūdingą, net 70 procentų energijos sutaupymą.

A. Valatka viliasi, kad atsinaujinimo tempai nesumažės ir greitai miestelyje dauguma žmonių nebešals, nes po renovacijos gyvens aukštos energetinės B klasės daugiabučiuose. „Šį kartą visi 10 projektų buvo patvirtinti didesne nei 70 proc. gyventojų balsų dauguma. Nors prieniškių pajamos nėra didelės, tačiau jie pasirenka brangesnius renovacijos paketus, į kuriuos įeina vėdinami fasadai, individuali šilumos apskaita, kuri leidžia kiekvienam reguliuoti šildymo stiprumą, taip pat rūsiuose sutvarkome karšto bei šalto vandens tiekimą. Naujose paraiškose įtraukėme ir elektros instaliacijos ir laiptinių tvarkymą“, - vardina gyventojų pasirenkamus darbus pašnekovas. Visi pokyčiai atsiliepia gyventojų kišenėms.

Štai dviejų skirtingų daugiabučių gyventojai Aušra Žiurauskaitė ir Rimas Stadalius liudija apie drastiškai sumažėjusias sąskaitas po renovacijos. Moteris nurodo, kad anksčiau gyvendavo šaltyje ir sumokėdavo dvigubai daugiau nei dabar, o R. Stadaliui situacija pasikeitė dar labiau. „Gyvenu sename, 1967 metų statybos, name. Šildymas būdavo didžiausia problema: už 46 kv. m. butą mokėdavome po 200 eurų. Dabar kaina - 12-15 eurų, tad skirtumas akivaizdus. Kadangi galima patiems pasireguliuoti, net ir stipriai kaitindamas namus sumokėsi daugiausia 22 eurus. Be finansinės dalies labiausiai džiaugiuosi sutvirtintu balkonu. Ar galite patikėti, kad gyvenant prie centrinės gatvės gali nesigirdėti automobilių ūžimo?“, - stebisi pasikeitimais vyriškis. A. Valatka be gyventojų išvardintų privalumų išskiria ir padidėjusį butų patrauklumą pirkėjams.

„Kai tik pradėjome renovaciją 2014-2015 metais, pirmieji išpirkti butai buvo būtent renovuoti. Ir dabar iš susidomėjusių sulaukiu skambučių su klausimais, ar namas renovuotas, kokios investicijos į jį įdėtos. Manau, kad atnaujintų butų vertė išauga apie 20-30 procentų“, - svarsto A. Valatka. Pašnekovai sutaria, kad gyventojų įsitraukimas renovacijos sklandumui yra itin svarbus. A. Valatka pabrėžia, kad iš projektus rengiančių įstaigų pusės turi būti stengiamasi viešinti kuo daugiau informacijos ir diskutuoti su gyventojais. Jei atsiranda pageidavimų, galima ir asmeniškai paštu atsiųsti projektų detales bei planus. Nebendraujant su žmonėmis galima sukelti įtarumą ir nesusipratimus, kurie apskritai sustabdys projektų įgyvendinimą.

Daugiabučio gyventojas R. Stadalius džiaugiasi, kad jo namui pasisekė, nes iškart pavyko rasti sutarimą ir bendrą viziją su kaimynais bei kitais renovacijos dalyviais. „Turėjau aktyvių kaimynų ir beveik nebuvo nesutinkančių. Savo kailiu patyrėme, ką reiškia prastai šildomas namas, tad abejonių dėl renovacijos nekilo. Apie delsimą ir priešinimąsi nė kalbos nėra - patariu visiems renovuotis ir nieko nelaukti“, - sako prieniškis.

Demografiniai pokyčiai ir renovacijos iššūkiai

Remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, kai kurios Lietuvos seniūnijos nuo 1990-ųjų metų neteko daugiau nei 50 proc. gyventojų. Šis gyventojų mažėjimas lemia viešųjų paslaugų mažėjimą ar išnykimą, o tai dar labiau apsunkina gyvenimą provincijoje. Tokiame kontekste renovacijos tampa dar svarbesnės, tačiau ir sudėtingesnės, nes mažėjant gyventojų, mažėja ir finansiniai ištekliai.

Žemiau pateiktoje lentelėje matyti gyventojų skaičiaus pokyčiai Kazliškio seniūnijoje (Rokiškio r.):

Ši tendencija būdinga ne tik Kazliškio seniūnijai, bet ir daugeliui kitų Lietuvos regionų.

Sėkmės istorijos ir galimi sprendimai

Nepaisant iššūkių, yra ir sėkmės istorijų. Biržų rajone, Pačeriaukštės kaime, veikia meno rezidencija, o Kelmės rajone Užventyje įkurta bendruomeninė kavinė. Ignalinos rajono savivaldybė įrengė bendradarbystės erdves, siekdama pritraukti skaitmeninius klajoklius. Šios iniciatyvos rodo, kad provincija gali atgimti, jei bus pasitelkti kūrybiški ir inovatyvūs sprendimai.

Europos Sąjunga skyrė Lietuvai daugiau nei 1,6 mlrd. eurų regioninei politikai, tačiau ekspertai ragina perskirstyti prioritetus ir investuoti į žmones, o ne tik į infrastruktūrą. Svarbu skatinti kultūros decentralizaciją ir ieškoti naujų kelių gyvybei grįžti į nykstančias erdves.

Apibendrinant, mažųjų miestelių renovacija yra sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik finansinių investicijų, bet ir nuoseklios strategijos, gyventojų įsitraukimo ir kūrybiškų sprendimų. Tik tokiu būdu galima pasiekti, kad provincija atgimtų ir taptų patraukli vieta gyventi.

tags: #mazuju #miesteliu #renovacijos #problemos