Žydų pasiskirstymas Lietuvoje pagal regionus 2011 m.
Judita Gliauberzonaitė - tikra vilnietė, gimė, augo, mokėsi ir gyvena savo gimtajame mieste. Tame pačiame bute, Lazdynuose, kur jos mama išėjo, o vaikai atsirado. 42-jų metų Judita yra Nojaus ir Salomėjos mama, mylimo ir mylinčio vyro gyvenimo moteris, anglų kalbos vertėja, žydų bendruomenės „Vilnius - Lietuvos Jeruzalė“ pirmininkė.
Pirmą sykį Juditą pamačiau 2019-ųjų balandį, kai su Viktoru užsukome į bendruomenę Pesacho macos. Tuomet pagalvojau: „Kokia moteris! Maža to, kad gražuolė, dar ir faina!“ Moterys baidosi tokių kaip Judita, jei mano, jog nedera draugauti su gražesne už save. Aš išaugau panašių prietarų sijonus, man Judita - nuostabiai gražios prigimties moteris.
Žydiškos šaknys
Judita atvirai kalba apie savo žydišką tapatybę:
Esu 75 proc. žydė: tėtis žydas, mamos mama (Cilė Beselytė - Žiburkienė) žydė, mamos tėvas lietuvis (Jonas Žiburkus). Mama mane užaugino viena. Ji buvo nuostabus, labai išmintingas žmogus. Mama pagal išsilavinimą architektė, tačiau visą gyvenimą dirbo parduotuvių dailininke apipavidalintoja, o atėjus Nepriklausomybei - dizainere. Tėtis - inžinierius, dirbo Radijo komponentų gamykloje, vėliau ėmėsi verslo.
Juditos šeimoje netrūko intelektualų: inžinieriai ir dailininkai, o kur psichiatrai? Juk nuo Viduramžių didžioji dalis Europos gydytojų buvo judėjų kilmės. XX a. pradžioje 44 proc. Vilniaus gydytojų ir 86 proc. odontologų buvo žydai. Juditos tėvas turbūt vienintelis savo šeimoje - ne gydytojas. Jo tėvas ir Juditos senelis Jochelis Gliauberzonas buvo psichiatras, Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės vyriausiasis gydytojas. Tėčio mama, Juditos močiutė Sulamit Dulmanaitė - vaikų gydytoja. Tėčio brolis irgi buvo psichiatras, sesuo ir dabar dirba psichiatre, jos vyras - taip pat. Tėčio pusseserė Maja Šapiro - garsi neurologė. Tačiau nei stomatologų, nei batsiuvių giminėje nėra.
Visi rabinai - iš tik mamos pusės. Močiutės tėvas rabinas, senelis rabinas. Močiutė prieš karą buvo aktorė, Antrojo pasaulinio karo metais vadovavo saviveiklos „apkasų ansambliui“ - tarp mūšių dainomis ir šokiais žadino kareivių patriotizmą.
Judita teigia, kad visada žinojo kas esanti, niekas nuo jos to neslėpė. Jai niekad nebuvo gėda dėl savo žydiškumo, kaip ir lietuviškumo. Vilniaus Lazdynų 34-oje (Sausio 13-osios) vidurinėje mokykloje Judita buvo vienintelė žydė savo klasėje, bet dėl to niekada neturėjo problemų. Juditos mamos patirtis buvo kitokia: ji mokėsi Salomėjos Nėries mokykloje, jos laikais atvirų antisemitų buvo daug. Tapatumo klausimu ji buvo principinga, kartais perdėtai budri. Mama Juditą iš karto pasiėmė iš darželio, kai išgirdo, kaip viena mergaitė, ją apsikabinusi, sako - “tu mano žydelkutė.” Toji mergaitė buvo auklėtojos dukra.
Stiprybė ir iššūkiai
Paklausta, ar yra stipri, Judita atsako: "Nežinau, tačiau taip mane pavadina kiti." Ligos ir netektys užgrūdino Juditą. Kai Juditos mama susirgo, jai buvo kokių 12-13 metų, o kai mirė - 28-erių. Mamos liga užsitęsė 15 metų, per juos visko būta - ir viltingi periodai, ir visiškos duobės, kai tekdavo mamą slaugyti. Judita tiesiog privalėjo būti stipri, kad galėtų mamai padėti, įkvėpti drąsos ir optimizmo. Judita tiesiog jautė, ką turi daryti.
Judita tikrai nesu materialistė, jai apskritai trūksta žemiškumo - dažnai nemato, kas po nosimi padėta ir tuo linksmina vyrą. Judita džiaugiasi, kad neturi miesčioniškų įpročių, nesureikšminu daiktų. Gaila, kad nesu ūkiška. Judita turi sodybą, bet daržo nėra. Sodininkystė - Juditos vyro hobis, ne jos.
Judita niekad negalvojo apie emigravimą. Mama buvo didelė Sąjūdžio aktyvistė, Judita irgi. Mudvi su mama kovojome už Lietuvą. Judita buvo Izraelyje vos du kartus, pirmą sykį 14 metų, o antrą kartą po 21 metų.
Izraelio vieta pasaulio žemėlapyje
Judita svajoja atsargiai, nes jos svajonės materializuojasi. Ji norėjo turėti du vaikus ir turi. Pati esu vienturtė, pavydėjau draugėms, kurios turėjo vyresnius brolius. Judita svajojo, kad jos pirmas vaikas būtų berniukas. Norėjo, kad tarp vaikų būtų trejų metų skirtumas. Būtent taip viskas ir susiklostė - Judita turi pirmagimį Nojų ir trejais metais jaunesnę Salomėją. Judita intuitivei žinojo, ko laukiasi. Iš anksto sugalvojo vardus ir jų nekeičiau. Ir netgi tai, kad vaikai neturi išreikštų semitinių bruožų - tai dar vienas Juditos išsipildęs noras. Matyt tokia savisauga… Ir štai prašau - turiu du blondinus.
Juditai užtruko, kol suprato, kad patys esame gyvenimo šeimininkai. Jokių burtų, tereikia susivokti - pakeisk mintis ir pakeisi pasaulį. Netgi santykiai su kitais pasikeis, jei paliausi kaltinęs kitus dėl požiūrio į tave. Pirmas pokyčių žingsnis yra nematomas, jis prasideda nuo tavo minčių, nuo pasiryžimo nevaidinti aukos, liautis kaltinus tėvus, šalį ar valdžią. Reikia save ištraukti iš aukos vaidmens ir pagalvoti, “o ką aš galiu pats padaryti, kaip aš norėčiau gyventi.” Gyvenimo pokyčiai prasideda, kai pats prisiimi atsakomybę. Banalu ir paprasta - tereikia atsikratyti primestų nuostatų ir susivoksi, ko reikia tavo laimei.
Laimė - šeimoje
Juditos laimė yra jos šeima. Ji turi mylintį ir mylimą vyrą, du paauglius vaikus. Nojui - šešiolika metų, Salomėjai - trylika. Esu šeimos žmogus, šeimos vaidmenys - žmona, mama, dukra - man patys svarbiausi. Judita turi namus, kuriuos labai myli ir be kurių neįsivaizduoju savęs. Visą gyvenimą gyvena Lazdynuose, tame pačiame bute Architektų gatvėje. Mes gyvename prie miško, aplink mažai namų, daug gamtos.
Juditos mama mirė namuose, ne ligoninėje, o vaikai gimė. Gimdžiau specialiame surenkamame baseine, gimdymą priėmė patyrusi pribuvėja. Nojus atsirado, kai mama dar buvo gyva. Mama Juditos nebandė atkalbinėti nuo idėjos gimdyti namuose. Ji buvo labai liberali, man viską visada leisdavo, paisė ir gerbė Juditos nuomonę. Juditos apsisprendimas gimdyti namuose buvo apgalvotas, gerai pasvertas, jam atsakingai ruošėsi. Išklausiau 3 mėnesių kurso teoriją, dalyvavau praktikose. Bendravau su panašiai mąstančiais.
Kodėl Judita norėjo gimdyti namuose, savo aplinkoje? Gal tai lėmė žydiška prigimtis, uždarymų į getus istorija. Juditos pasąmonė tarsi sufleravo - “privalai viską padaryti pati.” Judita negali sau apendicito išoperuoti, tačiau tikrai gali pati pagimdyti. Jeigu esi žydas, niekad nežinai, kaip gali būti. Gimdymas tikrai nėra raketų mokslas.
Judita sako, “jeigu esi žydas, niekad nežinai, kaip gali būti” ir čia pat tvirtina, jog gyvena būtent tokioje Lietuvoje, už kokią kovojo. Nes viskas yra gerai ir negerai tuo pačiu metu. Stiklinė yra beveik pilna ir kartu beveik tuščia. Mes turime neįtikėtinai daug laisvių ir neribotų galimybių. Prieš 30 metų neįsivaizdavome, kad ne tik visko bus, bet vieno piršto judesiu galėsime telefonu užsisakyti maisto į namus - kokio norim ir kiek norim. Uždirbsime tiek, kad nepritrūks pinigų maistui ir dar liks. Galėsim keliauti po visą pasaulį... Dabar tai - kasdienybė. Man gerai, o kiti burba, nesupranta, kaip pasikeitė gyvenimas. Viskas priklauso nuo požiūrio, suvaržymai ir apribojimai yra tik mūsų galvose.
Judita privilegijuota - neturi pikto viršininko ir netgi gero tau nereikia, nes dirbi pati sau… Tikrai taip. Prisimenu ir nuolat dėkoju gyvenimui, kad savo laiką galiu planuoti pati. Kad turiu būstą, už kurį nereikia mokėti paskolos, dirbu mylimą darbą. Man nereikia kiekvieną dieną grūstis per kamščius į nemylimą vietą ir skaičiuoti valandas, kada baigsis beprasmybė.
Judita dirba anglų kalbos vertėja, kiekvieną savaitę bendrauja su įdomiais žmonėmis.
Žydų kultūra ir atmintis Šiaulių krašte/Jewish culture and memory in Šiauliai land
Vieną kartą Judita vertėjavau draugams austrams, kai ruošėmės šuoliui su parašiutu. Mes susidraugavome 1997-1999-aisiais, kai jie savanoriavo Vilniaus žydų muziejuje. Austrai turi galimybę rinktis - karinę tarnybą arba 14 mėnesių savanorystę žydų muziejuje, kur nors Rytų Europoje arba Izraelyje. Savanoriais dažnai būna anarchistai, gal todėl, kad labai jauni. O gal dar ir todėl, kad atsisako tarnystės kariuomenėje. Savanoriams visada 18 metų. Po 14 mėnesių atvažiuoja naujas savanoris ir jam vėl 18. Jauni žmonės dažnai gerai velnių priėdę, maniškiai ne išimtis - jie sugalvojo šokti su parašiutu. Anuomet Lietuvoje ši pramoga dar buvo labai pigi.
Judita neplanavo, bet teko šokti su parašiutu. Mes buvome šešiese: aš ir penki austrai, kuriems buvo maždaug po 20 metų. Instruktažas turėjo prasidėti gal kokią 10 valandą, atvažiavome gerokai anksčiau. Susėdome kavinėje, geriame kavą. Prie gretimo staliuko įsitaisė pilotai, plika akim matosi, kad visi pagiringi. Pilotai kalba rusiškai, austrai nieko nesupranta. Girdžiu kaip vienas pilotas sako - “golova bolit, segodnia na avtopilote polečiu.” Aš klausau, viską girdžiu, bet neverčiu. Štai čia ir įsikirtau į situacijos rimtumą - aš prisiėmiau atsakomybę už 5 žmones. Už jų gyvybes - juk jei kažką ne taip išversiu, o mano vaikinai ne tą padarys… O dar turiu pati klausytis ir stengtis prisiminti, kada, kaip, kur ir kokį žiedą reikia patraukti. Teorinis užsiėmimas truko gal porą valandų. Staiga atsidaro durys, užeina vyrukas nešinas mineralinio buteliu ir lėtai keliauja prie mūsų instruktoriaus. Tas nutilo, akių nenuleidžia nuo vandens su burbuliukais. Net susikeikė, kad per ilgai draugas neša... Visi pagiringi, mūsų instruktorius irgi. Nuostabu, kad ypatingoji savijauta jiems netrukdė gerai dirbti savo darbo. Po teorijos mus visus nuvarė į parašiutininkų miestelį. Visi bėgo ir šokinėjo. O aš - bėgau, šokinėjau ir dar vertėjavau. Žodžiu, taip nusivariau, kad atėjus laikui šokti su parašiutu, man buvo viskas vienodai. Vyrai aplinkui perbalę, dreba, o mane juokas ima.
Šoka ne visi iš karto, o griežtai po vieną: lėktuvas apskrenda ratą ir - šuolis, kitą ratą - vėl šuolis… Judita šoko priešpaskutinė, buvau prie lengvesnių, bet visgi ne pati lengviausia. Kartu skrido dar viena lietuvė - ji šoko paskutinė. Juditos baimė buvo lengviausia, mažiausia. Viskas buvo dzin nuo pervargimo. Visi nušokome, niekas neužsimušė, niekas nieko nesusilaužė, jokių traumų. Tik toji mergina, ne iš mūsų grupės, privertė visus sukrusti, nes nusileido prie pat vandens…
Judita papasakojo apie darbą su režisieriais ir aktoriais. 2015-taisiais Judita vertėjavau garsiam vengrų režisieriui Arpadui Schillingui, kai jis Vilniuje statė spektaklį „Didis blogis.“ Schillingo darbo metodas nestandartinis: prieš pradėdamas repeticijas režisierius su atrinktais aktoriais, kur nors gamtoje, visiškoje atskirtyje praleidžia porą savaičių. Taip buvo ir šį kartą. Su aktoriais ir dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi išvažiavome į kaimo turizmo stovyklą Dzūkijoje, netoli Leipalingio. Čia apie dešimt dienų režisierius, dramaturgas ir aktoriai kartu kūrė etiudus, improvizacijas karo tema. Šios patirtys pasitarnavo Mariaus Ivaškevičiaus įkvėpimams rašant pjesę, pagal kurią vėliau buvo statomas spektaklis. Aktorių komanda buvo išskirtinai stipri, susirinko garsiausi įvairių kartų Lietuvos aktoriai: V. Masalskis, V. Mainelytė, N. Savičenko, G. Ivanauskas, M. Nedzinskas, D. Gavenonis, R. Samuolytė ir kt. Spektaklio pagrindinė tema - karas Ukrainoje, todėl visos užduotys buvo vienaip ar kitaip susijusios su karu. Repeticijos prasidėjo po 1,5 mėnesio, aš dirbau pagrindine režisieriaus vertėja. Kartais pati tapdavau skaitove, jei pjesės skaityme reikėdavo pavaduoti tuo metu nedalyvaujantį aktorių.
Karas Ukrainoje, tarnybos kariuomenėje atsisakę austrai savanoriai... Judita prisiminė, kad prieš kokius 8 metus visiškai slaptai dvi dienas Judita vertėjavau anglų žurnalistei, kai ėmė interviu iš baltarusių disidentų, nukentėjusių nuo Lukašenkos režimo. Vienas iš jų turėjo tobulą poker face - netgi pasakodamas šiurpiausius dalykus nekeitė veido išraiškos. Jis tarnavo ypatingajame būryje, bet, kai suprato, kad iš jo reikalaujama ne ginti žmones, o šalies prezidentą nuo žmonių ir pačiais brutaliausiais būdais, atsisakė paklusti vyresnybės įsakymams, nes negalėjo eiti prieš savo sąžinę. Jam teko bėgti į užsienį, nes tėvynėje likti buvo pavojinga. Kai nuėjome į restoraną pietauti, buvome nustebinti - pasirodo, poker face disidentas puikiai susikalba lietuviškai. Nenustebčiau, jei staiga būtų paaiškėję, kad kalba ir angliškai. Kad viską supranta, ką verčiu, tik neišsiduoda. Britų žurnalistei jis nutarė padovanoti butelį labai geros baltarusiškos degtinės ir savais kanalais jį atsisiuntė iš Baltarusijos. Anglė pasiimti butelio su savimi į lėktuvą negalėjo, o ir šiaip degtinės negeria, todėl sugalvojo palikti dovaną man. Deja, ši mintis ją aplankė pernelyg vėlai - tik apie 10 val. ryto pamačiau žinutę, kad pakeliui į oro uostą ji su taksi prasuko pro mano namus...